A-520-2898-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2898/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00400-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei

dalyvaujant pareiškėjui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. prašymą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. vasario 13 d. kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) 8 469,20 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo laikotarpiu nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose ėjo budinčio padėjėjo pareigas. Pažymėjo, jog darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedus bei priemokas, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, ribojančią mokamų priedų ir priemokų dydį. Todėl laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 8 469,20 Lt priemokų ir priedų. Valstybės tarnybos įstatyme bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jam visų priklausančių priemokų už darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažeidžia valstybės garantuojamą kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalis), konstitucinį visų asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad priedai ir priemokos buvo neišmokami nepagrįstai, todėl atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais ir jam atsirado pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, sprendimas, priimtas taikant Valstybės tarnybos įstatyme numatytus priemokų ir priedų ribojimus, nesumokėti darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, todėl jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Vilniaus pataisos namai neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Teisės akto nustatytas ribojimas buvo vykdomas pagrįstai, todėl Vilniaus pataisos namai nėra atsakingi dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta atlyginimo dalis. Prašė taikyti ieškinio senatį, patenkinus ar iš dalies patenkinus prašymą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėstė analogiškus argumentus kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo R. V. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas iki 2010 m. gruodžio 31 d. dirbo Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose budinčio padėjėjo pareigose. Laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. R. V. buvo neišmokėta 8 469,20 Lt priemokų ir priedų dėl taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą. Nustatė, kad ginčo dėl priteistinų sumų byloje nėra.

Pažymėjo, jog policijos pareigūnų, statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos (Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas numato, kad (25 straipsnio 1 dalis) mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą;

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija) pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007 m. birželio 7 d.

įstatymo Nr. XI-53 redakcija) įstatymas, kuriuo buvo pakeista bei papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, kuri numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties, viršvalandinį darbą, budėjimą ir šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos:

1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;

3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Šio statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo ribojamas gaunamų priedų ir priemokų dydis.

Pažymėjo, kad, jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 (nurodė, jog ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme).

Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).

Nustatė, kad pareiškėjas prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį 2007 m. vasario 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. vasario 13 d. Darė išvadą, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

Teismas sprendė, kad teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo suklaidintas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jo pažeistas teises teisme, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, jo teigimu, apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2007 metais, Konstitucinis Teismas nutarimą paskelbė 2009 m. gruodžio 11 d., į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. vasario 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip penkiems metams nuo sužinojimo ir daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, byloje nenustatė. Sprendė, kad pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalį 8 469,20 Lt.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su tuo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino Kalėjimo departamento prašymą taikyti senaties terminą, vadovaujantis DK 298 straipsnio nuostatomis. Pažymi, jog šios teisės normos taikymas išsamiai yra išanalizuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kurioje teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006, 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3-4 dalys, 2002 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teigia, jog, kadangi pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo R. V. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2007 ir 2008 metų laikotarpį pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas iki 2010 m. gruodžio 31 d. dirbo Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose budinčio padėjėjo pareigose. Laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. R. V. buvo neišmokėta 8 469,20 Lt priemokų ir priedų dėl taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą. Nustatė, kad ginčo dėl priteistinų sumų byloje nėra. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo ribojamas gaunamų priedų ir priemokų dydis, tačiau nustatė, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo tokio pobūdžio administracinius ginčus analogiškose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2468/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012, kt.). Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ši teisė nėra ginčijama. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su senaties termino taikymu, mano, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau pastebėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino darbo teisiniuose santykiuose maksimalumas reiškia, kad, praleidus šį terminą, jis gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, nes darbo teisiniai santykiai yra nuolat kintantys bei susiję su kitais dirbančiais asmenimis, todėl šių santykių stabilumo užtikrinimui turi būti teikiamas prioritetas. Pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas 2012 m. vasario 13 d. kreipėsi su skundu į teismą ir prašė teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą praleido, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu, atmesdamas pareiškėjo skundą, nes skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad senaties terminas yra atnaujintinas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą: turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas, gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys.

Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Pareiškėjas kaip pagrindinę priežastį, kodėl senaties terminas turėtų būti atnaujintas, nurodo tai, jog pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011) nuosekliai laikosi pozicijos, jog pastaroji priežastis nepripažintina sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad jis buvo suklaidintas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jo pažeistas teises teisme. Teigė, jog išėjęs į pensiją negalėjo sukontroliuoti, ar profesinės sąjungos pirmininkas padavė teismui pareiškėjo prašymą (b. l. 21-22). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie darbo užmokesčio nepriemoką sužinojo 2007 metais. Konstitucinis Teismas nutarimą paskelbė 2009 m. gruodžio 11 d. Pastebėtina, jog pareiškėjas, siekdamas, kad būtų apgintos jo teisės ir teisėti interesai, kreipėsi į teismą gerokai vėliau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. vasario 13 d. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pateikta jokių kitų objektyvių priežasčių bei įrodymų, pagrindžiančių senaties termino atnaujinimo būtinumą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė