2013-12-23 Nr. AB-10617-3-61-3-00881-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P822-163/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00881-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-327/2013 pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alma littera“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Alma littera“ su skundu (I t., b. l. 1−10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus – Z. M. 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. ATK2–33/12 (toliau – Nutarimas).

Nurodė, kad Departamento direktorius 2012 m. vasario 15 d. priėmė Nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą, už tai, jog pareiškėjas 9 202 egzemplioriais išleido knygą vaikams „Miško pasakos“ (toliau – ir Knyga), kurioje pateikta alkoholinių gėrimų reklama, skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neįsigilino į pareiškėjo 2012 m. vasario 15 d. rašte suformuluotus argumentus – nepilnai ištyrė įrodymus; nepagrįstai pripažino, kad Knygoje pateikta alkoholinių gėrimų reklama, skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų; netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų ir 2 dalies 2 punkto nuostatas;

Nutarimą grindė teismų sprendimais, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių; pažeidė materialinės ir proceso teisės normas. Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 29 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu ir pažymėjo, kad atsakovas nenustatė nei vieno alkoholio reklamos požymio, todėl Knyga negali būti pripažinta alkoholio reklama. Priimdamas Nutarimą atsakovas neatsižvelgė į tai, kad tai yra pasakų rinkinys, į tai, kaip ši Knyga suprantama ir vertinama kitose šalyse, kuriose ji išleista.

Pastebėjo, kad Knyga išleista 2004 metais, tačiau atsakovas iki šiol, daugiau nei 8 metus, nesiėmė jokių priemonių šios Knygos patekimui į Lietuvos knygų rinką ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis, kontroliuoti. Atkreipė dėmesį, kad Nutarime nenustatyta nei Knygos leidėjo, nei autorių teises išleisti knygą lietuvių kalba pardavusios autorių teisių agentūros, nei paties autoriaus siekis skleisti alkoholio reklamą tyčia ar dėl neatsargumo. Teigė, kad Nutarimu nepagrįstai pažeisti ir šių trečiųjų asmenų interesai.

Atkreipė dėmesį, kad Nutarimas grindžiamas atskiromis iš konteksto išimtomis citatomis, o tai neleidžia įvertinti ir suvokti viso Knygos turinio. Atsakovas Nutarimą grindė keliomis knygos frazėmis, kurios vertintinos kaip knygos autoriaus vaizduotė, todėl negalima pripažinti šių frazių alkoholio reklama. Pastebėjo, kad atsakovas nenustatė 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą 4 straipsnio 3 dalies pažeidimo, kuris iš esmės atitinka Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą pažeidimą, todėl atsakovo pozicija laikytina nenuoseklia.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Licenzijos suteikimo sutartį pareiškėjas neturėjo teisės keisti Knygos turinio, ją redaguoti ar cenzūruoti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo nuostatos negali būti taikomos, nes pasakose esančios informacijos kontrolė nepatenka į Įstatymo taikymo sritį. Darė išvadą, kad atsakovas surinktą medžiagą privalėjo perduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai su prašymu inicijuoti tyrimą dėl galimo Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimo.

Pabrėžė, kad Departamento direktoriaus pavaduotoja, 2012 m. sausio 16 d. LNK televizijos pramoginei laidai „KK2“ duotame interviu iš anksto konstatavo pareiškėjo padarytą Įstatymo pažeidimą, tai viešai komentavo žiniasklaidos priemonėse, vėliau nenusišalino nuo bylos medžiagos nagrinėjimo. Taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 40−52), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Nutarimą.

Teigė, kad Nutarime nurodytos Knygos frazės yra komercinė informacija arba reklama, kadangi skatina pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus, konkrečiai sidrą ir kalvadosą, teigiant, kad jų vartojimas neabejotinai gerina fizinę būklę ir psichinę veiklą, stimuliuoja, turi gydomųjų savybių ir panašiai. Taip formuojamas palankus alkoholinių gėrimų įvaizdis. Knygos frazėse pateikta informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų vartojimu. Vaikams skirtoje Knygoje palankiai vaizduojamas nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, o tai draudžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktas.

Vaikams išdėstoma alkoholinių gėrimų vartojimo nauda, o tai yra klaidinanti ir (ar) neteisinga informacija, draudžiama Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto prasme. Darė išvadą, kad Knygoje pateikta informacija gali būti žalinga vaikų fizinei ir psichinei sveikatai, jų fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Vaikams skirtoje knygoje „Miško pasakos“ pateikta reklama siejama su augantiems potencialiems alkoholio produkcijos vartotojams adresuota (draudžiama) informacija ir tokios informacijos prieinamumu šios produkcijos būsimiems vartotojams.

Pateikta informacija yra žalinga ir formuoja netinkamus sveikos gyvensenos įpročius visos visuomenės mastu. Rėmėsi gausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad Knygoje pateikta informacija Nutarime pagrįstai pripažinta reklama. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo iniciatyva išleido ir išplatino Knygą t. y. aktyviai siekė paskleisti būtent tokio turinio reklaminę informaciją. Draudžiamos alkoholio reklamos pateikimas buvo pareiškėjo diskrecija, todėl jis ir atsako Įstatymo nustatyta tvarka.

Akcentavo, jog vien tai, kad Knyga išversta iš užsienio kalbos ir laisvai platinama kitose šalyse, nesuteikia teisės manyti, kad tokiai informacijai netaikomas Įstatymas. Atkreipė dėmesį, jog pagal principą, nustatantį, kad valstybių narių kompetencija yra pirminė, o Europos Bendrijos kompetencija yra išvestinė, sveikatos apsaugos sritis lieka valstybių narių kompetencijoje, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Departamentas nenustatė 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, pažeidimo.

Be to, pareiškėjas pažeidė ir Lietuvos Respublikos valstybės alkoholio kontrolės politikos principus. Teigė, jog Departamentas įvertino visą Knygos turinį ir, vadovaudamasis objektyviais kriterijais, išskyrė atskirose pasakose esančias frazes, pažeidžiančias Įstatymą. Teigė, kad Įstatymo 29 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, todėl Įstatymo pažeidimui nustatyti užtenka, kad pats tekstas būtų palankus ir skatinantis vartoti alkoholinius gėrimus, net neišskiriant konkrečių frazių. Atkreipė dėmesį, jog tai, kad Knygoje iš dalies užsimenama apie neigiamą požiūrį į alkoholio vartojimą nepanaikina Nutarime nurodytų pažeidimų.

Pastebėjo, jog sutartis dėl Knygos vertimo, leidybos, redagavimo ir panašiai yra pareiškėjo diskrecijos teisė, todėl pareiškėjas prieš sudarydamas komercinę sutartį su kitais subjektais turėtų įsitikinti, ar pagal šią sutartį visuomenei pateikiama informacija nėra draudžiama ir, ar ji atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad privatinės teisės ribose padaryti susitarimai, sandoriai negali paneigti viešosios teisės normų. Kartu pastebėjo, kad Nutarimu Departamentas neuždraudė Lietuvos Respublikoje prekiauti pareiškėjos išverstomis knygomis „Miško pasakos“, o baudą skyrė už alkoholio reklamos pažeidimą.

Pabrėžė, kad Nutarimas yra individualus administracinis aktas, priimtas konkrečiam Lietuvoje registruotam juridiniam asmeniui – pareiškėjui ir jokiems tretiesiems asmenims teisių ar pareigų nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina. Pabrėžė, jog Departamento atstovė, duodama interviu LNK televizijos laidai „KK2“, nepažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos, o tik pateikė informaciją, kad yra atliekamas tyrimas ir, kad pareiškėjas galimai pažeidė Įstatymo reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (II t., b. l. 69−78) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Nutarimą.

Teismas įvertinęs bylos medžiagą, šiam ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su šiais teisiniais santykiais, nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ar knygoje „Miško pasakos“ esančios frazės, nurodytos atsakovo, yra alkoholio reklama būtina nustatyti šiuos požymius: ar pasakose esančiomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio vartojimu ir tokios informacijos sąsajas su pareiškėjos komercine, ūkine ir finansine veikla.

Teismas pastebėjo, kad knygoje „Miško pasakos“ nėra nurodyta kokio amžiaus vaikams ji yra skirta, todėl rėmėsi specialisto paaiškinimu, iš kurio matyti, kad Knyga skirta ikimokyklinio amžiaus (3–7 metų) vaikams, bet gali būti įdomi ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Pasakų knygą sudaro 78 pasakos, kuriose pavaizduoti fantastinio miško gyventojai: sužmoginti gyvūnai (Ežiukas, Vėžlys, Svirplys, Žiogas, Meškiukas, Bebras ir kt.) ir fantastiniai personažai (Nykštukai, Milžinai, Fėjos, Slibinai, Kaukučiai kt.).

Teismas pastebėjo, kad pasaka yra literatūros kūrinys ir, nors šešiose pasakose yra pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą bei jų poveikį, tačiau pagal Įstatymą alkoholio reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria skatinama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus. Teismas pažymėjo, kad ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai nėra alkoholio produktų vartotojai, nes jie objektyviai negali nei patys pasirinkti, nei įsigyti alkoholinių gėrimų, o jų žinios, kas yra alkoholis, priklauso nuo patyrimo šeimoje, tėvų elgesio, jų pateikiamos informacijos apie alkoholį.

Taigi, ne pats pasakose paminėtas alkoholinio gėrimo pavadinimas, bet tai, kaip apie jį paaiškinama, turi įtakos vaikams, jų žinių apie alkoholį susiformavimui. Antai pasakoje „Ežys ir obuoliai“ pasakojama, kaip iš obuolių spaudžiamos saldžios sultys, jos maišomos, rūšiuojamos, po to supilstomos į mažas statinaites, kur rūgsta ir bręsta, o atėjus laikui jau galima gerti sidrą. Pasakos personažas Ežys sužino, kad „obuolius galima gerti“. Iš pateikto aprašymo atitinkamo amžiaus vaikas galėtų suprasti, kad sidras, tai statinaitėje palaikytos obuolių sultys, įgiję tam tikrų skoninių savybių ir turinčios malonų poveikį, todėl specialiai nepaaiškinus, vaikas negalėtų suprasti, kad tai yra alkoholinis gėrimas ir tuo labiau jį pasirinkti, teikdamas tokiam produktui pirmenybę prieš kitas alkoholinių gėrimų rūšis.

Pasakos „Gydytojas susirgo“ personažas Kadagys gydosi kalvadosu, todėl ikimokyklinio amžiaus vaikai dėl ribotos socialinės patirties ir nebrandžių pažintinių gebėjimų veikiausiai gali suprasti, kad kalvadosas ir skirtas gydymui. Iš specialisto paaiškinimų matyti, kad atitinkamo amžiaus vaikai, anksčiau nesusidūrę su alkoholiniais gėrimais gali nesuprasti, kad knygoje minimi sidras ir kalvadosas iš tikrųjų nėra naudojami gydymui ir neturi knygoje jiems priskirto teigiamo poveikio. Tačiau teismas kartu pažymėjo, kad pasakoje nėra užsimenama ir paaiškinama, kas iš tiesų yra sidras ir kalvadosas, kur juos galima įgyti.

Knygoje esančiose 6 pasakose „Ežys ir obuoliai“, „S. O. S. ant sniego“, „Gydytojas susirgo“, „Milžinų įkaušimas“, „Vargšas drakonzauras“, „Pyla“ kalbant apie sidrą ir kalvadosą, nėra užsiminta, kad minėti produktai yra būtent alkoholiniai gėrimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir specialisto paaiškinimuose nurodyta, jog skaitant pasakas: „Ežys ir obuoliai“ „S. O. S. ant sniego“, „Gydytojas susirgo“, „Milžinų įkaušimas“, „Vargšas drakonzauras“, vaiko supratimas apie alkoholį labai priklauso nuo jo patyrimo šeimoje, t. y. nuo to, kaip tėvai vaikui pateikia informaciją apie alkoholį ir alkoholinius gėrimus, nes ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas, galimybės atlikti logines operacijas yra nebrandūs ir jie negali įvertinti jiems pateiktos informacijos kritiškai ir įvairiapusiškai.

Teismas pažymėjo, kad retas tokio amžiaus vaikas pats savarankiškai sugeba skaityti, todėl knygas jiems dažniausiai skaito šeimos nariai ar kiti suaugę asmenys, nuo kurių būtent ir priklauso minėtose pasakose esančios informacijos interpretacija.

Atsižvelgęs į tai, kad iliustruota knyga „Miško pasakos“, sudaryta iš pasakų rinkinio, yra literatūros ir meno kūrinys, orientuotas į ikimokyklinio amžiaus vaikus, teismas konstatavo, kad daryti išvadą, jog šešiose pasakose esančiomis ginčo frazėmis siekiama komercinės informacijos tikslo, nėra pagrindo ir šios frazės negali būti vertinamos kaip alkoholio reklama. Nors iš ginčo frazių turinio matyti, kad sidras yra skanus, kalvadosas šildo, gydo ir t. t., tai negali būti vertinama, kaip skatinimas ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus įsigyti ir vartoti šiuos alkoholinius gėrimus. Tokio amžiaus vaikai ne tik kad nevartoja ir negali vartoti alkoholinių gėrimų, bet dažniausiai ir nežino kas tai yra, o tuo labiau negali jų pasirinkti, tikslu įsigyti ir vartoti. Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai nėra tie subjektai, kuriems gali būti skirta alkoholio reklama, taip, kaip ji apibrėžta specialiu įstatymu. Teismas pažymėjo, kad specialistas paaiškino, jog patraukliai ir tik teigiamai pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą gali paskatinti vaikus jais domėtis, tačiau teismo įsitikinimu tai gali būti vertintina kaip neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija, kas ir buvo pažymėta Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. balandžio 12 d. rašte Nr. S-370 „Dėl knygoje „Miško pasakos“ paskelbtos informacijos įvertinimo“.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų ir apie tai, kad pasakų knygoje pateikta informacija būtų susijusi su pareiškėjo komercine, finansine ir ūkine veikla. Pasakose nėra užsiminta, kas yra sidro ir kalvadoso gamintojai realybėje, o ne aprašytame stebuklingame miške, nenurodyta, kur minėti gėrimai gali būti įgyjami. Nėra surinkta ir pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad dėl ginčo frazių, esančių paminėtose pasakose, būtų padidėjęs knygos tiražas ir pelnas, ar, kad pareiškėjas būtų siekęs daryti palankią įtaką kokių nors alkoholį gaminančių ar parduodančių įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai.

Teismas konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės, specialisto paaiškinimai, ginčo frazių pateikimo būdas ir forma knygos turinio bei visumos atžvilgiu, leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra abiejų būdingų reklamai elementų, t. y., kad nėra įrodyta, kad ginčo frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui įsigyti ar vartoti alkoholį, o taip pat, kad šios frazės yra neabejotinai susijusios su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla. Pažymėjo, jog teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, leisdamas knygas, yra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimo skatinimu ir pareiškėjo komercinė veikla yra susijusi su alkoholio produktų pardavimu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kai atsakovo pozicija pagrįsta tik šešiose pasakose (iš septyniasdešimt aštuonių knygoje esančių pasakų) esančiomis frazėmis, kurios vertintinos kaip knygos, išverstos iš italų kalbos, autoriaus kūrybinės veiklos rezultatas, remtis tik abstrakčia prielaida, kad ginčo frazės atitinka abu elementus, keliamus alkoholio reklamai, nėra galimybės, nes, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, tokiu atveju kiltų reali grėsmė saviraiškos ir informacijos laisvės pagal EŽTK 10 straipsnį bei abipusiškumo principo pagal ES teisę ribojimo proporcingumo pažeidimui.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) atmetė atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo išleistoje Knygoje buvo pirmasis alkoholio reklamos elementas – informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholinius gėrimus, skleidimas. Pažymėta, kad nors tokio amžiaus vaikai, kuriems skirta Knyga, negali savarankiškai įsigyti alkoholinių gėrimų, manytina, jog atsiradus galimybei, pavyzdžiui namuose ar kitoje aplinkoje, kurioje suaugusieji vartoja alkoholinius gėrimus, juos palikus be priežiūros, vaikai, iš Knygos sužinoję apie šių gėrimų teigiamas savybes, sieks jų ragauti, vartoti.

Todėl Nutarime pateiktos Knygos ištraukos vertintinos kaip informacijos, skatinančios vartoti konkrečius alkoholinius gėrimus – sidrą ir kalvadosą skleidimas. Tai, kad Knygoje pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą gali skatinti vaikus prašyti tėvus įsigyti šiuos alkoholinius gėrimus, taip pat vaikų norą juos paragauti, pažymėta ir byloje esančioje specialisto (psichologo) išvadoje (II t., b. l. 46−49), 2012 m. kovo 19 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertų grupės posėdžio protokole Nr. V4-2 (II t., b. l. 55−57) bei Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. balandžio 12 d. rašte Nr. S-370 (II t., b. l. 15−16).

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2012 m. sausio 18 d. rašte Nr. (1.20-2012-97)-2-91 (I t., b. l. 77−78) taip pat nurodyta, kad informacijos apie alkoholinį gėrimą pateikimas vaikiškoje knygelėje gali būti vertinamas kaip netiesioginis siūlymas, skatinantis vartoti alkoholinį gėrimą ir tai sudaro sąlygas vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimui. Įvertinus visą Knygą, tiek tekstinę dalį, tiek iliustracijas, darytina vienareikšmiška išvada, jog ją skaitantys vaikai (ar vaikai, kuriems šią knygą skaito suaugusieji) yra skatinami vartoti konkrečius alkoholinius – sidrą ir kalvadosą, pateikiant informaciją apie teigiamą ir net gydomąjį jų poveikį Knygos herojams, be to, pateikiant nors ir supaprastintą, tačiau pakankamai informatyvią informaciją apie sidro gamybos technologiją, procesą (pasakoje „Ežys ir obuoliai“).

Tokia informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti pripažinta Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje nustatytų Nutarime konkrečiai išvardytų ribojimų pažeidimu, tačiau tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog ji tenkina ir antrąjį Įstatyme numatytą alkoholio reklamos elementą – yra susijusi su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla.

Tačiau antrojo alkoholio reklamos elemento – skleidžiamos informacijos sąsajos su įmonės komercine, ūkine ir finansine veikla − nagrinėjamu atveju teismas nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad pareiškėjo komercinė veikla nėra susijusi su alkoholio produktų pardavimu, pareiškėjas, kurio pagrindinė komercinė veikla − knygų leidyba, nėra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimų skatinimu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl konkrečios informacijos, skatinančios vartoti alkoholinius gėrimus, skleidimo jo leidžiamoje Knygoje būtų susitaręs su konkrečia (-iomis) įmone (-e), kurios (-ių) veikla susijusi su alkoholinių produktų gamyba ar prekyba.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nors pareiškėjo išleistoje Knygoje yra informacijos skatinančios vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau ši informacija nėra susijusi su ją išleidusio subjekto – pareiškėjo − komercine, ūkine ir finansine veikla, todėl neatitinka Alkoholio kontrolės įstatyme apibrėžtos alkoholio reklamos sąvokos ir negali būti laikoma alkoholio reklama Alkoholio kontrolės įstatymo prasme. Dėl šios priežasties atsakovo Nutarimas dėl pareiškėjui taikytinos ekonominės sankcijos už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų ir 2 dalies 2 punkto pažeidimą laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl naikintinas.

IV. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2013 m. gegužės 20 d. (spaudas ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-327/2013, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs (2006 m. birželio 6 d. nutarimas), kad įstatymų (ir apskritai teisės) negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) teisės aiškinimo metodą. Suabsoliutinus pažodinį (lingvistinį, verbalinį) įstatymų aiškinimą, kartu yra sumenkinamas visuminio teisinio reguliavimo turinys, ignoruojamos jeigu ir ne visos, tai bent kai kurios kitos įstatymuose įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, galimai yra sudaromos prielaidos paminti įstatymų leidėjo siekius. Negalima suabsoliutinti ne tik pažodinio (lingvistinio, verbalinio), bet ir jokio kito įstatymų aiškinimo metodo. Kaip savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai), aiškinant įstatymus privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik tokiu būdu aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, įmanoma pasiekti tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą ir užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą. Šiuo atveju nebuvo įsigilinta į daugelį iš šių principų ir tik paviršutiniškai pažiūrėta, kad neva pareiškėjas tiesiogiai nevykdo prekybos alkoholiniais gėrimais.

Teisingą Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų taikymą pirmiausia nulemia sąvokos „alkoholio reklama“, pateiktos šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, aiškinimas. Aiškinant šią teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, išskiriama joje pateikta nuostata apie alkoholio reklamos pateikimo būdus: „bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis“. Ši nuostata parodo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo požiūriu nėra svarbu išskirti kokią nors informacijos apie alkoholinius gėrimus pateikimo priemonę, nes šiame sąvokos apibūdinime kaip tik akcentuojamas alkoholio reklamos skleidimo formų ir priemonių įvairumas. Šiuo atveju reklamos priemonė yra knyga, kurioje rašytine forma pateikta draudžiama alkoholio reklama. Esminis reklamos požymis yra siekimas daryti kitiems asmenims poveikį jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, skatinti juos elgtis tam tikru būdu. Kiekvienas besirūpinantis savo sveikata žmogus stengiasi pasirinkti sveikiausią gyvenimo būdą, apie kurią sprendžia iš gaunamos informacijos (taip pat ir iš reklamos). Nevartojantis alkoholio produktų ir netgi sergantis žmogus tokiais teiginiais, kuriuose alkoholio vartojimas siejamas su teigiamu poveikiu sveikatai, yra raginamas vartoti alkoholio produktus. (LVAT 2001 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-657/2001). Informacija, siejanti alkoholio vartojimą su teigiamu poveikiu žmogaus sveikatai, net ir paremta tyrimais, kurių rezultatai skelbti specializuotame leidinyje, prieštarauja AKĮ nuostatoms (LVAT 2001 m. liepos 4 d. nutartis Nr. A10-637/2001). Vadinasi, visos atitinkamos informacijos skleidimo priemonės, tarp jų ir knygų leidyba, patenka į aptariamos sąvokos apibūdinimą ir tuo pačiu Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo sferą. Tokiu būdu, alkoholio reklamos sąvoka ir draudimai yra siejami tik su alkoholio produkcijos vartotojams adresuota (draudžiama) informacija ir šios informacijos prieinamumu šios produkcijos vartotojams. Tai reiškia, kad asmenys, nuo kurių valios priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie alkoholį (alkoholio reklamą), yra nurodyto draudimo veikimo, o tuo pačiu ir numatytos už šio draudimo nuostatų pažeidimą atsakomybės tinkami subjektai (LVAT 2010 m. kovo 9 d. nutartis Nr. A143-395/2010).

Aiškinant šią teisės normą teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodu, pažymima, kad toks jos aiškinimas turi būti siejamas su Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje nurodyta šio įstatymo paskirtimi, be kita ko, įstatymo tikslu – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Šios Alkoholio kontrolės įstatymo paskirties (tikslo) skaldymas atsižvelgiant į tai, ar atitinkamos informacijos apie alkoholį skleidėjas turi komercinę naudą, ar jos neturi, savaime būtų beprasmis ir neatitiktų pačios Alkoholio kontrolės įstatymo paskirties esmės. Todėl, aiškinant aptariamą teisės normą nurodytu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad sąvokos „alkoholio reklama“ esmę atskleidžia nuostatos apie informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimą.

Aiškinant aptariamą teisės normą sisteminiu teisės aiškinimo metodu, Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas absoliutus visų formų alkoholio reklamos draudimas ir šio straipsnio 2 dalyje išvardinti tokios reklamos galimo pateikimo vietos bei būdai taip pat leidžia daryti išvadą, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta nuostata apie informacijos sąsają su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla nėra skirta tam, kad tiesiogiai susietų skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus informacijos skleidimą su konkrečių įmonių (tokios informacijos skleidėjo ar jos užsakovo) tam tikra komercine, ūkine bei finansine veikla, o turi kitą tikslą. Kalbant apie šį tikslą, būtina vadovautis Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime pateiktu aiškinimu, kad „būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai“. Pagal šį Konstitucinio Teismo aiškinimą, sprendžiant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, kiekvienu atveju turi būti įvertintos visos turinčios reikšmės aplinkybės.

UAB „Alma littera“ yra pelno siekiantis ūkio subjektas, išleidęs knygą komerciniais tikslais, todėl neteisinga aiškinti, kad įmonės (pelno siekiančios) pateikta informacija, nesusijusi su jos komercine veikla. Tokia Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies sąvoka leidžia identifikuoti alkoholinių gėrimų reklamos skleidimo subjektus, kad tai yra komercinę, ūkinę, finansinę veiklą vykdantys ūkio subjektai, nedarant išimčių ir neskirstant jų į alkoholinių gėrimų gamintojus, didmeninės ar mažmeninės prekybos įmones, ar visuomenės informavimo veiklą vykdančius juridinius asmenis.

Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje aptartų draudžiamų alkoholio reklamos sričių sąrašas parodo, kad yra draudžiamas bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/1999).

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje prašomoje atnaujinti byloje klaidingai konstatavo, kad nors išleistoje Knygoje yra informacijos skatinančios vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau ši informacija nėra susijusi su ją išleidusio subjekto – pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla, todėl neatitinka Alkoholio kontrolės įstatyme apibrėžtos alkoholio reklamos sąvokos ir negali būti laikoma alkoholio reklama Alkoholio kontrolės įstatymo prasme, tokiu būdu pažeidė teisinės valstybės principą.

Teismas paneigė žemiau išdėstytas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo aiškinimo taisykles ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-657/2001, kurioje teisėjų kolegija nurodė, kad tai, kad reklama dažniausiai būna susijusi su materialine nauda dar nereiškia, kad negalima reklama, kuri nėra susijusi su materialine nauda.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-613/2004. Teismas konstatavo, kad „<...> Pareiškėjo pateikta informacija, vertinant ją visumoje (pavadinimas, iliustracija, prierašas po ja, kiti alkoholio produktų naudą žmogaus sveikatai akcentuojantys straipsnio teiginiai) pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytus draudimus, šia informacija neteisėtai siekta formuoti palankų alkoholio produktų įvaizdį, skatinti vartoti alkoholį apskritai. Tai, kad straipsnis buvo paruoštas ir pateiktas trečiojo suinteresuoto asmens, nekeičia pareiškėjo veikos kvalifikavimo kaip Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo, nes informaciją paskelbė pareiškėjas, pasirinkdamas jos pateikimo formą ir būdą <...>“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-604/2004, kurioje apeliacinės instancijos teismas, palikdamas apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu pritarė teiginiui, jog tam, kad informacija būtų kvalifikuota kaip reklama, nebūtina, kad ji būtų kieno nors užsakyta arba apmokėta, lygiai kaip nebūtina nustatyti, ar subjektas, platinęs tokią reklamą, yra alkoholinių gėrimų gamintojas, importuotojas ir pan. Pareiškėjo straipsnio ir dviejų jo teiginių analizė leidžia tvirtinti, kad šiuose teiginiuose esanti informacija negali būti laikoma vien informacija apie vyną. Teismas nurodė, kad cituoti pareiškėjo straipsnio teiginiai yra reklama ir viena jos dalis yra klaidinanti ir neteisinga, o kita – neatitinkanti Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punktu suformuluotų draudimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, kurioje teismas pažymėjo, kad aiškinant informacijos apie alkoholį komerciškumo požymius, yra reikšmingos aplinkybės, kad paminėtuose straipsniuose pateikta informacija apie tam tikrą teigiamą (nors ir saikingo) alkoholio produktų vartojimo poveikį yra pateikta visuotinai prieinamame informacijos šaltinyje (pareiškėjo interneto svetainėje), tuo pačiu akivaizdžiai turi (gali turėti) atitinkamą įtaką šių alkoholio produktų vartojimo populiarinimui ir atitinkamai neatskiriamai yra sietina su tokius produktus gaminančių ar juos platinančių įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-213/2011, kurioje teismas pažymėjo, jog draudžiamai reklamai konstatuoti nebūtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp alkoholinio gėrimo vartojimo ir konkretaus jo sukelto poveikio, užtenka, kad informacija apie alkoholinį gėrimą būtų pateikta tokia forma, jog potencialaus pirkėjo ar vartotojo sąmonėje susiformuotų suvokimas, kad alkoholinis gėrimas gerina fizinę, psichinę sveikatą, mažina mirtingumą, turi gydomųjų savybių, taigi iš esmės susiformuotų palanki nuomonė dėl alkoholio vartojimo. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 6, 7, 9, 11 punktus. Pažymėjo, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad UAB „Tyto alba“ nėra tinkamas atsakomybės subjektas pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio prasmę. Informaciją apie alkoholį Lietuvoje paskelbė pareiškėjas pagal leidybos sutartį, kuri suteikė jam kaip knygos leidėjui išimtinę teisę versti ir leisti kūrinį trijų tūkstančių egzempliorių tiražu, lietuvių kalba ir pardavinėti visame pasaulyje. Įgijęs šias teises, leisdamas ir parduodamas knygą, pareiškėjas vykdė savo komercinę veiklą. Dėl to jam ir taikyta ekonominė sankcija už alkoholio reklamos draudimų pažeidimus. Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas visų formų alkoholio reklamos draudimas, ir ši įstatymo nuostata suformuluota absoliutaus draudimo pavidalu. Tai reiškia, kad asmenys, nuo kurių valios priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti informaciją apie alkoholį (alkoholio reklamą), yra Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų veikimo, tuo pačiu ir numatytos atsakomybės už šių nuostatų pažeidimą subjektai (LVAT 2006 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1171/2006).

Nutartimi priimta šioje byloje pažeistas teisinės valstybės principas, teisingumo ir protingumo kriterijų vertinimas ir buvo suformuota prieštaringa teismų praktika, kuri sukuria teisinį netikrumą visiems alkoholinių gėrimų reklamos subjektams, paneigiant per daugelį metų susiformavusią teismų praktiką dėl tinkamo subjekto, trauktino atsakomybėn už neteisėtos reklamos pateikimą ir skleidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas iš esmės motyvuoja tuo, jog teismas neteisingai interpretavo Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas. Pažymi, kad šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodytos sąvokos „Alkoholio reklama“ esmę atskleidžia nuostatos apie informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimą. Šiuo atveju reklamos priemonė yra knyga, o knygų leidybą yra informacijos skleidimo priemonė, patenkanti į Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo sferą. Pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta nuostata apie informacijos sąsają su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla nėra skirta tam, kad tiesiogiai susietų skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus informacijos skleidimą su konkrečių įmonių (tokios informacijos skleidėjo ar jos užsakovo) tam tikra komercine, ūkine bei finansine veikla, o turi kitą tikslą, aiškintiną Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimo kontekste, kad „būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai“. Neteisinga aiškinti, kad pelno siekiančios įmonės pateikta informacija, nesusijusi su jos komercine veikla.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja argumentu, kad konstatuodamas, jog išleistoje Knygoje pateikta informacija, skatinanti vartoti alkoholinius gėrimus, nėra susijusi su ja išleidusio subjekto komercine, ūkine ir finansine veikla, todėl neatitinka Alkoholio kontrolės įstatyme apibrėžtos alkoholio reklamos sąvokos ir negali būti laikoma alkoholio reklama Alkoholio kontrolės įstatymo prasme, teismas nesivadovavo jau suformuota teismų praktika. Pareiškėjas remiasi LVAT 2001 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-657/2001, 2004 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-613/2004, 2004 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-604/2004, 2010 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2011 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-213/2011.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010). Pažymėtina, kad minėtose bylose Nr. A6-657/2001, Nr. A5-613/2004, A2-604/2004 ir A143-395/2010 buvo vertinami laikraščių, žurnalų straipsniuose ir interneto svetainėje paskelbti teiginiai, be to, jose vertintos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors byloje Nr. A143-213/2011, kaip ir administracinėje byloje Nr. A525-327/2013, nagrinėjamos aplinkybės iš esmės panašios, tačiau faktinė situacija nėra tapati. Ši aplinkybė yra lemiama apsisprendžiant dėl to, ar procesas administracinėje byloje Nr. A525-327/2013 gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitose administracinėse bylose, pvz., LVAT 2011 m. liepos 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1079/2011, 2012 m. spalio 18 d. nutartyje A261-2644/2012, kaip ir administracinėje byloje Nr. A525-327/2013, pabrėžiamas abiejų alkoholio reklamos sąvokos elementų, t. y. atitinkamos informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla, buvimo būtinumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-327/2013 pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alma littera“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė