5cbdf21077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1328/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00365-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas). Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 9) prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 28-1103 ir 2010 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 28-1171; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2011 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 25-220; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 000 Lt, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento – 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Vilniaus pataisos namai nepagrįstai kaltina pareiškėją, jog šis 2010 m. lapkričio 28 d., 20 val., užėjęs į daiktų sandėlį ir sutikęs ten nuteistąjį D. G., ėmė jam grasinti fiziniu susidorojimu, siūlė muštis. Pareiškėjo teigimu, nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, tai D. G. šmeižtas. Pareiškėjas neigė, kad 2010 m. lapkričio 29 d., 13.40 val., iš D. G. reikalavo cigarečių. Akcentavo, kad pareigūnai jį iš baudos izoliatoriaus vedė į drausmės komisijos posėdį, o jam pasibaigus, grąžino atgal, tuo tarpu D. G. paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas, grįžęs iš drausmės komisijos posėdžio į 9 būrį, vėl pradėjo grasinti fiziniu susidorojimu. Pareiškėjas pabrėžė, kad jį lydėjo du pareigūnai, kurie nebūtų leidę užeiti į gyvenamą korpusą, kur yra 9 būrys. Aiškino, kad šios aplinkybės parodo D. G. nesąžiningumą ir pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Nurodė, kad nukentėjo, nes teko atlikti 15 parų bausmę izoliatoriuje, neturėjo galimybės matytis su artimaisiais, neteko kitų lengvatų, dėl to išgyveno, patyrė moralinę žalą. Rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad D. G. viską išsigalvoja norėdamas pakenkti pareiškėjui, bendradarbiauja su administracija. Pareiškėjo teigimu, D. G. duoda melagingus parodymus, nežinodamas apie bylų esmę, norėdamas įsiteikti Vilniaus pataisos namų administracijai ir Kalėjimų departamentui.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 29–30).

Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 28-1103 priimtas po to, kai buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl pareiškėjo elgesio ir nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. lapkričio 28 d. grasino kitam nuteistajam, savo elgesiu pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 31 d. priimtas nutarimas Nr. 28-1171 dėl analogiško pažeidimo, nustačius, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 15 d. grįždamas iš drausmės komisijos posėdžio grasino kitam nuteistajam. Teigė, kad nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 45–47).

Nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundu dėl Vilniaus 2 pataisos namų direktoriaus nutarimų. Nagrinėjant skundą nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. lapkričio 28 d. naudojo psichinį smurtą kito nuteistojo atžvilgiu ir tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Dėl šio įvykio Vilniaus 2 pataisos namuose atliktas tarnybinis tyrimas ir nustatyta, kad pareiškėjas minėtą pažeidimą padarė. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 15 d. drausmės komisijos posėdžio metu buvo apsvarstytas pareiškėjo elgesys, įvertinta, kad jis sistemingai pažeidinėja nustatytą tvarką, turi 4 galiojančias nuobaudas, todėl tos pačios dienos teikimu nutarta siūlyti jį nubausti. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 15 d. vėl pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus – pakartotinai naudojo psichinį smurtą kito nuteistojo atžvilgiu, dėl to atliktas tarnybinis tyrimas, patvirtintas pažeidimas ir drausmės komisijos posėdžio metu nutarta 2010 m. gruodžio 29 d. teikimu siūlyti pareiškėją nubausti. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos. Taip pat akcentavo, kad nenustatyti neteisėti veiksmai, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 163–170).

Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai: Vilniaus 2 pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus pareigūno I. K. 2010 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. gruodžio 28 d. tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo P. V. elgesio išvados, drausmės komisijos teikimai, nuteistojo D. G. 2010 m. lapkričio 30 d. ir 2010 m. gruodžio 15 d. pareiškimai, patvirtina, kad pareiškėjui drausminės nuobaudos skirtos už psichologinio smurto naudojimą prieš kitą nuteistąjį D. G.. Teismas rėmėsi liudytojų R. U. ir I. K. parodymais, kurie, kaip konstatavo teismas, atitinka aplinkybes, nurodytas tarnybinio tyrimo išvadose, taip pat įvykį mačiusių nuteistųjų A.

V., T. B., A. Z. paaiškinimais bei D. G. paaiškinimais, kurie patvirtino minėtas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad nors V. O. nurodė, jog nieko neįvyko, tačiau patvirtino, kad koridoriuje pareiškėjas žodžiu išreiškė nepasitenkinimą, po kurio D. G. nutarė rašyti skundą. Teismas pažymėjo, kad T. K. parodymai taip pat leidžia daryti išvadą, kad konfliktas tarp pareiškėjo ir D. G. įvyko, T. K. nenurodė, apie ką buvo kalbama, tik pažymėjo, kad D. G. kalbėjo agresyviai, o pareiškėjas ramiai. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad skundžiamu nutarimu buvo pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas naudojo psichinį smurtą ir tokiais savo veiksmais pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą draudimą.

Teismas nurodė, kad įrodymais nepagrįsti pareiškėjo tvirtinimai, jog negalima vadovautis daugumos teisme apklaustų liudytojų parodymais, nes jie yra melagingi. Teismas nurodė, kad liudytojai davė paaiškinimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apklausti liudytojai dėl tam tikrų ryšių su pareiškėju, galėtų duoti neteisingus paaiškinimus. Teismas padarė išvadą, kad neturi pagrindo nesivadovauti įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti, teisingai įvertinti ir atsakovui sprendžiant klausimą dėl nuobaudų pareiškėjui paskyrimo.

Teismas akcentavo, kad negali vadovautis tik pareiškėjo paaiškinimais, nes pareiškėjas yra proceso šalis, jo paaiškinimai nors ir yra įstatymo nustatyta ir leistina įrodinėjimo priemonė, bet negali būti vieninteliu įrodymu, nes pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas konstatavo, kad ginčijamos nuobaudos paskirtos pagal įstatymą, nuobaudas paskyrė pareigūnas, turintis teisę skirti nuobaudas, paskirtos nuobaudos atitinka padarytų pažeidimų sunkumą ir pobūdį. Teismas nurodė, kad 2011 m. sausio 27 d. Kalėjimų departamento sprendimas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktais įrodymais, jame išanalizuotos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, nurodytos pareiškėjo pažeistų teisės aktų nuostatos ir sprendimo apskundimo tvarka.

Todėl teismas padarė išvadą, kad šis sprendimas yra teisėtas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Teismas nustatė, jog drausminės nuobaudos pareiškėjui yra paskirtos teisėtai, todėl nenustačius neteisėtų atsakovų veiksmų, nėra būtinų sąlygų deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodinėjo žalos atsiradimo fakto, kuris nėra preziumuojamas pagal įstatymą.

III. Pareiškėjas P. V. padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 179), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistojo D. G. parodymai nesutampa su liudytojų V. O. bei T. K. parodymais, o liudytojų A. V. bei T. B. parodymai nenuoseklūs. Teigia, kad Vilniaus pataisos namų administracija persekioja jiems nelojalius nuteistuosius, o jiems lojalių D. G., A. V. bei T. B. pagalba fabrikuoja bylas. Aiškina, kad šiuo metu nurodyti nuteistieji gyvena kitoje patalpoje, todėl nesusipratimų nebėra. Mano, kad ginčijamais neteisėtais įsakymas jis baudžiamas už dažnus skundus teismui dėl Vilniaus pataisos namų darbuotojų daromų vidaus tvarkos pažeidimų. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos. Paaiškina, kad dėl paskirtos drausminės nuobaudos patyrė stresą, stiprius dvasinius išgyvenimus, sutrukdė normaliai bendrauti su artimaisiais, taip atitolinant pareiškėjo socialinį ryšį su giminėmis, pažeidė pareiškėjo teisę į pasimatymus bei skambučius.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjui – nuteistajam – paskirtų nuobaudų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas.

Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 28-1103 pareiškėjui už psichinio smurto vartojimą prieš kitą nuteistąjį 2010 m. lapkričio 28 d. buvo paskirta 15 parų baudos izoliatoriuje, 2010 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 28-1171 pareiškėjui už psichinio smurto vartojimą prieš kitą nuteistąjį buvo paskirta 6 mėnesiai drausmės grupėje (I t. b. l. 31, 38). Kalėjimų departamentas 2011 m. sausio 27 d. raštu Nr. 2S-220 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ netenkino pareiškėjo skundų dėl šių nuobaudų panaikinimo (I t. b. l. 69–71).

Apeliaciniu skundu pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, mano kad liudytojų parodymai buvo įvertinti neobjektyviai, nuteistojo D. G. parodymai nesutampa su liudytojų V. O. bei T. K. parodymais, o liudytojų A. V. bei T. B. parodymai nenuoseklūs.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) įspėjimas arba papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų; 4) atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų; 5) kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų; 6) pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių; 7) kalėjimuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo dviejų iki šešių mėnesių.

Pareiškėjui 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis lapkričio 28 dieną apie 20 valandą koridoriuje prie 8-ojo ir 9-ojo būrių daiktų sandėlio pradėjo reikalauti iš nuteistojo D. G. cigarečių dėl to, kad šis pranešė pareigūnams apie P. V. turėtą mobiliojo ryšio telefoną ir kratos metu jis buvo aptiktas. D. G. nesutikus duoti cigarečių, pareiškėjas jam grasino fiziniu susidorojimu bei įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais (2010 m. gruodžio 13 d. Tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo P. V. elgesio išvada Nr. 33-243, I t., b. l. 36).

Kita nuobauda pareiškėjui 2010 m. gruodžio 31 d. nutarimu buvo paskirta už tai, kad gruodžio 15 dieną pareiškėjas, grįžęs iš drausminės komisijos, pradėjo grasinti nuteistajam D. G., kad su juo bus susidorota laisvėje (2010 m. gruodžio 28 d. Tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-253 I t., b. l. 42).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pažeidimo faktines aplinkybes (objektyviąją pusę), ne tik vertino tarnybinio tyrimo išvadą, bet ir apklausė liudytojais nukentėjusįjį asmenį, pareigūnus, tyrusius pažeidimus, bei asmenis, kurie betarpiškai matė šiuos įvykius.

Liudytoju apklaustas D. G., tyrimus atlikę pareigūnai I. K. bei R. U. patvirtino tarnybinių tyrimų metu nustatytas aplinkybes, jo parodymus atitiko liudytojo T. B. parodymai. Liudytojas A. V. patvirtino pareiškėjo grasinimų D. G. po drausmės komisijos aplinkybes. Pareiškėjas, teigdamas, kad D. G. parodymai nesutampa su liudytojų V. O. bei T. K. parodymais, o liudytojų A. V. bei T. B. parodymai nenuoseklūs, savo teiginių nekonkretizuoja. Byloje užfiksuoti liudytojo V. O. parodymai apie tai, kad jis girdėjęs pareiškėjo po drausmės komisijos žodžiais išreikštą nepasitenkinimą dėl to, kad pareigūnai neatsižvelgė į jo parodymus, girdėjęs D. G. žodžius, kad vėl parašys skundą dėl grasinimų, po to jis nuėjęs pas D. G. į sandėlį ir prašęs, kad šis nerašytų skundo, nes niekas niekam negrasino, savo turiniu nėra prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams. Nors V. O. liudija, kad buvo tik išreikštas nepasitenkinimas, jo elgesys – eiti pasikalbėti su nukentėjusiu – netiesiogiai patvirtina įvykusį konfliktą. Liudytoju apklaustas T. K. taip pat patvirtino, kad prie daiktų sandėlio buvo kilęs konfliktas, tačiau nurodė kitas jo aplinkybes – kilo dėl žiebtuvėlio, pareiškėjas kalbėjo ramiai, agresyviai buvo nusiteikęs D. G.. Tačiau šių parodymų nepatvirtina dauguma kitų duomenų byloje, jie laikytini neobjektyviais, nė vienas iš byloje apklaustų asmenų nėra nurodęs, kad D. G. pasižymėtų agresyviu elgesiu, atkreiptinas dėmesys, to nėra teigęs tarnybinio tyrimo metu ar teismui nei pats pareiškėjas. Teismas įrodymus byloje vertina atsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, remdamasis vidiniu įsitikinimu, kai nėra duomenų byloje, kurie patvirtintų liudytojų apklausto T. K. nurodytas aplinkybes, jo parodymai laikytini neobjektyviais, dėl to atmestini. Išimtinai tokiais įrodymais, neatsižvelgiant į kitus byloje surinktus duomenis, pareiškėjo pozicija negali būti grindžiama. Taip pat atmestinas apelianto teiginys, kad liudytojų A. V. bei T. B. parodymai nenuoseklūs, nes jis niekuo nepagrįstas, dėl to apskritai negali būti vertinamas.

Pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai – grasinimo kitam nuteistajam, kuris vertinamas kaip psichinis smurtas, faktai yra įrodyti, atsakomybė už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų nevykdymą pareiškėjui taikyta pagrįstai, skundžiamų Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 28-1103 ir 2010 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 28-1171 bei Kalėjimų departamento 2011 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 25-220 naikinti remiantis apelianto nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjui T. B. pagalba fabrikuojamos bylos, kad ginčijamais neteisėtais įsakymas jis baudžiamas už dažnus skundus teismui, kurie galėtų būti siejami su Vilniaus pataisos namų veiksmų skiriant nuobaudas pareiškėjui neteisėtais motyvais, laikytini tik subjektyviomis pareiškėjo prielaidomis. Tokiais teiginiais negalima remtis, nes jie nėra pagrindžiami jokiais įrodomąją vertę turinčiais duomenimis byloje, į juos atsižvelgti teisėjų kolegija nei spręsdama dėl paskirtų nuobaudų teisėtumo, nei spręsdama dėl prašomos neturtinės žalos atlyginimo, neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, remiantis aukščiau aptartais argumentais, tenkinti apeliacinį skundą ir keisti sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė