2018-03-21 Nr. AB-5784-3-61-3-03197-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Legislator headnote
AI generated2018-03-21 Nr. AB-5784-3-61-3-03197-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1344(01434) (toliau – ir Sprendimas).
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. A-3317-261/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03197-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1344(01434) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas), galiojęs iki 2018 m. vasario 8 d. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), kurios akcininkas jis yra, pagrindinė veikla buvo rankinio valdymo sistemų įrengimas lengvuosiuose automobiliuose, skirtuose neįgaliems ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių Bendrovė pradėjo teikti konsultacines, informacines ir teisines paslaugas Rusijos Federacijos piliečiams, norintiems įsigyti nekilnojamojo turto. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu yra galiojanti programinės įrangos kūrimo sutartis, kuri 2012 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 12 d. iš Bendrovės išėjo trys darbuotojai, todėl buvo atliekamos naujų darbuotojų paieškos ir buvo priimti trys nauji darbuotojai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo nuomone, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) neturi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV).
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad, pareiškėjui atitikus visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus, Migracijos departamentas jam pakeitė leidimą dvejiems metams, tačiau, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas toliau atitinka teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas, ir nustatė, kad Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad trys nauji Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti Bendrovėje nuo 2017 m. spalio 5 d., neturi teisinės reikšmės, nes jie įdarbinti po ginčijamo Sprendimo panaikinti leidimą priėmimo.
5. Migracijos departamentas pabrėžė, kad Bendrovė darbuotojų neįdarbino vienerius metus, t. y. nuo 2016 m. liepos 12 d. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Bendrovė neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui, kadangi pagal 2017 m. spalio 15 d. duomenis Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –ir VMI) yra skolinga 1 648,02 Eur.
II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. liepos 12 d. Bendrovė neturi įsteigusi ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, remiantis tuo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tęsėsi ilgą laiko tarpą, t. y. Bendrovėje reikiamas darbo vietų skaičius nebuvo įsteigtas ilgiau kaip metus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateiktame skunde nepaaiškino, kodėl tokį ilgą laiko tarpą nepavyko įdarbinti Bendrovėje darbuotojų ir kokių priemonių ėmėsi siekiant kuo operatyviau pašalinti ilgiau kaip metus besitęsiantį pažeidimą.
8. Teismo vertinimu, tai, kad Bendrovė po ginčijamo Sprendimo priėmimo įdarbino trūkstamus tris darbuotojus, nepaneigia to, kad Bendrovė daugiau kaip metus neatitiko imperatyvių teisės aktų reikalavimų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas.
9. Pareiškėjas pateikė VSDFV 2017 m. rugsėjo 20 d. suvestinę, kuri patvirtina, kad Bendrovė įsiskolinimų neturi, tačiau minėta pažyma, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjo turimo 1 648,02 Eur įsiskolinimo VMI. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsisakoma užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą, jeigu jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja VMI ar VSDFV. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, patvirtinančių, jog turimas įsiskolinimas VMI yra sumokėtas, pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl turimų įsiskolinimų padengimo teismas vertino kaip nepagrįstus.
10. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
12. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) atitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, t. y. pateikė duomenis apie Bendrovės įstatinį kapitalą, priėmė sprendimą sudaryti Bendrovės valdybą, Bendrovė priėmė į darbą tris Lietuvos Respublikos piliečius. Pareiškėjui turint leidimą, galiojantį iki 2018 m. vasario 8 d., netikėtai keli Bendrovės darbuotojai savo noru išėjo iš darbo. Pareiškėjas pabrėžia, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nuolat dirba trys darbuotojai, Bendrovė sėkmingai vykdo ir plėtoja savo veiklą, moka visus mokesčius, vykdo projektus, kadangi turi įsipareigojimų užsakovams. Pareiškėjas turi tvirtus socialinius ryšius Lietuvoje, sėkmingai vysto verslą bei moka mokesčius. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, jokių reikšmingų tikslų nebuvo pasiekta, tačiau neproporcingai buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
14. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad darbuotojams, nutraukus darbo sutartis, buvo ieškoma naujų kvalifikuotų darbuotojų, tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia faktas, kad daugiau nei vienus metus Bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nesiėmė savalaikių veiksmų siekiant užtikrinti, kad (duomenys neskelbtini) būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Aplinkybė, kad nuo 2017 m. spalio 5 d. Bendrovėje yra įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, nagrinėjamu atveju nebeturi teisinės reikšmės. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo išdavimo pagrindų ir tam būtinas sąlygas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 15. Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1344(01434) teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Šioje nuostatoje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad <...> įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų <...>.
17. Pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą nes, jo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
18. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nustatė, kad (duomenys neskelbtini), kurios akcininku ir valdybos nariu yra pareiškėjas, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų.
19. Minėtame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
20. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nustatė, kad Bendrovėje nuo 2016 m. liepos 12 d. nėra įsteigta ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (II t., b. l. 50), taip pat neturi pagrindo su šia aplinkybe nesutikti.
21. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. spalio 5 d. (duomenys neskelbtini) priėmė į darbą dirbti tris naujus darbuotojus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir pateikė tai patvirtinančias 2017 m. rugsėjo 28 d. neterminuotas darbo sutartis (I t., b. l. 61–74).
22. Taigi nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2017 m. spalio 5 d. (duomenys neskelbtini) nedirbo ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėl darbuotųjų skaičiaus reikalavimo, o tai yra pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą pareiškėjui, kaip vienam iš Bendrovės akcininkų ir valdybos narių, panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ginčijamas Sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, yra neproporcingas, dėl to pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.
24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas remiantis tuo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tęsėsi ilgą laiko tarpą, t. y. Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus ilgiau nei metus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde nepaaiškino, kodėl tokį ilgą laiko tarpą nepavyko įdarbinti Bendrovėje darbuotojų ir kokių priemonių ėmėsi siekiant kuo operatyviau pašalinti ilgiau kaip metus besitęsiantį pažeidimą. Tik panaikinus pareiškėjui leidimą Bendrovėje buvo įdarbintas reikalaujamas darbuotojų skaičius ir pastebėtina, kad po ginčijamo Sprendimo priėmimo tai buvo padaryta gana operatyviai – darbo sutartys su darbuotojais buvo sudarytos jau po trylikos dienų.
25. Taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato.
26. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir atsižvelgusi į cituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškintas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos turėjo pagrindą Migracijos departamento Sprendimą pripažinti teisėtu ir pagrįstu, dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
27. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl to, kad Bendrovė neturi mokestinių įsiskolinimų, neturi reikšmės ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjui leidimas Sprendimu buvo panaikintas ne dėl turimų jo ar Bendrovės mokestinių nepriemokų.
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinęs pareiškėjo skundo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius