2020-12-09 Nr. AB-24328-3-61-3-02092-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1524-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02092-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.5; 23.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. K. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. KS-68 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažinta, kad ji pažeidė viešuosius ir privačiuosius interesus ir priteisti iš atsakovo 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Sprendimas dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje nepriimtas, nes tyrimas iš esmės buvo nutrauktas, tačiau tyrimo metu pareiškėja buvo žeminama, raštuose rašomi tikrovės neatitinkantys teiginiai, nepagrįstai buvo vilkinamas sprendimo priėmimas.

1.2. Pareiškėja nėra viešojo administravimo įgaliojimus turintis asmuo. Ji į darbą buvo priimta sudarant darbo sutartį (pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą). Darbo kodeksas nenumato, kad pagal darbo sutartį dirbantis asmuo turi viešojo administravimo įgaliojimus ir, kad pagal įstatymus turi įgaliojimus duoti nepavaldiems asmenims teisės aktų nustatytus privalomus vykdyti nurodymus. Pareiškėjos pareigybės aprašymu nenustatytos viešojo administravimo funkcijos. Pozicijos, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (toliau – ir Įstatymas) yra skirtas suderinti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, privačius ir visuomenės viešuosius interesus, laikėsi ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Tai, kad asmuo galėtų būti priskirtas asmeniui, atliekančiam viešojo administravimo įgaliojimus, turi būti 2 būtinosios (o ne alternatyvios) sąlygos: 1) asmuo turi turėti teisę atlikti viešojo administravimo funkcijas; 2) asmuo pagal įstatymus turi turėti įgaliojimus duoti nepavaldiems asmenims teisės aktų nustatytus privalomus vykdyti nurodymus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 1 d. ir 7 d.).

1.3. Komisija, viršydama kompetenciją, sprendė, kad pareiškėja turi viešojo administravimo įgaliojimus ir dėl to jai taikytinas Įstatymas, bei nusprendė, jog Įstatymas buvo pažeistas. Komisijos Sprendime išdėstyti samprotavimai nepagrįsti teisės aktų nuostatomis, nenustatytos abi sąlygos, kad pareiškėją būtų galima laikyti viešojo administravimo įgaliojimus turinčiu subjektu.

1.4. Nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjos darbdavys nežinojo, jog vyksta posėdžiai Darbo ginčų komisijoje dėl jos (duomenys neskelbtini) neteisėto atleidimo iš darbo, tačiau tai yra netiesa (kuruojantis asmuo ministro patarėja N. Č. žinojo visas aplinkybes apie vykstančius darbo ginčus, posėdžius ir bylos eigą, nes būtent ji pakvietė pareiškėją dirbti ir žinojo apie visus vykstančius procesus). Komisijai buvo pateikti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštai dėl rašto rengimo aplinkybių, kurie yra siejami su Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pavedimais, tačiau atsakovas oficialius raštus ignoravo.

1.5. Komisija aiškino, kad raštas dėl teisinių paslaugų reiškia dalyvavimą „priimant sprendimus“. Tačiau pareiškėja neturi teisės priimti sprendimų ir nedalyvavo priimant sprendimus. Tai patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-1643-789/2018. Taikos sutartimi patvirtinta, kad minėtas raštas dėl teisinių paslaugų yra tik rekomendacinio pobūdžio raštas vykdant STT pavedimus, nesukėlęs ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, Ministerijai įgyvendinant STT pavedimus dėl teisinių paslaugų pirkimo. Rengto rašto pagrindu gautos medžiagos apibendrinimas buvo pateiktas STT, kuri 2018 m. gegužės 15 d. savo tinklapyje paskelbė išvadą apie korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymą teisinių paslaugų pirkime, o tai tik dar kartą įrodo, kad STT vykdomos stebėsenos teisinių paslaugų pirkimo srityje pavedimai Ministerijai ir kitoms ministerijoms nėra pareiškėjos asmeninis interesas.

1.6. Komisija 2018 m. birželio 22 d. pateikė 2018 m. gegužės 9 d. posėdžio protokolo išrašą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos klausimo svarstymas yra antruoju numeriu. Darbotvarkėje, kurioje nurodyta, kokie klausimai bus nagrinėjami 2019 m. gegužės 9 d., pažymėta, kad pareiškėjos atvejis bus nagrinėjimas trečiuoju klausimu. Protokole nėra nurodyta, kad buvo pakeista darbotvarkė, dėl jos balsuota, taip pat nenurodyta, kokiu pagrindu buvo pakeista darbotvarkė. Pagal sprendimo paskelbimą Komisijos tinklapyje, pareiškėjos klausimas 2019 m. birželio 9 d. apskritai nebuvo svarstytas, o svarstytas pirmuoju klausimu 2018 m. gegužės 10 d. Komisija, galbūt neteisingai, pažeisdama darbotvarkę ir posėdžio eigą, pažeidė ir pareiškėjos teises į prašymą pateikti garso įrašus, siekė nuslėpti galbūt neteisėtus veiksmus.

1.7. Laikinasis Komisijos pirmininkas nebuvo paskirtas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, pažeidžiant imperatyvią Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Komisijos įstatymas). Komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kol nėra paskirtas Komisijos pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių Komisijos narys. Vyriausias pagal amžių Komisijos narys yra S. K., tačiau nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. laikinai Komisijos pirmininko pareigas ėjo jauniausias Komisijos narys V. K.. Atsakovui nesilaikius imperatyvių nuostatų dėl Komisijos vyriausiojo nario pareigos eiti laikinai pirmininko pareigas, Komisijos sprendimas dėl V. K. skyrimo laikinai eiti Komisijos pirmininko pareigas, yra neteisėtas. V. K. neteisėtai ėjus Komisijos pirmininko pareigas nuo jo neteisėto paskyrimo dienos, atitinkamai negalioja jo priimti sprendimai (rezoliucija) pradėti tyrimą pareiškėjos atžvilgiu.

1.8. Kelia abejonių ir Komisijos Sprendimo priėmimo aplinkybės. Komisijos posėdyje pareiškėja negalėjo dalyvauti dėl gydytojo išduoto nedarbingumo pažymėjimo. Pagal Komisijos viešai skelbtą darbotvarkę, skundo nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu įrašytas trečiuoju klausimu. Tą pačią dieną (2018 m. gegužės 9 d.) Komisijos svetainėje paskelbti pranešimai apie priimtus sprendimus dėl pirmojo, antrojo, ketvirtojo darbotvarkės klausimų. Sprendimas paskelbtas 2018 m. gegužės 10 d. antrojoje pusėje, nurodant, kad tai pirmasis sprendimas, nors informacija apie Sprendimo priėmimo perkėlimą nebuvo pateikta.

1.9. Pareiškėjai Sprendimas išsiųstas pažeidžiant Komisijos darbo reglamente nustatytą 5 darbo dienų terminą. Pareiškėja, siekdama išsiaiškinti Sprendimo priėmimo aplinkybes, 2016 m. birželio 10 d. išsiuntė prašymą pateikti „patvirtintą komisijos 2018 m. gegužės 9 d. posėdžio darbotvarkę, posėdžių garso įrašus, posėdžio protokolus, paaiškinti, kodėl sprendimas nebuvo išsiųstas darbo reglamente nustatytu imperatyviu terminu, taip pat pateikti dokumentą, kuriuo, laikinuoju komisijos pirmininku buvo paskirtas narys V. K.“. Komisija 2018 m. birželio 22 d. pateikė paaiškinimą, kad garso protokolas nebuvo protokolo sudėtinė dalis, tačiau naudojamas protokolui surašyti.

1.10. Komisija pirmąjį skundą gavo 2017 m. lapkričio 8 d., pateikė raštą dėl paaiškinimo pateikimo, tačiau gavusi dokumentus posėdžio neskyrė. Komisija tapatų skundą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Seimo antikorupcijos komisijos posėdžio, gavo 2017 m. sausio mėn., taip gavo paaiškinimus. Visgi nuo 2017 m. sausio mėn. antrosios pusės nebuvo atliekami jokie veiksmai, yra neaišku, dėl kokių priežasčių buvo vilkinamas skundų nagrinėjimas. Posėdis paskirtas paskutinę 6 mėnesių termino dieną.

1.11. Rašte dėl paaiškinimo pateikimo iškraipomi faktai juo pateikiant kaip konstatuotus pažeidimus (pvz., kad pareiškėja atstovavo privačius asmenis, t. y. (duomenys neskelbtini)), nors tyrimo pradėjimas dar nereiškia pažeidimo.

1.12. Sprendimas priimtas Komisijai nesusipažinus su dokumentais, atitinkamai jų netyrus, vadovaujantis samprotavimais, nuomonėmis, prielaidomis, frazėmis „kontroliuoti ir prižiūrėti“ ir iš anksto parengtu sprendimu (pagal Komisijos darbo reglamentą). Tokiu būdu pažeista pareiškėjos konstitucinė teisė į nekaltumo prezumpciją, į teisingų, objektyvių ir pagrįstų įstatymu sprendimų priėmimą. Be to, svetainėje paskelbta tik dalis Sprendimo rezoliucinės dalies. Tai tik patvirtina Komisijos subjektyvumą, pareiškėjos teisių pažeidimą.

1.13. Nurodytais veiksmais Komisija sukėlė pareiškėjai dvasinius išgyvenimus, stresą. Komisija sąmoningai pažeidė ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, nes buvo svarstoma jos veikla profesinėje sąjungoje, tai buvo išviešinta be jos sutikimo. Komisijos kaltė yra akivaizdi. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Komisija priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad: 1) pareiškėja, rengdama raštus, adresuotus ir jos buvusiai darbovietei, su kuria bylinėjasi jos (duomenys neskelbtini), kuriais reikalaujama nedelsiant nutraukti visas teisinių paslaugų pirkimo sutartis, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; 2) nutraukė tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kadangi profesinių sąjungų veiklos vertinimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

2.2. Komisija priėmė Sprendimą, nes, įvertinusi pareiškėjai suteiktus įgaliojimus ir jos atliekamas funkcijas bei jų reikšmę, sprendė, kad pareiškėja laikytina asmeniu, dirbančiu valstybinėje tarnyboje, dėl to ji privalėjo laikytis Įstatyme nustatytų reikalavimų. Pareiškėją elgtis taip, kad nekiltų net menkiausių abejonių jos nešališkumu, įpareigoja ne tik Įstatymas, tačiau toks įpareigojimas kyla ir iš pačios pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) prevencijos specialistės, statuso bei jam keliamų aukštesnių veiklos skaidrumo, nešališkumo reikalavimų ir su tuo susijusių visuomenės lūkesčių. Sprendime yra išsamiai paaiškinta, kokios faktinės aplinkybės verčia suabejoti pareiškėjos nešališkumu rengiant Ministerijos raštus dėl įpareigojimo nutraukti teisinių paslaugų pirkimo sutartis skubos tvarka. Minėti raštai adresuoti sveikatos priežiūros įstaigoms, o tarp jų ir jos bei jos (duomenys neskelbtini) buvusiai darbovietei, t. y. ligoninei, su kuria atitinkamų raštų rengimo metu bylinėjosi pareiškėjos (duomenys neskelbtini) (ieškovas). Pareiškėjos (duomenys neskelbtini), kaip profesinės sąjungos nariui, atstovavo kita profesinės sąjungos narė, t. y. pareiškėja, o ligoninei (atsakovui) darbo ginče atstovavo advokatų kontora, su kuria ligoninė buvo sudariusi teisinių paslaugų pirkimo sutartį. Ši sutartis, vadovaujantis Ministerijos raštu, kurį parengė pareiškėja, kaip Ministerijos darbuotoja, privalėjo būti nutraukta.

2.3. Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) neabejotinai buvo suinteresuotas jam palankia ginčo baigtimi, o (duomenys neskelbtini) interesai, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2, 5 ir 6 dalimis, prilyginami pareiškėjos interesams. Kilus interesų konfliktui, t. y. gavus pavedimą parengti atitinkamus Ministerijos raštus, pareiškėja privalėjo imtis aktyvių veiksmų tokiam konfliktui išvengti, tačiau to nepadarė. Aplinkybė, ar Ministro patarėja, duodama atitinkamą pavedimą, žinojo apie pareiškėjos buvusią darbovietę, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai svarbi, nes Įstatymas nenumato išimčių, kada asmuo, patekęs į interesų konflikto situaciją, galėtų neinformuoti apie jam kilusį konfliktą ir nenusišalinti. Nagrinėjamu atveju atsirado pareiškėjos pareigų priešprieša. Pareiškėjai buvo pavesta parengti sveikatos priežiūros įstaigoms raštus dėl teisinių paslaugų nutraukimo, tačiau ji taip pat turėjo pareigą vengti interesų konflikto. Pareiškėjos parengti raštai, taip pat kiti jos rengiami dokumentai yra atitinkamų sprendimų rengimo procedūrų sudedamoji dalis, todėl laikytina, kad Įstatymo 11 straipsnio reikalavimai jai taikyti pagrįstai.

2.4. Komisija, gavusi skundą dėl pareiškėjos atitikties Įstatymo nuostatoms, vykdė jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas ir privalomas atlikti funkcijas, t. y. kolegialiu sprendimu pradėjo atitinkamą tyrimą. Komisija, atlikdama tyrimą, nesiekė žeminti pareiškėjos ar sukelti jai dvasinius išgyvenimus, negrasino atleidimu iš darbo ir neturėjo tikslo, kad taip su pareiškėja elgtųsi kiti asmenys. Tiek sprendimas pradėti tyrimą pareiškėjos atžvilgiu, tiek sprendimas praplėsti tyrimo dalyką, tiek šioje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Komisijos kolegialiai, o ne vienasmeniškai Komisijos laikinojo pirmininko. Sprendimas pradėti tyrimą buvo priimtas vienbalsiai, todėl neturi teisinės reikšmės, kas tuo metu užėmė Komisijos pirmininko pareigas. Be to, Komisijos posėdžių išvakarėse Komisijos internetiniame tinklalapyje skelbiami tik bendro pobūdžio informaciniai pranešimai apie pagrindinius artimiausiame Komisijos posėdyje planuojamus svarstyti klausimus, o ne patvirtintos darbotvarkės. Minėtuose pranešimuose nėra nurodomas klausimų svarstymo eiliškumas, paskirtas svarstymo laikas, nedetalizuojami visi kiti klausimai, kuriuos svarstys Komisija. Posėdžio darbotvarkės tvirtinamos atitinkamo posėdžio pradžioje ir išdėstomos posėdžio protokole. Komisijos 2018 m. gegužės 9 d. posėdžio darbotvarkė pareiškėjai buvo pateikta.

2.5. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Komisijos 2018 m. gegužės 9 d. posėdyje, o 2018 m. gegužės 10 d. joks posėdis nevyko, tą dieną buvo paskelbta tik sprendimo rezoliucinė dalis. Atitinkamai buvo papildytas ir 2018 m. gegužės 9 d. informacinis pranešimas apie posėdyje priimtus sprendimus bei nurodyta faktinė pranešimo papildymo data. Apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą buvo informuota pareiškėja raštu bei telefonu, tačiau ji teise pasisakyti Komisijos posėdyje nepasinaudojo, į posėdį neatvyko, prašymo atidėti posėdį nepateikė.

2.6. Vien tai, kad Komisijos tyrimas atliktas per maksimalų teisės aktų leidžiamą 6 mėnesių terminą, pareiškėjai nesuteikia pagrindo teigti, jog tyrimas buvo vilkinamas. Nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad nuo Komisijos paklausimo iki Sprendimo priėmimo nebuvo vykdomi jokie procesiniai veiksmai, kadangi įstatymai neįpareigoja informuoti apie kiekvieną asmens atžvilgiu atliekamą tyrimo procesinį veiksmą. Be to, pareiškėja buvo informuota apie jos teisę susipažinti su bylos medžiaga, taigi ir apie Komisijos tyrimo metu atliekamus procesinius veiksmus, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo, su byla susipažinti nepageidavo.

2.7. Komisija nesiekė nuslėpti nuo pareiškėjos jos klausimo svarstymo aplinkybių. Pareiškėjai buvo pateiktas detalus Komisijos 2018 m. gegužės 9 d. posėdžio protokolo išrašas, kuriame yra nurodytas ir jos klausimo svarstymo numeris bei koncentruotai išdėstytas atitinkamo svarstymo turinys. Priežastys ir teisiniai motyvai, dėl kurių pareiškėjai nebuvo pateiktas Komisijos posėdžio garso įrašas, jai išaiškinti raštu. Terminas, per kurį pareiškėjai buvo išsiųstas ginčijamas Sprendimas ir per kurį pareiškėja jį gavo, nedaro įtakos Sprendimo pagrįstumui. Komisijos veiklai nustatyti terminai nėra naikinamieji, jie nesukelia asmenims teisinių pasekmių, nes Komisijos sprendimus jie gali skųsti teismui per mėnesį nuo atitinkamo sprendimo įteikimo asmeniui dienos.

2.8. Komisija nekvestionavo pareiškėjos teisės dalyvauti profesinės sąjungos veikloje ir šios veiklos nevertino, tai nebuvo tyrimo dalykas. Priešingai, nustačius, kad privačiam asmeniui (jos (duomenys neskelbtini), kuris, kaip vėliau paaiškėjo, be kita ko, yra profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini)) jį atstovavusi kaip profesinės sąjungos narė, Komisija, priimdama ginčijamą Sprendimą, tyrimą dėl atitinkamos jos dalies nutraukė.

2.9. Komisija paviešino tik tuos pareiškėjos duomenis, kurie yra būtini ginčijamo Sprendimo motyvams pagrįsti ir kuriuos viešinti leidžia galiojantys teisės aktai. Ligoninės, kurioje veikė profsąjunga, pavadinimas viešai nebuvo atskleistas, todėl vien faktas, kad pareiškėja yra neįvardintos profesinės sąjungos narė, neprilyginamas asmens specialiųjų (ypatingųjų) duomenų atskleidimui. Duomenys apie pareiškėjos priklausymą profesinei sąjungai, jos einamas pareigas bei kontaktinė informacija yra viešai prieinami šios profesinės sąjungos tinklalapyje. Taigi Komisijos veikla nagrinėjamu aspektu atitiko 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 9 straipsnio 2 dalies „e“ ir „g“ punktų bei atitinkamų reikalavimų, nustatytų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, nuostatas. Tai, kad nėra nustatyta asmens duomenų nenuasmeninimo tvarka Komisijai skelbiant sprendimus, savaime nereiškia asmens duomenų apsaugos pažeidimo.

2.10. Komisija, pripažindama, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, pareiškėjos teisių nepažeidė, tikslo sukelti pareiškėjai neturtinę žalą neturėjo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas atmesti pareiškėjos skundą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Komisijos Sprendimo dalies, kuria pripažinta, jog Ministerijos Korupcijos prevencijos skyriaus specialistė rengdama raštus, adresuotus ir jos buvusiai darbovietei, su kuria bylinėjasi jos (duomenys neskelbtini), kuriais reikalaujama nedelsiant nutraukti visas teisinių paslaugų pirkimo sutartis, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Komisija tyrimą pradėjo 2017 m. lapkričio 9 d. gavusi viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2017 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. K2-1117 dėl pareiškėjos elgesio, galbūt neatitinkančio Įstatymo nuostatų.

5.2. Pareiškėja Ministerijos (duomenys neskelbtini)specialistės pareigas eina nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. (dirba pagal darbo sutartį), o iki 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškėja Ligoninėje dirbo (duomenys neskelbtini).

5.3. Pareiškėja parengė 2017 m. spalio 11 d. raštą Nr. (1.1.21-60) 10-8200 „Dėl teisinių paslaugų pirkimo“, skirtą adresatams pagal sąrašą, kuriame yra ir Ligoninė, kurį pasirašė viceministrė K. G.. Minėtu raštu, be kita ko, reikalaujama: nutraukti jau sudarytas teisinių paslaugų pirkimo sutartis, visais atvejais be Ministerijos išankstinio rašytinio leidimo nepirkti teisinių paslaugų (1.4. p.), įpareigojama „iki 2017 m. lapkričio 15 d. pateikti 2015–2017 m. sudarytų teisinių paslaugų sutartis ir patvirtinimus apie sutarčių nutraukimą, atliktų darbų aktus, sąskaitas faktūras už teisines paslaugas, teisininkų (juristų) pareigybių įstaigoje skaičių, jiems nustatytą darbo užmokestį (el. paštu (duomenys neskelbtini))“.

5.4. Pareiškėja parengė 2017 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. (1.1.21-60) 10-8825 „Dėl teisinių paslaugų pirkimo“, kuriame pakartotinai nurodoma, kad visos teisinių paslaugų sutartys turėjo būti nutrauktos ir nebesinaudojama trečiųjų šalių teikiamomis teisinėmis paslaugomis nuo 2017 m. spalio 11 d. rašto Nr. (1.1.21-60) 10-8200 „Dėl teisinių paslaugų pirkimo“ gavimo dienos. Minėtą raštą pasirašė ministro patarėja N. Č..

5.5. Minėtų raštų rengimo laikotarpiu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas individualus darbo ginčas tarp Ligoninės ir pareiškėjos (duomenys neskelbtini) dėl pastarojo atleidimo iš darbo teisėtumo.

6. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokie asmenys laikytini dirbančiais valstybės tarnyboje, t. y., be kita ko, valstybės tarnautojai, kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus. Teismas iš pareiškėjos pareigybės aprašymo (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) specialisto pareigybės aprašymas) nustatė, kad (duomenys neskelbtini) specialistės pareigybės paskirtis – vykdyti (duomenys neskelbtini) atitikties funkcijas: Ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų, dirbančių pagal darbo sutartis, veiklos teisėtumo ir darbo pareigų pažeidimų tyrimus ir šių pažeidimų prevenciją bei kitas funkcijas, reikalingas (duomenys neskelbtini) prevencijai sveikatos sistemoje užtikrinti (Pareigybės aprašymo 1, 3 p.). Teismas, įvertinęs pareiškėjos darbines funkcijas, tai, kad jai pavesta tiesiogiai dalyvauti Ministerijai pavaldžių įstaigų ir jų vadovų veiklos priežiūros ir kontrolės procedūrose, sprendė, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos Pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos atitinka viešojo administravimo požymius, pareigybė priskirtina valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų kategorijai, todėl pareiškėjai taikomos Įstatymo nuostatos. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėja Ministerijoje dirba darbo sutarties pagrindu, tačiau jos pareigybei priskirtos funkcijos susijusios su (duomenys neskelbtini) prevencija Ministerijai pavaldžiose institucijose, jos tarnybinei veiklai ir etikai turi būti taikytini aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Todėl (duomenys neskelbtini) prevenciją Ministerijoje vykdančiam asmeniui neabejotinai turi būti taikomi Įstatymo reikalavimai, nepriklausomai nuo to, kad toks asmuo dirba tik darbo sutarties pagrindu.

7. Teismas pabrėžė, kad Įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, jog priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta pareiga asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėja parengė du raštus, kuriais iš Ministerijai pavaldžių sveikatos priežiūros įstaigų reikalaujama nutraukti jų sudarytas teisinių paslaugų sutartis. Viename iš raštų reikalaujama teisinių paslaugų sutartis nutraukti nedelsiant, t. y. atitinkamo rašto gavimo įstaigoje dieną. Minėti raštai buvo skirti „adresatams pagal sąrašą“, į kurį buvo įtraukta ir Ligoninė, kurioje pareiškėja dirbo iki 2017 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjos raštų rengimo laikotarpiu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas individualus darbo ginčas tarp Ligoninės bei pareiškėjos (duomenys neskelbtini) dėl pastarojo atleidimo iš darbo teisėtumo, kuriame Ligoninę atstovavo advokatas.

Pareiškėjai, kaip minėtų raštų rengėjai, negalėjo būti nežinoma, kad raštai, be kita ko, skirti ir jos bei jos (duomenys neskelbtini) buvusiai darbovietei. Raštai buvo parengti praėjus vos mėnesiui nuo pareiškėjos darbo santykių Ligoninėje pabaigos. Apie (duomenys neskelbtini) darbinį ginčą ir tai, kad Ligoninę atstovauja advokatų kontora, pareiškėjai taip pat buvo žinoma, kadangi minėtame ginče pareiškėja atstovavo savo (duomenys neskelbtini) kaip Ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) ir komiteto narė.

Atsižvelgiant į tai, kad tarp Ligoninės ir pareiškėjos (duomenys neskelbtini) vyko tarnybinis ginčas, kurio metu Ligoninę atstovavo advokatas, o raštu Ligoninė įpareigojama nedelsiant nutraukti jau sudarytas teisinių paslaugų sutartis, todėl tokio rašto rengimas kėlė interesų konfliktą. Kilus interesų konfliktui, pareiškėja privalėjo imtis aktyvių veiksmų konfliktui išvengti (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p., 11 str. 1 ir 2 d.), tačiau tų veiksmų pareiškėja nesiėmė ir nenusišalino nuo raštų rengimo. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ministro patarėja, duodama pavedimą dėl rašto rengimo, žinojo apie pareiškėjos buvusią darbovietę, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga.

Įstatymas nenumato išimčių, kada asmuo, patekęs į interesų konflikto situaciją, galėtų neinformuoti apie jam kilusį konfliktą ir nenusišalinti. Asmens pareikštas nusišalinimas gali būti ir nepriimtas, tačiau patekus į interesų konflikto situaciją asmeniui realizuoti pareigą pareiškiant nusišalinimą yra būtina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuota, jog neturi esminės reikšmės, kad asmuo nedalyvavo priimant tam tikrą galutinį sprendimą, Įstatymo 11 straipsnyje numatyta pareiga nusišalinti neturėtų būti suprantama pernelyg siaurai, o sprendimo priėmimas neturėtų būti suprantamas tik kaip galutinio sprendimo priėmimas.

Teismas sprendė, kad Komisija, vykdydama Įstatymo vykdymo kontrolės institucijos pareigas, turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą pripažinti, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

9. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjai buvo pavėluotai išsiųstas Sprendimas, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti Komisijos Sprendimo neteisėtumą, nes ši aplinkybė nedarė įtakos pareiškėjos teisėms. Įstatymo 30 straipsnis nustato, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos. Pareiškėjos skunde nurodomi argumentai, kad Komisija priėmė Sprendimą nesusipažinusi su dokumentais, atitinkamai jų netyrus, vadovaujantis samprotavimais, nuomonėmis, prielaidomis, techninio personalo frazėmis „kontroliuoti ir prižiūrėti“ ir iš anksto parengtu sprendimu, vertintini kaip subjektyvi pareiškėjos nuomonė. Iš į bylą pateikto Komisijos 2018 m. gegužės 9 d. posėdžio protokolo bei Komisijos posėdžio stenogramos, posėdžio garso įrašo nustatyta, kad Komisijos nariai aktyviai dalyvavo svarstydami pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo reikalavimams, analizavo, ar pareiškėja yra tinkamas subjektas Įstatymo taikymui. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 4 Komisijos nariams balsuojant už sprendimo priėmimą, o vienam prieš. Komisijos įstatymo 161 straipsnio 1 dalis nustato, kad Komisija jos kompetencijai priskirtus klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad Komisijos posėdžiai teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip 3 komisijos nariai. Komisija Sprendimą priima narių balsų dauguma atviru vardiniu balsavimu.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėja kelia abejones dėl Sprendimo priėmimo datos, tačiau šios abejonės laikytinos nepagrįstomis, kadangi rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog Sprendimas buvo priimtas 2018 m. gegužės 9 d. vykusio Komisijos posėdžio metu, keturiems Komisijos nariams balsuojant už sprendimą, vienam – prieš. 2018 m. gegužės 10 d. tik buvo paskelbtas informacinis pranešimas apie priimtą Sprendimą. Komisijos darbo reglamento 96 punktas nustato, kad sprendimo rezoliucinė dalis skelbiama per vieną darbo dieną. Pareiškėjos argumentas, kad Komisija vilkino skundų nagrinėjimą, irgi yra nepagrįstas, kadangi vien tai, kad tyrimas buvo atliktas ir sprendimas priimtas per maksimalų Įstatymo nustatytą terminą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tyrimas buvo vilkinamas. Atliekant tyrimą Komisija 2018 m. sausio 5 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo antikorupcijos komisijos 2018 m. sausio 4 d. raštą Nr. S-2018-31 „Dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto“, kuriame taip pat buvo prašoma ištirti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo reikalavimams. Dėl šių priežasčių tyrimas buvo praplėstas. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl V. K. buvimo laikinuoju Komisijos pirmininku teisėtumo, neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, kadangi kaip nurodyta, Sprendimą priėmė Komisija kolegialiai, o ne vienasmeniškai Komisijos pirmininkas. Komisijos posėdžio, kuriame buvo priimtas sprendimas, pirmininku buvo Komisijos narys, laikinai einantis Komisijos pirmininko pareigas, t. y. S. K., o ne pareiškėjos nurodomas V. K..

11. Teismas vertino kaip nepagrįstus ir pareiškėjos argumentus, kad Komisija pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, nes buvo svarstoma jos veikla profesinėje sąjungoje ir išviešinta be jos sutikimo, nes ji nėra viešas asmuo ar politikas. Kaip nurodė atsakovas, Sprendime duomenys buvo paskelbti laikantis bendrųjų asmens duomenų apsaugos principų, nuasmeninant tiriamojo ir kitų asmenų, paminėtų konkrečiame sprendime, specialius (ypatingus) duomenis. Viešai paskelbtame Sprendime yra nurodyta, kad pareiškėja ir jos (duomenys neskelbtini) yra profesinės sąjungos nariai, pavadinimas Ligoninės, kurioje veikė minėta profesinė sąjunga, viešai nebuvo atskleistas. Faktas, kad pareiškėja yra kažkurios neįvardijamos profesinės sąjungos nare, negali būti laikomas asmens specialiųjų (ypatingųjų) duomenų atskleidimu.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas Komisijos Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šį Sprendimą nėra pagrindo. Teismas, nenustatęs neteisėtų Komisijos veiksmų, netenkino ir pareiškėjos reikalavimo priteisti 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).

III. 13. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Komisijos Sprendimą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Nors teismas skundą išnagrinėjo, tačiau esminio skunde keliamo klausimo, kad sprendimą pradėti administracinę procedūrą (tyrimą) priėmė įstatyminių įgaliojimų neturintis asmuo, iš esmės nevertino (rezoliuciją pradėti tyrimą priėmė vienasmeniškai V. K., kuris buvo laikinai einantis Komisijos pirmininko pareigas). Minėta aplinkybė šiame ginče yra reikšminga, nes nepriėmus sprendimo pradėti tyrimą – nebūtų ir Sprendimo. Teismas, netirdamas minėtos aplinkybės, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15, 86 straipsnius.

13.2. Komisijos laikinasis pirmininkas nebuvo paskirtas Seimo nutarimu, t. y. buvo paskirtas „vidiniu“ Komisijos dokumentu, taip pažeidžiant imperatyvią Komisijos įstatymo 7 straipsnio nuostatą. Teisės aktų registre nėra registruota nei Seimo nutarimo projekto, nei paties nutarimo skirti Komisijos laikinuoju pirmininku V. K.. Komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kol nėra paskirtas Komisijos pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių Komisijos narys. Vyriausias pagal amžių Komisijos narys buvo S. K., tačiau nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. laikinai Komisijos pirmininko pareigas ėjo jauniausias Komisijos narys V. K.. Komisijai nesilaikius imperatyvių įstatymo nuostatų dėl Komisijos vyriausiojo nario pareigos eiti laikinai pirmininko pareigas, Komisijos „vidinis“ sprendimas dėl V. K. skyrimo laikinai eiti Komisijos pirmininko pareigas pripažintinas negaliojančiu nuo tokio sprendimo priėmimo dienos. Pripažinus, kad V. K. neteisėtai ėjo Komisijos pirmininko pareigas nuo jo neteisėto paskyrimo dienos, atitinkamai negalioja jo priimti sprendimai (rezoliucija) pradėti tyrimą pareiškėjos atžvilgiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-1456/2008 konstatuota, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra buvo pradėta nekompetentingų administravimo subjektų, o tai yra pagrindas šiuos veiksmus pripažinti neteisėtais, kartu neteisėtais pripažįstant ir rezultatus, kurie buvo gauti tokio tarnybinio patikrinimo išdavoje. Teismas taip pat nesivadovavo šiai bylai reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4662-261/2018, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad skundžiamo įsakymo dėl atleidimo iš pareigų pasirašymo metu, nesant paskirto nuolatinio Komisijos pirmininko, laikinai Komisijos pirmininko pareigas ėjo ne vyriausias pagal amžių Komisijos narys, nėra teisiškai reikšminga ir ginčo baigčiai esminės reikšmės neturi; atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, o tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų.

14. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

14.1. Tiek sprendimas pradėti atitinkamą tyrimą pareiškėjos atžvilgiu, tiek sprendimas praplėsti tyrimo dalyką, tiek ginčijamas Sprendimas buvo priimti Komisijos narių kartu, o ne vienasmeniškai Komisijos laikinojo pirmininko. Sprendimas pradėti tyrimą nagrinėjamuoju atveju buvo priimtas vienbalsiai 4 Komisijos narių (sprendimui priimti pakaktų ir 3 balsų), todėl neturi teisinės reikšmės, kas ir kokiu pagrindu tuo metu ėjo Komisijos primininko pareigas. Minėtiems argumentams pagrįsti Komisija teismui pateikė 2017 m. lapkričio 15 d. vykusio posėdžio, kuomet buvo nuspręsta pradėti tyrimą dėl pareiškėjos veikos, ir 2018 m. sausio 17 d. posėdžio, kuriame buvo nuspręsta praplėsti šio tyrimo dalyką, protokolų išrašus. Visi Komisijos sprendimai (tiek dėl asmens elgesio įvertinimo, tiek dėl tyrimo pradėjimo (nepradėjimo) priimami kolegialiai. Teismas teisingai įvertino Komisijos pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog aplinkybės dėl V. K. buvimo Komisijos laikinuoju pirmininku teisėtumo neturi pagrindo ginčijamo Komisijos Sprendimo teisėtumui.

14.2. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais bylose, kuriose buvo nagrinėtos tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų, susijusių su vienasmeniais įstaigos vadovo sprendimais, teisėtumas. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros ir asmens elgesio vertinimas Įstatymo nuostatų kontekste nėra tapatūs teisiniai procesai, todėl pareiškėjos nurodyti minėti procesiniai teismų sprendimai neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Kaip jau buvo minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje, kuria ši administracinė byla buvo sustabdyta, apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės keliamas tik vienintelis teisiškai aktualus klausimas – sprendimą (rezoliuciją) pradėti tyrimą priėmė vienasmeniškai V. K., kuris buvo Lietuvos Respublikos Seimo nepaskirtas, jauniausias amžiumi, laikinai einantis Komisijos pirmininko pareigas, taip pažeidžiant imperatyvią Komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatą. Minėta aplinkybė šiame ginče yra reikšminga, nes nepriėmus Sprendimo pradėti tyrimą – nebūtų ir Sprendimo.

16. Ką tik paminėtas teisinis momentas buvo aktualus ir administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarojoje administracinėje byloje 2020 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą, kuriame dėl to pasisakė taip: „Darytina išvada, jog VTEKĮ nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Seimui atleidus VTEK pirmininką iš pareigų, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, VTEK pirmininko pareigas eina vyriausias pagal amžių VTEK narys (12 str. 2 d.), buvo siekiama užtikrinti VTEK nešališkumą ir tai, jog sprendimai būtų priimti objektyviai. Pareiškėjui teikiant argumentus, jog Komisijos atliktas tyrimas ir priimtas sprendimas pažeidė objektyvumo, nešališkumo ir politinio neutralumo principus, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog VTEKĮ 12 straipsnio 2 dalyje numatytų taisyklių nepaisymas pareiškėjui, kaip teisės subjektui, galėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl VTEK nepriklausomumo ir neutralumo. Tai, kad pareiškėjo klausimą dėl tarnybinės etikos pažeidimo išnagrinėjo institucija, kurios pirmininkas, dalyvavęs priimant Sprendimą, buvo paskirtas ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, galėjo lemti, kad ši institucija teisės subjektams (būtent pareiškėjui) nesudarė nepriklausomos ir nešališkos institucijos įspūdžio, t. y. neatitiko objektyvaus nepriklausomumo reikalavimo, pagal kurį institucija turi suteikti pakankamai garantijų, jog neliktų jokių teisėtų abejonių dėl galimo neobjektyvumo“.

17. Tame pačiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendime taip pat buvo pasisakyta: „<...> Išplėstinė teisėjų kolegija, akcentuodama tai, jog viešojo administravimo subjektui yra keliami skaidrumo, nešališkumo ir objektyvumo reikalavimai, o šiuo atveju objektyvaus nepriklausomumo reikalavimas nebuvo užtikrintas, konstatuoja, jog VTEKĮ 12 straipsnio 2 dalies nesilaikymas ir neteisėtas VTEK pirmininko įgaliojimų atlikimas pareiškėjo pažeidimo tyrimo VTEK metu (VTEK sekretoriato darbo atliekant tyrimą organizavimas, vadovavimas rengiant svarstyti VTEK teikiamą Sprendimą, Komisijos posėdžio sušaukimas, kuriame buvo priimtas Sprendimas, ir pirmininkavimas jam, privalomų nurodymų valstybės tarnautojams ir pareiškėjui davimas, Sprendimo pasirašymas) bei papildomos aplinkybės dėl pareiškėjo klausimo VTEK nagrinėjimo, aplinkybės dėl institucijos neatitikimo nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimams, taip pat tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, suponuoja, jog Sprendimo panaikinimas yra būtina ir adekvati pareiškėjo pažeistų teisių gynimo priemonė“.

18. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

19. Iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina <...>. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016).

20. Vadinasi, gautoje patikrinti administracinėje byloje iš esmės kilus tai pačiai teisinei abejonei (dėl ‏‏‎nepriklausomos ir nešališkos institucijos, priėmusios Sprendimą, įspūdžio; be kita ko, teisės teorijos požiūriu visos abejonės turi būti aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai), kaip ir administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020, nėra teisinio ir faktinio pagrindo kitokio sprendimo priėmimui, kaip skundo tenkinimui, tačiau tik iš dalies.

21. Pastebėtina, kad į teismą teisminės gynybos buvo kreiptasi pateikiant du skundo reikalavimus (nutarties 1 p.). Atmetus pirmąjį iš jų, nebeliko jokio teisinio pagrindo iš esmės pasisakyti ir dėl antrojo, kuris taip pat buvo atmestas (nutarties 3 ir 19 p.).

22. Apeliacinės instancijos teismo priimtinas priešingas nei pirmosios instancijos teismo sprendimas suponuoja antrojo reikalavimo apimtimi bylos grąžinimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų pasisakyta dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios teisinės galimybės neturi, nes priešingu atveju pažeistų administracinės bylos proceso dalyvio teisę bent kartą pasinaudoti bylos išnagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

S. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. KS-68 „Dėl S. K.“.

Administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė