2019-12-30 Nr. AB-24370-3-61-3-00735-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4047-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00735-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) Pajėgų valdymo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2018 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. IN/9310/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei prašymas panaikinti Nutarimą nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Nutarimu, nurodė, kad, kaip nurodyta Įstatymo priede, jo nuostatos, be kita ko, suderintos su 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir Direktyva, API direktyva). Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai, jos nuostatos, kurių pagrindu priimtas Nutarimas, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Iš Direktyvos vežėjui kyla pareiga nustatytais terminais ir tvarka perduoti tik joje nurodytos apimties informaciją, tačiau Lietuvos teisės aktais iš vežėjo reikalaujama ir tos informacijos, kuri Direktyvoje nėra nurodyta. Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra išsami informacija apie kiekvieną keleivį, kiekvieno keleivio bilietą ir apmokėjimą, apibrėžti Įstatymo I priede. Tokios apimties duomenų apie keleivius pateikimas yra perteklinis, todėl nacionalinis reguliavimas prieštarauja API direktyvai. Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė nuomonėje Nr. 9/2006 (toliau – ir Nuomonė) rekomendavo valstybėms narėms, įgyvendinant API direktyvą laikytis tikslo ribojimo principo, apsiriboti tik šios Direktyvos 2 straipsnyje išvardintais duomenimis. Tačiau Lietuvoje šia Nuomone nebuvo vadovautasi. Reikalavimas teikti daugiau duomenų, nei numatyta API direktyvoje, t. y. reikalavimas, remiantis ja pateikti informaciją, esančią keleivio duomenų įraše (angl. Passenger Name Records, PNR) (toliau – ir PNR duomenys), prieštarauja tiek API direktyvai, tiek 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB), tiek Nuomonei.

3. Pareiškėjo vertinimu, Įstatyme nustatyta skrydžio duomenų saugojimo trukmė taip pat neatitinka Direktyvos nuostatų – Įstatyme numatytas daug ilgesnis duomenų saugojimo terminas. Direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijom duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį, tuo tarpu Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus, be to, nurodyti duomenys po 6 mėn. nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami.

4. Pareiškėjas manė, kad atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įteikti procesinius dokumentus. Pažymėjo, kad Ryanair yra didelė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti bendrovė, todėl pareiškėjo atstovė prašė visus dokumentus, susijusius su PNR duomenų teikimu, siųsti jos nurodytu skyriaus, atsakingo už skrydžių informaciją, adresu, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsti pareiškėjo oficialios buveinės adresu. Pareiškėjas pažymėjo, kad paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė. Pareiškėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui. Šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą, todėl atsakovas turėjo juos vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei mažinti paskirtos baudos dydį. Pareiškėjo vertinimu, jam nebuvo suteikta galimybė pasiruošti teikti duomenis, jis nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvyksiančių iš ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių, duomenis pagal Direktyvą, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko duomenų bazėms pritaikyti ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas saugus duomenų pateikimas. Prieš paskirdamas baudą, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui visą informaciją apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl skundžiamas Nutarimas naikintinas.

5. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skundas apsiriboja vien Direktyva ir toks pareiškėjo siekis apriboti ginčo dalyką vien Direktyva gali klaidinti teismą. Įstatymas įgyvendina ne vieną pareiškėjo nurodytą Direktyvą – iš viso šiuo Įstatymu yra įgyvendinamos keturios ES direktyvos, jos visos yra susijusios, persidengiančios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Atsakovas nesutiko, kad Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas prieštarauja API direktyvos reguliavimui dėl to, kad vėlesnė direktyva, o konkrečiai 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios I priede yra detalizuojama, kokius duomenis turi teikti vežėjai, apėmė ir ankstesnės API direktyvos reikalaujamus pateikti duomenis. API ir PNR direktyvos nustatė pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas yra tas, kad PNR direktyva numatė pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, daugiau duomenų. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kiti klausimai yra realizuojami techninėmis priemonėmis Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais, suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą, remiantis API direktyva ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų sistemiškai, yra nepagrįstas ir atmestinas.

7. Pagal aktualią Įstatymo redakciją (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) reikalaujama pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiami ir pagal API direktyvą. Pareiškėjas nepateikė apskritai jokių reikalaujamų duomenų – t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal PNR direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų. Kitaip tariant, pareiškėjas nevykdė savo pareigos jokia apimtimi.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui 2017 m. gruodžio 28 d. vežėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d. raštu pateiktu kitu korespondencijos pristatymo adresu (Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Roud, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW, Jungtinė Karalystė) registruotu paštu buvo išsiųstas pranešimas dėl bylos nagrinėjimo. Atsakovas ėmėsi papildomų veiksmų, tą pačią informaciją išsiųsdamas elektroniniu paštu ir pareiškėjo atsakingam asmeniui A. M. P., adresu (duomenys neskelbtini), klientų aptarnavimo centro elektroninio pašto adresu ir kitiems pareiškėjo atstovams (tarp jų ir pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui T. Vilčinskui jo elektroninio pašto adresu). Valdyba įvertino, kad Įstatymo 23 straipsnis numato pareigą apie bylos nagrinėjimą pranešti prieš 14 darbo dienų, todėl dokumentai pareiškėjui išsiųsti dar anksčiau, atsižvelgiant į pašto keliavimo trukmę. Pareiškėjui iš karto buvo pateikti dokumento vertimai į anglų kalbą, todėl galima teigti, kad Departamentas elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai. Pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad dokumentai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsti į oficialią vežėjo buveinę, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

9. Atsakovo nuomone, atstovo pasitelkimas nelaikytinas aktyvia pareiškėjo pagalba tiriant pažeidimą, todėl nėra pagrindo šią aplinkybę vertinti kaip lengvinančią atsakomybę. API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu dešimtmetį. Pareiškėjas vykdo daugybę skrydžių iš ne ES valstybių į ES teritoriją, todėl pareiškėjas neabejotinai teikė ir iki šiol teikia tokius duomenis kitų ES ir ne ES valstybių įgaliotoms institucijoms. Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką, teikti keleivių duomenis tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva, įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Priėmus naują Įstatymo redakciją, kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos, bet ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjai privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Žinodamas, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, kad galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, Policijos departamentas komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją, apie Lietuvos teisinio reguliavimo pasikeitimus iki šių pakeitimų įsigaliojimo. Techniniais ir pasirinktų informacinių sistemų suderinamumo klausimais Policijos departamentas su pareiškėjo atstovais rengė vaizdo konferencijas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nustatyta tvarka pateikti Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius pažeidimą skirta 4 200 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Byloje nustatyta, kad Departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. gruodžio 28 d. Įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, kad vežėjas Ryanair 2017 m. gruodžio 21 d., 23.10 val. į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublikoje, atskraidino 171 keleivį iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio Valstybės, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus (I t., b. l. 75–76). Policijos departamentas 2017 m. gruodžio 28 d. pranešimu informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir bylos Nr. IN/09310/88/LT/17 nagrinėjimą Departamente 2018 m. sausio 29 d., pasiūlė iki 2018 m. sausio 22 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus (I t., b. l. 73–74). Policijos departamentas 2018 m. sausio 31 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytą 4 200 Eur baudą (I t., b. l. 22–31, 37–46).

13. Teismas pažymėjo, kad kilusiam ginčui aktualus teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatyme (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) bei API ir PNR direktyvose, kurios Įstatymu perkeltos į nacionalinę teisę.

14. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 191 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1 priedo 1, 2 ir 3 punktais, API direktyvos 3, 4 straipsniais, PNR direktyvos 1 priedu, 8 straipsniu ir pažymėjo, kad palyginus Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų pobūdį ir apimtį, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, su API ir PNR direktyvose nurodytais duomenimis, darytina išvada, kad pagal Lietuvos teisinį reguliavimą privalomi pateikti duomenys nelaikytini pertekliniais, jie savo turiniu ir apimtimi atitinka šiose direktyvose išvardintus oro keleivių ir su jais susijusius duomenis. Susipažinęs su API ir PNR direktyvų nustatytomis pareigomis oro vežėjams ir, be kita ko, valstybėms narėms, teismas darė išvadą, kad Lietuvos įstatymų leidėjas, Įstatymo 191 straipsniu šio Įstatymo 1 priede įtvirtinęs imperatyvaus pobūdžio pareigą teikti API ir PNR duomenis įgaliotai institucijai tinkamai įvykdė API ir PNR direktyvose nustatytą pareigą, susijusią su pareigų dėl šių duomenų teikimo oro vežėjams (taigi ir pareiškėjui) nustatymu. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis.

15. Byloje nėra ginčo, dėl to, kad pareiškėjas vykdė ginčo skrydį ir kad prieš tokio pobūdžio skrydžius pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį pareiškėjui kilo pareiga ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis Departamentui teikė duomenis pagal Įstatymo 191 straipsnį ar vadovaujantis API ir (arba) PNR direktyvomis. Nustatyta, kad tik 2018 m. kovo 2 d. jau vykstant teisminiams nagrinėjimams analogiškose bylose, elektroniniu paštu gautas pareiškėjo pranešimas, kuriuo pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka, užpildydamas 1 ir 2 priedus, pateikė reikalaujamą informaciją ir pasirinko „IBM MQ“ protokolą kaip keleivių duomenų teikimo būdą (I t., 179–188), tačiau iki 2018 m. kovo 2 d. pareiškėjas nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka ir forma pateikęs reikalaujamo pranešimo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. nuo Įstatymo aktualios redakcijos įsigaliojimo, nėra teikęs jokių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius, teismas darė išvadą, kad jis nesilaikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir ją pažeidė.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra daug ilgesnė nei numatyta Direktyvoje. Teismas vadovavosi Įstatymo 191 straipsnio 6 dalimi, 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 ir 3 punktais, Direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Vadovaudamasis PNR direktyvos 12 straipsnio 1 bei 2 dalimis, teismas pažymėjo, kad Įstatyme įtvirtinant duomenų saugojimo terminus yra atkartojamos PNR direktyvos nuostatos, todėl teigti, jog vežėjų pateiktus duomenis atsakovas saugo per ilgai, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

17. Teismas vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir pažymėjo, kad Policijos departamento 2017 m. gruodžio 28 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo išsiųstas adresu: Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Roud, London Stansted Airpotr, Essex CM24 1QW, Jungtinė Karalystė (I t., b. l. 73–74). Be to, 2018 m. gruodžio 28 d. pranešimo ir Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. gruodžio 28 d. protokolo kopijos išsiųstos pareiškėjui elektroniniu paštu adresais: (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 77–79). Taigi tiek pranešimas, tiek protokolas elektroniniu paštu išsiųstas asmenims, su kuriais atsakovas anksčiau bendravo ginčo klausimais (I t., b. l. 125–136). Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas netinkamai įteikė procesinius dokumentus pareiškėjui ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo nuostatas.

18. Dėl paskirtos baudos dydžio teismas vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Nutarimu pareiškėjui skirta 4 200 Eur dydžio bauda atitinka sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, be to, nors pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 191 straipsnyje nustatyta vežėjo pareiga teikti duomenis yra susijusi su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, prevencija, nustatymu ir tyrimu. Todėl, teismo vertinimu, paskirtos baudos dydis yra adekvatus padaryto pažeidimo mastui.

19. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

20. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 21. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; jei prašymas panaikinti Nutarimą nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios Įstatyme numatytos baudos; atlyginti pareiškėjui išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, atsakovo veiksmų informuojant pareiškėją dėl nustatyto Įstatymo pažeidimo, paskirtos baudos dydžio buvo nurodęs skunde. Pareiškėjas akcentuoja, kad API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, todėl reikalavimas vežėjui pateikti keleivių duomenis pagal vieną iš jų kol kas nekyla. Kadangi PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje (Policijos departamentui) nuo 2018 m. gegužės 25 d., todėl reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius, nei numatyta API direktyvoje, kol kas neegzistuoja. Pareiškėjo nuomone, didesnio kiekio informacijos, nei nurodyta API direktyvoje, reikalavimas yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. Į šias aplinkybes taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir jų nevertino.

23. Teismas neteisingai vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį įvertindamas, kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Direktyvos Nr. 95/46/EB 6 straipsnyje. Pareiškėjo įsitikinimu, Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams. API direktyvos nuostatos yra pakankamai įsakmios ir nenumatančios ilgesnių informacijos apie keleivius saugojimo terminų, išskyrus atvejus, kai duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatyme nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje.

24. Pareiškėjas nurodo, kad nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas) yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl API direktyvos įgyvendinimo.

25. Vykstant deryboms ir pareiškėjui planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Visi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vežėjas su institucija derino dėl PNR, o ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad Policijos departamento įgaliotas padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių, duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų laiku užtikrintas saugus duomenų pateikimas su atsakovu suderintomis techninėmis priemonėmis. Prieš skirdamas baudą, atsakovas privalėjo suteikti visą informaciją pareiškėjui apie reikiamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti. Pareiškėjas akcentuoja, kad protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsti į oficialią Ryanair buveinę, o ne susitikimų metu pareiškėjo atstovės nurodytu adresu. Į tai teismas neatsižvelgė ir padarė klaidingą išvadą, kad procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai.

27. Nors posėdžio metu buvo prašoma paskirti mažesnę nei vidutinė baudą, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, institucija į jas neatsižvelgė. Pareiškėjo vertinimu, paskirta bauda per didelė, nes pareiškėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, todėl šie veiksmai laikytini pagalba atliekant tyrimą ir vertintini kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pareiškėjas ir Policijos departamentas kontaktavo dėl techninių duomenų teikimo galimybių, buvo sutarta dėl kito duomenų teikimo būdo. Pareiškėjas mano, jog paskirta bauda prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

28. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti; pareiškėjo prašymą dėl paskirtos baudos sumažinimo iki minimalios atmesti; pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su Nutarimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, pagal Įstatymą privalomų teikti duomenų saugojimo laikotarpiu, ir aiškiai dėl jų pasisakė, pagrįstai pripažindamas, kad priimant Transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas į nacionalinę teisę. Nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API ir PNR direktyvų nuostatas.

30. Atsakovas pripažįsta, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Įstatymu. PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

31. Atsakovas pabrėžia, jog pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis galioja visoje ES jau daugiau nei dešimtmetį, tokią pareigą numatantis Įstatymas – nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Naujoji Įstatymo redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d. pakeitė tik būdą, kuriuo duomenys turi būti teikiami. Atsakovo teigimu, teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu vežėjui. Taip pat teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui paskirtos baudos dydis būtų neadekvatus padaryto nusižengimo mastui, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylai nagrinėti buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Dėl galimybės pasiruošti teikti duomenis atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apie prievolę teikti informaciją sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėnesį, o pažeidimas buvo padarytas 2018 m. gruodžio 31 d., todėl, atsakovo nuomone, buvo pakankamai ilgas laiko tarpas pritaikyti duomenų bazes informacijai perduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Policijos departamento 2018 m. sausio 31 d. nutarimo Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/9310/88/LT/17, kuriuo pareiškėjui Ryanair DAC skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad nepateikęs bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, išnagrinėjusi iš esmės analogišką bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo Ryanair DAC skundas atmestas, paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė priežasčių, dėl ko neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais paminėtoje byloje.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija prieš tai paminėtoje byloje konstatavo, jog PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi.

38. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, be kita ko, yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

39. Pareiškėjas akcentuoja, jog PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo. Prieš tai paminėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl darbo grupės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais, pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

40. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes pranešimas apie bylą buvo išsiųstas ne jo pageidautu pašto adresu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, be kita ko, pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

41. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tam pasiruošti, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai, be kita ko, reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju ­– pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

42. Vertinant pareiškėjui paskirtos baudos dydį, pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjui yra paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jam nėra paskirta maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2382-575/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2460-520/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2011-1062/2019 ir kt.).

43. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

44. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, negali būti tenkinamas ir jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė