2018-06-13 Nr. AB-11594-3-61-3-00410-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-899-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00410-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1.; 12.15.5.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mabuta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mabuta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mabuta“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-305 ir 2015 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-338; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 69-118 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. S-257(7-251/2015) dalį, kuria nuspręsta neatstatyti pareiškėjui 16 007,30 Eur (55 270 Lt) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumos, sumažinti 90 proc. VMI priskaičiuotus delspinigius.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 28 d. pirko nebaigtus statyti 22 butus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skirtus parduoti. Šie butai nelaikytini ilgalaikiu turtu, nes buvo įrenti pagal pardavimo sutartyse nustatytus įsipareigojimus, jiems nebuvo skaičiuojama amortizacija, buhalteriniuose dokumentuose visada buvo įtraukiami kaip pardavimui skirtas turtas. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 67 straipsnio 5 dalį, PVM turi būti atstatomas tik nuomojamam ilgalaikiam turtui. Pareiškėjo teigimu, VMI nepagrįstai reikalavo atstatyti PVM sumą parduotiems butams ir kitas susijusias išlaidas. Dalies butų nuoma buvo laikinas sprendimas, kol atsiras pirkėjų. Parduodant butus su nuomininkais, buvo siekta pritraukti investuotojus, ieškančius nekilnojamojo turto, kaip investicijos. Dėl objektyvių aplinkybių nuo 2009 m. 3 ketvirčio Bendrovė sudėtingomis sąlygomis pardavė 10 butų ir patyrė didelius nuostolius.

3. Pareiškėjas nurodė, jog pirktuose nebaigtuose statyti butuose pagal pirkimo-pardavimo sutartis įsipareigojo atlikti būtinosios apdailos darbus. Atskiri butai buvo pardavinėjami įrengti ir su virtuvės įranga, todėl buvo patrauklesni. Atsižvelgiant į tai, pilnas butų įrengimas negalėjo būti traktuojamas kaip ruošimasis butus nuomoti ateityje.

4. Dėl 1 533 Lt PVM atstatymo už parduotus butus su virtuvės įranga, pareiškėjas nurodė, kad iš gautų kainų už šiuos parduotus butus matyti, jog butai su virtuvės įranga buvo parduoti už didesnę kainą. Butai buvo pradėti nuomoti tik 2009 m. kovo 14 d., t. y. tik po 8 mėnesių. Virtuvės įrangos vertė neviršijo 600 Lt, todėl laikytina mažaverčiu inventoriumi. Taip pat VMI pirkėjams galimai uždavė netiksliai formuluojamus klausimus, todėl pateikti atsakymai galėjo būti neišsamūs. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas reikalauti neatstatyti 1 533 Lt PVM už pirktą virtuvės įrangą, kuri parduota kartu su butais.

5. PVM butams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jau buvo atstatytas ir sumokėtas 2011 m., todėl, pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo reikalauti pakartotinai atstatyti 1 073 Lt PVM. Be to, butai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, parduoti su PVM, todėl yra pagrindas neatstatyti 333 Lt PVM, nes šie butai buvo parduoti su PVM.

6. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, sumažino VMI klaidingai paskaičiuotų delspinigių sumą, tačiau pareiškėjui neaišku, ar Komisijai pateiktoje VMI delspinigių ataskaitoje yra teisingi paskaičiavimai, kadangi ženkliai skiriasi už laikotarpius nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 3 d. proporcingai paskaičiuotos delspinigių sumos.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad parduodama nenaujus butus fiziniams asmenims ne PVM mokėtojams, pareiškėjas nepatikslino šių butų pirkimo PVM atskaitos, nepagrįstai naudojosi PVM atskaita, PVM neapmokestinamoms pajamoms uždirbti. Taip pat Bendrovė buhalterinėje apskaitoje nedeklaravo visų PVM neapmokestinamų pajamų, deklaravo ne visas pajamas už nuomojamų butų komunalines paslaugas, suteiktas fiziniams ir juridiniams asmenims, kai kuriose išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose taikė neteisingą pardavimo PVM tarifą. Taip pat įsigijo baldų ir dalį jų sumontavo į butus, kurie buvo nuomojami fiziniams asmenims ne PVM mokėtojams. Be to, Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu įsigijo turto vertinimo, notaro ir tarpininkavimo parduodant butus paslaugų, tačiau dalis paslaugų nebuvo skirtos PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir paslaugų teikimui, kadangi jos buvo susijusios su nekilnojamojo turto, neapmokestinto PVM, nuoma. Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu vykdė mišrią – PVM apmokestinamąją ir PVM neapmokestinamąją veiklą, tačiau įtraukė į PVM atskaitą 100 proc. įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, nors dalis įsigytų prekių ir paslaugų buvo skirtos PVM neapmokestinamai veiklai. Tikrinamu laikotarpiu Bendrovė atliko 9 pirktų butų pilną apdailą, butų remontui panaudojo medžiagas, patyrė sąnaudas, šiuos butus ilgiau nei vienerius metus nuomojo fiziniams asmenims, tačiau neskaičiavo ilgalaikio turto pasigaminimo PVM. Dalis Bendrovės įsigytų prekių ir paslaugų buvo skirtos PVM neapmokestinamai veiklai. Bendrovė iš PVM mokėtojų įsigijo kurą, ryšio paslaugas ir šias prekes ir paslaugas naudojo ne vien PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, bet ir PVM neapmokestinamai veiklai, t. y. butų nuomai fiziniams asmenims bei butų pardavimui fiziniams asmenims ne PVM mokėtojams, praėjus 24 mėn. po jų užbaigimo.

9. Bendrovė tikrinamu laikotarpiu dėl nuomojamų butų fiziniams asmenims ne PVM mokėtojams turėjo pateikti 2009–2012 m. metines PVM deklaracijas ir patikslinti PVM atskaitą už 2009 m., 2010 m., 2011 m. ir 2012 m., iš viso 86 213 Lt suma.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginį, kad butus pradėjo nuomoti tik dėl ekonominės krizės, paneigė 2008 m. liepos 17 d. paaiškinime nurodyta informacija, kad jis įsigijo 15 butų, kuriuos perplanavus ir įrengus, ruošiamasi parduoti. Atsakovo teigimu, Bendrovė ištyrė rinką ir nustatė, kad vieno ir pusantro kambario butų paklausa nėra kritusi, todėl numatė galimybę dalį nuosavybės teise turimų butų nuomoti.

11. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Bendrovės įsigytų butų (duomenys neskelbtini) statybos pabaigos metai yra 2009 m. Dalis butų nuo 2009 m. balandžio 5 d. pagal terminuotas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis išnuomoti fiziniams asmenims ir buvo naudojami PVM neapmokestinamai veiklai. Vadovaujantis PVM įstatymo 67 straipsnio 5 dalimi, Bendrovei pradėjus teikti PVM neapmokestinamas buto nuomos paslaugas fiziniam asmeniui ne PVM mokėtojui, ši turėjo pateikti 2009–2012 m. metines PVM deklaracijas ir patikslinti PVM atskaitą 86 213 Lt.

12. Nors Bendrovė teigė, kad parduotų su virtuvės įranga butų kaina yra užfiksuota 2008 metų dokumentuose, tačiau nebuvo pateikta pakankama ir patikima informacija, kad virtuvės baldai buvo sumontuoti pardavimui, o ne nuomai, skirtuose butuose. Kadangi Bendrovė neįrodė šios aplinkybės, atsakovas sprendė, jog patikrinimo metu Vilniaus AVMI pagrįstai apskaičiavo 1 533 Lt PVM sumą, skirtą 2008 m. parduotiems butams su virtuvės įranga.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime prašė skundą atmesti. Vilniaus AVMI nurodė, jog sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mabuta“ skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kurio rezultatus pateikė 2015 m. kovo 27 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-207 (toliau – Patikrinimo aktas) (Komisijos byla, I t., b. l. 70–79). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2009–2012 m. netinkamai deklaravo parduodamų butų PVM apmokestinamąją vertę, pirkimo bei pardavimo PVM, į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 100 proc. įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, nors vykdė mišrią (tiek PVM apmokestinamą, tiek neapmokestinamą) veiklą, į PVM atskaitą įtraukė įsigytus baldus, naudotus ne PVM apmokestinamai veiklai, ir paslaugas, nesusijusias su PVM apmokestinama veikla, nepatikslino PVM atskaitos, nuomodama butus fiziniams asmenims ne PVM mokėtojams. Už šiuos pažeidimus pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuota 134 893 Lt (39 067,71 Eur) papildomai mokėtino į biudžetą PVM. Taip pat buvo nustatyta, kad Bendrovė per tikrinamąjį laikotarpį nuo darbuotojams mokamo darbo užmokesčio apskaičiavo 25,82 Lt (7,53 Eur) įmokų į Garantinį fondą, tačiau jų į biudžetą nesumokėjo. Nustačius, kad Bendrovė, pasirinkusi neteisingą mokestinę vertę nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – NTM) deklaracijose, deklaravo 56 007 Lt, nors turėjo apskaičiuoti 57 761 Lt, todėl susidarė papildomai mokėtina 1 754 Lt (507,99 Eur) NTM suma. Pažeidimų, susijusių su gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimu, nebuvo nustatyta.

16. Vadovaujantis PVM įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, ilgalaikis turtas tai daiktai ir kiti nuosavybės teisės objektai, kurie naudojami apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje ilgiau kaip vienerius metus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas butus nuomojo fiziniams asmenims ne PVM mokėtojams, t. y. juos naudojo savo ekonominei veiklai ilgiau kaip vienerius metus (Komisijos byla, I t., b. l. 96–98). Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nebuvo pateikta, todėl teismas laikė, kad šis turtas vertintinas kaip ilgalaikis, Bendrovės ekonominėje veikloje naudojamas turtas, o pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje turėjo minėtus butus apskaityti kaip ilgalaikį turtą ir vadovaudamasi PVM įstatymo 67 straipsnio 5 dalimi, patikslinti PVM atskaitą.

17. Remdamasis PVM įstatymo 2 straipsnio 8 punktu, teismas sprendė, jog pareiškėjo vykdyta butų nuoma fiziniams asmenis laikytina ekonomine veikla, o ją įvykdžius ilgiau nei metus, šiai veiklai naudojamas turtas (butai) vertintinas kaip ilgalaikis turtas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsniu, teismas sprendė, jog vien aplinkybė, kad buhalterinėje apskaitoje minėtas nekilnojamasis turtas buvo apskaitomas kaip trumpalaikis ir buvo siekta jį parduoti ateityje, nepaneigia, jog jis buvo naudojamas nuomai fiziniams asmenims ilgiau nei vienerius metus ir atitinka PVM įstatyme įtvirtintus ilgalaikio turto požymius.

18. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Nagrinėjamu atveju, byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog virtuvės įranga, nupirkta būtent už sumą, nuo kurios buvo apskaičiuotas 1 553 Lt dydžio PVM, buvo sumontuota pareiškėjo parduotuose butuose.

19. Atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog 2011 m. lapkričio 24 d. pranešime Nr. (4.65)-89-1257 ir Patikrinimo akte nustatyti pažeidimai nėra susiję, o pareiškėjo argumentą dėl pakartotinai apskaičiuotos sumos atmetė.

20. 2011 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas patyrė 918 Lt su PVM išlaidas notaro paslaugoms, susijusioms su buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimu, vykusiu 2011 m. rugsėjo 27 d. (Komisijos byla, I t., b. l. 95–96). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad šis butas buvo parduotas fiziniam asmeniui ne PVM mokėtojui, praėjus 24 mėn. po buto pripažinimo tinkamu naudoti, todėl vadovaudamasis PVM įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šį pardavimą teismas nelaikė PVM apmokestinama veikla. Vadovaujantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, paslaugos, susijusios su PVM neapmokestinama veikla, negali būti įtrauktos į PVM atskaitą. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nupirktas 2009 m. gruodžio 21 d. (Komisijos byla, I t., b. l. 80–81, III t., b. l. 139–140) ir laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. išnuomotas ne PVM mokėtojai UAB „Antėja“, o nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 30 d. nuomotas fiziniam asmeniui. Pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 21 d. iš UAB „Resolution advisers LT“ įsigijo tarpininkavimo paslaugas (Komisijos byla, I t., b. l. 95), kurias įtraukė į PVM atskaitą. Kadangi byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad šis butas būtų parduotas, teismas darė išvadą, kad už šias paslaugas pagrįstai priskaičiuota 173,55 Lt PVM suma, todėl pareiškėjo argumentą dėl nepagrįstai priskaičiuotos 333 Lt mokėtinos PVM sumos atmetė.

21. Teismo vertinimu, mokestinis patikrinimas nelaikytinas nepagrįstai ilgu, galinčiu būti pagrindu mažinti delspinigių sumą. Byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų piktnaudžiavęs ar vilkinęs mokestinį tyrimą. Mokesčių administratoriui reikėjo įvertinti daug faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo mokesčių mokėjimu, laukti atsakymų į išsiųstus paklausimus, kurių laiku negavus nebuvo galimybės tęsti tyrimo. Pareiškėjas buvo supažindintas su mokestinio patikrinimo sustabdymo ir pratęsimo priežastimis. Todėl, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti mokestinio tyrimo vilkinimą, galintį būti pagrindu mažinti priskaičiuotus delspinigius.

III. 22. Pareiškėjas UAB „Mabuta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai teigiama, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčo butai buvo trumpalaikis turtas, skirtas parduoti. Jam neaišku, kodėl VMI ginčo butus laikė ilgalaikiu turtu. Taip pat, pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog Bendrovė nuo 2008 m. sėkmingai pardavinėjo butus, apskaitė juos kaip turtą, skirtą pardavimui, neskaičiavo jų amortizacinių atskaitymų. Butų nuoma buvo laikinas sprendimas, kol atsiras pirkėjai.

24. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais Bendrovei nurodyta sumokėti papildomai apskaičiuotą 16 007,30 Eur PVM, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat Bendrovė nesutinka su VMI apskaičiuotais delspinigiais.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto PVM įstatymo 67 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu nurodo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančio PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pagal 67 straipsnio 5 dalį, jeigu paaiškėja, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ilgalaikis materialusis turtas pradėtas naudoti kitai negu šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai arba prarandamas, PVM atskaita turi būti patikslinta to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai (t. y. atskaityta pirkimo arba importo PVM dalimi, tenkančia iki PVM atskaitos tikslinimo termino pabaigos likusiam laikotarpiui) padidinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. Ilgalaikis turtas – daiktai ir kiti nuosavybės teisės objektai, naudojami apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje ilgiau kaip vienerius metus (PVM įstatymo 2 str. 11 d.). Pastaroji teisės norma reiškia ir tai, kad kas yra ilgalaikis turtas yra nustatyta įstatymu, ir bendrovė savo vidine buhalterine apskaita, ar vadybos sprendimais šios įstatymo nuostatos pakeisti negali.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Bendrovė, įsigijusi butus, skirtus parduoti, tačiau pradėjusi juos nuomoti ne PVM mokėtojams, t. y. naudoti ekonominėje veiklose, kurioje butai buvo naudojami ilgiau kaip vienerius metus, turėjo ne tik apskaityti šį turtą kaip ilgalaikį, bet ir, vadovaudamasi PVM įstatymo 67 straipsnio nuostatomis, patikslinti PVM atskaitą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, nuomodamas butus fiziniams asmenims, vykdė ekonominę veiklą, o ją vykdžius ilgiau nei metus, šiai veiklai naudojamas turtas (butai) vertintinas kaip ilgalaikis turtas. Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ginčo butai buvo trumpalaikis turtas.

31. Dėl pareiškėjo teiginių, jog mokesčių administratorius jam nepagrįstai nurodė sumokėti 443,99 Eur (1 533 Lt) PVM už nupirktą virtuvės įrangą, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

Šiuo atveju Bendrovė nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė įrodymų, kad įsigyti baldai ir virtuvės įranga buvo sumontuoti butuose, kurie buvo parduoti ir nebuvo nuomoti fiziniams asmenims ne PVM mokėtojams, todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai nurodė Bendrovei sumokėti 443,99 Eur (1 533 Lt) PVM.

32. Dėl apskaičiuotų delspinigių pažymėtina, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 96–99 straipsnių nuostatomis, nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 27 d. apskaičiavo ir nurodė Bendrovei sumokėti 24 601,95 Eur PVM delspinigius. Tačiau Komisija, įvertinusi delspinigių ataskaitas ir laikotarpį, už kurį priskaičiuoti delspinigiai, pakeitė VMI sprendimu nurodytą sumokėti delspinigių sumą. Pareiškėjas teigė, kad skaičiuojant delspinigius nebuvo atsižvelgta į jo turimą PVM permoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis MAĮ 36 straipsnio 3 punktu bei 87 straipsnio 7 dalies 1 punktu nurodė, kad mokesčių administratorius neturi teisės be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo įskaityti mokėtinų delspinigių sumų. Teisės aktai nenumato mokesčių administratoriaus pareigos skiriant delspinigius atsižvelgti į turimas mokesčių permokas, todėl, teismo vertinimu, pagrįstai neatsižvelgta į pareiškėjo turimą permoką. Taip pat dėl apeliacinio skundo argumento, kad ilgas mokestinio patikrinimo laikotarpis turėtų būti pagrindas mažinti delspinigius, pažymėtina, kad šiuo atveju mokestinis patikrinimas nebuvo pernelyg ilgas, taip pat nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų piktnaudžiavęs ar vilkinęs mokestinį patikrinimą. Dėl šios priežasties sutiktina su teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti mokestinio tyrimo vilkinimą, galintį būti pagrindu mažinti priskaičiuotus delspinigius.

33. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mabuta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius