2021-02-24 Nr. AB-4144-3-61-3-03424-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1493-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03424-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas, auditorius) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. V3-16 „Dėl auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V3-16) ir priimti naują sprendimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Ginčijamu Įsakymu Nr. V3-16 panaikintas pareiškėjo kaip auditoriaus pažymėjimo galiojimas, tačiau Tarnyba galėjo tik įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus panaikinti pareiškėjo pažymėjimą arba kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu atšaukti įsakymą dėl auditoriaus vardo suteikimo. Priimant bet kokio lygio skundžiamą dokumentą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), įstatymais, o ne žemesnės norminės galios dokumentais, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Tarnyba nėra pateikusi svarių ir nenuginčijamų įrodymų, kurių pagrindu Įsakyme Nr. V3-16 padarytos išvados dėl pareiškėjo kaip auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo. Taigi Tarnyba nėra tvirtai ir nenuginčijamai įsitikinusi savo veiksmų pagrįstumu ir teisėtumu.

2.2. Šiuo atveju tinkama ir pakankama drausminė priemonė pareiškėjui yra Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2014/56/ES 30a straipsnio 1 dalies c punkte numatytas laikinas draudimas iki trejų metų teisės aktų nustatytą auditą atliekančiam auditoriui, audito įmonei arba pagrindiniam audito partneriui atlikti teisės aktų nustatytą auditą ir (arba) pasirašyti audito išvadas, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas neįvykdė Tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 21 d. įsakymu „Dėl nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ Nr. V3-47 (toliau – ir Įsakymas Nr. V3-47) skirto nurodymo perlaikyti kvalifikacinį atestuoto auditoriaus audito egzaminą per ne ilgesnį negu dvejų metų laikotarpį. Įsakyme Nr. V3-47 nustatytas kvalifikacinio atestuoto auditoriaus audito egzamino perlaikymo terminas baigėsi 2019 m. liepos 21 d. Ginčijamu Įsakymu Nr. V3-16 pareiškėjo kaip auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymo (toliau – Audito įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad įstaiga (šiuo atveju – Tarnyba) savo nustatyta tvarka panaikina auditoriaus pažymėjimo galiojimą, kai per nustatytą terminą auditorius neįvykdo pavedimų, dėl kurių auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad Tarnyba galėjo tik įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus kreiptis su prašymu dėl įsakymo dėl auditoriaus vardo suteikimo atšaukimo, arba pati kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu atšaukti įsakymą dėl auditoriaus vardo suteikimo, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais teisiniais argumentais. Audito įstatymas nenustato jokių kitų galimų drausminių priemonių taikymo esant Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindui.

3.2. Tarnyba, priimdama ginčijamą Įsakymą V3-16, atsižvelgė į minėtą Tarnybos direktoriaus Įsakymą Nr. V3-47, į Lietuvos auditorių rūmų 2019 m, rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 1.9-S1301 „Dėl informacijos pateikimo“ ir į Audito priežiūros komiteto (toliau – Komitetas) 2019 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje pateiktą nuomonę, įformintą 2019 m. rugpjūčio 30 d. Komiteto protokole Nr. Al-7-1. Tarnyba rėmėsi ne tik svariais, bet ir nenuginčijamais įrodymais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Audito įstatymas aiškiai nustato atvejus, kada Tarnyba turi teisę panaikinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą. Audito įstatymo nuostatose nėra įtvirtinto jokio atskiro reikalavimo Tarnybai nusprendus panaikinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą, esant Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nustatytiems pagrindams, kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu atšaukti įsakymą dėl auditoriaus vardo suteikimo ar įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus tai padaryti. Sisteminė minėtų teisės aktų nuostatų analizė aiškiai leidžia suprasti, kad Tarnybai šiais teisės aktais suteikta teisė pačiai skirti auditoriams poveikio priemones. Taip pat Audito įstatymo nuostatose nėra numatyta jokių išimčių ar alternatyvų, kad, kai per nustatytą terminą auditorius neįvykdo pavedimų, dėl kurių auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, būtų taikomos kitos poveikio priemonės, nei nustatyta Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

6. Teismas nurodė, kad Tarnyba neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti Įsakymu Nr. V3-47, kadangi jis teismine tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis. Pareiškėjui auditoriaus pažymėjimas panaikintas tuo pagrindu, kad jis neįvykdė Įsakyme Nr. V3-47 nurodyto pavedimo per nustatytą terminą perlaikyti kvalifikacinį atestuoto auditoriaus audito egzaminą. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nerodė iniciatyvos laikyti kvalifikacinį auditoriaus egzaminą nei 2017 m., nei 2018 m., ir per Įsakyme Nr. V3-47 nustatytą ne ilgesnį negu dvejų metų terminą neįvykdė pavedimo perlaikyti kvalifikacinį auditoriaus audito egzaminą.

7. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neįvykdė Tarnybos direktoriaus Įsakymu Nr. V3-47 nustatyto pavedimo, dėl kurio auditoriaus (pareiškėjo) pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, teismas sprendė, kad Tarnyba, veikdama teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose, pagrįstai vadovaudamasi Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis ir atsižvelgdama į Įsakymą Nr. V3-47, Lietuvos auditorių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 1.9-S1301 bei kolegialaus patariamojo organo, t. y. Komiteto 2019 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokole įformintą nuomonę, kuriuose pateikti duomenys nėra nuginčyti jokia instancine (teismine ar neteismine) tvarka, panaikino pareiškėjo kaip auditoriaus pažymėjimo galiojimą.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam turėjo būti taikoma 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/56/ES 30a straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta poveikio priemonė – laikinas draudimas iki trejų metų teisės aktų nustatytą auditą atliekančiam auditoriui, audito įmonei arba pagrindiniam audito partneriui atlikti teisės aktų nustatytą auditą ir (arba) pasirašyti audito išvadas, teismas nurodė, kad taikyti minėtos direktyvos nuostatas tiesiogiai nėra pagrindo. Iš šios direktyvos 30a straipsnio 1 dalies formuluotės, kad „Valstybės narės numato, kad šios direktyvos, o kai taikytina – Reglamento (ES) Nr. 537/2014 nuostatų pažeidimo atveju kompetentingos institucijos turi įgaliojimus nustatyti ir (arba) taikyti bent šias administracines priemones ir sankcijas“ matyti, jog valstybių narių įstatymus leidžiančioms institucijoms palikta diskrecijos teisė spręsti, kokios (mažų mažiausiai (bent)) poveikio priemonės turi būti taikomos už nurodytus pažeidimus. Taigi audito pažymėjimo galiojimo panaikinimas yra apspręstas imperatyvių Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.

9. Teismas sprendė, kad Tarnybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas „Dėl auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ Nr. V3-16 yra pagrįstas ir teisėtas faktiniais duomenimis (jame nurodytas dokumentais), priimtas tokį sprendimą priimti įgaliotos institucijos, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 10. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

10.1. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas karantino paskelbimo dieną. Pareiškėjas tuomet buvo saviizoliacijoje ir posėdyje dalyvauti negalėjo. Teismas netenkino nei vieno pareiškėjo prašymo, neatsižvelgė į jo samprotavimus ir paaiškinimus, teismo išvados pagrįstos atsakovo naudai.

10.2. Atsakovas ginčijamu Įsakymu Nr. V3-16 panaikina tai, ko nesuteikė, o auditoriaus vardas, suteiktas Lietuvos Respiblikos finansų ministro įsakymu, yra neatšaukiamas. Audito įstatyme neapibrėžta, kaip elgtis žemesnio valdinio rango institucijai dėl sprendimų ir įvykių visumos iki priimant naujos redakcijos audito įstatymą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro neatšauktu įsakymu pareiškėjui neatimta teisė verstis audito veikla ir naudoti auditoriaus vardą.

11. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

11.1. Pareiškėjas ignoruoja imperatyvias Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, jog įstaiga (šiuo atveju – Tarnyba) savo nustatyta tvarka panaikina auditoriaus pažymėjimo galiojimą, kai per nustatytą terminą auditorius neįvykdo pavedimų, dėl kurių auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas. Audito įstatymas aiškiai nustato atvejus, kada Tarnyba turi teisę panaikinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir šiuo atveju yra akivaizdu, kad Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas neįvykdė Įsakyme Nr. V3-47 nustatyto pavedimo perlaikyti kvalifikacinį atestuoto auditoriaus audito egzaminą per ne ilgesnį negu dvejų metų laikotarpį, priėmusi skundžiamą Įsakymą Nr. V3-16, kuriuo panaikintas pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimas, veikė Audito įstatymu jai priskirtos kompetencijos ribose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. V3-16 „Dėl auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. V3-16 esant teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

15. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

16. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, teismas netenkino nei vieno jo prašymo, neatsižvelgė į jo samprotavimus ir paaiškinimus. Be to, teismo sprendimas priimtas karantino paskelbimo dieną, tuo metu pareiškėjas buvo saviizoliacijoje ir negalėjo dalyvauti teismo posėdyje.

17. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas netenkino jo prašymų, neatsižvelgė į jo paaiškinimus, teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

18. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, nėra pagrindo ir išvadai, jog teismas pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam. Pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. vasario 20 d., jam buvo suteikta teisė teikti prašymus, duoti paaiškinimus, užduoti klausimus atsakovo atstovei.

19. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba neturėjo teisės panaikinti jo kaip auditoriaus pažymėjimo galiojimo, nes teisė užsiimti auditoriaus veikla jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos finansų ministro, todėl tik jis tokią teisę gali atšaukti. Lietuvos Respublikos įstatymai neleidžia valdiniame pavaldume esančiai institucijai atšaukti aukštesnės institucijos išleistų norminių dokumentų.

20. Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Audito įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos, galiojusios ginčijamo Įsakymo Nr. V3-16 priėmimo metu.

21. Pagal Audito įstatymo 1 straipsnį šio įstatymo paskirtis: nustatyti finansinių ataskaitų audito atlikimo, auditoriaus pažymėjimo išdavimo ir auditoriaus įrašymo į auditorių sąrašą tvarką, audito įmonės pažymėjimo išdavimo ir jos įrašymo į audito įmonių sąrašą tvarką, auditorių ir audito įmonių profesinę veiklą, auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės užtikrinimo, auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės tyrimo, pažeidimų tyrimo, reguliuojamosios veiklos patikros kokybės tyrimo, nurodymų ir poveikio priemonių skyrimo ir auditorių ir audito įmonių viešosios priežiūros atlikimo tvarką, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos atlikti auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą įstaigos (toliau – Įstaiga) teises ir pareigas, Lietuvos auditorių rūmų veiklą.

22. Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Įstaiga savo nustatyta tvarka panaikina auditoriaus pažymėjimo galiojimą šiais atvejais: 1) kai per nustatytą terminą auditorius neįvykdo pavedimų, dėl kurių auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas; 2) auditoriui pakartotinai neišlaikius šio įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyto (nurodytų) egzamino (egzaminų) ilgiau kaip per trejus metus nuo tokio nurodymo davimo dienos; 3) skyrus šio įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą poveikio priemonę.

23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota atlikti auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą įstaiga yra Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1K-344 (toliau – Nuostatai)). Pagal ginčijamo Įsakymo V3-16 priėmimo metu galiojusios redakcijos Nuostatus, vienas iš Tarnybos tikslų yra finansinių ataskaitų audito ir reguliuojamosios veiklos ataskaitų ir (arba) reguliavimo apskaitos sistemos patikros, siekiant, kad būtų užtikrinta auditorių ir audito įmonių viešoji priežiūra (8.1 papunktis). Tarnyba, siekdama Nuostatų 8.1 papunktyje nustatyto veiklos tikslo, be kita ko, užtikrina auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybę (Nuostatų 9.1.1 papunktis); atlieka viešojo intereso įmonių auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės tikrinimus (Nuostatų 9.1.2 papunktis); atlieka auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės tyrimus, pažeidimų tyrimus ir reguliuojamosios veiklos patikros kokybės tyrimus (Nuostatų 9.1.3 papunktis); skiria poveikio priemones ir duoda nurodymus auditoriams, audito įmonėms, fiziniams ir juridiniams asmenims (Nuostatų 9.1.4 papunktis).

24. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą vertinti, kad Tarnyba įstatymų leidėjo valia turi teisę, o kartu ir pareigą, priimti įsakymą dėl auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo, nustačius bent vieną iš Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų atvejų. Tokia išvada nepažeidžia pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos teisės aktu hierarchijos. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai pažymėjo, kad Audito įstatymas aiškiai nustato atvejus, kada Tarnyba turi teisę panaikinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą. Audito įstatymo nuostatose nėra įtvirtinto jokio atskiro reikalavimo Tarnybai, nusprendus panaikinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą esant Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nustatytiems pagrindams, kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu atšaukti įsakymą dėl auditoriaus vardo suteikimo ar įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus tai padaryti. Pažymėtina ir tai, kad 2016 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos audito įstatymo Nr. VIII-1227 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-96 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti auditorių ir audito įmonių pažymėjimai prilyginami šio įstatymo nustatyta tvarka išduotiems pažymėjimams.

25. Nagrinėjamos bylos duomenimis, ginčijamas Įsakymas Nr. V3-16 priimtas įvertinus tai, kad pareiškėjas neįvykdė Tarnybos direktoriaus Įsakyme Nr. V3-47 nustatyto pavedimo perlaikyti kvalifikacinį atestuoto auditoriaus audito egzaminą per ne ilgesnį negu dvejų metų laikotarpį. Įsakyme Nr. V3-47 nustatytas kvalifikacinio atestuoto auditoriaus audito egzamino perlaikymo terminas baigėsi 2019 m. liepos 21 d. Lietuvos auditorių rūmai 2019 m. rugpjūčio 21 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 1.9-S1301 informavo Tarnybą, kad pareiškėjas prašymą Lietuvos auditorių rūmams leisti laikyti kvalifikacinį auditoriaus egzaminą pateikė tik 2019 m. balandžio 23 d., tačiau kvalifikacinių auditorių egzaminų laikymo datos buvo paskirtos 2017 m. rugsėjo 25 d., 2018 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjas nerodė iniciatyvos laikyti kvalifikacinį auditoriaus egzaminą nei 2017 m., nei 2018 m., todėl buvo įvertinta, jog jis per Įsakyme Nr. V3-47 nustatytą terminą neįvykdė pavedimo perlaikyti kvalifikacinį auditoriaus audito egzaminą.

26. Šių nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas neginčija, tačiau mano, jog auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimas yra per griežta drausminė priemonė. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai pažymėjo, kad Audito įstatymo nuostatose nėra numatyta jokių išimčių ar alternatyvų, kad kai per nustatytą terminą auditorius neįvykdo pavedimų, dėl kurių auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, būtų taikomos kitos poveikio priemonės, nei nustatyta Audito įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Europos Komisija nėra pateikusi pastabų dėl pareiškėjo skunde minimos 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/56/ES nuostatų netinkamo perkėlimo, ši direktyva yra perkelta į Audito įstatymą tinkamai bei nepraleidus nustatyto direktyvos perkėlimo termino, todėl nėra pagrindo direktyvos 30a straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas taikyti tiesiogiai.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktinės aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė