2016-05-31 Nr. AB-11898-3-61-3-03039-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-873-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03465-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Lavango Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Lavango Group“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Lavango Group“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 3R-203 (AG-165/05-2013); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2014 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. 4-214 (toliau – ir Įsakymas) ir 3) įpareigoti grąžinti projektą viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūrai (toliau – ir Agentūra) projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymui.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. birželio 27 d. parengė ir pateikė Agentūrai paraišką projektui „UAB „Lavango Group“ gamybos plėtra“ pagal priemonę „Invest LT-2“ (paraiškos Nr. VP2-2.1-ŪM-06-K-02-029) finansavimui (toliau – ir Projektas). 2013 m. spalio 8 d. Agentūra įvertino pareiškėjo paraišką ir sudarė Paraiškos vertinimo rezultatų ataskaitą Nr. VP-P1-Z02-4361, kuria rekomendavo skirti finansavimą Projektui, nurodydama pastabas, kad pareiškėjas iki projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymo turi pateikti Agentūrai galutinį banko sprendimą dėl paskolos suteikimo arba pasirašytą paskolos sutartį bei dokumentus, įrodančius, jog nekilnojamojo turto (patalpose, kuriose ketinama vykdyti gamybą) paskirtis atitinka Projektu įgyvendinamą veiklą (gamybinės paskirties patalpos). 2013 m. spalio 9 d.

Agentūra atliko pareiškėjo paraiškos naudos ir kokybės vertinimą ir surašė Naudos ir kokybės vertinimo ataskaitą Nr. 1-(13.2.3-24), kuria siūlė finansuoti pareiškėjo Projektą. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2013 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 4-944 įtraukė pareiškėjo Projektą į VP2-2.1-ŪM-06-K priemonės „Invest LT-2“ rezervinį projektų sąrašą. 2014 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministras priėmė įsakymą Nr. 4-214, kuriuo pakeitė 2014 m. kovo 4 d. savo įsakymą Nr. 4-148 ir pripažino netekusiu galios jo 1.3 papunktį, kuriuo pareiškėjui panaikino finansavimo skyrimą.

Nesutikdamas su 2014 m. balandžio 14 d. atsakovo priimtu įsakymu, pareiškėjas kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašydamas panaikinti minėtą ūkio ministro įsakymą ir grąžinti Projektą Agentūrai pasirašyti Projekto finansavimo ir administravimo sutartį. 2014 m. gegužės 19 d. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą pareiškėjo skundo netenkinti. Bendrovė nesutinka su ginčijamu įsakymu, kaip ir Komisijos sprendimu. Pareiškėjo manymu, tiek atsakovas, tiek Komisija nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė 2 mėnesių terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 2 d.

įsakymu Nr. 4-884 patvirtintame VP2-2.1-ŪM-06-K priemonės „Invest LT-2“ projektų finansavimo sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 80 punkte. Be to, neatsižvelgė į tai, kad Agentūra nepagrįstai sutrumpino pažymos pateikimo terminą iki 2014 m. balandžio 2 d., tai yra daugiau negu mėnesiu, negu tai numatė galiojantis Aprašas. Bendrovė paaiškino, kad 2014 m. kovo 4 d. ūkio ministras priėmė įsakymą, kuriuo skyrė finansavimą pareiškėjo Projektui, todėl jis, remdamasis Aprašo 80 punkto nuostata, privalėjo iki sutarties pasirašymo per 2 mėnesius nuo minėto sprendimo skirti finansavimą priėmimo dienos, t. y. iki 2014 m. gegužės 4 d., gauti paskolą arba pateikti pažymą dėl banko paskolos suteikimo.

Bendrovė, vykdydama savo prisiimtus įsipareigojimus, nedelsdama kreipėsi į banką „Swedbank“, AB dėl paskolos suteikimo. Tačiau dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių „Swedbank“, AB Bendrovės paskolos prašymo nagrinėjimo nesvarstė ir tik 2014 m. kovo 21 d. raštu informavo, kad atsakymas dėl Bendrovės projekto finansavimo bus pateiktas iki 2014 m. balandžio 16 d. Apie susiklosčiusias aplinkybes pareiškėjas daug kartų informavo Agentūrą. Bendrovė atsižvelgė į Agentūros pastabas ir duotus nurodymus bei stengėsi įvykdyti visus reikalavimus, tiesiogiai priklausančius nuo jos valios.

Pareiškėjas pažymėjo, jog faktiškai jis įvykdė savo prisiimtus įsipareigojimus ir iki nustatyto termino, nelaukdamas „Swedbank“, AB pateikto prašymo išnagrinėjimo, 2014 m. balandžio 15 d. gavo banko AB „Citadele“ banko patvirtinimą, kurį nedelsdamas pateikė Agentūrai. Todėl, pareiškėjo manymu, nebuvo pagrindo panaikinti pareiškėjui paskirto finansavimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad Agentūra savavališkai, pažeisdama galiojančio Aprašo 80 punktą, kuris net numato galimybę pratęsti nustatytą terminą dar dviem mėnesiams, bei pažeisdama nustatytą tvarką ir nepagrįstai kaltindama pareiškėją pažeidus finansavimo skyrimo nuostatas, atsisakė sudaryti finansavimo sutartį, dėl ko buvo užkirstas kelias pareiškėjui parengto Projekto finansavimui.

Esant anksčiau išvardytoms aplinkybėms, jis įvykdė visas teisės aktais nustatytas sąlygas, būtinas Projekto finansavimo ir administravimo sutarties Nr. VP2-2.1-ŪM-06-K-02-029 sudarymui, todėl atsisakymas sudaryti minėtą sutartį yra nepagrįstas ir neteisingas bei turėtų būti panaikintas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 153–157) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir Taisyklės), 100 punktą, sprendimą dėl projekto tinkamumo finansuoti iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondų priima įgyvendinančioji institucija, jį įformindama projekto tinkamumo finansuoti vertinimo ataskaitoje. Atsižvelgdama į šio sprendimo ir projektų atrankos rezultatus, ministerija ir (ar) kita valstybės institucija priima sprendimą dėl projekto finansavimo.

Todėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-148 pareiškėjo Projektui buvo skirtas finansavimas. Pažymėjo, jog Agentūra, kaip įgyvendinančioji institucija, vadovaudamasi Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139, 10.2.7 papunkčiu, gavusi sprendimą dėl finansavimo projektui skyrimo, organizuoja sutarčių sudarymą su pareiškėjais, jeigu projektų finansavimo sąlygų apraše nustatyta, kad sudaromos trišalės sutartys, arba sudaro sutartis su pareiškėjais, jeigu projektų finansavimo sąlygų apraše nustatyta, kad sudaromos dvišalės sutartys; prižiūri sutarčių nuostatų laikymąsi.

Atsižvelgiant į tai, Agentūra 2014 m. kovo 5 d. raštu Nr. R4-2355(13.2.3-4598) informavo pareiškėją apie Projektui skirtą finansavimą, nurodydama, kad vadovaujantis Taisyklių 79 punktu Projekto tinkamumo finansuoti vertinimas buvo baigtas su išlyga, jog iki Projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymo pareiškėjas turi pateikti Agentūrai galutinį banko sprendimą dėl paskolos suteikimo arba pasirašytą paskolos sutartį bei dokumentus, įrodančius, kad nekilnojamojo turto (patalpų, kuriose ketinama vykdyti gamybą) paskirtis atitinka Projektu įgyvendinamą veiklą (gamybinės paskirties patalpos) ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 25 dienos.

Pareiškėjas iki Agentūros nustatyto termino galutinio banko sprendimo dėl paskolos suteikimo nepateikė, o toliau susirašinėdama su Agentūra atidėdinėjo minėto sprendimo pateikimo terminą, kol galiausiai Agentūra 2014 m. kovo 31 d. elektroniniu paštu pareiškėjo paprašė minėtą sprendimą pateikti iki 2014 m. balandžio 2 d., kartu nurodydama ir galimas pasekmes nepateikus prašomo dokumento, tačiau pareiškėjas minėto dokumento nepateikė. Agentūra 2014 m. balandžio 4 d. raštu Nr. R4-3465(13.1.5) informavo Ministeriją apie susidariusią situaciją ir pateikė Ministerijai siūlymą panaikinti įsakymu skirtą finansavimą Projektui.

Ministerija, išnagrinėjusi raštu pateiktą informaciją, vadovaudamasi Taisyklių 103 punktu, 2014 m. balandžio 14 d. priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo panaikino pareiškėjo Projektui skirtą finansavimą. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skunde nurodytą Aprašo 80 punkto nuostatą, pažymėjo, jog Taisyklių 109 punkte įtvirtinta nuostata, kad projektų finansavimo ir administravimo sutartys gali būti sudaromos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai suderinus su vadovaujančiąja institucija, gali būti pratęstas galutinis projektų finansavimo ir administravimo sutarčių sudarymo terminas.

Atsižvelgiant į tai, Ministerija 2014 m. sausio 13 d. raštu Nr. (19.4-52)-3-160 kreipėsi į vadovaujančiąją instituciją, t. y. Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – ir Finansų ministerija), dėl projektų finansavimo ir administravimo sutarčių pasirašymo termino pratęsimo. Finansų ministerija 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. (24.3-02)-5K-1400717-6K-1401900 pratęsė minėtame rašte išvardytų projektų, tarp jų ir pareiškėjo Projekto, sutarčių sudarymo terminą ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 4 d., kuris Finansų ministerijos nurodytas kaip maksimalus.

Taigi ilgesnis projektų finansavimo ir administravimo sutarčių pasirašymo terminas negalėjo būti nustatytas, todėl Agentūra pagrįstai nustatė pareiškėjui prašomų dokumentų pateikimo terminą iki 2014 m. balandžio 2 d. Be to, projektų finansavimo ir administravimo sutarčių termino pratęsimas iki 2014 m. balandžio 4 d. yra išimtinis atvejis, nes visos projektų finansavimo ir administravimo sutartys turėjo būti sudarytos iki 2013 m. gruodžio 31 d., kaip tai nurodyta Taisyklių 109 punkte. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį ir į tai, jog visi pareiškėjai, kuriems buvo pratęstas projektų finansavimo ir administravimo sutarčių pasirašymo terminas iki 2014 m. balandžio 4 d. ir skirtas finansavimas su išlyga, prašomus dokumentus Agentūrai pateikė iki nustatyto termino, taigi visiems pareiškėjams buvo taikomi vienodi vertinimo principai ir sudarytos vienodos sąlygos pateikti trūkstamus dokumentus iki projektų finansavimo ir administravimo sutarčių pasirašymo, taip užtikrinant ir nepažeidžiant lygiateisiškumo principo laikymąsi visų pareiškėjų atžvilgiu.

Pareiškėjas šiuo atveju žinodamas, kokios pasekmės jo laukia nepateikus prašomų dokumentų iki nustatyto termino, elgėsi neatsakingai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 108–111) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodė tokias pačias faktines aplinkybes ir analogiškus teisinius argumentus kaip ir atsakovas atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu (II t., b. l. 13–19) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad Finansų ministerija 2014 m. vasario 28 d. raštu (24.3-02)-5K-1400717-6K-1401900 pratęsė išvardytų projektų, tarp jų ir pareiškėjo UAB „Lavango Group“ Projekto, sutarčių sudarymo terminą ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 4 d. Finansų ministerija pabrėžė, kad nurodytas terminas yra maksimalus ir įpareigojo Agentūrą sutartis pasirašyti per įmanomai greičiausią laiką. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-148 skyrė finansavimą pareiškėjo projektui „UAB „Lavango Group“ gamybos plėtra“ (1.3 papunktis). Agentūra 2014 m. kovo 5 d. raštu Nr. R4-2355(13.2.3-4598) informavo pareiškėją apie Projektui skirtą finansavimą, nurodydama, kad ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 25 d. pareiškėjas turi pateikti galutinį banko sprendimą dėl paskolos suteikimo arba pasirašytą paskolos sutartį bei dokumentus, įrodančius, jog nekilnojamojo turto (patalpų, kuriose ketinama vykdyti gamybą) paskirtis atitinka Projektu įgyvendinamą veiklą (gamybinės paskirties patalpos). Pareiškėjas 2014 m. kovo 25 d. ir 2014 m. kovo 28 d. raštais kreipėsi į Agentūrą, prašydamas pratęsti galutinio banko sprendimo pateikimo terminą. Agentūra, atsižvelgdama į tai, 2014 m. kovo 31 d. elektroniniu paštu informavo pareiškėją, jog nepritaria galutinio banko sprendimo pateikimo nukėlimui iki 2014 m. balandžio 16 d. ir įpareigojo reikiamus dokumentus pateikti ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 2 d. darbo pabaigos. 2014 m. balandžio 2 d. raštu pareiškėjas informavo Agentūrą, jog iki nurodytos datos nespėjo pateikti prašomų dokumentų, pažymėdamas, kad banke šiuo metu vyksta posėdis ir yra svarstoma dėl paskolos suteikimo Bendrovei. Agentūra 2014 m. balandžio 4 d. raštu Nr. R4-3465(13.1.5) informavo Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją, kad pareiškėjas iki nustatyto termino, t. y. 2014 m. balandžio 4 d., nepateikė galutinio banko sprendimo dėl paskolos suteikimo, todėl Projekto finansavimo ir administravimo sutartis negali būti pasirašyta. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 4-214 pakeitė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymą Nr. 4-148 ir pripažino netekusiu galios 1.3 papunktį.

Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 4-214 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Ginčijamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Taisyklių 103 punktu ir atsižvelgus į VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2014 m. balandžio 4 d. raštą Nr. R4-3465(13.1.5), kuriame Ministerijai nurodyta, kad Bendrovė iki nustatyto termino (2014 m. balandžio 2 d.) nepateikė galutinio banko sprendimo dėl paskolos suteikimo, todėl projekto finansavimo ir administravimo sutartis negali būti pasirašyta iki Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. rašte Nr. (24.3-02)-5K-1400717-6K-1401900 nustatyto termino (2014 m. balandžio 4 d.). Agentūra pasiūlė Ministerijai panaikinti 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-148 pareiškėjo Projektui skirtą finansavimą.

Teismas pabrėžė, kad Agentūra, siūlydama finansuoti pareiškėjo Projektą, paraiškos Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir (ar) valstybės biudžeto finansavimui gauti vertinimo rezultatų 2013 m. spalio 8 d. ataskaitoje Nr. VP-P1-Z02-4361 nustatė ir papildomas sąlygas Projekto finansavimo ir administravimo sutarties sudarymui – iki Projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymo pateikti Agentūrai galutinį banko sprendimą dėl paskolos suteikimo arba pasirašytą paskolos sutartį bei dokumentus, įrodančius, jog nekilnojamojo turto (patalpų, kuriuose ketinama vykdyti gamybą) paskirtis atitinka Projektu įgyvendinamą veiklą (gamybinės paskirties patalpos).

Tai leidžia spręsti, kad tiek finansavimo pareiškėjui skyrimas, tiek su tuo susiję pareiškėjo teisėti lūkesčiai buvo sąlygoti nustatytų ir pareiškėjui žinomų sąlygų tinkamu įgyvendinimu. Pareiškėjas iš esmės nesutikimą su ginčijamu Įsakymu grindė trimis pagrindais, t. y. netinkamu Aprašo 80 punkto aiškinimu ir taikymu bei to sąlygotu teisėtų lūkesčių principo pažeidimu; Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. rašto neteisėtumu ir ginčijamo Įsakymo neatitikimu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Teismas atkreipė dėmesį, kad Aprašo, kuris yra skirtas pareiškėjams ir institucijoms, kurios atliks vertinimą ir atranką ir pagal kurį finansavimas iš ES fondų lėšų skiriamas Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir aplinkos verslui gerinimas“ VP2-2.1-ŪM-06-K priemonės „Invest LT-2“ projektams įgyvendinti yra valstybės pagalba, 81 punkte nustatyta, jog Sutartis sudaroma Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių nustatyta tvarka, taigi ir Taisyklėse nustatytu terminu.

Todėl, vertinant paminėtą nuostatą, būtina atsižvelgti ir į Taisyklės įtvirtintą reglamentavimą. Taisyklės nustato projektų, įgyvendinamų pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą, patvirtintą Europos Komisijos 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. K(2007)4475, Ekonomikos augimo veiksmų programą, patvirtintą Europos Komisijos 2007 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. K(2007)3740, Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, patvirtintą Europos Komisijos 2007 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. K(2007)3738, bendrai finansuojamų iš Europos Sąjungos fondų lėšų, atrankos būdus, kvietimų teikti paraiškas, projektų vertinimo ir atrankos, projektų tinkamoms išlaidoms finansuoti skiriamų ES fondų ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų dydžio nustatymo, išlaidų apmokėjimo, projektų administravimo ir skundų nagrinėjimo tvarką, taip pat ministerijų ir (ar) kitų valstybės institucijų, pagal kompetenciją atsakingų už bendrai finansuojamus iš ES fondų lėšų ūkio sektorius, kurioms Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139, priskirta atsakomybė ir nustatytos funkcijos, įgyvendinančiųjų institucijų, pareiškėjų ir projektų vykdytojų veiksmus administruojant ir finansuojant projektus (Taisyklių 1 p.).

Kaip teisingai pažymėjo Ministerija ir Agentūra, šis teisės aktas yra specialusis ES struktūrinės paramos administravimą reglamentuojantis teisės aktas, kurio nuostatos yra privalomos visiems tokio administravimo subjektams. Terminų taikymo prasme nagrinėjamu atveju yra aktualus Taisyklių 109 punktas, kuriame įtvirtinta, jog projektų finansavimo ir administravimo sutartys gali būti sudaromos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tame pačiame punkte numatyta, kad ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai suderinus su vadovaujančiąja institucija, gali būti pratęstas galutinis projektų finansavimo ir administravimo sutarčių sudarymo terminas.

Vadovaujančioji institucija yra Finansų ministerija. Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, būtent vadovaujančiajai institucijai suteikta diskrecija nustatyti galutinį sutarčių pasirašymo terminą. Vadovaujantis šia nuostata, Ūkio ministerija 2014 m. sausio 13 d. kreipėsi į Finansų ministeriją dėl tokio termino nustatymo. Nagrinėjamu atveju Finansų ministerija 2014 m. vasario 28 d. sprendimu nustatė (pratęsė) sutarčių sudarymo galutinį terminą iki 2014 m. balandžio 4 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad Aprašo 80 punkte yra numatyti procedūriniai terminai skirti pareiškėjo veiksmams prieš Sutarties pasirašymą atlikti, tačiau sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas šie terminai negali būti ilgesni nei Taisyklėse įtvirtinta tvarka sutarties pasirašymui nustatytas galutinis terminas.

Vertindamas pareiškėjo argumentą dėl teisėtų lūkesčių susiformavimo, teismas pažymėjo, kad paraišką Projekto finansavimui pareiškėjas teikė dar 2013 m. birželio 27 d. Tokiu būdu pareiškėjas turėjo būti įsitikinęs, kad atitinka visas teisės aktuose įtvirtintas sąlygas ir yra pasirengęs finansavimo ir administravimo sutartį pasirašyti iki 2013 m. gruodžio 31 d., kaip tai nustatyta Taisyklių 109 punkte. Būtent su šiuo terminu ir turėjo būti siejami pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Dėl Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo neįteikimo pareiškėjui teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 109 punkto formuluotę Taisyklėse nustatyto termino pratęsimo procese dalyvauja tik ministerija (Ūkio ministerija), kitos valstybės institucijos ir vadovaujančioji institucija (Finansų ministerija).

Pareiškėjai neturi iniciatyvos teisės sprendžiant dėl galutinio sutarčių pasirašymo termino pratęsimo. Finansų ministerijos sprendimas nei sukūrė, nei panaikino pareiškėjui naujų teisių ar pareigų, todėl Finansų ministerija neturėjo pareigos apie šį sprendimą informuoti pareiškėjo. Finansų ministerija tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę, todėl pripažinti šį sprendimą neteisėtu nėra jokio pagrindo. Kita vertus, Finansų ministerijos nustatytas galutinis terminas yra imperatyvus institucijoms, rengiančioms finansavimo ir administravimo sutarties projektą.

Taisyklių 111 punkte įtvirtinta, kad gavusi ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos sprendimą finansuoti projektą, įgyvendinančioji institucija parengia, suderina su atsakinga ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, išsiunčia pareiškėjui sutarties projektą ir nurodo pasiūlymo pasirašyti sutartį galiojimo terminą. Pareiškėjui per rašte nustatytą pasiūlymo galiojimo terminą nepasirašius sutarties, pasiūlymas pasirašyti sutartį netenka galios ir projektas nefinansuojamas. Nagrinėjamu atveju, įgyvendindama šį Taisyklių reikalavimą, Agentūra, nepažeisdama vadovaujančiosios institucijos nustatyto maksimalaus termino, 2014 m. kovo 5 d. nurodė pareiškėjui pateikti reikalaujamus duomenis ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 25 d.

Atsakydama į pareiškėjo prašymą pratęsti terminą dokumentams pateikti iki 2014 m. balandžio 16 d., Agentūra informavo pareiškėją, kad, nepateikus reikalaujamų dokumentų iki 2014 m. balandžio 2 d., bus svarstomas klausimas dėl finansavimo ir administravimo sutarties nepasirašymo. Taigi būtent šie, t. y. 2014 m. kovo 5 d. ir 2014 m. kovo 31 d., Agentūros raštai turėjo įtakos pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams. Be to, šiais raštais pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir apie terminų nesilaikymo pasekmes. Byloje, be kita ko, nustatyta, kad iki Agentūros nustatyto termino (2014 m. balandžio 2 d.), o vėliausiai iki vadovaujančios institucijos nustatyto galutinio sutarties pasirašymo termino (2014 m. balandžio 4 d.) pareiškėjas ne tik, kad nepateikė Agentūrai reikalaujamų dokumentų, bet jų ir neturėjo.

Bylos duomenimis AB „Citadele“ bankas tik 2014 m. balandžio 15 d., t. y. jau po galutinio termino finansavimo ir administravimo sutartims pasirašyti, priėmė sprendimą Nr. VB1-9/2610 dėl pareiškėjo finansavimo.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis aktualiomis Taisyklių 1, 79, 100, 103, 109 ir 111 punktų bei Aprašo 80 ir 81 punktų nuostatomis, teismas nusprendė, kad ginčijamas LR ūkio ministro 2014 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 4-214, kuriuo, pareiškėjui per nustatytą terminą nepateikus reikalaujamų dokumentų, buvo nuspręsta neskirti finansavimo, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad Agentūros 2014 m. balandžio 4 d. siūlyme, kuris laikytinas ginčijamo įsakymo sudėtine dalimi, yra išdėstytos faktinės aplinkybės, lėmusios Taisyklių 103 punkto taikymą, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamas įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pripažinus ūkio ministro 2014 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. 4-214 teisėtu ir pagrįstu, atmestas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas grąžinti projektą Agentūrai projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymui. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. skundą, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines aplinkybes, tinkamai aiškino aktualias teisės aktų nuostatas, todėl naikinti Komisijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 22–27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrindė savo įsitikinimo dėl byloje esančių įrodymų vertinimų (ABTĮ 81 str., 86 str. 1, 2 d.).

2. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė žodinius ir rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentavo itin svarbią bylos išsprendimui aplinkybę, t. y. tai, jog ginčijamo Įsakymo priėmimui turėjo įtakos Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. raštas Nr. (24.3-02)-5K-1400717-6K-1401900, kuriame buvo nustatyta, kad Finansų ministerija pritaria sutarties su pareiškėju dėl Projekto sudarymo termino pratęsimo ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 4 d. Minėtas Finansų ministerijos raštas yra laikytinas individualiu administraciniu aktu VAĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme, kadangi šiuo raštu buvo nustatytos pareiškėjo teisės ir pareigos, ir kurios vienareikšmiškai suponavo tai, jog pareiškėjas, norėdamas sudaryti sutartį dėl Projekto finansavimo, Aprašo 80 punkte numatytus dokumentus privalėjo pateikti iki 2014 m. balandžio 4 d.

Apie šio Finansų ministerijos individualaus administracinio akto priėmimą pareiškėjas ne tik nebuvo informuotas VAĮ 8 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, bet ir apskritai šis aktas pareiškėjui niekada nebuvo įteiktas, o apie jo egzistavimą pareiškėjas sužinojo tik nagrinėjant pareiškėjo skundą Komisijoje. Kadangi pareiškėjas apie minėto akto priėmimą nebuvo informuotas, jis ne tik neteko galimybės šį aktą ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir atitinkamai paspartinti Aprašo 80 punkte numatytų dokumentų, visų pirma, banko pažymos apie galutinį sprendimą skirti kreditą pareiškėjui, gavimą ir surinkimą.

Apie minėtą Finansų ministerijos aktą žinojo Agentūra, kadangi šis aktas buvo tiesiogiai adresuotas būtent jai. Tačiau, nepaisant to, Agentūra pareiškėjo neinformavo nei apie nagrinėjamą Finansų ministerijos aktą, nei apie juo nustatytą galutinį terminą sutarčiai dėl Projekto finansavimo sudaryti. Šiuo atveju teismas neįvertino šios svarbios aplinkybės, jog pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie minėtą Finansų ministerijos raštą bei jo turinį, kuris nustatė pareiškėjui atitinkamas pareigas. Būtent šis aptariamas neveikimas suponavo gero administravimo principo pažeidimą.

Be to, apie Finansų ministerijos raštą nėra užsimenama nei ginčijamame Įsakyme Nr. 4-214, nei kituose Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir Agentūros raštuose, kurie, kaip nurodoma skundžiamame sprendime, yra laikytini sudėtine ginčijamo įsakymo dalimi, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3. Pareiškėjas, rengdamas ir 2013 m. birželio 27 d. teikdamas paraišką, vadovavosi Taisyklių ir Aprašo nuostatomis, galiojusiomis paraiškos teikimo metu ir pagrįstai tikėjosi, jog visą paraiškos administravimo laikotarpį bei Projekto įgyvendinimo laikotarpį ir bus taikomos Taisyklių ir Aprašo nuostatos, galiojusios paraiškos pateikimo metu. Pažymėtina, kad Aprašo ir Taisyklių nuostatos turėtų būti taikomos sistemiškai ir susietai. Pareiškėjas remiasi Aprašo 80 punktu, Taisyklių 109 punktu. Pagal Europos Teisingumo Teismo poziciją, teisėtų lūkesčių principas negali tapti savarankiška individo pretenzija – ji teisėta esant konkrečiam administracijos elgesiui. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. projektų finansavimo ir administravimo sutartys nei su pareiškėju, nei su kitais asmenimis nebuvo sudarytos, bei atsižvelgiant į tai, jog Aprašo 80 punkto nuostatos, galiojusios paraiškos teikimu metu, nebuvo pakeistos, pareiškėjas turėjo pagrįstų lūkesčių, kad jam ir bus taikomos Aprašo 80 punkte numatytos sąlygos. Aprašo 80 punkte nustatytas 2 mėnesių terminas pateikti reikalaujamus dokumentus faktiškai buvo sumažintas net vienu mėnesiu, nors pati Aprašo 80 punkto nuostata, galiojusi ir paraiškos teikimu metu, niekada nebuvo pakeista. Akivaizdu, kad taip buvo pažeistas pareiškėjo teisėtas lūkestis į tinkamą Aprašo 80 punkto nuostatų įgyvendinimą. Šioje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai apeliuojama ne į subjektyvius pareiškėjo lūkesčius, bet į tokius, kurie buvo sukelti teisiniu reglamentavimu ir atsakingų viešojo administravimo institucijų veiksmais. Su 2013 m. gruodžio 31 d. terminu negalima sieti pareiškėjo teisėtų lūkesčių, nes būtent atsakingų institucijų veiksmai (projektų finansavimo ir administravimo sutarčių nesudarymas iki 2013 m. gruodžio 31 d. nei su pareiškėju, nei su kitais asmenimis, bei Aprašo 80 punkto nuostatų nepakeitimas) sukėlė pareiškėjo teisėtą lūkestį, jog sutartis dėl pareiškėjo projekto finansavimo bus sudaryta po 2013 m. gruodžio 31 d., jeigu pareiškėjas tinkamai įgyvendins Aprašo 80 punkte nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas pastaruosius reikalavimus įgyvendino Aprašo 80 punkte nustatytais terminais, tačiau nepaisant to sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.

4. Agentūros 2014 m. balandžio 4 d. siūlymas yra adresuotas Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir šis siūlymas niekada nebuvo įteiktas pareiškėjui. Taigi šiame rašte nurodyti motyvai, kurie, kaip teigiama skundžiamame sprendime, yra laikytini ginčijamo įsakymo sudėtine dalimi, nebuvo žinomi pareiškėjui. Įsakyme nėra nurodyti objektyvūs duomenys, kuriais remiantis jis buvo priimtas ir kodėl juo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. 4-148 ir pripažintas netekusiu galios šio įsakymo 1.3 papunktis. Taigi ginčijamas įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 32-37) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti, o skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas visapusiškai įvertino bylos medžiagą, nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, pateikė tokių teisės normų aiškinimą. Pareiškėjas šiuo atveju elgėsi akivaizdžiai priešingai Projekto finansavimo ir administravimo sutarties sudarymo tikslui ir neatsakingai, žinodamas, kokios pasekmės jo laukia nepateikus prašomų dokumentų iki nustatyto termino, ką nurodė ir teismas skundžiamame sprendime. Akcentuoja, jog Finansų ministerijos raštas (atsakant į Ministerijos raštą, t. y. suderinant galutinį projektų finansavimo ir administravimo sutarčių sudarymo terminą) buvo adresuotas Ministerijai ir Agentūrai. Atsakovo nuomone, Finansų ministerijos raštas neturėjo būti adresuotas pareiškėjui, nes, kaip teisingai nurodo teismas sprendime, pagal Taisyklių 109 punkto formuluotę, Taisyklėse nustatyto termino pratęsimo procese dalyvauja tik ministerija (Ūkio ministerija), kitos valstybės institucijos ir vadovaujančioji institucija (Finansų ministerija). Pareiškėjai neturi iniciatyvos teisės sprendžiant dėl galutinio sutarčių pasirašymo termino pratęsimo. Finansų ministerijos sprendimas nei sukūrė, nei panaikino pareiškėjui naujų teisių ar pareigų, todėl Finansų ministerija neturėjo pareigos apie šį sprendimą informuoti pareiškėjo. Pažymi, kad skundžiamas Įsakymas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus, tiek ir LVAT suformuotą praktiką – jame išdėstytas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 103 punktu ir atsižvelgus į Agentūros raštą, kas rodo, jog tiek teisinis, tiek ir faktinis pagrindas buvo nurodyti, todėl naikinti skundžiamo įsakymo nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 38–43) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad minimas pareiškėjo Finansų ministerijos raštas nėra individualus administracinis aktas. Pareiškėjas nėra šio rašto adresatas. Tai susirašinėjimo tarp institucijų dokumentas, surašytas Ministerijai vykdant jai Taisyklių 109 punkte nustatytą pareigą sutarčių sudarymo terminus suderinti su vadovaujančia institucija – Finansų ministerija. Finansų ministerija nėra Agentūros administruojamų priemonių finansavimo ir administravimo sutarčių šalis – sutartys sudaromos tarp Agentūros, pareiškėjų ir Ministerijos. Nagrinėjamu atveju sutarties su pareiškėju nepasirašymą sąlygojo ne minėtas Finansų ministerijos raštas, bet tai, jog pareiškėjas nesilaikė Agentūros nustatytų terminų pateikti sutarčiai pasirašyti būtinus dokumentus. Teisę Agentūrai nustatyti tokius terminus ir pareigą pareiškėjui tokių terminų laikytis nustato Taisyklių 79 punktas, reglamentuojantis tokius, kaip pareiškėjo, atvejus, kai projektų atranka baigiama su išlyga dėl trūkstamų dokumentų pateikimo. Terminas, pareiškėjui prašant, buvo pratęstas, tačiau ir pratęstu terminu pareiškėjas prašomų dokumentų Agentūrai nepateikė. Taigi Agentūra turėjo teisę siūlyti Ministerijai panaikinti skirtą finansavimą. Pabrėžia, kad pareiškėjas suprato/negalėjo nesuprasti trūkstamų sutarčiai pasirašyti dokumentų pateikimo Agentūrai nustatytu terminu svarbą bei nepateikimo padarinius ir privalėjo imtis visų reikiamų veiksmų trūkstamiems dokumentus laiku pateikti, priešingu atveju, negalėjo tikėtis (turėti jokių lūkesčių), jog sutartis bus pasirašoma. Atsižvelgiant į tai, pagrindo neturi ir kitas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad, nežinodamas apie Finansų ministerijos raštą, pareiškėjas neva neteko teisės atitinkamai paspartinti trūkstamų dokumentų pateikimą. Pažymi, kad pareiškėjui neabejotinai buvo žinomos visos sutarties nepasirašymą sąlygojusios aplinkybės, taigi žinomi ir ūkio ministro priimto įsakymo motyvai. Agentūros manymu, Įsakymas atitinka VAĮ nuostatų reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Siekiant panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliuojama į keletą pagrindinių momentų: pareiškėjas (apeliantas) nebuvo tinkamai informuotas apie Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. raštą Nr. (24.3-02)-5K-1400717-6K-1401900; nesilaikius Aprašo 80 punkto nuostatų buvo pažeistas lūkestis į tinkamą Aprašo 80 punkto nuostatų įgyvendinimą; Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. rašte Nr. (24.3-02)-5K-1400717-6K-1401900, adresuotame Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai, buvo pritarta tarp kitų projektų ir UAB „Lavango Group“ projekto sutarties sudarymo termino pratęsimui, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 4 d. (1 T, b. l. 130-132), vadovaujantis Taisyklių 118 punktu.

Taisyklių 109 punkte (redakcija galiojusi 2014 m. vasario 28 d.) buvo pasisakyta, kad Projektų finansavimo ir administravimo sutartys gali būti sudaromos iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai suderinus su vadovaujančiąja institucija, gali būti pratęstas galutinis projektų finansavimo ir administravimo sutarčių sudarymo terminas, kas ir buvo padaryta, pastarąjį terminą pratęsiant iki 2014 m. balandžio 4 d. Šis pratęsimas, teisėjų kolegijos nuomone, suponavo atitinkamas teises bei pareigas pareiškėjui, tačiau pastarasis, manydamas, jog toks sprendimas nesuderinamas su teisiniu reguliavimu, turėjo teisinę galimybę 2014 m. vasario 28 d. dokumente priimtą sprendimą dėl termino pratęsimo iki 2014 m. balandžio 4 d. skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. 2014 m. vasario 28 d. dokumentas buvo pateiktas į administracinę bylą kartu su viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros atsiliepimu į UAB „Lavango Group“ skundą (1 T, b. l. 108-111, 130-132). Neveikdamas taip kaip numato teisinis reguliavimas, nors ir galėdamas, pareiškėjas neturi pagrindo perkelti atsakomybės kitiems asmenims, neprisiimdamas jos ir sau, tuo labiau, turint omenyje, kad tai verslo subjektas, kuris vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą ir siekdamas pelno, betarpiškai susiduria su jo santykius liečiančia teisine baze. Nurodytas apeliacinio skundo argumentas negali būti pripažintas pagrįstu bei tarnaujančiu skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimui.

Aprašo 80 punkte (redakcija galiojusi skundžiamo Įsakymo priėmimo dienai) buvo pasisakyta, jog su pareiškėju, kurio įgyvendinamam projektui nuspręsta skirti finansavimą, Ūkio ministerija ir LVPA sudaro (trišalę) projekto finansavimo ir administravimo sutartį (toliau – Sutartis). Sutartis sudaroma pagal Projekto finansavimo ir administravimo sutarties formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1K-066. Pareiškėjas prieš Sutarties pasirašymą, per 2 mėnesius nuo sprendimo skirti finansavimą priėmimo dienos (šiuo konkrečiu atveju tai padaryta 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-148), privalo raštu pateikti preliminarų mokėjimo prašymų pateikimo LVPA tvarkaraštį, turi būti gavęs paskolą arba pateikti pažymą, kurioje nurodytas galutinis banko sprendimas suteikti paskolą, jei pareiškėjo įnašas arba įnašo dalis yra paskola. Dėl objektyvių priežasčių LVPA, suderinusi su Ūkio ministerija, 2 mėnesių terminą gali pratęsti. Jei pareiškėjas per nustatytą terminą neįvykdo šių reikalavimų, pasiūlymas pasirašyti Sutartį netenka galios ir projektas nefinansuojamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos tvirtinimu, Aprašo 80 punkto nuostatos negali būti vertinamos atsiribojant nuo Taisyklių 109 punkte nurodytos bendros taisyklės - Projektų finansavimo ir administravimo sutartis sudaryti iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Nesilaikant bendros nuostatos atimama galimybė veikti ir bendrais įprastais terminais, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija aptariamu aspektu.

Antra vertus, būtina pažymėti, kad pareiškėjas (apeliantas) paraišką Projekto finansavimui pateikė 2013 m. birželio 27 d., o bankinis finansavimo patvirtinimas datuojamas 2014 m. balandžio 15 d., kas, teisėjų kolegijos nuomone, suponuoja išvadą apie neužtikrintumą, operatyvumo stoką, siekiant sutarties pasirašymo.

Pasisakant dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų paisymo, pažymėtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, kur buvo konstatuota: „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

Tame pačiame sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos buvo pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, peržiūrėjusi administracinėje byloje surinktus faktinius duomenis, atsižvelgdama į ką tik išdėstytas nuostatas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neįžvelgia nesuderinamumo su VAĮ 8 straipsnio reikalavimais.

Įsakyme nurodytas teisinis reguliavimas. Jis (teisinis reguliavimas) pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kurios išdėstytos Agentūros 2014 m. balandžio 4 d. siūlyme, laikytinu sudėtine Įsakymo dalimi. Pareiškėjas (apeliantas), sprendžiant pagal iki Įsakymo priėmimo dienos byloje esančius dokumentus, galėjo prognozuoti Lietuvos Respublikos ūkio ministro sprendimą (bendrine prasme), todėl nebuvo ir nėra pagrindo teiginiui, kad priimant Įsakymą buvo padaryti trūkumai. Vien Įsakymo lakoniškumas negali lemti skundžiamo individualaus akto naikinimo.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas jame nurodytais argumentais negali būti tenkinamas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą, priėmė teisingą sprendimą, kuris paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Lavango Group“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius