2020-09-16 Nr. AB-17161-3-61-3-05950-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. P-26-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05950-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2547-415/2019 pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) 2015 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. SKP-263 „Dėl sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos V. S. susigrąžinimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos sritį „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 3IN-S-2045-1526 (pareiškėja skunde nurodė Nr. BRK-8223-(3.144), tačiau iš skundo turinio bei pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog nurodytas neteisingas sprendimo numeris, todėl teismas laiko tai rašymo apsirikimu) „Dėl skundo“ (toliau – ir ŽŪM sprendimas); 3) panaikinti NMA 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. BRK-8223-(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“; 4) įpareigoti NMA išmokėti pareiškėjai V. S. paramą pagal projekte 3KT-KV-11-1-007113-PR001 „Kaimo turizmo sodyba (duomenys neskelbtini) kaime“ pateiktus mokėjimo prašymus.

2. Pareiškėja skunde detaliai nurodė argumentus dėl kiekvieno NMA nustatyto pažeidimo. Dėl pirmojo pažeidimo (nesilaikyta pirkimo procedūrų) (toliau – ir Pirmasis pažeidimas) paaiškino, kad paramos gavėja mokėjimo nurodymus 281 000 Lt sumai atliko ne kaip avansą pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos darbų sutartį, bet kaip mokėjimus pagal anksčiau su rangovu uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Martin Idea“ (toliau – ir Rangovas, Bendrovė) sudarytą 2012 m. kovo 15 d. rangos darbų sutartį Nr. 2012-03-15/01.

3. Pareiškėja teigė, kad visas aplinkybes nurodė ir paaiškinimus pateikė tiek NMA, tiek ŽŪM, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Prašyme 2015 m. vasario 25 d. pareiškėja nurodė, kad ji vykdė rangos darbų pirkimą, pagal kurį pervedė 281 000 Lt dydžio avansinį mokėjimą prieš rangovui pradedant darbus. Dėl Rangovo delsimo pradėti vykdyti darbus, dėl gautos informacijos apie sunkią finansinę padėtį rangos sutartis Nr. 2012-03-15/01 2013 m. lapkričio 28 d. buvo nutraukta, o Rangovas buvo paprašytas grąžinti 281 000 Lt. Šis mokėjimas buvo grąžintas tik 2014 metais. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 2 d. vykdė naują pirkimą, į kurį, siekdama skaidraus pirkimo vykdymo ir realaus kuo didesnio skaičiaus dalyvių varžymosi, įtraukė ir Bendrovę. Pasiūlęs mažiausią kainą rangovas buvo UAB „Martin Idea“, todėl jis ir buvo pripažintas pirkimo laimėtoju. Pareiškėja paprašė Bendrovės pateikti informaciją dėl esamos finansinės būklės ir gebėjimo vykdyti rangos sutartį laiku, o ją gavusi ir įvertinusi, nusprendė su Bendrove pasirašyti naują 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį Nr. 2013-12-09/01. Pagal šią sutartį buvo baigti vykdyti rangos darbai ir atsiskaityta su Bendrove.

4. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su NMA bei ŽŪM konstatuotomis aplinkybėmis, jog 281 000 Lt mokėjimas Bendrovei buvo atliktas iš anksto, dar neįvykdžius 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo procedūrų, nes minėtas 281 000 Lt mokėjimas vyko pagal kitą sutartį, t. y. 2012 m. kovo 15 d. rangos darbų sutartį Nr. 2012-03-15/01, ir yra visiškai nesusijęs su 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartimi. Pareiškėja pažymėjo, kad visais klausimais konsultavosi su NMA darbuotoja, kuri 2013 m. vasario 13 d. elektroninio susirašinėjimo metu patvirtino, kad avansiniai mokėjimai už būsimus darbus pagal 2012 m. kovo 15 d. rangos darbų sutartį yra galimi.

5. Pareiškėja paaiškino, kad ŽŪM sprendime klaidingai nurodoma, jog pareiškėjos atstovas dalyvavo 2013 m. lapkričio 27 d. komisijos posėdyje, kuriame neva buvo informuotas apie pažeidimus bei gresiančias sankcijas. Priešingai, minėtame posėdyje buvo sutarta, kad nustatyti trūkumai bus nedelsiant ištaisyti ir projekto įgyvendinimas tęsiamas. Pareiškėjos įsitikinimu, NMA Sprendime ir ŽŪM Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. pareiškėjos sumokėtas 244 000 Lt avansas pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos darbų sutartį nebuvo nustatytas rangos sutartyje, todėl negalėjo būti atliktas. Pareiškėja paaiškino, kad pagal ankstesnį NMA paaiškinimą, jog avansiniai mokėjimai galimi, pareiškėja atliko tokį mokėjimą. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, pažymėdama, kad CK nuostatos leidžia laisvai susitarti dėl bet kokių sutarties vykdymo sąlygų, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, be to, pareiškėja atkreipė dėmesį, kad sprendimuose nėra įvardijama, kokios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos sumokant 244 000 Lt avansą Rangovui.

6. Pareiškėja dėl antrojo ir trečiojo pažeidimų (buvo prašoma kompensuoti išlaidas už statybos darbus (investicijas), kurių dalis nebuvo atlikti bei nukrypta nuo planuoto projekto įgyvendinimo), nurodė, kad Agentūrai ir ŽŪM pateikė atliktų statybos rangos darbų kiekių paskaičiavimo ir vertinimo aktą, kuris patvirtina, kad aptariami neatlikti statybos rangos darbai konstatuoti neteisingai ir nepagrįstai. Į šiuos įrodymus, priimant Sprendimus, nebuvo atsižvelgta ir dėl jų nepasisakyta. Taigi Agentūra ir ŽŪM išsamiai, tinkamai ir nešališkai neišnagrinėjo visos turimos informacijos, taip pat ir pareiškėjos pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad statybos rangos darbų neatitikimai nustatyti neteisingai, netinkamai ir nepagrįstai. Pareiškėja skunde nurodė argumentus dėl kiekvieno neatlikto darbo (nesumontuotų langų; neįrengtų lauko laiptų terasoje; nesumontuoto grindinio pagrindo, skirto montuoti grindines lentas antrame aukšte ir paruošti dažyti grindines lentas, įskaitant grindų sijų sudėjimą, izoliacinės medžiagos sudėjimą, grindinių lentų sudėjimą, dažymą). Pareiškėja teigė, kad Agentūra ir ŽŪM nesurinko tinkamų įrodymų, kurie patvirtintų pažeidimų egzistavimą, taip pat nevykdė kitų jos atžvilgiu teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Sprendimuose nurodyti argumentai, susiję su antru ir trečiu pažeidimais, yra prieštaringi ir nepagrįsti, todėl nepatvirtina jokių pažeidimų.

7. Pareiškėja paaiškino, kad Agentūra ir ŽŪM, nevertindami pareiškėjos pateikto akto ir su juo susijusių argumentų, pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytam, nesilaikė gero administravimo ir objektyvumo principų. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ginčas tarp pareiškėjos ir Agentūros dėl 2015 m. birželio 8 d. sprendime nurodyto pažeidimo dar nagrinėjamas teisme ir galutinis sprendimas nėra priimtas, todėl skundžiamuose Sprendimuose Agentūra ir ŽŪM neturėjo tesiės remtis aplinkybėmis, kurios ginčijamos teisme.

8. Pareiškėja, pasisakydama dėl ketvirtojo pažeidimo (paramos gavėjas teikė Agentūrai neteisingą informaciją) (toliau – ir Ketvirtasis pažeidimas) nurodė, kad šis pažeidimas grindžiamas tuo, kad pareiškėja, padarydama pirmąjį ir antrąjį pažeidimus, teikė Agentūrai neteisingą informaciją, t. y. 2012 m. gruodžio 14 d. ir 2013 m. liepos 1 d. mokėjimo pranešimuose nurodė neteisingą informaciją apie nesumontuotus langus ir grindis bei su mokėjimo pranešimais deklaravo patirtas išlaidas kaip tinkamas, nors nesilaikė pirkimo procedūrų (pirkimai atlikti apsimestinai, nes visi mokėjimai atlikti dar prieš pradedant pirkimo procedūras). Pažymėjo, kad atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl pirmojo ir antrojo pažeidimų, t. y., kad jie nebuvo padaryti, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja teikė neteisingą informaciją.

9. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad nei Agentūros 2015 m. balandžio 23 d. raštas, nei ŽŪM 2015 m. gegužės 25 d. pranešimas pareiškėjai nebuvo pateikti.

10. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir pažymėjo, jog, nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3620-426/2016 bei Vilniaus apygardos teismui 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį, Sprendime beliko tik vienas epizodas, kuris nebuvo įvertintas, t. y. pirmasis pažeidimas, kuriame NMA konstatavo, jog buvo nesilaikyta pirkimo procedūrų. Pareiškėjos atstovas, pasisakydamas dėl minėto pažeidimo, papildomai pažymėjo, jog 2012 m. kovo 15 d. rangos darbų sutartis ir atlikti mokėjimai buvo įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4031-331/2015, kur teismas detaliai konstatavo, jog buvo pažeistos konkurso sąlygos ir NMA pagrįstai pritaikė 50 procentų dydžio sankciją. Atstovas pažymėjo, jog buvo atlikta nauja apklausa ir paskelbtas naujas konkursas, kurio NMA nekritikuoja ir laiko jį teisėtu, tačiau nori atimti paramą ir teigia, kad buvo nepagrįstai atliktas mokėjimas. Mokėjimas buvo atliktas pagal 2012 m. kovo 15 d. rangos sutartį, tačiau atsakovas ir ŽŪM šių aplinkybių nevertino. Dėl avansinio mokėjimo pagal 2013 m. gruodžio 9 d. sutartį nurodė, kad nei NMA, nei ŽŪM nenurodė ir nepaaiškino, kodėl avansinis mokėjimas nebuvo galimas. Atkreipė dėmesį, kad pagal NMA pateiktą aiškinimą avansinei mokėjimai buvo galimi. Pabrėžė, kad pareiškėjos įgaliotas asmuo konsultavosi dėl avansinių mokėjimų ir jokių prieštaravimų NMA nebuvo išsakiusi. Priešingai, pagal ankstesnę sutartį NMA buvo raštu nurodžiusi, kad avansiniai mokėjimai yra galimi. Dėl NMA argumento, jog 2013 m. gruodžio 9 d. sutartis yra apsimestinė, nurodė, kad Agentūra šios sutarties neginčijo, dar daugiau, neginčijo ir naujo konkurso sąlygų.

11. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

12. Atsakovas nurodė, kad NMA pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 31 d. pateikė paraišką Nr. 3KT-KV-11-1-007113-PR001 (toliau – ir Paraiška) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo 2011 metais taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 3D-377 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo 2011 metais taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Paraiška įvertinta vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 3D-265 redakcija) (toliau – ir Administravimo taisyklės).

13. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2012 m. sausio 13 d. su NMA pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ paramos sutartį Nr. 3KT-KV-11-1-007113-PR001, taikomą 2011 metų paraiškoms (toliau – ir Paramos sutartis), kurios 1.1 papunkčiu Paramos gavėja įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. 3KT-KV-11-1-007113-PR001 „Kaimo turizmo sodyba (duomenys neskelbtini) kaime“ (toliau – ir Projektas), nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja NMA pateikė 4 mokėjimo prašymus. Paskutinysis 4 mokėjimo prašymas buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 31 d., pagal kurį prašė išmokėti 293 857,10 Lt paramos sumą už kaimo turizmo sodybos statybą, aplinką, sklypo sutvarkymą, turizmo infrastruktūrą. NMA, nustačiusi Paramos gavėjos įgyvendinamo Projekto pažeidimų ir vadovaudamasi Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 „Dėl Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės), 10 punktu, 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. BRK-4045 (14.5) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė informaciją ŽŪM apie Paramos gavėjos padarytus pažeidimus įgyvendinant Projektą bei siūlymą pritarti NMA sprendimui taikyti sankciją – išmokėtos 53 885,04 Eur / 186 054,27 Lt paramos sumos susigrąžinimą bei nutraukti Paramos sutartį. ŽŪM, įvertinusi faktines aplinkybes, 2015 m. gegužės 25 d. pranešimu Nr. 2D-2473 (3.23) „Dėl informacijos pateikimo“ pritarė NMA sprendimui taikyti sankciją.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nesilaikė pirkimo procedūrų, t. y. vykdydama pirkimus, nesilaikė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones prekių, paslaugų ar darbų pirkimų taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 „Dėl Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pirkimo taisyklės), nustatytos tvarkos. 2013 m. gruodžio 2 d. rengė apklausą raštu dėl kaimo turizmo sodybos statybos darbų pirkimo.

Buvo apklausti UAB „Litnafta“, UAB „Narika“, UAB „Ravaida“ ir UAB „Martin Idea“. 2013 m. gruodžio 9 d. tiekėjų apklausos dėl prekių, paslaugų ar darbų pažymoje nurodyta, kad mažiausią kainą pasiūlė UAB „Martin Idea“. 2013 m. gruodžio 9 d. su Rangovu buvo pasirašyta rangos sutartis Nr. 2013-12-09/01 (toliau – ir Sutartis). Nustatyta, kad dalis (251 000,00 Lt) piniginių perlaidų už kaimo turizmo sodybos statybos darbus Rangovui atlikta ne tik prieš pasirašant Sutartį, bet dar ir prieš išsiunčiant kvietimus apklausoje dalyvaujantiems tiekėjams (kvietimai išsiųsti 2013 m. gruodžio 2 d.) bei nustatant pirkimo laimėtoją.

Pagal mokėjimo prašymo Nr. 3KT-KV-11-1-007113-MP004 pateiktus sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus nustatyta, kad Paramos gavėja 2013 m. rugpjūčio 21 d. avansu UAB „Martin Idea“ sumokėjo 20 000,00 Lt, 2013 m. spalio 17 d. avansu sumokėjo 10 000,00 Lt, 2013 m. spalio 21 d. avansu sumokėjo 30 000,00 Lt, o pagal pateiktus sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus nustatyta, kad Paramos gavėja 2013 m. rugsėjo 25 d. avansu UAB „Martin Idea“ sumokėjo 10 000,00 Lt, 2013 m. spalio 17 d. avansu sumokėjo 70 000,00 Lt, 2013 m. spalio 21 d. avansu sumokėjo 23 000,00 Lt, 2013 m. spalio 30 d. avansu sumokėjo 18 000,00 Lt, 2013 m. lapkričio 20 d. avansu sumokėjo 70 000,00 Lt ir 2013 m. gruodžio 5 d. avansu sumokėjo 30 000,00 Lt.

Pagal su mokėjimo prašymu pateiktus išrašus nustatyta, kad Paramos gavėja iš viso rangovui UAB „Martin Idea“ pervedė 281 000,00 Lt avansu (iš jų 251 000 Lt dar prieš siunčiant kvietimus apklausoje dalyvaujantiems tiekėjams), nors nauja rangos sutartis Nr. 2013-12-09/01 buvo pasirašyta tik 2013 m. gruodžio 9 d. Dalį pavedimų (244 000,00 Lt suma) pareiškėja taip pat atliko avansu nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., nors toks atsiskaitymo būdas nebuvo numatytas pagal Sutartį. Iš viso avansu pervesta 525 000,00 Lt suma, nors PVM sąskaita faktūra Nr. MI2013-013 dėl 549 061,70 Lt (su PVM) išrašyta tik 2013 m. gruodžio 30 d.

16. Agentūra pažymėjo, kad mokėjimai, atlikti prieš pradedant pirkimo procedūras, aprašytas Pirkimų taisyklėse, laikomi atliktais pagal žodines sutartis, sudarytas vadovaujantis įprasta civilinių sutarčių sudarymo praktika, nesilaikant nustatytos pirkimų tvarkos. Faktas, jog pareiškėja pinigines perlaidas atliko dar prieš išsiųsdama kvietimus tiekėjams dalyvauti kaimo turizmo sodybos statybos darbų pirkime, įrodo, kad realiai pirkimo procedūros, kaip nurodyta Pirkimo taisyklėse, vykdomos nebuvo.

17. Atsakovas pabrėžė, kad pagal pateiktų dokumentų datas darytina išvada, jog tiekėjų apklausos pažyma užpildyta bei Sutartis sudaryta jau po to, kai faktiškai avansu atlikta didesnė dalis mokėjimų, nesilaikant Pirkimo taisyklėse numatytų pirkimo procedūrų eiliškumo. Taip pat tai, kad už statybos darbus avansu sumokėta anksčiau nei sudaryta Sutartis, pasirinktas laimėtojas bei baigtos pirkimo procedūros, iš esmės reiškia, kad pirkimo sandoris sudarytas vadovaujantis įprasta civilinių sutarčių sudarymo praktika. Vėlesnė rašytinė sutartis sudaryta kaip apsimestinis sandoris, paslepiant prieš tai įvykusį žodinį susitarimą. Tokia pirkimo vykdymo tvarka pažeidžia Paramos gavėjos prisiimtus įsipareigojimus pagal Paramos sutarties 5.4 papunktį, kuriame nustatyta, kad pareiškėjas įsipareigoja prekes, paslaugas ar darbus, kuriems įsigyti suteikiama parama, įsigyti laikantis Pirkimo taisyklių nuostatų. Sudarydama sandorį įprasta civilinių sandorių sudarymo tvarka pareiškėja pažeidė šį įsipareigojimą. Pagal Paramos sutarties 5 punktą parama, įsigyta nesilaikant reikalavimų, taip pat ir Paramos sutarties 5.4 papunkčio reikalavimo, negali būti suteikiama.

18. Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai nurodė, kad pritaria pareiškėjos atstovui, jog, nagrinėjamu atveju, iš Sprendime konstatuotų pažeidimų liko tik pirmasis pažeidimas, susijęs su pirkimo procedūromis, be to, paaiškino, kad NMA pritarimas avanso išmokėjimui buvo gautas 2013 m. vasario mėn., o avansinis mokėjimas buvo atliktas anksčiau, be to, leidimas atlikti avansinius mokėjimus buvo suteiktas pagal 2012 m. rangos sutartį. Kokie teisės aktų nuostatai draudė atlikti avansinį mokėjimą pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį, atstovas atsakyti negalėjo. Patvirtino, kad 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartis laikoma teisėta, o atsiliepime nurodytą argumentą dėl apsimestinio sandorio vertino atliktų avansinių mokėjimų kontekste.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko.

20. Atsiliepimą grindė iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais.

21. Teismo posėdyje atstovė papildomai pažymėjo, kad patys pirkimai teismo buvo pripažinti neskaidriais. Atsakydama į pareiškėjos atstovo klausimą, ar 2013 m. gruodžio mėnesį vykdytas pirkimas buvo pripažintas neskaidriu, negalėjo atsakyti ir nurodė, kad administracinėje byloje Nr. I-4031-331/2015 nagrinėtas pirkimas buvo pripažintas neskaidriu.

II

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 29 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundo dalį ir panaikino: Agentūros 2015 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. SKP-263 „Dėl sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos V. S. susigrąžinimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos sritį „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 3IN-S-2045-1526 „Dėl skundo“ bei Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. BRK-8223-(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“, ir įpareigojo Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos spręsti dėl išmokėjimo pareiškėjai V. S. paramą pagal projekte 3KT-KV-11-1-007113-PR001 „Kaimo turizmo sodyba (duomenys neskelbtini) kaime“ pateiktus mokėjimo prašymus.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. sausio 13 d. su NMA pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ paramos sutartį Nr. 3KT-KV-11-1-007113-PR001, taikomą 2011 metų paraiškoms. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 31 d. NMA pateikė ketvirtą mokėjimo prašymą Nr. 3KT-KV-11-1-007113-MP004, pagal kurį prašė išmokėti 293 857,10 Lt paramos sumą už kaimo turizmo sodybos statybą, aplinką, sklypo sutvarkymą, turizmo infrastruktūrą.

24. Agentūra, nustačiusi paramos gavėjos įgyvendinamo Projekto pažeidimus ir vadovaudamasi Pažeidimų administravimo taisyklių 10 punktu, 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. BRK-4045 (14.5) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė informaciją Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai apie paramos gavėjos padarytus pažeidimus įgyvendinant Projektą bei siūlymą pritarti NMA sprendimui taikyti sankciją – išmokėtos 53 885,04 Eur / 186 054,27 Lt paramos sumos susigrąžinimą bei nutraukti Paramos sutartį. ŽŪM pritarė NMA sprendimui taikyti sankciją. NMA 2015 m. birželio 8 d. priėmė Sprendimą susigrąžinti 53 885,04 Eur paramos sumos. NMA Sprendime konstatavo, kad pareiškėja nesilaikė pirkimo procedūrų (Pirmasis pažeidimas); buvo prašoma kompensuoti išlaidas už statybos darbus, kurių dalis nebuvo atlikti; paramos gavėja nukrypo nuo planuoto projekto įgyvendinimo (2; 3 pažeidimai); teikė NMA neteisingą informaciją (Ketvirtasis pažeidimas).

25. NMA 2015 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-8223-(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“, kuriame nurodė, jog pareiškėja per 60 kalendorinių dienų nuo šio rašto išsiuntimo datos susidariusią 53 885,04 Eur skolos sumą turi pervesti Agentūrai. Pareiškėja, nesutikdama su NMA Sprendimu ir su NMA 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. BRK-8223-(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ 2015 m. spalio 29 d. su skundu kreipėsi į ŽŪM, kuri išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. lapkričio 26 priėmė sprendimą Nr. 3IN-S-2045-1526, kuriuo nusprendė, jog priimti NMA sprendimai yra pagrįsti.

26. Pareiškėja, nesutikdama su NMA sprendimais bei ŽŪM sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti NMA bei ŽŪM sprendimus ir įpareigoti NMA išmokėti pareiškėjai V. S. paramą pagal projekte 3KT-KV-11-1-007113-PR001 „Kaimo turizmo sodyba (duomenys neskelbtini) kaime“ pateiktus mokėjimo prašymus. Teismas 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi sustabdė šios administracinės bylos nagrinėjimą, iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3620-426/2016. Minėtoje administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus NMA apeliacinį skundą.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3620-426/2016 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu nusprendė, kad NMA ir ŽŪM sprendimai, kuriais buvo konstatuoti pažeidimai, jog vykdant Projektą nebuvo atlikti tam tikri darbai, t. y. nesumontuoti langai ir grindinio pagrindas, yra neteisėti, todėl šiose dalyse naikintini.

28. Teismas nurodė, kad šalys sutaria, jog pasibaigus administraciniams ginčams kitose bylose (Nr. I-4031-331/2015; I-3620-426/2016) ir 2016 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-465-487/2016 iš NMA Sprendime konstatuotų pažeidimų liko neįvertintas tik Pirmasis pažeidimas, t. y. dėl konstatuotų pirkimo procedūrų nesilaikymo.

29. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei įsiteisėjusius teismų sprendimus, sutiko su šalių išdėstytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju ginčas liko tik dėl dalies skundžiamo NMA Sprendimo ir ŽŪM sprendimo, t. y. konstatuoto 1 pažeidimo – pirkimo procedūrų. Kiti sprendimuose konstatuoti pažeidimai (2 ir 3 pažeidimai) yra paneigti įsiteisėjusiu 2016 m. gegužės 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, todėl teismas konstatavo, jog šiose dalyse priimti NMA Sprendimas ir ŽŪM sprendimas yra nepagrįsti ir naikintini.

30. Teismas, spręsdamas dėl pažeidimo, susijusio su pirkimo procedūromis, nurodė, kad pareiškėjos teigimu, pažeidimas konstatuotas nepagrįstai, nes avansinis 281 000 Lt mokėjimas buvo atliktas ne pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį, bet pagal ankstesnę 2012 m. kovo 15 d. rangos darbų sutartį Nr. 2012-03-15/01, už šį pažeidimą pareiškėjai jau buvo pritaikyta 50 proc. sankcija ir šis ginčas yra išspręstas administracinėje byloje Nr. I-4031-331/2015. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp pareiškėjos ir Bendrovės 2012 m. kovo 15 d. pasirašyta rangos sutartis Nr. 2012-03-15/01 2013 m. lapkričio 28 d. buvo nutraukta. Pareiškėja pareikalavo, kad Bendrovė per 14 dienų grąžintų sumokėtus avansus. Pareiškėja, siekdama toliau įgyvendinti Projektą, 2013 m. gruodžio 2 d. paskelbė naują pirkimą ir išsiuntė kvietimus UAB „Litnafta“, UAB „Narika“, UAB „Revaida“ ir UAB „Martin Idea“. Minėtos įmonės pateikė pareiškėjai komercinius pasiūlymus. Apklausos laimėtoja paskelbta UAB „Martin Idea“. Pareiškėja ir UAB „Martin Idea“ 2013 m. gruodžio 9 d. sudarė rangos sutartį Nr. 2013-12-09/01.

31. Teismas nurodė, kad NMA Sprendime dėl Pirmojo pažeidime nurodė, jog pareiškėja dalį piniginių perlaidų už kaimo turizmo sodybos statybos darbus Rangovui atliko ne tik prieš pasirašant Sutartį, bet dar ir prieš išsiunčiant kvietimus apklausoje dalyvaujantiems tiekėjams (kvietimai išsiųsti 2013 m. gruodžio 2 d.) bei nustatant pirkimo laimėtoją. Teismas su šiais atsakovo argumentais nesutiko ir pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovo nurodyti pavedimai, t. y. 2013 m. rugpjūčio 21 d. avansu UAB „Martin Idea“ 20 000,00 Lt, 2013 m. spalio 17 d. avansu 10 000,00 Lt, 2013 m. spalio 21 d. avansu 30 000,00 Lt, 2013 m. rugsėjo 25 d. avansu UAB „Martin Idea“ 10 000,00 Lt, 2013 m. spalio 17 d. avansu 70 000,00 Lt, 2013 m. spalio 21 d. avansu 23 000,00 Lt, 2013 m. spalio 30 d. avansu 18 000,00 Lt, 2013 m. lapkričio 20 d. avansu 70 000,00 Lt ir 2013 m. gruodžio 5 d. avansu 30 000,00 Lt, viso 281 000,00 Lt, buvo sumokėti ne pagal 2013 m. gruodžio 9 d. Sutartį, tačiau vykdant 2012 m. kovo 15 d. rangos sutartį. Pateikti pareiškėjos susirašinėjimai su Rangovu taip pat patvirtina šias teismo išvadas. Pareiškėja 2014 m. vasario 26 d. išsiuntė Bendrovei raginimą „Dėl avansinių mokėjimų grąžinimo“ ir nurodė, kad Bendrovė turi grąžinti pareiškėjai pagal rangos sutartį Nr. 2012-03-15/01 sumokėtą avansą – 281 000 Lt. Rangovas, atsakydamas į pareiškėjos raginimą, 2014 m. kovo 10 d. pateikė pareiškėjai prašymą „Dėl avansinio mokėjimo“ ir pasiūlė pareiškėjos sumokėta avansą – 281 000 Lt užskaityti vykdant naują 2013 m. gruodžio 9 d. rangos Sutartį. Pareiškėja 2014 m. kovo 17 d. „Dėl avansinių mokėjimų grąžinimo“ informavo Rangovą, kad nesutinka avanso pagal rangos sutartį Nr. 2012-03-15/01 užskaityti su nauja Sutartimi, pažymėdama, kad rangos darbai vykdomi pagal Projektą, finansuojamą Europos Sąjungos fondų, ir turi atitikti teisės aktų reikalavimus, susijusius su pirkimais ir išlaidų tinkamumu. UAB „Martin Idea“ grąžino pareiškėjai sumokėtus avansinius mokėjimus – 281 000 Lt.

32. Teismas sprendė, kad NMA nepagrįstai nurodė, jog 281 000 Lt avansiniai mokėjimai buvo atlikti dar prieš išsiunčiant kvietimus apklausoje dalyvaujantiems tiekėjams (kvietimai išsiųsti 2013 m. gruodžio 2 d.) bei nustatant pirkimo laimėtoją. NMA Sprendime nurodė, jog pareiškėja nepagrįstai sumokėjo avansinį mokėjimą 244 000 Lt pagal 2013 m. gruodžio 9 d. Sutartį, nes toks mokėjimas Sutartyje nebuvo numatytas. Pareiškėja teigė, kad avansiniai mokėjimai nepažeidžia nei Sutarties, nei Civilinio kodekso nuostatų, kurios leidžia šalims laisvai susitarti dėl bet kokių sutarties vykdymo sąlygų, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pareiškėja nurodė, kad dėl tokių avansinių mokėjimų konsultavosi su NMA specialistais ir jokių prieštaravimų nebuvo pareikšta. Atkreipė dėmesį, kad atlikti avansinius mokėjimus buvo leista ir pagal ankstesnę 2012 m. kovo 15 d. rangos sutartį. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais ir sprendė, kad nei NMA, nei ŽŪM sprendimuose neįvardijo, kokias gi teisės aktų nuostatas pareiškėja pažeidė atlikdama avansinį mokėjimą pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį, šių argumentų negalėjo nurodyti ir teismo posėdžio metu.

33. Teismas, įvertinęs 2013 m. gruodžio 9 d. Sutartį, aplinkybes, kad NMA neprieštaravo avansiniams mokėjimams pagal 2012 m. kovo 15 d. rangos sutartį, o tai pareiškėjai leido pagrįstai tikėti, jog atlikdama avansinį mokėjimą pagal 2013 m. gruodžio 9 d. Sutartį jokių teisės aktų nuostatų nepažeis, kad NMA, ŽŪM nenurodė, kokias teisės aktų nuostatas pareiškėja pažeidė atlikdama avansinį mokėjimą, sprendė, kad pareiškėja jokio pažeidimo nepadarė. Pareiškėja pagrįstai remiasi CK 6.156 straipsnio nuostatomis, pabrėždama, kad šalims leidžiama laisvai susitarti dėl bet kokių sutarties vykdymo sąlygų, jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismas sprendė, kad pareiškėja, vykdydama pirkimą, sprendimuose konstatuotų pirkimo procedūrų pažeidimo nepadarė, todėl tiek NMA Sprendimo dalis, tiek ŽŪM Sprendimo dalis, kuriuose konstatuoti pirkimo procedūrų pažeidimai, naikintina. Konstatavus, kad pareiškėja Pirmojo pažeidimo nepadarė, 2 ir 3 pažeidimai paneigti įsiteisėjusiu teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3620-426/2016, teismas sprendė, kad NMA nebuvo pateikusi neteisingos informacijos (Ketvirtasis pažeidimas).

34. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė teismo panaikinti NMA 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. BRK-8223-(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ ir įpareigoti NMA išmokėti pareiškėjai paramą pagal projekte 3KT-KV-11-1-007113-PR001 „Kaimo turizmo sodyba (duomenys neskelbtini) kaime“ pateiktus mokėjimo prašymus. Teismas konstatavo, kad šie pareiškėjos reikalavimai laikytini išvestiniais reikalavimais iš pagrindinio reikalavimo panaikinti NMA Sprendimą bei ŽŪM sprendimą. Konstatavęs NMA Sprendimo ir ŽŪM Sprendimo neteisėtumą, teismas panaikino ir NMA 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. BRK-8223-(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“.

35. Teismas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti NMA išmokėti pareiškėjai paramą pagal projekte 3KT-KV-11-1-007113-PR001 „Kaimo turizmo sodyba (duomenys neskelbtini) kaime“ pateiktus mokėjimo prašymus, nurodė, kad šis pareiškėjos reikalavimas, nagrinėjamo ginčo kontekste, galėtų būti tenkinamas iš dalies, nes vertinimą pagal pateiktus pareiškėjos mokėjimo prašymus gali atlikti tik NMA, todėl įpareigojo Agentūrą spręsti dėl paramos pareiškėjai išmokėjimo pagal projekte 3KT-KV-11-1-007113-PR001 „Kaimo turizmo sodyba (duomenys neskelbtini) kaime“ pateiktus mokėjimo prašymus.

III. 36. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą ir skundą atmesti.

37. Atsakovas apeliacinį skundą grindė argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateiktos klaidingos išvados, o pateikiami teiginiai aiškiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir teisės aktų nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos pateiktos informacijos IV mokėjimo prašyme. Atsakovas pabrėžė, kad nėra aišku, kodėl teismas, darydamas išvadą, jog 281 000 Lt avansas buvo išmokėtas ne pagal 2013 m. gruodžio 9 d. sutartį, o pagal 2012 m. kovo 15 d. sutartį, visiškai ignoravo mokėjimo prašymą IV, kuriame būtent pati pareiškėja ir nurodė, kad išlaidos (281 000 Lt) buvo patirtos pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį. Teismas neįvertino esminio fakto, kad susirašinėjimas apskritai vyko ne einamuoju momentu (kuomet buvo apmokėtos investicijos), o tik 2014 m. vasario 26 d. Atsakovas akcentavo, kad taip pat nėra aišku, ar prieš priimant sprendimą teismas susipažino su mokėjimo prašymu IV, jame nurodyta informacija ir teisės aktais, reglamentuojančiais mokėjimų prašymų vertinimą. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja prisiima atsakomybę už mokėjimo prašymo ir jo priedų duomenų teisingumą. Šiuo atveju pareiškėja aiškiai išreiškė valią, kad pateikiami teisingi duomenys. Atsakovas teigė, kad, įvertinus mokėjimo prašyme IV pateiktą informaciją, teisinį reglamentavimą ir pačios pareiškėjos atsakomybę, yra aišku, kad teismas priėmė nemotyvuotą, neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. NMA pagrįstai sprendė, kad mokėjimo prašyme IV pateikti duomenys visuomet yra išsamūs, teisingi bei pagrįsti. Be to, pati pareiškėja, pasirašydama pareiškėjo deklaraciją mokėjimo prašyme IV, patvirtino, kad „šioje paramos paraiškoje ir prie jos pridėtuose dokumentuose pateikta informacija, mano žiniomis ir įsitikinimu, yra teisinga“. Pareiškėja, dar teikdama Paraišką, savo parašu patvirtino, kad jai yra žinomos tiek Administravimo, tiek Įgyvendinimo taisyklės, todėl jai galėjo ir turėjo būti žinoma, jog mokėjimo prašymai yra vertinami pagal juose pateiktą informaciją, kurios teisingumą pati pareiškėja ir patvirtina.

38. Agentūra teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Teismas nevertino mokėjimo prašymo IV nurodytos informacijos, taip pat ir pačios pareiškėjos atsakomybės dėl teikiamos informacijos. CK 1.5 straipsnyje nurodomas protingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą. Šiuo atveju būtų nepagrįsta teigti, jog pareiškėja, pati nesilaikydama Administravimo ir Įgyvendinimo taisyklių (pateikti teisingą informaciją, investicijas įsigyti tik po to, kai sudaroma pirkimo sutartis), turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog Projektas pagal teiktą Paraišką bus bet kuriuo atveju visiškai finansuojamas ir jokios sankcijos nebus taikomos.

39. Atsakovas pažymėjo, kad teismas sprendime apskritai neanalizavo visumos aplinkybių, kuomet buvo sudaryta 2013 m. gruodžio 9 d. sutartis. Teismo akivaizdžių faktų ignoravimas atveria kelią piktnaudžiavimui, kuomet švaistomos Europos Sąjungos lėšos bei keliama grėsmė Bendrijos finansiniams interesams. Nenagrinėdamas 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutarties sudarymo aplinkybių pirmosios instancijos teismas leido pareiškėjai ir toliau pažeidinėti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą (toliau – ir VPĮ). Pagal NMA pateiktus pirkimo dokumentus nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio 2 d. rengė apklausą raštu dėl kaimo turizmo sodybos statybos darbų pirkimo.

Apklausti UAB „Litnafta“, UAB „Narika“, UAB „Ravaida“ ir UAB „Martin Idea“. 2013 m. gruodžio 9 d. tiekėjų apklausos dėl prekių, paslaugų ar darbų pažymoje nurodyta, kad mažiausią kainą pasiūlė UAB „Martin Idea“. 2013 m. gruodžio 9 d. su Rangovu buvo pasirašyta rangos sutartis Nr. 2013-12-09/01. Nustatyta, kad dalis (251 000,00 Lt) piniginių perlaidų už kaimo turizmo sodybos statybos darbus Rangovui atlikta ne tik prieš pasirašant Sutartį, bet dar ir prieš išsiunčiant kvietimus apklausoje dalyvaujantiems tiekėjams (kvietimai išsiųsti 2013 m. gruodžio 2 d.) bei nustatant pirkimo laimėtoją.

Taigi, nors buvo apklausiamos naujos bendrovės, akivaizdu, kad pareiškėja (jos įgaliotas asmuo) taip pat turėjo sąsajas su aukščiau nurodytomis bendrovėmis – UAB „Litnafta“ – šios bendrovės direktorius yra A. R., t. y. tas pats asmuo, kuris baudžiamojoje byloje Nr. I-231-827/2016 (kaltinamasis A. E., pareiškėjos įgaliotas asmuo, byla dėl veikimo pareiškėjos vardu klastojant dokumentus bei kreditorinis sukčiavimas, kaltinimai atmesti), kuris buvo apklausiamas kaip liudininkas. Nors pareiškėjos įgaliotas asmuo buvo išteisintas, neabejotinai patvirtinta, kad UAB „Litnafta“ ir UAB „Martin Idea“ yra susiję – UAB „Litnafta“ buvo UAB „Martin Idea“ subrangovu įgyvendinant Projektą.

UAB „Litnafta“ atliko žemės darbus, pamatų įrengimo darbus. Šiuo atveju, neva tai vykdant naują apklausą, pareiškėja apklausė bendrovę, kuri jau ir taip atliko darbus įgyvendinant Projektą. Pareiškėja neva apklausė UAB „Ravaida“, tačiau apklausa neva tai vyko 2013 m. gruodžio 2 d., o pagal viešai prieinamus duomenis UAB „Ravaida“ jau nuo 2010 m. gegužės 6 d. Kauno apygardos teismo buvo pripažinta kaip bankrutuojanti, t. y. jai buvo iškelta bankroto byla (Kauno apygardos teismo bankroto byla Nr. B2-2118-109/2010).

Taigi pareiškėja, atlikdama fiktyvų pirkimą, kreipėsi į bankrutuojančią bendrovę, siekdama pagrįsti, kodėl pakartotiniams darbams pasirinko tą pačią UAB „Martin Idea“, kuri, pasak pačios pareiškėjos, laiku nesugebėjo atlikti darbų. Atsakovas akcentavo, kad visos šios nustatytos aplinkybės rodo, jog pareiškėjos įgaliotas asmuo, pakviesdamas pateikti pasiūlymą bendrovėms „Ravaida“, „Litnafta“, „Martin Idea“, atrankos metu neįgyvendino savo pareigos atlikti objektyvią, dalykišką, be išankstinio nusistatymo tiekėjų, kurie turi būti apklausiami, atranką.

Pareiškėjos atstovas, pakvietęs į apklausą tiekėjus, kurie neatitinka potencialaus tiekėjo kategorijos, nesudarė sąlygų realiai tiekėjų konkurencijai, tokiu būdu pažeidė Pirkimo taisyklių 3 punkte ir VPĮ įtvirtintus lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus. Vienintelė, galbūt tinkama apklaustoji buvo UAB „Narika“, tačiau tai neužtikrina tinkamo apklausos įgyvendinimo, nes kaip buvo nurodyta aukščiau, buvo aiškiai apribota konkurencija. Teismas šiuos veiksmus turėjo vertinti kaip sąmoningus ir netinkamus, kuriais buvo siekiama ne užtikrinti realią tiekėjų konkurenciją, bet fiktyviai atliekant pirkimo procedūras, todėl toks pirkimas (apklausos būdu) negali būti laikomas atliktu tinkamai.

40. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja gali bet kuriuo metu savo nuožiūra atlikti avansinį mokėjimą. Pagal Paramos sutarties 5 punktą parama, įsigyta nesilaikant reikalavimų, taip pat ir Paramos sutarties 5.4 papunkčio reikalavimo, negali būti suteikiama. Taigi susidaro situacija, kad pareiškėja mokėjimo prašyme IV deklaravo netinkamas finansuoti išlaidas (nes jos patirtos prieš sutarties pasirašymą), todėl kompensavus išlaidas, kurios neatitinka tinkamumo finansuoti reikalavimų, būtų pažeistas viešasis interesas.

Priešingai nei nurodo pareiškėja, būtent dėl neteisėtų pareiškėjos veiksmų įsigyjant paslaugas, nesilaikant Pirkimo taisyklių reikalavimų, nebuvo užtikrinta konkurencija tarp potencialių tiekėjų (2012 m. kovo 15 d. sutartis), dėl to nebuvo pasiektas pirkimų tikslas įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, darytina išvada, kad šiuo atveju padaryti pažeidimai turėjo neigiamų padarinių Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos biudžetams. Numatyta atsiskaitymo tvarka yra esminė pirkimo sutarties sąlyga, kuri turi įtakos pirkime dalyvaujančių įmonių kiekiui.

Teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad avansiniai mokėjimai buvo leidžiami pagal ankstesnę sutartį, todėl gali būti atliekami ir pagal naują sutartį. Atsakovas pažymėjo, kad tai ydingas požiūris, kadangi mokėjimai turi būti atliekami laikantis Paramos sutarties ir rangos sutarties, kur avansinis mokėjimas nebuvo numatytas. Avansinis mokėjimas, kai tokia galimybė neįtvirtinta sutartyje, yra negalimas ir tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Pirkimo taisyklių 52 punkte buvo nustatyta, kad pirkimo sutartis po konkurso ar apklausos gali būti keičiama tik paaiškėjus, jog jai tinkamai įvykdyti būtina daryti pirkimo sutarties pakeitimus, kurie iš esmės nekeis pirkimo objekto, jo tiesioginės paskirties, atitikties Europos Sąjungos standartams.

Pirkimo sutarties pakeitimai turi būti suderinti su atitinkamu NMA teritoriniu paramos administravimo skyriumi (išskyrus atvejus, kai sutarties vertė neviršija 28 962 (dvidešimt aštuonių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt dviejų) eurų, taip pat kai keičiamo pirkimo objekto dalies vertė neviršija 5 proc. visos pirkimo sutarties vertės), o šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Teismas sprendime nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad avansinis atsiskaitymas buvo galimas, nes pareiškėjai pagal ankstesnes sutartis tai buvo leidžiama.

41. Teismas sprendime nenagrinėjo svarbių rašytinių įrodymų, jame pateiktos klaidinančios interpretacijos, nesivadovaujama teismų praktika. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ydingas, kadangi jis sukuria terpę pareiškėjų piktnaudžiavimui, todėl nėra užtikrinimas tinkamas lėšų panaudojimas.

42. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

43. Pareiškėja atsiliepimą grindžia iš esmės skunde nurodytomis aplinkybėmis. Papildomai nurodo, kad teismo posėdžio metu Agentūros atstovas pripažino, jog iš Agentūros 2015 m. birželio 8 d. sprendime Nr. SKP-263 konstatuotų pažeidimų palaiko tik pirmąjį pažeidimą (nesilaikyta pirkimo procedūrų), atsižvelgiant į priimtus įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. I-4031-331/2015, I-3620-426/2016 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1A-465-487/2016. Agentūra apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl Pirmojo pažeidimo bei Ketvirtojo pažeidimo (neteisingos informacijos teikimas). Pareiškėja nesutinka nei su vienu iš šių pažeidimų. Šiuo atveju nustačius, kad nebuvo Pirmojo pažeidimo, reiškia, jog nebuvo ir Ketvirtojo pažeidimo (neteisingo informavimo), todėl atskirai dėl pastarojo pažeidimo nepasisako.

44. Pareiškėja pažymėjo, kad Agentūra neteisingai ir nepagrįstai teigia, neva 281 000 Lt sumos mokėjimas rangovui UAB „Martin Idea“ buvo atliktas iš anksto, dar neįvykdžius 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo procedūrų. Minėtas 281 000 Lt mokėjimas vyko pagal kitą sutartį, t. y. 2012 m. kovo 15 d. rangos darbų sutartį Nr. 2012-03-15/01, ir yra visiškai nesusijęs su 2013 m. gruodžio 9 d. rangos darbų sutartimi Nr. 2013-12-09/01, kaip teisingai konstatuota ir skundžiamame sprendime.

45. Pareiškėja nurodė, kad Agentūra apeliaciniame skunde didelį dėmesį skiria ketvirtojo mokėjimo prašymo analizei, tačiau išskirdama tik šį vieną bylos įrodymą, visiškai nevertina aukščiau aptartų kitų bylos įrodymų (t. y. įrodymų visumos), kurie patvirtina, jog pareiškėja nepadarė byloje nagrinėjamų pažeidimų.

46. Pareiškėja nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. rangovui sumokėtas 244 000 Lt avansas pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos darbų sutartį negalėjo būti atliekamas, nes nebuvo numatytas rangos darbų sutartyje. Iš paraiškos administravimo medžiagoje esančio Agentūros ir pareiškėjos susirašinėjimo ir apsikeitimo raštais matyti, kad pareiškėja ir jos atstovas A. E. tinkamai laikėsi paramos sutarties 17.3 papunkčio reikalavimo raštu pranešti apie visus Projekto nukrypimus, nuolat apie tai informuodavo Agentūrą raštais ir elektroniniais laiškais. Atstovas nuolat konsultavosi su Agentūros specialistais, bendravo visais su Projekto įgyvendinimu susijusiais klausimais. Agentūros vyriausioji specialistė A. C., kuri konsultavo su paramos gavimu susijusiais klausimais, 2013 m. vasario 13 d. elektroninio susirašinėjimo metu aiškiai patvirtino, kad avansiniai mokėjimai už būsimus darbus pagal 2012 m. kovo 15 d. rangos darbų sutartį Nr. 2012-03-15/01 yra galimi. Taigi pati Agentūra patvirtino, jog avansiniai mokėjimai yra galimi. Be to, šalių civilinius teisinius santykius reglamentuoja ne tik šalių sudarytos civilinės sutartys, be taip pat ir CK, kurio nuostatos leidžia šalims laisvai susitarti dėl bet kokių sutarties vykdymo sąlygų, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ar gerai moralei.

47. 48. Pareiškėja pažymėjo, kad Agentūra taip ir neįvardija, kokias teisės aktų nuostatas pareiškėja neva pažeidė sumokėdama 244 000 Lt avansą rangovui. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad sprendimu teismas toleruoja visišką pareiškėjos savivalę atliekant avansinius mokėjimus, toks atsiskaitymo būdas nebuvo numatytas pagal sutartį, o vėlesnė rangos sutartis yra apsimestinis sandoris, paslepiant prieš tai įvykusį žodinį susitarimą. Minėta, kad atsiskaitymo būdus su rangovu civiliniuose santykiuose reglamentuoja ne tik šalių sudarytos sutartys, bet ir įstatymai. CK nuostatos leidžia šalims laisvai susitarti dėl bet kokių sutarties vykdymo sąlygų, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Šiuo atveju nėra jokių duomenų ir Agentūra nepateikė jokių argumentų, kad pareiškėjos atlikti avansiniai mokėjimai prieštarautų imperatyvioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl minėtas atsiskaitymo būdas yra leistinas ir teisėtas. 244 000 Lt avanso pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį sumokėjimas neturėjo jokios neigiamos įtakos rangos sutarties vykdymui ar Projekto įgyvendinimui, nes rangos darbai realiai buvo atlikti, gauta parama panaudota jiems atlikti, objektas pastatytas. Nors Agentūra teigė, kad rašytinė 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartis buvo apsimestinis sandoris, tačiau jo neginčijo, todėl neturėjo jokio pagrindo remtis šiais savo teiginiais įrodinėdama tariamus pažeidimus, juo labiau, kad jokių įrodymų, kurie patvirtintų sutarties apsimestinį pobūdį, Agentūra byloje nepateikė, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu netgi patvirtino, kad 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį laiko teisėta.

49. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Agentūros argumentai dėl Pirmojo ir Ketvirtojo pažeidimų yra visiškai nepagrįsti ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmesti. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino neteisėtus Agentūros ir ŽŪM sprendimus bei įpareigojo Agentūrą spręsti dėl paramos išmokėjimo pagal Projekte pateiktus mokėjimo prašymus. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas sprendime išsamiai aptarė ir tinkamai įvertino bylos įrodymus, ginčo santykiams teisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, sprendimą motyvavo tinkamai.

50. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo Agentūros visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

52. ŽŪM nurodė, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas neatliko visų rašytinių dokumentų analizės, nesusipažino su teisės aktais, reglamentuojančiais mokėjimo prašymų vertinimą, o vadovavosi tiesiog pavieniais susirašinėjimo tarp Agentūros ir pareiškėjos dokumentais. Sprendime padaryta išvada, kad 281 000 Lt avansas buvo išmokėtas ne pagal 2013 m. gruodžio 9 d. sutartį, o pagal 2012 m. kovo 15 d. sutartį, tačiau mokėjimo prašyme IV pati pareiškėja nurodė, kad išlaidos (281 000 Lt) buvo patirtos pagal 2013 m. gruodžio 9 d. rangos sutartį. Taigi jei teismas būtų vertinęs mokėjimo prašymą IV, akivaizdu, kad nebūtų priimtas interpretacijomis ir susirašinėjimais pagrįstas sprendimas.

53. ŽŪM pažymėjo, kad 2015 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-4031-331/2015 konstatuota, jog pareiškėja nesilaikė skaidrumo principo, vykdydama pirkimą apklausos būdu, nors pasirašydama Paramos sutartį įsipareigojo laikytis Pirkimo taisyklių ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų, taip pat lygiateisiškumo, nediskriminavimo bei skaidrumo principų, iš kurių pirkimo organizatoriui kyla pareiga atlikti objektyvią, dalykišką, be išankstinio nusistatymo tiekėjų, kurie bus apklausiami, atranką. Be to, 2015 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-4031-331/2015 akcentuota ir tai, kad pareiškėjos pateiktoje 2012 m. vasario 29 d. tiekėjų apklausos dėl prekių, paslaugų ar darbų pažymoje Nr. 1 nurodyta, jog iš trijų apklaustų tiekėjų pasiūlymą pateikė tik vienas tiekėjas – UAB „Martin Idea“, taigi akivaizdu, kad tiekėjai nesivaržė tarpusavyje, o pareiškėja skunde nenurodė, kokiu būdu nustatė, kad naujai įkurta bendrovė UAB „Martin Idea“ atitiko visus Projektui įgyvendinti reikalingus reikalavimus. Tuomet teismas vertino, kad faktas, jog bendrovė „Daily group“ Pareiškėjai suteikė beprocentę paskolą, yra pakankamas pagrindas teigti, jog pastaroji bendrovė ir pareiškėja buvo tarpusavyje susiję, taip pat Agentūra objektyviai nustatė nepaneigiamas pareiškėjos įgalioto asmens A. E. sąsajas su pirkime dalyvauti kviestais tiekėjais – bendrovėmis „VZV kasyba“ ir „Landscaping Service“, būtent su šiais tiekėjais pareiškėjos įgaliotas asmuo buvo tiesiogiai susijęs per bendrovę „Daily group“. Taigi, teismas jau anksčiau buvo konstatavęs, kad pareiškėjos įgaliotas asmuo yra susijęs su rangovu UAB „Martin Idea“. Šiuo atveju susiklostė situacija, kad neva dėl nevykdomų darbų (ar dėl ne laiku įvykdytų darbų) pareiškėja nutraukė 2012 m. kovo 15 d. rangos sutartį su rangovu UAB „Martin Idea“, tačiau iš karto sudarė naują sutartį su ta pačia UAB „Martin Idea“. Asmenų ir bendrovių susietumas yra atskleistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, kuri buvo žinoma pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą. Taigi šiuo atveju teismo akivaizdžių faktų ignoravimas atveria kelią piktnaudžiavimui, kuomet švaistomos Europos Sąjungos lėšos bei keliama grėsmė Bendrijos finansiniams interesams.

54. ŽŪM teigė, kad teismas realiai nevertino, ar buvo Agentūros ar ŽŪM neteisėti veiksmai, neatliko jokios byloje esančių įrodymų analizės, neatsižvelgė į ankstesnius su šiuo ginču susijusius Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtus sprendimus.

IV. 55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 15 d. sprendimu atsakovo Agentūros apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmetė.

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėja 281 000 Lt Rangovui sumokėjo ne pagal 2013 m. gruodžio 9 d. sutartį.

57. Teisėjų kolegija akcentavo, kad ginčo teisinių santykių specifika lemia, jog pareiškėjos, kaip rangos teisinių santykių šalies, veiksmams esminę reikšmę turi prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš pareiškėjos, kaip paramos iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų siekiančio asmens teisinės padėties, o tai suponuoja jos teisių rangos teisiniuose santykiuose įgyvendinimo apribojimus. Paramos sutartyje ir rangos sutartyje dėl avansinių mokėjimų teisės nebuvo susitarta. Teisėjų kolegija nurodė, kad Pirkimo taisyklių 52 punkte nustatyta, jog pirkimo sutartis po konkurso ar apklausos gali būti keičiama tik paaiškėjus, kad jai tinkamai įvykdyti būtina daryti pirkimo sutarties pakeitimus, kurie iš esmės nekeis pirkimo objekto, jo tiesioginės paskirties, atitikties Europos Sąjungos standartams. Pirkimo sutarties pakeitimai turi būti suderinti su atitinkamu NMA teritoriniu paramos administravimo skyriumi (išskyrus atvejus, kai sutarties vertė neviršija 28 962 (dvidešimt aštuonių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt dviejų) eurų, taip pat kai keičiamo pirkimo objekto dalies vertė neviršija 5 proc. visos pirkimo sutarties vertės). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju tai nebuvo padaryta, todėl priėjo prie išvados, jog avansinis mokėjimas, kai tokia galimybė neįtvirtinta sutartyje ar sutarties pakeitimai nesuderinti Pirkimo taisyklių 52 punkte nustatyta tvarka, yra negalimas.

58. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog atlikti avansinius mokėjimus buvo leista pagal ankstesnę 2012 m. kovo 15 d. rangos sutartį, nėra pagrindas teisiniam vertinimui, jog tokia sutarties vykdymo praktika savaime, be sutarčiai taikytinos jos keitimo procedūros pagal Pirkimo taisyklių 52 punktą, yra teisėta.

V. 59. Pareiškėja V. S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2547-415/2020.

60. Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai.

61. Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminius materialiosios teisės normų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punkte, 9 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo taisyklių 31 punkte, 32.2 punkte, 32.4 punkte, 35.6 punkte, Pirkimo taisyklių 52 punkte, CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, pažeidimus, kurie akivaizdžiai turėjo įtaką neteisėto ir nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimui.

62. Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, pateikdamas išaiškinimus formavo administracinių teismų praktiką klaidinga linkme, prieštaraujančia jau suformuotoms administracinių teismų praktikos taisyklėms ir išaiškinimams, neužtikrino vieningos, teisingos ir nuoseklios administracinių teismų praktikos –nesivadovavo susijusiose administracinėse bylose Nr. 1-3620-426/2016, Nr. A-1339-492/2017, baudžiamosiose bylose Nr. 1-231-827/2016, Nr. 1A-465-487/2016 nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl lygiateisiškumo principo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 120-858/2015), reikalavimų individualiam administraciniam aktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-3076-11, 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-2134/2012, 2013 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1229/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013).

63. Pareiškėja teigia, kad jai nesuprantama, kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs tik Pirmąjį pažeidimą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, atmetė pareiškėjos skundą ir paliko galioti Agentūros sprendimą, kai akivaizdu, kad likę trys pažeidimai buvo nenustatyti ir dėl dviejų iš jų net ginčo nebuvo tarp šalių. Kadangi Agentūros sprendimas buvo paremtas keturiais pažeidimais, iš kurių bent trys nebuvo nustatyti administracinėje byloje, tai toks sprendimas niekaip negalėjo būti paliktas nepakeistas, o turėjo būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, arba bent jau pakeistas. Dėl šių aplinkybių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime apskritai net nepasisakė, taip pat nepateikė jokių motyvų, kodėl ir kaip Pirmojo pažeidimo nustatymas lėmė viso Agentūros sprendimo teisėtumą, nepaisant to fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė 3 iš 4 Agentūros nurodytų pažeidimų ir dėl jų apskirtai net nebuvo ginčo tarp šalių, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime ignoravo kitoje administracinėje byloje Nr. 1-3620-426/2016 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1A-465-487/2016 nustatytas reikšmingas prejudicines aplinkybes (dėl Antrojo ir Trečiojo pažeidimo nebuvimo), o Ketvirtojo pažeidimo apskritai nenagrinėjo ir nenustatė.

64. Pareiškėjos vertinimu, dėl šių priežasčių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesilaikė reikalavimo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.), bei iš esmės pažeidė materialiosios teisės normas (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.): Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, VAĮ 3 straipsnio 9 punktą, kurios įtvirtina lygiateisiškumo principą; VAĮ 3 straipsnio 2 punktą, 8 straipsnio 1 dalį, kurios įtvirtina motyvacijos ir objektyvumo reikalavimus individualiam administraciniam aktui; nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje išaiškintas minėtų materialinės teisės normų turinys.

65. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Pirmasis pažeidimas nustatytas nepagrįstai, taip padarydamas esminius VAĮ 3 straipsnio 2 punkto, 8 straipsnio 1 dalies, Įgyvendinimo taisyklių 31 punkto, 32.2 punkto, 32.4 punkto, 35.6 punkto, Pirkimo taisyklių 52 punkto, CK 6.156 straipsnio 1 dalies pažeidimus, bei nukrypdamas nuo vieningos administracinių teismų praktikos, formuodamas administracinių teismų praktiką klaidinga linkme, prieštaraujančia jau suformuotoms administraciniu teismu praktikos taisyklėms ir išaiškinimams dėl reikalavimų individualiam administraciniam aktui, neužtikrindamas vieningos, teisingos ir nuoseklios administracinių teismu praktikos.

66. Pareiškėja paaiškina, kad faktinės aplinkybės ir byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina, kad Agentūra neteisingai ir nepagrįstai teigia, neva 281 000 Lt sumos mokėjimas rangovui UAB „Martin Idea“ buvo atliktas iš anksto, dar neįvykdžius 2013 m. gruodžio 2 d. pirkimo procedūrų. Iš tikrųjų minėtas 281 000 Lt mokėjimas vyko pagal kita sutartį, t. y. 2012 m. kovo 15 d. rangos darbu sutartį Nr. 2012-03-15/01, ir yra visiškai nesusijęs su 2013 m. gruodžio 9 d. rangos darbu sutartimi Nr. 2013-12-09/01. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino tik labai mažą dalį bylos įrodymų, kurie netgi nepatvirtina Pirmojo pažeidimo padarymo, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįvertino įrodymų visumos, ignoravo kitus reikšmingus įrodymus.

67. Atsakovas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

68. Atsakovas nurodo, kad, nors pareiškėja prašymą teikia nurodydama, jog yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimo procesą dėl neva Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime netinkamai taikytų ir aiškintų materialiosios teisės normų, tačiau, įvertinus prašymo turinį, tampa akivaizdu, kad pareiškėja iš esmės siekia dar kartą nagrinėti tuos pačius aspektus, kuriuos išsamiai išnagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

69. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėja nesilaikė pirkimo procedūrų (įtvirtintų Pirkimo taisyklėse, Įgyvendinimo taisyklėse ir Administravimo taisyklėse) bei teikė NMA neteisingą informaciją (įtvirtinta Įgyvendinimo taisyklėse ir Administravimo taisyklėse). Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1339-492/2017, aktualus klausimas Sprendimo apimtyje yra tiek, kiek tai susiję su Pirmuoju pažeidimu ir Ketvirtuoju pažeidimu – būtent dėl šių pažeidimų ir yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime.

70. Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime buvo išsamiai pasisakyta dėl Pirmojo ir Ketvirtojo pažeidimų, todėl neaišku, kodėl pareiškėja teigia priešingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 56–70 punktuose analizuojamos pažeidimų aplinkybės yra dėl Pirmojo ir Ketvirtojo pažeidimų.

71. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad pareiškėja pateikė tik deklaratyvius teiginius, bendrinio pobūdžio samprotavimus, neįrodė, jog buvo pažeistos materialiosios teisės normos, iš esmės pareiškėja siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu.

72. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas prieštarauja pareiškėjos nurodytai praktikai.

73. Atsakovas paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-465-487/2016 nėra susijusi su pirkimų tvarkos pažeidimo nagrinėjimu, ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama ne dėl pirkimų tvarkos ar pirkimų pažeidimo, o dėl tikrovės neatitinkančių faktų pateikimo, todėl minima baudžiamoji byla niekaip nėra susijusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo esme.

74. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4031-331/2015 buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl NMA 2014 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. SKP-8. Ši byla taip pat nėra susijusi su pirkimų procedūromis ar pirkimų pažeidimais.

75. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3620-426/2016 buvo panaikinta NMA 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SKP-41 dalis, kurioje konstatuota, kad nesumontuoti langai (3,1 m2) ir nesumontuotas grindinio pagrindas (28,01 m2). Atsakovas pabrėžia, kad ši byla taip pat nėra susijusi su pirkimų procedūromis ar pirkimų pažeidimais.

76. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pareiškėjos atstovas susisiekė su NMA el. paštu ir nurodė, kad: „Skola yra faktas, mes su ja sutinkame. <...> ar galiu sumokėti 53.885 Eur skola be palūkanų ir taip išvengti teismo palūkanų priteisimo?“. Be to, pareiškėjos atstovas dar 2020 m. vasario 11 d. buvo atvykęs į NMA, kur paaiškino, kad sutinka su skola bei imsis veiksmų, siekiant grąžinti skolą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimą.

77. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

78. ŽŪM nurodo, kad prašydama atnaujinti procesą, pareiškėja remiasi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, tačiau, ŽŪM vertinimu, pareiškėja remiasi tais pačiais pagrindais ir argumentais, kuriais buvo remtasi bylą nagrinėjant tiek Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Pareiškėja iš naujo teikia tuos pačius klaidinančius argumentus, tačiau nutyli arba savo naudai perfrazuoja ginčui aktualius faktus. Prašyme teigiant, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nepateikiama jokių sprendimo nepagrįstumo argumentų, t. y. pareiškėja, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktu teisės normų aiškinimu ir siekdama proceso atnaujinimo, prašymą grindžia tik savo subjektyvia nuomone. Tai, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi pareiškėja, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai – neišsamiai ir netinkamai išnagrinėtos bylos aplinkybės.

79. ŽŪM akcentuoja, kad pareiškėja, nurodydama kitą proceso atnaujinimo pagrindą – būtinumą užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, privalėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme, tačiau pareiškėjos pateikti pavyzdžiai nėra susiję su pirkimų procedūrų ar pirkimų pažeidimais, todėl neturi jokio sąsajumo kilusio ginčo prasme, o pareiškėjos teiginiai dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos yra nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo atnaujinti procesą aptariamoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 80. Pareiškėja V. S. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2547-415/2020 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

81. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

82. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu.

83. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

84. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

85. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą pagrindą

86. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

87. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai.

88. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, VAĮ 3 straipsnio 2 punkte, 9 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo taisyklių 31 punkte, 32.2 punkte, 32.4 punkte, 35.6 punkte, Pirkimo taisyklių 52 punkte, CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas.

89. Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime taikė ginčui aktualiu teisės aktų nuostatas (žr. sprendimo 65–67 p.), tinkamai motyvavo savo sprendimą, vertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė faktines aplinkybes, kuriomis vadovaujantis nustatė, jog avansiniai mokėjimai atlikti iki pirkimo sutarties sudarymo, nepasibaigus pirkimo procedūroms, nustatytoms Pirkimų taisyklėse, o tai, vadovaujantis Administravimo taisyklių 153.2 punktu, yra teisinis pagrindas atsakovui pripažinti, kad tokios išlaidos yra netinkamos finansuoti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja, nesutikdama su Pirmuoju pažeidimu, iš esmės siekia iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, kurias konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime konstatavo, kad toks pažeidimas yra pakankamas teisinis pagrindas atsakovui pripažinti, kad išlaidos yra netinkamos finansuoti. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodo, jog Administravimo taisyklių 153.2 punktas buvo pritaikytas netinkamai.

90. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Nėra įrodyta, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo pažeistos, kaip pareiškėja teigia, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, VAĮ 3 straipsnio 2 punkte, 9 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo taisyklių 31 punkte, 32.2 punkte, 32.4 punkte, 35.6 punkte, Pirkimo taisyklių 52 punkte, CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytą pagrindą

91. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015).

92. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nustačius, jog pareiškėja nesusiejo ir išsamiau nepaaiškino savo prašyme atnaujinti procesą nurodytose bylose pateiktų išaiškinimų su nagrinėjamos bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei konkrečiai visiškai nepagrindė, kokiais aspektais buvo nesilaikyta suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

93. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir prejudicinę galią turinčioms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos šiose bylose – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-465-487/2016; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4031-331/2015; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3620-426/2016. Pareiškėja taip pat teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl lygiateisiškumo principo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 120-858/2015), reikalavimų individualiam administraciniam aktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-3076-11, 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-2134/2012, 2013 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1229/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013).

94. Atsakydama į pareiškėjos argumentus, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas prieštarauja pareiškėjos bylose nurodytiems prejudicinę galią turtintiems faktams, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų bylų turinį, konstatuoja, jog šiose bylose nebuvo vertinami pirkimo procedūrų pažeidimai, todėl šios bylos neturi prejudicinės galios Pirmojo ir Ketvirtojo pažeidimų kontekste, kuriuos nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Kaip jau buvo nurodyta šios Nutarties 89 punkte, šie pažeidimai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad išlaidos yra netinkamos finansuoti.

95. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjos nurodytose kitose bylose (žr. šios nutarties 93 p.) prieštaravimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktiems išaiškinimams neįžvelgtina. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime vadovavosi aktualiu teisiniu reguliavimu, pagrįstai ir tinkamai įvertino pareiškėjos pažeidimą, todėl pareiškėjos nurodomi argumentai nepatvirtina nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kiek tai susiję su reikalavimų individualiam administraciniam aktui nuostatų aiškinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad pareiškėjos nurodytose bylose pateikti išaiškinimai galėtų paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktas išvadas, atmeta pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) kaip deklaratyvų ir nepagrįstą.

96. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-4-415/2020).

97. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2547-415/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. S. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2547-415/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2547-415/2020 pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė