2026-01-07 Nr. AB-476-3-62-3-00008-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-93-442/2026

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00008-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2022 m. sausio 15 d. iki 2025 m. sausio 15 d. atlikinėjo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3-me sektoriuje. Atsakovo atstovas pažeidinėjo pareiškėjo teises, kadangi jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta teisė atlikti religines apeigas. Pareiškėjui nebuvo leidžiama nueiti į koplytėlę, jis gyveno izoliuotas gyvenamajame bloke, bendrabutyje. Pareiškėjas nurodė, kad nuolat teikdavo prašymus, kad būtų nuvestas į koplytėlę, tačiau atsakovas jų neregistruodavo ir išmesdavo. Pareiškėjas dėl atsakovo kaltės turėjo religines apeigas atlikti kameroje, kitų nuteistųjų akivaizdoje, dėl ko kildavo konfliktinės situacijos, pareiškėjas buvo užgauliojamas. Pareiškėjas buvo žeminamas, patyrė kitus neigiamus emocinius išgyvenimus, buvo pažeistos jo teisės. Dėl aptartų aplinkybių pareiškėjui kilo neturtinė žala, kurią pareiškėjas vertino 3 000 Eur ir prašė ją priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK, trečiame sektoriuje atliko bausmę nuo 2022 m. sausio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. (nuo 2022 m. sausio 15 d. iki 2022 m. kovo 16 d. lengvosios grupės sąlygomis, nuo 2022 m. kovo 16 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. paprastosios grupės sąlygomis). Pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 10 d. buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI; dabar Šiaulių kalėjimas), tačiau, kaip matyti iš pareiškimo turinio, sąlygų atlikti religines apeigas Šiaulių kalėjime pareiškėjas neskundė.

5. Tarnyba pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK trečiame sektoriuje nuo 2021 m. gruodžio 23 d. buvo įrengta ir pradėjo veikti koplyčia, kurios patalpos nerakinamos nuo 9 val. iki 21 val., tad tvarkaraštis atlikti religines apeigas nesudaromas, į koplyčią patekti gali visi norintys. Koplyčia rekonstrukcijai uždaryta nuo 2024 m. sausio 1 d. Be to, laisvalaikio kambariuose ant sienos yra pritvirtinti kryžiai bei kita religinė atributika, yra sudaroma galimybė reguliariai susitikti su įvairių konfesijų dvasininkais. Skundų ir prašymų dėl religinių apeigų pareiškėjas nurodytu laikotarpiu pateikęs nebuvo, dėl patiriamų psichologinių išgyvenimų nesiskundė. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas visiškai nekonkretizavo teiginių, kad jis buvo žeminamas, užgauliojamas kitų nuteistųjų, kai atlikdavo religines apeigas kitų nuteistųjų akivaizdoje.

6. Tarnybos įsitikinimu, pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis ir pabrėžė, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo priėmimo nutartimi ginčijamas laikotarpis apibrėžtas nuo 2022 m. sausio 15 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d. (t. y. iki skundo surašymo dienos). Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje atliko bausmę nuo 2022 m. sausio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d., vėliau pareiškėjas buvo etapuotas į Šiaulių TI. Teismo vertinimu, pareiškėjas nesiskundė Šiaulių TI buvusiomis sąlygomis.

10. Teismas analizavo Tarnybos kartu su atsiliepimu pateiktus įrodymus, kuriuose buvo nurodyta, kad: Pravieniškių 1-ame kalėjime (buvusi Pravieniškių PN-AK) klube esanti koplyčia yra pašventinta ir veikia nuo 2021 m. gruodžio 23 d., grafikas melstis nesudaromas, koplyčia nėra rakinama nuo 9 val. iki 21 val., religines apeigas gali atlikti visi norintys; laisvalaikio kambariuose yra kryžiai ir kita religinė atributika, užtikrinama ir sudaroma galimybė susitikti su įvairių konfesijų dvasininkais; Pravieniškių 1-ame kalėjime du kartus per metus kalėjimų aktų salėje vykdomas Šventųjų mišių šventimas, prieš jas paskelbiama tiksli jų data, laikas ir vieta skelbimų lentoje; kt.

11. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimų (t. y. kad jis negalėjo tinkamai atlikti religines apeigas) pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (iki 2022 m. gruodžio 31 d. galiojusia redakcija) 106 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 113–115 punktais.

12. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nurodė, kad pataisos įstaigoje patalpos religinėms apeigoms atlikti – koplyčia – buvo įrengta (to neneigė ir pareiškėjas), koplyčią buvo galima laisvai lankyti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko lengvos ir paprastosios grupės sąlygomis, kas suteikdavo galimybę po 3–4 valandas pasivaikščioti ir lankytis laisvai prieinamoje koplyčioje. Buvo atkreiptas dėmesys, kad taip pat religines apeigas buvo galima atlikti ne kameroje, kaip nurodo pareiškėjas (nors skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyveno bendrabutyje), o laisvalaikio kambaryje, kur taip pat yra religinė atributika.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į laisvės atėmimo vietos administraciją su skundais nekreipė, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus ir kitus bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjui kokiu nors būdu buvo trukdoma atlikti religines apeigas

14. Teismas atmetė kaip nekonkretizuotus ir neįrodytus pareiškėjo argumentus, kad jis rašė skundus ir prašymus, tačiau jie visi buvo neregistruojami. Teismas nenustatė pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo atsikirtime į Tarnybos atsiliepimą nurodytą teisminę praktiką.

15. Nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad koplytėlė įrengta bendro naudojimo patalpose, kur yra nuolatinis triukšmas. Be to, poilsio kambarys pagal paskirtį nėra šventa vieta. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir jam išeiti į koplytėlę buvo neįmanoma. Šios aplinkybės taip pat buvo neįvertintos, todėl pareiškėjas prašo peržiūrėti bylą.

18. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas R. M. kildino iš, jo teigimu, neteisėtų atsakovo veiksmų, nesudarant galimybės lankytis koplyčioje pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nuo 2022 m. sausio 15 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, jog teismas neįvertino visų aplinkybių, t. y. kad pareiškėjui, kuris buvo laikomas kameroje, nebuvo galimybės išeiti į koplyčią, kad koplyčia bendrojo naudojimo patalpose, kur nuolat yra triukšmas, o laisvalaikio kambarys pagal paskirtį netinkamas religinėms apeigoms atlikti.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Dėl apelianto pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

24. Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

27. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo užtikrinama galimybė lankytis koplyčioje, jog pareiškėjas galėtų atlikti religines apeigas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant, ar pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą), gauti religinės literatūros, reikšminga aplinkybe laikytinas pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su atitinkamais prašymais, t. y. sudaryti galimybę religines apeigas atlikti (nuvesti jį į nuteistųjų koplyčią ar pakviesti kunigą), suteikti religinės literatūros (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. TA-249-602/2023; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-495-1047/2023).

28. Nagrinėjamu atveju bylos duomenų visuma patvirtina, kad tuo metu, kai pareiškėjas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, pataisos įstaigoje veikė koplyčia, kurią pageidaujantys nuteistieji galėjo lankyti laisvalaikio metu, koplyčia nebuvo rakinama dienos metu (nuo 9 val. iki 21 val.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK atlikinėjo bausmę laisvosios ir paprastosios grupės sąlygomis, taigi, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas galėjo laisvalaikio metu lankytis pataisos įstaigoje veikiančioje koplyčioje.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl galimybės atlikti religines apeigas koplyčioje ar dėl pareiškėjo netenkinančių sąlygų religinėms apeigoms atlikti, o atsakovo atstovas į tokius pareiškėjo prašymus nereagavo. Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas pataisos įstaigos administracijai neteikė skundų (prašymų) dėl neįrengtos koplyčios ar nesudarytų tinkamų sąlygų atlikti religines apeigas. Pareiškėjas, reaguodamas į atsiliepime nurodytas aplinkybes, tvirtino, kad jis prašymus dėl netinkamų sąlygų religinėms apeigoms atlikti teikė, tačiau atsakovas jų neregistravo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nurodytų aplinkybių nekonkretizavo, nepaaiškino, kada ir kokio pobūdžio prašymus jis pataisos įstaigos administracijai teikė, tačiau šių prašymų atsakovo atstovas neregistravo ir nenagrinėjo. Taigi, nustatęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo deklaratyvius ir nedetalizuotus argumentus dėl pareiškėjo kreipimųsi nenagrinėjimo ir teisės į religines apeigas pažeidimo.

30. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kadangi bylos duomenys patvirtina (pareiškėjas tai nurodė ir skunde), kad jis, atsižvelgiant į bausmės atlikimo sąlygas, Pravieniškių PN-AK gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas kamerų tipo patalpoje. Pažymėtina, jog pareiškėjas reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo skunde nurodė, kad jam nebuvo sudarytos galimybės tinkamai atlikti religines apeigas atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, tačiau pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą nenurodė, kad savo teisių pažeidimą sieja su jo laikymo sąlygomis Šiaulių TI.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

32. Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pareiškėjo skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindė savo reikalavimą, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo analizuoti pareiškėjo laikymo sąlygas Šiaulių TI nuo 2022 m. rugpjūčio 10 d.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustačius Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti pareiškėjui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys