2013-09-24 Nr. AB-5456-3-61-3-00963-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1047/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00963-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriui, UAB (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. balandžio 2 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija, CDMEK, atsakovas) 2012 m. vasario 24 d. išvadą Nr. S-(14.2)-76.

Skunde nurodė, kad ginčijamoje išvadoje atsakovas konstatavo, kad jo susirgimai negali būti pripažinti profesine liga. Nurodė, jog sutinka su CDMEK išvada, kad kabliai ir laužtuvai neviršijo leistinų ribinių dydžių reglamentuotų teisės aktuose, tačiau tai, jo manymu, nepaneigia fakto, jog ir su 10 kg svorio metaliniu laužtuvu verčiant 100 kg akmenį, keliamas svoris kelis kartus viršijo leistiną ribinį dydį, ką patvirtina jo administracinėje byloje Nr. A-2817/2011 pateikti fizikiniais apskaičiavimais nustatyti duomenys, kurių Komisija neanalizavo, neaprobavo ir nepaneigė. Pažymėjo, jog fizikos mokslo dėsniais pagrįstais apskaičiavimais nustatyta, jog jo darbo pobūdis nukrypo nuo reikalaujamų ergonominių normų, nes buvęs darbdavys nesilaikydamas norminių aktų reikalavimų, vertė jį kelti sunkesnius nei 30 kg krovinius, dėl ko jis tapo sužalotas ir neteko dalies darbingumo. Manė, jog tarp vykusio akmenskaldės darbo proceso ir išsivysčiusios jo ligos yra tiesioginis priežastinis ryšys. CDMEK teisingai pažymėjo, jog akmenskaldės operatoriaus darbo vieta buvo įrengta ant atskiro betoninio pagrindo, tačiau pateikė neteisingą išvadą, jog ji nesisiejo su pačiu akmenskaldės agregatu. Akmenskaldės operatoriaus darbo kabinos nebuvo apsaugotos nuo vibracijos kokiomis nors vibraciją švelninančiomis priemonėmis (guminėmis, oro ar pan. pagalvėmis) ir nebuvo reikiamai izoliuotos nuo triukšmo. Nurodė, jog Komisija nesurinko faktinių duomenų, kurių pagrindu galima daryti prielaidą, kad jis pažeisdamas instrukciją ir esant profesinei vibracijos rizikai bei galimybei būti traumuotam dirbo ant akmenskaldės vibracinių sietų. Be to, Komisija neteisingai traktuoja akmenskaldės techninę dalį: jis neteigė, kad dirbo ant akmenskaldės vibracinių sietų, dirbo ant akmenskaldės trapo (platformos aikštelės).

Nurodė ir tai, jog Komisija neišreikalavo iš UAB (duomenys neskelbtini) visų su jo darbo santykiais susijusių dokumentų, todėl savo darbą atliko tik formaliai ir paviršutiniškai. Abejojo, ar Komisijos išvada, kad Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Alytaus teritorinio skyriaus pateikta papildoma informacija patvirtina, kad akto 13 punkte nurodyti Alytaus visuomenės sveikatos centro 1997 m. lapkričio 26 d. tyrimo rezultatai yra paimti ne iš analogiškos darbo vietos, o konkrečioje faktinėje jo darbo vietoje. Pažymėjo, jog nėra tikras, kad šie duomenys nesuklastoti.

Atkreipė dėmesį, jog kita tokia darbo vieta akmenskaldėje Alytuje buvo sumontuota UAB (duomenys neskelbtini), taigi Komisija galėjo atlikti profesinės rizikos rodiklių patikrinimus analogiškas darbo vietas turinčiose įmonėse ir sulyginti gautus rezultatus. Tikino, jog liudytojų parodymai, fizikinių apskaičiavimų duomenys patvirtina, kad dirbdamas prie akmenskaldės jis kėlė sunkesnius negu 30 kg svorius, todėl nesutinka su Komisijos padaryta priešinga išvada. Manė, jog Komisija nepagrįstai vadovavosi internete skelbiamais šaltiniais, kuriuose nurodyta, kad laužtuvo svoris yra apie 7 kg, taip pat VDI Alytaus teritorinio skyriaus ir UAB (duomenys neskelbtini) duomenimis, kad, dirbant prie akmenskaldės CM741, profesinės ligos nebuvo įtariamos ir galimos profesinės ligos vystymosi priežastys nebuvo nagrinėjamos, o visos bendrovėje profesinės ligos buvo įtartos tik mechanizacijos baro darbuotojams.

Pažymėjo, jog minėtus teiginius paneigia bendrovėje daryti vibracijos ir triukšmo lygio patikrinimai. Tuo tarpu tai, kad kitiems prie akmenskaldės dirbusiems operatoriams nebuvo pripažintos profesinės ligos, negali būti susieta su juo, kadangi kiti darbuotojai vidutiniškai išdirbo po 2 metus, o jis – 10. Pridūrė, jog UAB (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 21 d. aiškinamajame rašte pateikė akivaizdžiai neatitinkančią tikrovės informaciją, kad krovinių kėlimo ir pernešimo darbas į jo funkcijas neįeidavo, bet kokie darbai su laužtuvu, kabliu ar kastuvu galėjo būti tik epizodiniai.

Nesutiko su atsakovo prielaida, kad vaikystėje įtartas rachitas galėjo turėti pasekmių funkcinei stuburo būklei. Teigia, jog medicininių konsultacijų metu išsiaiškino, kad rachitas išlieka visam gyvenimui, o jam nėra konstatuota kokių nors rachito diagnozę patvirtinančių anamnezių. Taigi, jo stuburo ligos išsivystymą lėmė tik darbas su akmenskalde ir tai yra tiesioginis ryšys tarp darbo veiksnių ir kilusių sveikatos pasekmių, tačiau Komisija atsisakė priimti teiktus šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus.

Atsakovas Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad įvertinusi pateiktus duomenis apie pareiškėjo darbo sąlygas, darbo veiklos raidą, kenksmingus darbo aplinkos veiksnius, aplinkybes, turėjusias įtakos susirgimui išsivystyti, įvertinusi pateiktą medicininę dokumentaciją ir atsižvelgdama į persirgtas ligas (rachitas), į tai, kad pareiškėjas užsiiminėjo imtynių sportu bei vadovaudamasi Profesinių ligų nustatymo kriterijais, Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatais, Profesinių ligų tyrimo reglamentu, Profesinių ligų sąrašu ir atsižvelgdama į šiame sąraše nurodytą I pastabą, kad šiame sąraše nurodytos ligos turi būti tiesiogiai susijusios su kenksmingais darbo aplinkos veiksniais, bei į tai, kad pareiškėjo profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akte, jo papildymuose aprašyti tokie profesinės rizikos veiksniai kaip ilgalaikis sunkių krovinių kėlimas ir nešimas arba ilgalaikė visą kūną veikianti vibracija, neviršijantys leistinų ribinių dydžių, konstatavo, kad profesinės rizikos veiksniai dirbant akmenskaldės operatoriumi galėjo pagreitinti stuburo ligų vystymąsi, bet negalėjo būti tiesiogine šių ligų priežastimi.

Paneigė pareiškėjo teiginius, kad verčiant laužtuvu 100 kg svorio akmenį, paties pareiškėjo apskaičiavimais, reikia kelti 110 kg. Pažymėjo, jog pareiškėjas neteisingai tvirtina, kad verčiant laužtuvu 100 kg svorio akmenį, reikia kelti 110 kg, nes jis painioja kėlimo ir vertimo sąvokas, be to, laužtuvas darbo eigoje buvo naudojamas ne kaip kėlimo, o kaip svertinis įrankis išjudinti sunkius daiktus, o išjudinimo metu būtina sąlyga – atramos taškas. Teigė, jog naudojant atramą, laužtuvo gale darbuotojo naudojamos jėgos dydis gerokai sumažėja, nei būtų naudojamas keliant tokio pat svorio daiktą.

Vadovaujantis darbo proceso paaiškinimais, laužtuvas buvo naudojamas ne kaip krano strėlė kroviniui pakelti, o kaip svertas, todėl pareiškėjo pateiktas laužtuvo ir akmens masės svorių sumavimas šiuo atveju yra neteisingas. Nurodė, jog tyrė konkretų pareiškėjo, kuris dirbo UAB (duomenys neskelbtini) akmenskaldės operatoriumi, atvejį, gavo ir vertino veiksnių matavimo rezultatus būtent prie tos akmenskaldės, prie kurios dirbo pareiškėjas, todėl Komisija negali kreiptis į kitus darbdavius, prašydama pateikti informaciją apie darbo vietas, kuriose pareiškėjas nedirbo.

Pridūrė, jog Komisijos posėdyje buvo pakartotinai išnagrinėta pareiškėjo ligos istorija. Iš jos matyti, jog pareiškėjui 1969 m. gegužės 27 d. diagnozuotas rachitas (rachitas (gr. rhachis — stuburas) – vaikų liga, kuriai būdinga kaulų deformacija dėl medžiagų (ypač fosforo ir kalcio) apykaitos sutrikimo). Nurodė, jog Komisija negali atmesti to, jog vaikystėje persirgtas rachitas galėjo turėti pasekmių funkcinei stuburo būklei. Be to, iš pareiškėjo skundo paaiškėjo naujas faktas byloje – jo sportavimas imtynių klube.

Pažymėjo, jog anksčiau Komisija turėjo neoficialių žinių apie tai, kad pareiškėjas sportavo imtynių sporto klube, bet neturėjo įrodymų tam pagrįsti. Vertino, jog stuburo kaklinės dalies pažeidimams atsirasti įtakos galėjo turėti ir imtynių sportas, nes imtynių metu stuburas patiria labai dideles perkrovas, ypač kai naudojami sukamieji-keliamieji judesiai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad Komisija, nepripažindama pareiškėjo susirgimų profesine patologija, buvo teisi, nes, išaiškėjus šiai informacijai, įrodyti tiesioginį ryšį tarp krovinių kėlimo ir nustatytų ligų nėra galimybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, jog ginčų nagrinėjimas tarp darbdavio ir darbuotojo dėl buvusio technologinio darbo proceso ir rizikos vertinimo nėra priskirtinas profesinės ligos priežasčių tyrimo komisijos kompetencijai. Paaiškino, kad pagal turimus archyvinius vibracijos tyrimo rezultatus (1997 m.) darbo vietoje faktiniai vibracijos tyrimų rezultatai neviršijo leidžiamų dydžių pagal tuo metu galiojusią higienos normą, todėl numatyti papildomas priemones, slopinančias vibraciją, darbdaviui nebuvo būtinybės. Pareiškėjo A. R. skunde išdėstytus priekaištus, jog vibracijos tyrimų duomenys pateikti netikslūs, tyrimus atlikusios laboratorijos buvo neakredituotos ir pan., gali paaiškinti tiek, kad už duomenų pateikimo teisingumą atsako pačios laboratorijos, bet ne profesinės ligos priežasčių tyrimo komisija, kuri neturi pagrindo nesivadovauti kompetentingų įstaigų matavimų rezultatais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos 2012 m. vasario 24 d. išvadą Nr. S-(14.2)-76 „Dėl profesinės ligos“ panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo pareiškėjui ir priimti sprendimą.

Teismas apžvelgė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5, 17, 25 ir 28 dalis, įtvirtinančias pagrindines ginčo sąvokas. Taip pat rėmėsi minėto įstatymo 44 straipsnio 9, 12 ir 16 dalimis, reglamentuojančiomis profesinės ligos nustatymo procedūrą. Pažymėjo, jog šią procedūrą pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnį bei šią nuostatą įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus (Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 24-32 punktai, Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamento 6, 9, 18, 32 – 42 punktai, CDMEK nuostatų 1, 2, 7, 9, 21, 27, 37 punktai) galima skirstyti į profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo etapus. Atkreipė dėmesį, jog į šiomis teisės normomis reglamentuotą profesinės ligos tyrimo ir nustatymo administracinę procedūrą įsiterpia ir ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka.

Taip pat apžvelgė tokias faktines bylos aplinkybes: profesinės ligos priežasčių tyrimo komisija 2007 m. kovo 5 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akte Nr. 07-09-023 (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 35 – 37) nustatė, kad pareiškėjo profesija – akmenskaldės operatorius, bendras darbo stažas – 12 metų. Nuo 1995 m. liepos mėnesio iki 1997 m. rugsėjo mėnesio dirbo sargu. Vėliau iki 2007 m. kovo mėnesio dirbo suvirintoju-akmenskaldės operatoriumi, suvirintoju, darbo aplinkoje, esant profesinei technologinei visą kūną veikiančiai vibracijai, kurią generuoja CM-741 markės akmenskaldė, pareiškėjas dirbo 9,5 metų.

Komisija konstatavo, kad įmonės administracija pateikė pareiškėjo darbo dienos chronometrinius duomenis: akmenskaldės operatoriaus darbai – 4,5 val., suvirintojo darbai – 0,5 val., šaltkalvio darbai – 0,5 val., aplinkotvarkos darbai – 1 val., įvairūs remonto darbai – 1 val., akmenskaldės remonto darbai – 0,5 val. Nuo 2003 m. gruodžio 3 d. pareiškėjo pareigybę pakeitus į akmenskaldės operatoriaus dienos darbų chronometriniai duomenys: akmenskaldės operatoriaus darbai – 5,0 val. šaltkalvio darbai – 1 val., aplinkotvarkos darbai – 1 val.

AB (duomenys neskelbtini) akmenskaldės (trupinimo, rūšiavimo įrenginio) operatoriaus darbo vietoje darbo aplinkos veiksnių higieninį įvertinimą 1997 m. lapkričio 26 d. atliko Alytaus higienos centro specialistai. Darbo aplinkos veiksnių higieninio įvertinimo kortelėje Nr. 3, užpildytoje 1997 m. lapkričio 26 d., nurodyta: visą kūną veikianti vibracija valdymo pulte – 73-38 dB, higienos norma – 108-92dB (santykinis veikimo laikas 360 min. per pamainą). Triukšmas valdymo pulte – 69 dBA, higienos norma – 85 dBA (santykinis veikimo laikas 360 min. per pamainą).

Triukšmas lauke – 88 dBA, higienos norma 85 dBA (santykinis veikimo laikas 120 min/pam.). Profesinės rizikos veiksniai akmenskaldės operatoriaus darbo vietoje: akmenskaldė CM-741: technologinė visą kūną veikianti vibracija – ribinė kasdienio veikimo vertė, m/s2 – išmatuotas veiksnio dydis 0,03. Leistina ribinė vertė – 1,15 m/s2. Darbo proceso trukmė – 4,5-5 val. Technologinė visą kūną veikianti vibracija – kasdienio veikimo vertė darbo procese, m/s2 išmatuotas veiksnio dydis – 0,03, leistina ribinė vertė – 0,5 m/s. Darbo proceso trukmė – 4,5-5 val.

Ekvivalentinis garso lygis (dBA) – 60,0, leistina ribinė vertė – 85,0 dBA. Darbo proceso trukmė – 4,5-5 val. Profesinės rizikos nustatymo kortelės 2005 m. rugsėjo 6 d. Nr. AL/KB/05 duomenyse nurodyta, jog ergonominių rizikos tyrimo metu akmenskaldės operatoriaus darbo vietoje neatitikčių teisės aktų reikalavimams nenustatyta. Akto I dalyje buvo nurodyta, kad pareiškėjo profesinę ligą galėjo sukelti mechaniniai virpesiai, bet akto 16.2 punkte nebuvo nustatyta jokių profesinės ligos vystymosi priežasčių; akto 17 punktu pareiškėjui buvo rekomenduota atlikti pakartotinį neeilinį sveikatos patikrinimą, nurodyti visus faktinius kenksmingų darbo aplinkos rizikos veiksnių dydžius (būtinai akcentuojant faktinį vienkartinio perkeliamo krovinio masės dydį).

Pareiškėjo darbo eigos aprašyme (gautame VDI Alytaus skyriuje 2007 m. kovo 8 d. Nr. 4303) (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 38 – 39, 40) nurodyta, kad pareiškėjas akmenskaldės operatoriumi dirba nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. Darbo trukmė – 8 valandos per dieną. Į darbą priimtas suvirintoju-akmenskaldės operatoriumi. Suvirintojo darbą dirbo tik tiek, kiek toks darbas reikalingas akmenskaldės remontui, jos nenutrūkstamam darbo procesui užtikrinti. Akmenskaldės operatoriaus darbą pradeda nuo trupintuvo techninės apžiūros, vėliau iš po visų transporterių atkasa ir pašalina per praėjusią darbo dieną pribyrėjusį, susikaupusį žvyrą, nuvalo transporterio juostas. Šį darbą, kuris vidutiniškai trunka nuo 0,30 iki 0,40 min., atlieka rankiniu būdu. Tokiu būdu per darbo dieną iš po transporterių tenka pašalinti apie 150-200 kg žvyro. Žiemą trupintuvo darbo metu, kad transporteriai nestrigtų, juos reikia reguliariai, ne rečiau kaip 5-7 kartus per darbo dieną (atsižvelgiant į oro sąlygas ir temperatūrą) palaistyti vandens ir druskos tirpalu. Automatinių ar kitų vandens įrenginių prie akmenskaldės nėra, todėl vandenį tenka atsinešti kibirais iš buitinių patalpų, kurios yra už 450-500 metrų nuo darbo vietos. Per darbo dieną vidutiniškai reikia 4-5 kibirų vandens ir 2 kibirų druskos, kuri taip pat yra sandėliuojama netoli buitinių patalpų. Tokiu būdu per darbo dieną 0,5 km atstumu perneša per 105 kg (7 kibirai x 15 kg) vandens bei druskos. Kiekvieną darbo dieną ne mažiau kaip 6-8 kartus tenka laužtuvu apdaužyti stambias medžiagas, kad jos įtilptų į akmenskaldės žiaunas. Didelių akmenų, sveriančių virš 80-100 kg, tokiu būdu apdoroti ir įleisti į trupintuvo žiaunas neįmanoma, todėl juos varto dideliu geležiniu kabliu. Tai atlieka visą darbo dieną. Tik vienkartiniais atvejais, darbdavio pavedimu, yra dirbęs ir kitus darbus: su buldozeriu sandėliavęs žvyrą, skaldą, atlikęs kai kuriuos šaltkalvio, remonto darbus ir kt.

Profesinės ligos priežasčių tyrimo komisija atliko pakartotinę pareiškėjo darbo vietos apžiūrą bei įvertino UAB (duomenys neskelbtini) 2007 m. kovo 21 d. Nr. 07-1-463 pateiktą papildomą paaiškinimą apie jo darbo veiklą, kuriame nurodoma, kad darbuotojas darbo proceso eigoje nedirbo ant vibracinių sietų, kaip jis pats teigia, nes prie veikiančio įrengimo atlikti valymo ar užstrigusių akmenų vartymo, remonto ir panašius darbus griežtai draudžiama. Tai reikia daryti išjungus įrenginį, pareiškėjas 2006 m. sausio 9 d. yra pakartotinai pasirašytinai supažindintas su 2004 m. gegužės 11 d. UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 20-D patvirtinta „Trupinimo-rūšiavimo agregatų aptarnavimo saugos ir sveikatos instrukcija“ Nr. 6-26 (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 41, 43-45, 47, 48-52).

VDI Alytaus skyrius 2007 m. kovo 21 d. raštu Nr. 4644 kreipėsi į Kauno medicinos universiteto klinikos (KMUK) darbo medicinos gydytoją, papildydama 2007 m. kovo 5 d. aktą naujais duomenimis (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. II, b. l. 42-45). KMUK Konsultacinės poliklinikos darbo medicinos gydytoja (duomenys neskelbtini) 2007 m. balandžio 23 d. surašė akto II dalį, kurioje nurodė nenustačiusi profesinės ligos, nes stuburo juosmeninės dalies disko išvarža yra ne profesinės kilmės (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 46).

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 63-96) užfiksuota, kad 1969 m. gegužės 27 d. jam diagnozuotas rachitas, penkiolikmečio etapinėje epikrizėje taip pat konstatuota, kad sirgo rachitu (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. II, b. l. 64, 65). Galutinių diagnozių lape (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 67) užfiksuota, kad 1995 m. balandžio 5 d. apsilankymo metu patikslinta diagnozė Lumbago. Anamnezėje nurodyta, kad pacientas tą dieną skundėsi strėnų, nugaros skausmais, kurie tęsiasi 2 savaites, nustatyta ta pati diagnozė Lumbago (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 68).

Pareiškėjas 1997 m. liepos 13 d. – 1997 m. liepos 25 d. gydytas Alytaus rajono centrinės ligoninės vidaus ligų skyriuje su chroninio gastrito diagnoze (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 69), buvo kosultuotas ir neurologo, nes, priimant į ligoninę, pareiškėjas pareiškė, kad kelerius metus skauda nugarą, strėnas, diagnozuota toraco-lumbalgija (nugaros skausmas) ir kiti susirgimai. Klinika aprašyta taip: stuburo TH ir L dalies šoninės ro Nr. 223-4,224: paryškinta Th dalies kifozė, viduriniai Th dalies slanksteliai Th 8-9-10 priekinėse dalyse sumažėję, jų dengiamosios plokštelės neryškios, nelygios, jose yra Smarlio išvaržos.

Sužemėję tarpslanskteliniai diskai. Kūnų kampai užaštrinti, L5/S1 srityje sužemėjęs diskas, yra nežymi spondilolistezė apie 0,5 cm. Buvo padaryta išvada spondylolisthesis, lumbalis. Nuo 1998 m. liepos 6 d. iki 1998 m. liepos 17 d. gydėsi Alytaus rajono ligoninėje nervų ligų skyriuje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 70). Klinikinė diagnozė: tarpslankstelinio disko išvarža L5-S1, radikulopatija, stuburo osteochondrozė juosmens/kryžmens srityje. Diagnozė patvirtinta kliniškai ir rentgenologiškai. Tuo metu apie 10 mėn. jis jau dirbo akmenskaldės operatoriumi.

Nuo 1999 m. lapkričio 9 d. iki 1999 m. lapkričio 19 d. gydėsi Alytaus rajono ligoninės Nervų ligų skyriuje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 71). Pagrindinė diagnozė: Radikulopatija SI kair. Lumbopatija (L5-S1). Tarpslankstelinio disko išvarža. Nuo 2000 m. sausio 8 d. iki 2000 m. sausio 11 d. gydėsi Alytaus rajono ligoninėje neurologiniame skyriuje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 76). Pagrindinė diagnozė: Lumbalgija. Lumboišalgija iš kairės. Stuburo osteochondrozė. Diskozė L5-S1. Nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2003 m. spalio 1 d. gydėsi Alytaus apskrities V.

K. ligoninėje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 77). Pagrindinė diagnozė – Lumboišalgija kairėje. Lengva kairės pėdos parezė. SI radikulopatija, lumbopatija (L5-S1) tarpslankstelinio disko išvarža. Paūmėjimas. Nuo 2004 m. spalio 25 d. iki 2004 m. lapkričio 28 d. gydėsi Alytaus apskrities S. K. ligoninėje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 84). Pagrindinė diagnozė: radikulopatija S1 sin. discogenes. Buvo atlikti tyrimai ir paskirtas gydymas. Nuo 2005 m. lapkričio 21 d. iki 2005 m. lapkričio 28 d. gydėsi Alytaus rajono ligoninėje Nervų ligų skyriuje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t.

I, b. l. 87). Pagrindinė diagnozė: radikulopatija L5-S1, L5-S1 šoninė kairės pusės tarpslankstelinio disko išvarža. Diagnozė patvirtinta kliniškai, rentgenologiškai. Atlikta KT stuburo juosmeninės srities. Nuo 2007 m. kovo 8 d. iki 2007 m. kovo 16 d. gydėsi Alytaus rajono ligoninės neurologiniame skyriuje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 89). Pagrindinė diagnozė: C6 radikulopatija kairėje. Stuburo kaklinės srities osteochondrozė ir spondiloartrozė su kaulinio kanalo stenoze, paūmėjimas. FN III. Išreikštas skausminis sindromas.

Atlikta stuburo kaklinės dalies KT. Išvada: stuburo kaklinės dalies osteochondrozė, spondiloartrozė. Išvaržų nematyti. Nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2009 m. kovo 15 d. gydėsi Alytaus ligoninės Neurologiniame skyriuje (administracinė byla Nr. 1194-189/2011, t. I, b. l. 94). Pagrindinė diagnozė: radikulopatija L5-S1 kairėje paūmėjimas. 2009 m. kovo 12 d. atlikta stuburo juosmeninės srities KT. Išvada: juosmeninės stuburo dalies osteochondrozė, spondiliozė, spondiloartrozė. L4-L5-S1 diskai cirkuliariai išgaubti, L5 nežymi retrolistezė.

L5-S1 centrinė disko protruzija.

Teismas taip pat nustatė, jog CDMEK įpareigojo Alytaus VDI profesinės ligos tyrimo komisiją surinkti ir pateikti jai papildomą medžiagą apie pareiškėjo galimą rizikos veiksnį – krovinių kėlimą ir pernešimą, naudojantis originaliais ar analogiškais įrankiais; VDI – pateikti informaciją apie nustatytus profesinius susirgimus UAB (duomenys neskelbtini). CDMEK, įvertinusi Akte pateiktus duomenis apie pareiškėjo darbo sąlygas, darbo veiklos raidą, kenksmingus darbo aplinkos veiksnius, aplinkybes, turėjusias įtakos susirgimui išsivystyti, įvertinusi pateiktą medicininę dokumentaciją, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akte, jo papildymuose aprašyti tokie profesinės rizikos veiksniai, kaip ilgalaikis sunkių krovinių kėlimas ir nešimas arba ilgalaikė visą kūną veikianti vibracija, neviršijantys leistinų ribinių dydžių, konstatavo, jog profesinės rizikos veiksniai, dirbant akmenskaldės operatoriumi, galėjo pagreitinti stuburo ligos vystymąsi, bet negalėjo būti tiesioginė šios ligos priežastimi. Pareiškėjui dirbant akmenskaldės operatoriumi, vertinant profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo Akto bei jo papildymų duomenis apie jo darbo sąlygas, profesinės rizikos veiksnių, kaip ilgalaikis sunkių krovinių kėlimas ir pernešimas, bei ilgalaikė visą kūną veikianti vibracija, kurie galėtų būti tiesiogine profesinės diskogeninės radikulopatijos priežastis – nėra.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui diagnozuoti du skirtingi stuburo susirgimai, t. y. juosmeninės stuburo dalies susirgimas (pagal Sąrašą būtų 5.19 punktas – juosmeninės stuburo dalies diskų ligos, sukeltos ilgalaikės vertikalios viso kūno vibracijos) ir kaklinės stuburo dalies susirgimas (pagal Sąrašą būtų 5.21 punktas – kaklinės ir juosmeninės stuburo dalies diskų ligos, sukeltos ilgalaikio sunkių krovinių kėlimo ir nešimo). Kad pirmasis susirgimas nėra susijęs su pareiškėjo darbo funkcijomis (t. y. ne jo darbo pobūdis išprovokavo šį susirgimą), konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-502-1332/2010), todėl tai iš naujo įrodinėjama būti neturi (ABTĮ 58 str. 2 d.). Pabrėžė, jog ginčo atveju reikšmingas antras pareiškėjo stuburo susirgimas (kaklinės stuburo dalies), kiek jis susijęs su pareiškėjo, kaip akmenskaldės operatoriaus, darbo pobūdžiu.

Teismas apžvelgė CDMEK uždavinius, įtvirtintus CDMEK nuostatų (2008 m. vasario 15 d. SAM įsakymo Nr. V-121 redakcija) (toliau – ir CDMEK Nuostatai) 7 punkte, funkcijas, apibrėžtas CDMEK Nuostatų 9 punkte bei teises, įtvirtintas CDMEK Nuostatų 10 punkte. Pažymėjo, jog atsakovas, vykdydamas CDMEK 9.2 ir 9.3 punktais pavestas funkcijas, turėjo atlikti kompleksinę dokumentų analizę, išspręsti pareiškėjo ginčijamą klausimą dėl atsisakymo pripažinti profesine liga nustatytas diagnozes bei surašyti išvadą dėl profesinės ligos pagrįstumo. Taigi, CDMEK, atsižvelgdama į Profesinių ligų sąrašą, Profesinių ligų nustatymo kriterijus turėjo kompleksiškai įvertinti duomenis apie pareiškėjo ligos ir gyvenimo anamnezes, darbo veiklos raidą (profesiją, darbo pobūdį, kenksmingus darbo aplinkos veiksnius ir minimalų jų poveikio intensyvumą bei trukmę ir kt.), profesinės ligos kliniką, asmens sveikatos istorijos ir kitų medicininių dokumentų duomenis. Atkreipė dėmesį, jog ginčo atveju pareiškėjas vienu iš profesinės rizikos veiksnių nurodė sunkių krovinių kėlimą ir pernešimą, tačiau iš skundžiamos CDMEK išvados turinio matyti, kad CDMEK vertinimą atliko neištyrus visų ginčui reikšmingų aplinkybių bei nepašalino prieštaravimų ir abejonių dėl galimo minėto rizikos veiksnio poveikio diagnozuotoms pareiškėjui stuburo ligoms.

Nurodė, jog ginčijama išvada priimta remiantis VDI Alytaus skyriaus 2011 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. (09)SD-24735 nurodytais duomenimis. Atkreipė dėmesį, jog CDMEK įpareigojo Alytaus VDI profesinės ligos tyrimo komisiją surinkti ir pateikti CDMEK papildomą medžiagą apie pareiškėjo galimą rizikos veiksnį – krovinių kėlimą ir pernešimą, naudojantis originaliais ar analogiškais įrankiais; VDI – pateikti informaciją apie nustatytus profesinius susirgimus UAB (duomenys neskelbtini). VDI Alytaus skyriaus 2011 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. (09)SD-24735 „Dėl papildomos medžiagos prie A. R. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto“ pateiktoje papildomoje vaizdinėje medžiagoje apie tuomet naudotas darbo priemones, teigiama, kad vadovaujantis Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų 1 priedu (patvirtinta 2005 m. liepos 15 d., SAM ir SADM įsakymu Nr. V-592/A1-210) – vienkartinio keliamo krovinio masės leidžiama ribinė vertė vyrams yra ne daugiau 30 kg, o šių darbo priemonių (laužtuvas, metalinis strypas ir metalinis kablys) svoris akivaizdžiai mažesnis už leidžiamą vyrams kelti 30 kg ribinę vertę. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad, atlikdama profesinės ligos priežasčių tyrimą 2007 m., profesinės ligos priežasčių tyrimo komisija nenustatė kontrolinio minėtų darbo priemonių svorio, kadangi profesinis susirgimas (dgn. M51.1) buvo įtartas ne dėl kitų rizikos faktorių profesinio poveikio, pvz. krovinio kėlimo ir pernešimo rankomis (papildomas kodas Z 57.8), bet pranešime apie įtarimą profesinę ligą buvo nurodytas konkretus kodas, rodantis galimą įtariamos profesinės ligos vystymosi priežastį, t. y. vibracijos profesinį poveikį (papildomas kodas Z57.7). VDI UAB (duomenys neskelbtini) ar kitose įmonėse, akmenskaldės operatoriaus darbo vietoje, dirbant prie akmenskaldės įrenginio CM741, profesinės ligos nebuvo įtartos ir galimos profesinės ligos vystymosi priežastys nebuvo nagrinėjamos. Visos profesinės ligos, tirtos UAB (duomenys neskelbtini), buvo įtartos tik mechanizacijos baro darbuotojams (buldozerio mašinistas, ekskavatoriaus mašinistas, autogreiderio mašinistas, traktorininkas, vairuotojas ir pan.).

Teismas rėmėsi Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų, nustatančių profesinių ligų priežasčių tyrimą, profesinių ligų diagnozės, išskyrus ūmius apsinuodijimus, nustatymą, profesinių ligų registravimą ir apskaitą, 17 punktu ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1-269/V-125 patvirtinto Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamento, nustatančio profesinės ligos priežasčių tyrimo organizavimą ir atlikimą, 21, 22.1, 23.14, 24.14.1, 23.14.5, 23.14.6 punktais

Pažymėjo, jog UAB (duomenys neskelbtini) apklausti kiti darbuotojai – P. J., P. K., A. G., L. P., A. B., I. S. – iš esmės patvirtino pareiškėjo paaiškinimus apie tai, jog dirbdamas su akmenskalde, jis atlikdavo įvairius fizinius darbus, susijusius su sunkių krovinių kėlimu ir nešimu, t. y. jis per darbo dieną turėdavo rankiniu būdu iš po transporterių pašalinti apie 200 kg žvyro, atnešti apie 4–5 kibirus vandens ir 2 kibirus druskos (kibiro svoris – 12–15 kg), kasdien dirbti su sunkiais metaliniais įrankiais (laužtuvu, kabliu ir pan.). Tačiau atsakovas minėtų pareiškėjo argumentų, kuriuos patvirtina ir liudytojų parodymai, nevertino, apsiribodamas nurodymu, kad darbo priemonių (laužtuvas, metalinis strypas ir metalinis kablys) svoris akivaizdžiai mažesnis už leidžiamą vyrams kelti 30 kg ribinę masę. Nurodė, jog Profesinių ligų nustatymo kriterijų (toliau – ir Kriterijai) 6.3 punktas įtvirtina, jog, nustatant profesinę ligą, vertinama darbo veiklos raida (profesija, darbo pobūdis, kenksmingi darbo aplinkos veiksniai, minimalus kenksmingo darbo aplinkos veiksnio poveikio (ekspozicijos) intensyvumas, minimali kenksmingo darbo aplinkos veiksnio trukmė, privalomų sveikatos tikrinimų duomenys ir kt. duomenys, pateikti Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I dalyje). Akcentavo, jog ginčo atveju pareiškėjo nurodytas rizikos veiksnys, susijęs su sunkių krovinių kėlimu ir nešimu, pagal Kriterijus nebuvo visapusiškai vertinamas. Pridūrė, jog pareiškėjas buvo pateikęs prašymus apžiūrėti metalinius laužtuvus, su kuriais jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini), todėl jie turėjo būti įvertinti atitinkamai papildant galimos profesinės ligos priežasčių tyrimą. Apibendrino, jog ginčo atveju nebuvo imtasi priemonių atkurti pareiškėjo darbo su jo nurodytais įrankiais bei priemonėmis sąlygas ir pateikti objektyvius duomenis bei nurodyti visus faktinius kenksmingų darbo aplinkos rizikos veiksnių dydžius, pagrįstas išvadas dėl galimo profesinės rizikos veiksnio buvimo. Be to, kad šie duomenys reikšmingi nagrinėjamam ginčui, konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (rėmėsi administracine byla Nr. A-146-2814/2011).

Nurodė ir tai, jog pagal Kriterijų 6.9 punktą atsakovas turėjo vertinti ir panašius susirgimus įmonėje, tačiau jis to nedarė, apsiribodamas teigiu, jog visos profesinės ligos, tirtos UAB (duomenys neskelbtini), buvo įtartos mechanizacijos baro darbuotojams (buldozerio mašinistas, ekskavatoriaus mašinistas, autogreiderio mašinistas, traktorininkas, vairuotojas ir pan.).

Rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu bei sprendė, jog CDMEK 2012 m. vasario 24 d. išvada tiek, kiek joje pasisakyta dėl profesinės ligos rizikos veiksnio, t. y. ilgalaikio sunkių krovinių kėlimo ir pernešimo, pateikta neištyrus visų nagrinėjamam atvejui reikšmingų aplinkybių, nepašalinus prieštaravimų bei abejonių dėl minėto rizikos veiksnio poveikio pareiškėjo diagnozuotai stuburo ligai.

III. Atsakovas Komisija, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 152 – 154), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, o CDMEK 2012 m. vasario 24 d. išvadą Nr. S-(14.2)-76 palikti galiojančią.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino Profesinių ligų nustatymų kriterijų 6 punkto, įtvirtinančio kriterijus, kurie vertinami nustatant profesinę ligą, išimtinai remdamasis liudytojų parodymais. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, jog pareiškėjui 1969 m. gegužės 27 d. diagnozuotas rachitas, kas galimai turėjo įtakos pareiškėjo nustatytų stuburo ligų išsivystymui. Taip pat neįvertinta liko tai, jog pareiškėjai yra aktyviai sportavęs imtynių sporto šakoje. Todėl Komisija, įvertinusi šiuos du faktorius – persirgtą rachitą ir buvusias perkrovas pareiškėjui užsiiminėjant imtynėmis – pagrįstai pareiškėjo susirgimų nepripažino profesine patalogija.

Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, padarė tikrovei prieštaraujančias išvadas, be kita ko, nurodydamas, jog „laužtuvai buvo daromi ir iš 32 diametro armatūros“, kas yra sunkiai įsivaizduojama. Pažymi, jog nė vienas liudytojas, apklaustas byloje, nenurodė, jog pareiškėjo kilnoti svoriai viršijo leistinus ribinius dydžius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ir tai, jog Komisija šios aplinkybės nevertino, nes ginčijamoje išvadoje Komisija pareiškėjo nešiotus krovinius įvertino kaip „neviršijančius leistinų ribinių dydžių svorius“. Pabrėžia, jog bylos nagrinėjimo metu, apklausiant liudytojus ir pareiškėją, nuosekliai ir kryptingai didėjo vartomų į akmenskaldę pakliuvusių akmenų skaičius – nuo 6-8 (pareiškėjo darbo eigos aprašyme) iki 10-20 liudytojo I. S. parodymuose. Pažymi, jog pareiškėjas į teismo posėdį buvo atsivežęs du laužtuvus, tačiau teismas nesiėmė priemonių jų svoriui įvertinti.

Priduria, jog svarbi aplinkybė yra ir tai, jog nė vienam pareiškėjo bendradarbiui profesinių ligų konstatuota nebuvo. Šiuo aspektu taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie panašių (grupinių ar pavienių) susirgimų buvimą įmonėje ir jų vertinimą, neteisingai interpretuoja ir suvokia faktą, kad buldozerio mašinistui, ekskavatoriaus mašinistui, autogreiderio mašinistui ar vairuotojui gali būti nustatyti profesiniai susirgimai, sukelti to paties etiologinio veiksnio (sunkių krovinių kilnojimo ir pernešimo). Tikina, jog vien profesiniai pavadinimai byloja, kad atliekamas darbas, o kartu ir jame pasireiškiantys kenksmingi sveikatai veiksniai yra kitos kilmės – dažniausiai tai yra vibracija, kuri pareiškėjo darbo vietoje nustatyta neviršijanti leidžiamų parametrų.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 163 – 165) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti galioti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas atsiliepimu taip pat prašo iš pirmosios instancijos teismo išreikalauti teismo posėdžių garso įrašus.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su atsakovo teiginiu, jog jam vaikystėje diagnozuotas rachitas galėjo turėti pasekmes po 30 metų susergant stuburo ligomis. Teigia, jog mažiems vaikams dažnai yra diagnozuojamas rachitas, tačiau vėliau šie požymiai išnyksta. Taip pat nurodo, jog po 15 metų nuo rachito diagnozės pradėjo užsiiminėti imtynių sportu, todėl jį tikrinęs gydytojas ir pakartojo anksčiau padarytą įrašą apie jam po gimimo konstatuotą rachitą, nors to niekas daugiau nekonstatavo. Priešingai – jis po to sėkmingai atliko tarnybą armijoje.

Nurodo, jog nei jis, nei darbdavys niekada nesvėrė ir neatliko kitų matavimų, kiek tiksliai svėrė jo darbe naudoti laužtuvai ir kabliai. Pažymi, jog į teismo posėdį buvo atsivežęs du darbe naudotus laužtuvus, kuriuos bet kada gali įvertinti ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pabrėžia, jog atsakovas pats neprašė įvertinti jo atsivežtų laužtuvų, todėl dabar nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog jie nebuvo apžiūrėti. Tuo tarpu to, ar tikrai kalvis I. S. buvo pagaminęs 32 mm diametro armatūros laužtuvą teigia neprisimenantis, tačiau pažymi, jog plonais laužtuvais jo darbe dirbti nebūtų buvusios galimybės, nes reikėdavo vartyti 100 kilogramų ir sunkesnius akmenis.

Tikina, jog liudytojai teisme liudijo prisiekę dėl melagingų parodymų davimo, todėl netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo. Taip pat nurodo manąs, jog atsakovas nepagrįstai remiasi tuo, jog nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad jo kilnoti svoriai viršijo leistiną ribinį 30 kilogramų svorį, nors tokio klausimo liudytojams atsakovas niekuomet neuždavė. Teigia, jog atsakovas nevertino jo kilnotų svorių, neieškojo galimybių atkurti jo darbo sąlygų bei nesistengė nustatyti priežasčių, kodėl prasidėjus tyrimui jo buvusioje darbovietėje buvo sunaikinti jo darbo vieta ir agregatai. Be to, atsakovas niekada neprašė į teismą iškviesti UAB (duomenys neskelbtini) ir VDI Alytaus skyriaus atstovų, kas parodo jo formalų požiūrį į tyrimą.

Priduria, jog kitiems jo bendradarbiams profesinės ligos nenustatytos, nes jie su akmenskaldėmis nedirbo taip ilgai kaip pareiškėjas. Pabrėžia, jog jo darbe taip pat nuolat buvusi didžiulė vibracija, t. y. kur kas didesnė už traktoriaus, buldozerio ar ekskavatoriaus mašinisto, ką patvirtina byloje pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, jog nuo vibracijos net yra sutrūkusi betoninė pakyla, virš kurios sumontuota akmenskaldės operatoriaus kabina.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VDI Alytaus skyrius atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 160) nurodė, jog pritaria visiems apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams bei prašo CDMEK 2012 m. vasario 24 d. išvadą Nr. S-(14.2)-76 palikti galiojančią.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl profesinės ligos diagnozės (ne)nustatymo pareiškėjui A. R. (toliau – ir pareiškėjas).

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjo profesija – akmenskaldės operatorius. Nustatyta, jog jis (duomenys neskelbtini) dirbo suvirintoju nuo 1987 m. liepos iki 1987 m. lapkričio mėnesio, AB (duomenys neskelbtini) dirbo sargu nuo 1995 m. liepos iki 1996 m. gruodžio mėnesio ir nuo 1997 m. sausio iki 1997 m. rugsėjo mėnesio, AB (duomenys neskelbtini) (nuo 2002 m. kovo 14 d. įmonė reorganizuota į UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) dirbo akmenskaldės operatoriumi nuo 1997 m. rugsėjo iki 2003 m. gruodžio mėnesio ir nuo 2003 m. gruodžio iki 2007 m. kovo mėnesio. Taigi, bendras pareiškėjo darbo stažas siekė 12 metų, iš jų dirbant akmenskaldžiu – 9,5 metų.

Bylos medžiaga rodo, jog pareiškėjas akmenskaldžio darbą dirbo stacionariame, pultu valdomame agregate (akmenskaldėje), skirtame grunto ir jame esančių priemaišų trupinimui. Pareiškėjas dirbo mašinisto kabinoje, įrengtoje ant atskiro betono pagrindo ir nesisiejančioje su pačiu agregatu. Savo, kaip akmenskaldžio, darbą pareiškėjas dirbdavo 8 val. per darbo dieną. Be darbo mašinisto kabinoje, jam tekdavo imtis ir kitų fizinių darbų: rankiniu būdu iš transporterių šalinti žvyrą, atnešti vandens bei druskos kibirus, laužtuvu susmulkinti bei geležiniu kabliu apvartyti stambius akmens gabalus, kad šie tilptų į akmenskaldę.

Manydamas, jog būtent darbas akmenskaldėje ir su tuo susiję rizikos veiksniai tokie kaip visą kūną veikianti vibracija ir sunkių krovinių kėlimas, nulėmė jo sveikatos problemas, t. y. juosmeninės stuburo dalies sutrikimą (lumbalgiją) ir kaklinės stuburo dalies sutrikimą, pareiškėjas kreipėsi dėl profesinės ligos pripažinimo. Kauno medicinos universiteto konsultacinės poliklinikos darbo medicinos gydytoja 2007 m. balandžio 23 d. pareiškėjui profesinės ligos nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2007 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją (toliau – ir CDMEK, Komisija, atsakovas), prašydamas pripažinti jo sveikatos sutrikimą profesine liga.

CDMEK 2009 m. balandžio 23 d. vykusio posėdžio metu priėmė protokolinį sprendimą nepatvirtinti pareiškėjui profesinės ligos. CDMEK 2009 m. gegužės 6 d. taip pat priėmė išvadą Nr. S-(14.2)-285/118, kuria nutarė nepatvirtinti pareiškėjui profesinės ligos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su CDMEK pozicija, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtuosius sprendimus panaikinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtuoju sprendimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir perdavė pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjui buvo diagnozuoti du skirtingi stuburo susirgimai, t. y. juosmeninės stuburo dalies susirgimas (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 1198 „Dėl profesinių ligų sąrašo ir Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registro bei jo nuostatų pakeitimo“ (toliau – ir Profesinių ligų sąrašas) 5.19 punktą) ir kaklinės stuburo dalies susirgimas (pagal Profesinių ligų sąrašo 5.21 punktą). Nurodė, jog jam nekyla abejonių dėl pirmojo sutrikimo (lumbalgijos) nesusietumo su pareiškėjo profesija, nes jis jam buvo nustatytas dar 1995 m., t. y. prieš įsidarbinant akmenskaldžiu. Tačiau teismui kilo abejonių dėl antrojo pareiškėjo sveikatos sutrikimo, t. y. kaklinės stuburo dalies susirgimo ir tinkamo jo ištyrimo. Teismas įžvelgė būtinybę šiuos du pareiškėjo sveikatos sutrikimus atriboti, taip pat išsamiau paanalizuoti fizinių darbų, susijusių su sunkių krovinių kėlimu ir pernešimu, įtaką pareiškėjo sveikatos problemoms bei būtinybę apklausti liudytojus, kartu su pareiškėju dirbusius Bendrovėje.

Pakartotinai išnagrinėjęs bylą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dar kartą pateikė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, pakartotinai apeliacine tvarka nagrinėdamas ginčą, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimą pakeitė, CDMEK 2009 m. gegužės 6 d. išvadą panaikino, įpareigodamas Komisiją iš naujo išnagrinėti klausimą dėl profesinės ligos nustatymo pareiškėjui. Tuo tarpu bylos dalį dėl CDMEK 2009 m. balandžio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. 6/2009 panaikinimo teismas nutraukė.

Tokį sprendimą teismas grindė tuo, jog CDMEK išvada pateikta neištyrus visų aplinkybių, nepašalinus prieštaravimų ir abejonių dėl galimo rizikos veiksnio – ilgalaikio sunkių krovinių kėlimo ir nešimo – galimo poveikio pareiškėjui diagnozuotoms stuburo ligoms, be kita ko, nepasinaudojant visomis Komisijai teisės aktų suteiktomis teisėmis gauti papildomą medžiagą. Be to, teismo vertinimu, būtina ištirti, ar kitiems UAB (duomenys neskelbtini) dirbusiems akmenskaldžiams nėra nustatyta profesinių ligų.

CDMEK, vykdydama teismo įpareigojimą, pakartotinai išnagrinėjo su pareiškėjo įtariama profesine liga susijusius duomenis ir priėmė pareiškėjui nepalankią 2012 m. vasario 24 d. išvadą Nr. S-(14.2)-76, kurią jis Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, ginčijamą CDMEK 2012 m. vasario 24 d. išvadą panaikino bei įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti klausimą dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo pareiškėjui.

Teismas savo sprendimą grindė tuo, jog CDMEK 2012 m. vasario 24 d. išvada tiek, kiek joje pasisakyta dėl profesinės ligos rizikos veiksnio, t. y. ilgalaikio sunkių krovinių kėlimo ir pernešimo, pateikta neištyrus visų nagrinėjamam atvejui reikšmingų aplinkybių, nepašalinus prieštaravimų bei abejonių dėl minėto rizikos veiksnio poveikio pareiškėjui diagnozuotai stuburo ligai.

CDMEK apeliaciniu skundu ginčija minėtą teismo sprendimą, iš esmės teigdama, jog pakartotinai nagrinėdama profesinės ligos diagnozės nustatymo pareiškėjui klausimą, laikėsi Profesinių ligų nustatymo kriterijų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1087 (toliau – ir Profesinių ligų nustatymo kriterijai) 6 punkte įvardintų kriterijų, kurie vertinami nustatant profesinę ligą. CDMEK pabrėžia, jog teismas, vertindamas byloje apklaustų liudytojų parodymus, nevertino medicininę reikšmę turinčių aplinkybių, tokių kaip pareiškėjo vaikystėje persirgtas rachitas ir buvusių perkrovų imtynių, kuriomis pareiškėjas užsiiminėdavo, metu. Atsikerta ir į tą teismo motyvą, esą jis nepakankamai vertino kitų Bendrovėje dirbusių asmenų galimas profesines ligas, nurodydamas, jog jie dirbo mechanizacijos bare bei jų sveikatos sutrikimus sukėlė visiškai kiti etiologiniai veiksniai.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą su tokia atsakovo pozicija nesutinka.

Pažymėtina, jog byloje nekyla ginčas dėl to, jog pirmasis pareiškėjo sveikatos sutrikimas – lumbalgija (pagal Profesinių ligų sąrašo 5.19 punktą) – negali būti pripažįstamas kaip profesinė liga, nes ji jam buvo nustatyta 1995 m., t. y. prieš įsidarbinant akmenskaldžiu Bendrovėje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį). Dėl šios ligos nepripažinimo profesine, prieštaravimų iš esmės nebekelia ir pareiškėjas. Tačiau byloje iš esmės turi būti išspręstas klausimas, ar CDMEK, nepripažindama kaip profesinės ligos pareiškėjo kaklinės stuburo dalies susirgimo (pagal Profesinių ligų sąrašo 5.21 punktą), tai padarė teisėtai ir pagrįstai. Taigi, iš esmės turi būti atsakyta į klausimą, ar pareiškėjo darbovietėje egzistavo kenksmingas darbo aplinkos veiksnys (atitinkamai – ar bylos duomenų visetas tą įtikinamai įrodo), konkrečiai įvardintas teisės aktuose, bei ar jis nulėmė pareiškėjo sveikatos sutrikimą, t. y. turi būti išsprendžiamas minėtojo veiksnio ir sveikatos sutrikimo kauzalumas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnį administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas pagal jam priskirtą kompetenciją nagrinėdamas ginčą dėl profesinės ligos nustatymo turi spręsti tik teisės klausimus, t. y. ar CDMEK, patvirtindama arba paneigdama profesinės ligos diagnozę, laikėsi teisės aktų reikalavimų. Būtent – teismas turi nustatyti, ar Komisija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimant sprendimą dėl profesinės ligos diagnozės patvirtinimo (nepatvirtinimo) buvo laikomasi CDMEK nuostatais apibrėžtų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Tuo tarpu CDMEK, kaip speciali ekspertinė institucija, taikydama dokumentinės analizės metodą, sprendžia dėl profesinės diagnozės nustatymo, be kita ko, pasitelkdama specialias žinias, reikalingas kvalifikuotam reiškinių vertinimui medicinine prasme.

Kitais žodžiais tariant, administracinis teismas analizuoja tik juridinę ginčo teisinio santykio pusę. Teismui nesuteikta kompetencija pasisakyti specialių mokslo žinių reikalaujančiais medicinos klausimais (dėl tam tikrų medicininių veiksnių įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, dėl asmens medicininės anamnezės, dėl medicininių diagnozių teisingumo ir pan.). Priešingai – norint pasisakyti dėl specifinių žinių reikalaujančių klausimų, vadovaujantis ABTĮ 62 straipsnio 2 dalimi, reikšmingos aplinkybės gali būti įrodytos (paneigtos) eksperto išvada, kurios šioje byloje pateikta nebuvo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1324/2012).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) ir išanalizavusi administracinės bylos proceso šalių argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo pareiškėjui.

Nagrinėjamą ginčą reglamentuoja Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 1 d. Nutarimas Nr. 487), Profesinių ligų nustatymo kriterijai, Profesinių ligų sąrašas bei CDMEK nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-37 (toliau – ir CDMEK nuostatai).

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 28 dalis apibrėžia, kad profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Darbo aplinka – darbo vietą supanti erdvė, kurioje gali būti darbuotojo sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių (fizinių, fizikinių, cheminių, biologinių ir kitų) (Įstatymo 2 str. 5 d.). Kenksmingas veiksnys – rizikos veiksnys darbo aplinkoje, kuris veikdamas darbuotojo organizmą gali sukelti ligą ar profesinę ligą ir kurio poveikis gali būti pavojingas gyvybei (Įstatymo 2 str. 17 d.), pavojingas veiksnys – darbo aplinkoje esantis rizikos veiksnys, dėl kurio darbuotojas gali patirti ūmių sveikatos sutrikimų ar mirti (Įstatymo 2 str. 25 d.). Profesinės ligos diagnozė nustatoma arba nenustatoma vadovaujantis jau minėtais Profesinių ligų sąrašu, taip pat Profesinių ligų nustatymo kriterijais. Profesinių ligų sąraše pažymėta, kad jame nurodytos ligos turi būti tiesiogiai susijusios su kenksmingais darbo aplinkos veiksniais.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnyje, taip pat su šio įstatymo normas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų (Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 24-32 punktai; Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamento 6, 9, 18, 32-42 p.; CDMEK nuostatų 1, 2, 7, 9, 21, 27, 37 p.) numatytą procedūrą galima suskirstyti į etapus: 1) profesinės ligos priežasčių tyrimą; 2) profesinės ligos nustatymą; 3) nustatytos profesinės ligos patvirtinimą (nepatvirtinimą). Į šiomis teisės normomis reglamentuotą tęstinę procedūrą įsiterpia ir numatytas ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka.

Pagal teisės aktų nustatytą profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūrą specialių medicinos žinių turintis specialistas – darbo medicinos gydytojas, susipažinęs su įtariamo susirgus profesine liga asmens ligos istorija, ištyręs asmenį, taip pat remdamasis profesinės ligos tyrimo komisijos pateikta profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I-ąją dalimi („Profesinės ligos priežasčių tyrimas“) nustato profesinės ligos diagnozę arba jos nenustato ir užpildo profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto II-ąją dalį („Profesinės ligos patvirtinimas“), ją pasirašo ir išsiunčia profesinės ligos tyrimo komisijos pirmininkui. Profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūrą užbaigia profesinės ligos tyrimo komisija, pasirašydama užbaigtą iš minėtų dviejų dalių susidedantį profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą, kuriuo nustatoma, kad dirbantis arba dirbęs darbuotojas serga (arba neserga) profesine liga.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 13 dalis įtvirtinta, kad ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija. Ši įstatymo nuostata detalizuota poįstatyminiuose teisės aktuose (Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 32 p., CDMEK nuostatų 1, 2, 7-9, 27, 37 p.) nustatant, kad CDMEK, priėmusi sprendimą dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo, surašo išvadą dėl profesinės ligos pagrįstumo (nepagrįstumo). Minėtoje įstatymo nuostatoje taip pat nurodyta, kad CDMEK sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Ši įstatymo nuostata pakartota Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 32 punkte bei CDMEK nuostatų 37 punkte.

CDMEK uždaviniai ir funkcijos detalizuotos CDMEK nuostatuose. Pagal Nuostatų 7 punktą CDMEK uždaviniai – nagrinėti profesinių ligų diagnozės pagrįstumo atvejus, priklausančius Komisijos kompetencijai. Komisijos funkcijos apibrėžtos Nuostatų 9 punkte, tarp jų: spręsti ginčytinus klausimus, susijusius su profesinių ligų nustatymu dalyvaujant suinteresuotiems asmenims (9.2 p.), atlikti kompleksinę dokumentinę analizę ir surašyti išvadą dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo (9.3 p.). CDMEK nuostatų 8 punkte nurodyta, kad Komisijos kompetencijai nepriklauso: susirgimų, neįrašytų į Profesinių ligų sąrašą, atvejai (8.1.1 p.); atvejai, kai nustatomi keli tos pačios sistemos susirgimai ir dominuoja ne profesinės kilmės susirgimas (8.1.2 p.); atvejai, kai profesinių ligų tyrimas nebuvo atliktas arba nenuodugniai atliktas pagal galiojančią profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatytą tvarką (8.1.3 p.). CDMEK nuostatų 10 punkte nurodyta, kad atlikdama savo funkcijas, ji turi 10.1-10.12 punktuose išvardytas teises. Komisijos darbo, sprendimų priėmimo ir įforminimo tvarką nustato CDMEK 17-27 punktai.

Profesinių ligų nustatymo kriterijų 6 punktas įtvirtina, jog nustatant profesinę ligą, vertinama: ligos anamnezė, gyvenimo anamnezė (persirgtos ligas, traumos, įpročiai, gyvenimo sąlygos ir kt.), darbo veiklos raida (profesija, darbo pobūdis, kenksmingi darbo aplinkos veiksniai, minimali kenksmingo darbo aplinkos veiksnio trukmė, privalomų sveikatos tikrinimų duomenys ir kt. duomenys, pateikti Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I dalyje), profesinės ligos klinika (specifiniai ir/ar nespecifiniai konkrečios ligos simptomai, mišrus kenksmingų darbo aplinkos veiksnių poveikis, individualus jautrumas kenksmingam darbo aplinkos veiksnio poveikiui (lytis, amžius ir kt.) ir kt., laboratoriniai, instrumentiniai ir kiti reikiami tyrimai, privalomų sveikatos tikrinimų duomenys, diferencinė diagnostika, asmens sveikatos istorijos (F-Nr. 025/a) duomenys, panašių susirgimų (grupinių ar pavienių) buvimas įmonėje, mokslu pagrįsti priežastinių ryšių tarp kenksmingo darbo aplinkos veiksnio ir profesinės ligos įrodymai.

Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, CDMEK, pakartotinai nagrinėdama klausimą dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo pareiškėjui, turėjo visapusiškai ištirti reikšmę turinčias aplinkybes, inter alia surenkant papildomą medžiagą, bei pašalinti prieštaravimus ir abejones dėl galimo rizikos veiksnio – ilgalaikio sunkių krovinių kėlimo ir nešimo – galimo poveikio pareiškėjui diagnozuotoms stuburo ligoms. CDMEK taip pat turėjo įvertinti kitiems Bendrovėje dirbusiems akmenskaldžiams nustatytas profesines ligas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, CDMEK, pakartotinai nagrinėdama klausimą dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo pareiškėjui, tinkamai atliko kompleksinę dokumentinę analizę (CDMEK nuostatų 9.3 punktas) bei visapusiškai ištyrė bylai reikšmę turinčias aplinkybes. Procedūrinių pažeidimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Minėta, jog profesinė liga kiekvienu konkrečiu atveju yra susieta su aiškiai įvardintu kenksmingu darbo aplinkos veiksniu, nulemiančiu tokios ligos atsiradimą. Pagal Profesinių ligų sąrašo 5.21 punktą toks kenksmingas veiksnys, nulemiantis ginčui aktualios profesinės ligos atsiradimą, yra ilgalaikis sunkių krovinių kėlimas ir nešimas. Pastebėtina, jog šio kenksmingo veiksnio formuluotė savyje talpina du elementus: krovinių kėlimas ir nešimas turi būti ilgalaikis bei turi būti kilnojami ir nešami sunkūs kroviniai.

CDMEK, pasinaudodama jai suteiktomis teisėmis, surinko papildomą informaciją: 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. S-(14.2)-541 įpareigojo VDI Alytaus skyrių surinkti bei pateikti papildomą medžiagą apie minėtąjį kenksmingą veiksnį pareiškėjo darbe, taip pat pateikti informaciją apie profesines ligas UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 43 – 44). VDI Alytaus skyrius 2011 m. gruodžio 27 d. pateikė CDMEK raštą Nr. (09)SD-24735, kuriame, be kita ko, nurodė, jog 2007 m. kovo 5 d. surašytame Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. 07-09-023 (toliau – ir Aktas) 13 punkte pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro 1997 m. lapkričio 26 d. atlikti darbo sąlygų tyrimo rezultatai pareiškėjo darbo vietoje (b. l. 45 – 48). Rašte taip pat pateikiama vizualinė medžiaga su pareiškėjo darbo vietoje naudotu laužtuvu (metaliniu strypu) bei metaliniu kabliu, informacija apie panašių darbo priemonių svorius ir pažymima, jog vadovaujantis Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų 1 priedu (patvirtinta 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. V-592/A1-210) – vienkartinio keliamo krovinio masės leidžiama ribinė vertė vyrams yra ne daugiau kaip 30 kilogramų, o šių darbo priemonių (laužtuvas (metalinis strypas) ir metalinis kablys) svoris akivaizdžiai yra mažesnis už leidžiamą vyrams kelti 30 kilogramų ribinę vertę. Be to, minėtame rašte nurodoma, jog UAB (duomenys neskelbtini) ar kitose įmonėse, akmenskaldės operatoriaus darbo vietoje, dirbant prie akmenskaldės įrenginio CM741, profesinės ligos asmenims nebuvo įtartos ir galimos profesinės ligos vystymosi priežastys nebuvo nagrinėjamos. Priešingai – visos profesinės ligos, tirtos UAB (duomenys neskelbtini), buvo įtartos tik mechanizacijos baro darbuotojams. Prie VDI Alytaus skyriaus 2011 m. gruodžio 27 d. rašto taip pat buvo pridėtas priedas – UAB (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 21 d. paaiškinamasis raštas Nr. 11-1-2459, kuriame nurodoma, jog krovinių kėlimas, pernešimas ar krovimo darbai į pareiškėjo funkcijas neįėjo, o bet kokie darbo veiksmai su metaliniu laužtuvu ar kitais darbo įrankiais galėjo būti tik epizodiniai, prižiūrint trupinimo-rūšiavimo agregatą (b. l. 121).

CDMEK išanalizavo minėtuosius, papildomai surinktus duomenis, taip pat pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo ambulatorinę ligos istoriją, Akte pateiktus duomenis apie pareiškėjo darbo sąlygas, darbo veiklos raidą, kitą medicininę dokumentaciją bei, be kita ko, priėjo prie išvados, jog toks rizikos veiksnys, kaip ilgalaikis sunkių krovinių kėlimas ir pernešimas, nebuvo tiesiogine pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežastimi, todėl konkrečiu atveju pareiškėjo sveikatos sutrikimo nėra pagrindo pripažinti profesine liga.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtasis papildomų duomenų surinkimas bei jų analizė buvo pakankama įtariamos profesinės ligos diagnozės nenustatymui. Apeliacinės instancijos teismas yra įtikintas, jog konkrečiu atveju nebuvo nustatyta kenksmingo veiksnio pareiškėjo darbe, t. y. ilgalaikio sunkių krovinių kėlimo ir nešimo. Minėta, jog šis veiksnys yra dvinaris, savyje talpinantis tiek krovinių kėlimo ilgalaikiškumą, tiek krovinių svorį nusakantį požymį, t. y. jų sunkumą. Bylos duomenų visetu nebuvo įrodytas nė vienas iš šių kriterijų. Pirmiausia, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo kilnoti kroviniai būtų buvęs sunkūs. Teisėjų kolegija neabejoja, jog pareiškėjo darbe naudoti įrankiai neviršijo Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymuose įtvirtintos ribinės vertės, t. y. 30 kilogramų. Tas buvo nustatyta 1997 m. Alytaus visuomenės sveikatos centrui įvertinus darbo aplinkos veiksnius (b. l. 79 – 83), yra aiškiai matyti iš byloje pateiktos vaizdinės medžiagos (b. l. 83), be to, ir pats pareiškėjas pirminiame skunde pripažino, jog jo naudoti įrankiai neviršijo 20 – 30 kilogramų svorio. Atitinkamai minėtos ergonominės ribinės vertės neviršijo ir pareiškėjo nešioti žvyro, druskos ir vandens kibirai, kurių svoris, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo 12 – 15 kilogramų.

Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išsakytą motyvą apie būtinybę apžiūrėti pareiškėjo turimus laužtuvus vertina kaip perteklinį. Manytina, jog profesinės ligos diagnozės nustatymas turi būti visapusis (kompleksine dokumentine analize grįstas), tačiau ne begalinis procesas. Konkrečiu atveju užteko objektyvių duomenų visumos, leidžiančios CDMEK prieiti prie ginčijamoje išvadoje suformuluotos pozicijos apie rizikos veiksnio nebuvimą tiesiogine pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežastimi, implicitiškai grindžiama prielaida, jog trūko ir paties kenksmingo veiksnio. Šį teiginį papildomai pagrindžia ir tai, jog byloje nebuvo nustatytas ir pareiškėjo darbe kilnotų krovinių ilgalaikiškumas, kaip antrasis iš teismo išskirtų aktualų kenksmingą veiksnį apibrėžiančių kriterijų, nes iš paties pareiškėjo, UAB (duomenys neskelbtini) paaiškinimų bei jos pateiktų chronometrinių pareiškėjo darbo duomenų matyti, jog pareiškėjo darbas, susijęs su krovinių kėlimu, buvo epizodinis, iš esmės skirtas aptarnauti akmenskaldę ir užtikrinti sklandų darbą su ja.

Kritiškai vertintinas ir pirmosios instancijos teismo motyvas, jog pagal Profesinių ligų nustatymo kriterijų 6.9 punktą turi būti vertinamas panašių susirgimų (grupinių ar pavienių) buvimas įmonėje, ko CDMEK nepadarė, apsiribodama išvada, jog profesinės ligos buvo įtartos mechanizacijos baro darbuotojams (buldozerio mašinistas, ekskavatorius mašinistas, autogreiderio mašinistas, traktorininkas, vairuotojas ir pan.). Akivaizdu, jog skyrėsi šių asmenų ir pareiškėjo, kaip akmenskaldės operatoriaus darbo pobūdis, atitinkamai – ir iš jo išplaukiantys rizikos veiksniai, sąlygojantys profesines ligas, todėl išsamiai vertintini minėtųjų Bendrovėje dirbusių asmenų susirgimų, konkrečiu atveju nėra būtina.

Minėta, kad profesinių ligų tyrimo procedūra yra sudėtinga, susideda iš tam tikrų etapų. Ši procedūra pradedama ir administracinis sprendimas dėl profesinės ligos nustatymo (nenustatymo) priimamas Profesinės ligos tyrimo komisijoje (į kurią įeina darbo inspektorius (komisijos pirmininkas), visuomenės sveikatos centro apskrityje atstovas ir profesinę ligą įtaręs gydytojas), CDMEK sprendžia ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu. Suinteresuotiems asmenims minėtuose atskiruose administracinės procedūros etapuose nustatyta teisė kreiptis su skundais tiek į ikiteismine tvarka nagrinėjančias institucijas, tiek į teismą. Pareiškėjas, nesutikdamas su administraciniu sprendimu, kurio nebuvo nustatyta profesinė liga, skundė tik CDMEK sprendimą. Suinteresuotų asmenų pasirinktas vienas jų teisių gynimo būdas, neužkerta kelio pasinaudoti kitais savo teisių gynimo būdais, tačiau savo teisių neįgyvendinimas atskiruose profesinių ligų tyrimo etapuose, gali apsunkinti jų įgyvendinimą vėlesniuose profesinės ligos tyrimo ir nustatymo etapuose. Profesinės ligos tyrimo ir nustatymo eiga priklauso nuo dokumentų, kuria ji buvo pradėta ir vykdoma, minėtų dokumentų reikalavimai yra detaliai nustatyti teisės aktuose (Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai), t.y. procedūra yra formalizuota, visi veiksmai turi būti atlikti tam tikra forma ir tam tikru laiku. Dėl to, CDMEK, kuri sprendžia ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendimo teisėtumo patikrinimas yra susijęs su tuo, ar CDMEK tinkamai įgyvendino savo kompetenciją, spręsdama jai įstatymo pavestą funkciją visos administracinės procedūros dėl profesinės ligos tyrimo ir nustatymo kontekste.

Nagrinėjamu atveju tyrimas buvo pradėtas, kaip ir nustatyta teisės aktuose, gavus pranešimą apie įtariamą profesinę ligą, kuriame profesinės ligos pirminė diagnozė buvo: M51.1 (Juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija) ir Z57.7 (Vibracijos profesinis poveikis), tokia pati diagnozė buvo nurodyta ir Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I dalyje. Vadovaujantis Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamento 23.2 punktu, patvirtintu Lietuvos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1-269/V-125, Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I dalyje profesinės ligos pirminė diagnozė ir kodas buvo įrašyti pagal 10-osios redakcijos Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10), įvestą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 542.

Profesinės ligos pirminės diagnozės nurodymas yra reikšmingas nustatant profesinės ligos tyrimo apimtį, t.y. pagal pirminę diagnozę yra renkama iš suinteresuotų asmenų (pagrinde iš darbdavio) ir faktinė informacija, kuri įrašoma Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I dalyje, bei vertinama ši informacija, o paneigiama skundžiant nustatyta tvarka komisijos sprendimą dėl įtariamos profesinės ligos priežasčių ir tyrimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju buvo keliamas ginčas dėl vienos iš profesinės ligos tyrimo dokumentuose nurodytos profesinės ligos pirminės diagnozės – Z57.7 (Vibracijos profesinis poveikis), kurio nustatymas buvo vertinamas nustatyta tvarka, be to, nagrinėjant ginčą teisme buvo iškelti argumentai ir dėl kitų rizikos faktorių profesinio poveikio (krovinių kėlimo ir pernešimo rankomis). Profesinės ligos tyrimo dokumentuose nebuvo nurodyta profesinės ligos pirminė diagnozė iš TLK-10 – Z57.8 (Kitų rizikos faktorių profesinis poveikis), kurią vertinant gali būti tiriamas ir pvz. krovinių kėlimas ir pernešimas rankomis kaip vienas iš profesinės rizikos veiksnių. Informacija dėl kitų rizikos faktorių profesinis poveikio buvo renkama nagrinėjant klausimą CDMEK bei teisme, toks nagrinėjimas, o kartu ir įrodinėjimo procesas yra tik pagalbinio pobūdžio, nes juo nėra kvestionuojamas komisijos administracinis sprendimas dėl profesinės ligos nustatymo, kuris yra priimamas ištyrus profesinės ligos priežastis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų ir Profesinių ligų tyrimo reglamento nustatyta tvarka, patvirtinus šiuose teisės aktuose nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis reikalingus faktinius duomenis. Minėta, kad tokie papildomi duomenys nagrinėjant skundus CDMEK ir teisme buvo renkami ir tiriami, tačiau jie nebuvo pakankami tam, kad būtų paneigtas atsisakymo nustatyti pareiškėjui profesinę ligą teisėtumas.

Pastebėtina, kad neteisingi yra atsakovo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų klausimų, susijusių su atsisakymu pareiškėjui nustatyti profesinę ligą. Minėta, kad teismas šioje byloje nagrinėjo CDMEK sprendimo teisėtumą (ABTĮ 3 str.). Pagal galiojantį reglamentavimą, nustatantį, jog administracinis teismas nagrinėja administracinio akto teisėtumą bei pagal administraciniam teismui priskirtus įgaliojimus (ABTĮ 89, 90 str.) – panaikinti administracinį sprendimą arba įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti administracinį sprendimą, spręstina, kad administracinis tesimas tik vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, bet pats nepriima administracinio akto, t.y. nesukuria, nepakeičia ar nepanaikina administracinių teisinių santykių. Todėl administracinio teismo nagrinėjimo dalyką ir sudaro administracinio akto teisėtumo aspektai, kurie gali sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą arba įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti administracinį sprendimą. Šis administracinio teismo veiklos pobūdis lemia ir įrodinėjimo jame procesą, kuris nors ir yra įtvirtintas ABTĮ, tačiau turi tik pagalbinį pobūdį, nes administracinis teismas visų pirmą sprendžia, ar viešojo administravimo subjektas teisės aktuose nustatytomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis surinko pakankamai faktinių duomenų administracinio sprendimo priėmimui.

Atsižvelgus į nurodytus motyvus, spręstina, jog CDMEK tinkamai ištyrė visas pareiškėjo profesinės ligos diagnozės (ne)nustatymui reikšmę turinčias aplinkybes bei priėmė pagrįstą 2012 m. vasario 24 d. išvadą Nr. S-(14.2)-76 dėl profesinės ligos, kuri atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus. Todėl naikinti šios išvados ar grąžinti klausimą dėl pareiškėjo profesinės ligos diagnozės nustatymo CDMEK nagrinėti iš naujo nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, tenkinant atsakovo apeliacinį skundą, yra naikintinas, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. R. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virgilijus Valančius