A-146-2840-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2840/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02468-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant Vildai Vaičiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Corpus A“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą (b. l. 1–4), kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-809).

Pareiškėjas rėmėsi 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas Nr.603) 2.2 punktu, kuris nustato, kad „ savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...>, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Šis reikalavimas nustatytas ir pagal naują nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto redakciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų sprendimų teisėtumo principu. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 (toliau – ir Teikimas Nr. 1T-36) ir 1T-39 pasiūlė atsakovui pašalinti pažeidimus - įsakymuose skirti bendrosios nuosavybės administratorius nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Į Teikimą Nr. 1T-36 buvo įtrauktas ir Administracijos direktorius Įsakymas Nr. 30-809, kuriuo pažeidžiant Administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimą, nebuvo nustatytas priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Vyriausybės atstovo teikimas turi būti apsvarstytas per 7 dienas nuo gavimo dienos, o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas Teikimą Nr. 1T-36 gavo 2011 m. spalio 20 d., tačiau apie jo vykdymą nepranešė. Todėl Vyriausybės atstovui atsirado pagrindas vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir kreiptis į teismą dėl atsakovo įpareigojimo Įsakyme Nr. 30-809 nustatyti šį mokestį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 22-28) paaiškino, kad Įsakymas Nr. 30-809 priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau - ir 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai), Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) bei įgyvendinant savivaldybių savarankiškąją funkciją.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. 2005 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką.Vyriausybės atstovas neginčijo nei 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1206 (toliau – ir Tarybos Sprendimas Nr.1206) „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau - ir Metodika) ir neprašė ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumą.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovas teigė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius nėra laisvas nustatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis apskaičiuojamas kiekvieną mėnesį vadovaujantis Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai (2005 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas) ir negali viršyti pagal šią Metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą – pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį.

Atsakovo nuomone Vyriausybė, Nutarimo Nr.603 2.2 punktu nustatydama savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinį, galimai viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir galimai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir 120 straipsnio 2 daliai. Atsakovo nuomone, įstatymu nenumatytas bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, galimai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsakovas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 34–35) pareiškė nuomonę, kad Įsakyme Nr. 30-809 nustatytas įpareigojimas atitinka teisės aktus, nes juo UAB „Corpus A“ nustatyta prievolė kildinama iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1. punkto, todėl pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Pagal CK 4.84 straipsnio 3 dalį administratorius veikia ne pagal pavyzdinius nuostatus, o pagal konkrečios savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus teismas nustatė, kad Administracijos direktorius 2011 m. birželio 15 d. priėmė įsakymą Nr. 30-809, kuriuo papildė Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-117) patvirtintą UAB „Corpus A“ administruojamų daugiabučių namų sąrašą 17, 18 ir 19 eilutėmis pagal priedą. Įsakymo Nr. 30-809 2.2 punktu, be kita ko, įpareigojo UAB „Corpus A“ neviršyti pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio (b. l. 29–30). Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. parengė teikimus Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 Administracijos direktoriui ir merui, kuriais pasiūlė Administracijos direktoriui svarstyti dėl išvardytų įsakymų, tarp jų ir Įsakymo Nr. 30-809 pakeitimo. nustatant paskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 5–9). Teikimas grindžiamas Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (redakcija nuo 2011 m. spalio 19 d.) nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (fizinio asmens vardas ir pavardė, deklaruota gyvenamoji vieta, adresas korespondencijai siųsti; juridinio asmens – pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Nuo 2010 m. kovo 19 d. galiojo beveik analogiška šio punkto redakcija, tik joje nebuvo nuorodos į viešuosius pirkimus.

Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2 punktas reglamentuoja apskritai tvarką, kaip yra skiriamas butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administratorius, kas jį skiria, kokie reikalavimai keliami tokiems administratoriams, ką savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas turi nurodyti sprendime skirti administratorių ir pan. Šio Nutarimo 1 punktu yra patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, kuriuose jau nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas turi skirtingus adresatus – 2.2 punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1 punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalinti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui).

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kurioje pažymėta, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 603 priimtas vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms.

Atsakovo teigimu, Įsakymas Nr. 30-809 priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Teismas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktas (redakcija nuo 2010 m. sausio 1 d.) nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Vadovaudamasis šiuo teisiniu reguliavimu, teismas konstatavo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas Administracijai.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas, be kitų šiame punkte išvardytų dalykų, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje numatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Atsakovo argumentus, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, teismas atmetė kaip nepagrįstus, pabrėždamas, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis apskritai nėra Pavyzdinių nuostatų dalis, juo imperatyviai suformuluotas reikalavimas, nurodantis, koks turi būti sprendimo skirti administratorių turinys. Visi Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimai yra numatyti CK normose, ir tai nėra naujai Vyriausybės nustatyti reikalavimai.

Pirmos instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai remiasi Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu ir nepagrįstai aiškina, jog tarp šios nuostatos ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto yra prieštaravimas. Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkte kalbama ne apie administravimo mokestį namui, kuris turi būti nustatytas administravimą nustatančiame akte, o apie tai, kaip bendrosios nuosavybės administratorius (šiuo atveju paskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu) privalo apskaičiuoti mėnesinius mokesčius ir įmokas patalpų savininkams. Be to, nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita 8.1 punkto redakcija, kurioje yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tuo tarpu Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek šiuo metu yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį, t. y. jis turi būti nustatytas, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, faktas, jog ginčijamas Įsakymas Nr. 30-809 priimtas vadovaujantis Metodika, neatleidžia Administracijos direktoriaus nuo CK ir Vyriausybės nutarime Nr. 603 įtvirtintos pareigos administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį. Akivaizdu, kad šis mokestis turi atitikti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką, nes taip nustato Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas. Taigi, jokio prieštaravimo savivaldybės tarybos patvirtintam sprendimui nebus, jeigu savivaldybės administratorius nustatys mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą laikantis savivaldybės tarybos nustatytų taisyklių.

Teismo vertinimu, sprendžiant ginčą, itin reikšmingas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris paaiškinamas taip: savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Įsakymas Nr. 30-809, kurį prašoma įpareigoti papildyti, šiuo metu neatitinka Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto, CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, todėl yra neteisėtas.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog, pakeitus Įsakymo Nr. 30-809 nuostatas taip, kad jos atitiktų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimus, Įsakyme Nr. 30-809 liks prieštaringos nuostatos. Pažymėjo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos leidžia atlikti pakeitimus, todėl Administracijos direktorius privalėjo pakeisti Įsakymo Nr. 30-809 nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams).

Ištyręs byloje surinktus įrodymus bei išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad Įsakymas Nr. 30-809, kuriuo UAB „Corpus A“ paskirta Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi, turi neprieštarauti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimams, o tuo pačiu ir CK 4.238 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tai galima pasiekti tenkinant Vyriausybės atstovo prašymą ir įpareigojant Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-809, todėl pareiškėjo prašymą tenkino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, pažymėdamas, kad teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijai.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 69–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1, 2 dalimis ir 143 straipsniu:

1. Siekiant nustatyti, ar Administracijos direktorius Įsakyme Nr. 30-809 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, apelianto manymu, buvo būtina taikyti 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Šios normos teisėtumo klausimo Vyriausybės atstovas byloje nekėlė, ji nebuvo pripažinta prieštaraujančia Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar šiuo nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas pagal 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus veikė teisėtai, t. y. vadovavosi galiojusiomis norminių teisės aktų nuostatomis.

2. Įsakymas Nr. 30-809 yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Corpus A“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų minėto įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, kurie turėjo būti įtraukti į bylą pagal ABTĮ 48 straipsnio nuostatas. Neįtraukus bendrųjų patalpų savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, o teismas faktiškai nusprendė dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nebuvo įtraukti į bylą.

3. Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo Teikimo Nr. 1T-36, kadangi jis prieštaravo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktorius neturi teisės nevykdyti norminių aktų reikalavimų, taigi, Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams. Tokią išvadą apeliantas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. AS858 -293/2011, kurioje šis teismas išaiškino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje įgaliojimų ribas ir jų įgyvendinimo tvarką.

4. Teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Įsakymą Nr. 30-809 papildžius punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) 8.1 punktu, ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be to, tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, nustatyto pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką, arba administratoriui taikant mažesnes (konkurencingas) administravimo kainas, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Administratorius, veikdamas konkurencinėje aplinkoje, negalėtų įtakoti administracinio mokesčio dydžio sumažinimo. Be to, tuo atveju, jei administratorius taikys mažesnį mokestį, nei nurodytas Įsakyme Nr. 30-809, bus pažeidžiama konkurencija. Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Teismo sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme Nr. 30-809, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktais išaiškinimais, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

6. Pirmos instancijos teismas sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Apelianto teigimu, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nesuteikia teismui teisės sprendime atsisakyti aiškinti ginčo santykį reglamentuojančių teisės normų ar nemotyvuoti sprendimo, kuriuo atsisakoma kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tai sudaro pagrindą teigti, jog atsakovo teisės byloje buvo pažeistos iš esmės (ABTĮ 25 str. 1 d., 86 str. 3 d.), o teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 90–98) nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1.Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kai toks įpareigojimas tiesiogiai kyla tiek iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų. Administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas pažymi, kad kitoje administracinėje byloje ir kitais pagrindais jis kreipėsi į teismą dėl 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų teisėtumo ištyrimo, tačiau Administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - ir 2012 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) pakeitus ginčijamas nuostatas (tarp jų Nuostatų 8.1 punktą), suderinant jas su Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta, Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo. Taigi atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis neva negali vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi.

2. Į bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl negalima sutikti su atsakovo išreikšta pozicija, kad, neįtraukus savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, ir kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

3. Apelianto minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. AS858 -293/2011 neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, todėl šioje byloje netaikytina.

4. Tiek nustatytas pagal Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, jog buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra. Nors minimi teisės aktai reguliuoja skirtingų subjektų pareigas ir šioje byloje nėra sietini, pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovui kylančios abejonės dėl administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius šiuo metu yra visiškai pašalintos, nes galiojančių Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas bei savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas numato, jog administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

5. Mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 nutarimo 2.2 punkte. Šiose normose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pareiškėjas pažymi, kad minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nagrinėjamu atveju jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (šiuo konkrečiu atveju – Administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant, ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

6. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatyta jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, tik pakartotos įstatymų leidėjo Civiliniame kodekse įtvirtintos nuostatos, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų konstitucingumo, ir jis pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

7. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais – t. y. 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatą, suderindamas ją su Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, taip pat kai kuriais įsakymais papildomai bendrosios nuosavybės administratoriams priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį (0,12 Lt/kv. m) per mėnesį (2012 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. 30-666 ir 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 30-866) – de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (Civilinio kodekso ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603) reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. ) palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr.1T-36 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šio Teikimo priede išvardytų įsakymų, tarp jų dėl Įsakymo Nr.30-809, pakeitimo, t.y. pasiūlė pašalinti šio Įsakymo neatitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 2.2 punktui, tačiau atsakovas pasiūlymo nevykdė. Todėl Vyriausybės atstovas, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str.1 d.1 p.), pasinaudojo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (ABTĮ 13 str.1 d.) dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą procedūros nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (SAPĮ 5 str.1 d.1 p., 5 str. 2 d.2 p.).

Vyriausybės atstovas Teikime Nr.1T-36 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymo Nr.30-809 neatitikimą aukštesnės galios teisės akto normai - Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 2.2 punktui.

Vyriausybės Nutarimo Nr.603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakymo Nr.30-809 priėmimo metu galiojusio Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr.1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A662-2481/2012), atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Įsakymo Nr.30-809 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, taip pat (nenurodant konkrečių normų) Vyriausybės Nutarimu Nr. 603, 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr.1-1794 „Dėl daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. Įsakymo Nr.30-809 1 punktu atsakovas papildė 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Corpus A“ administruojamų namų sąrašą 17,18 ir 19 eilutėmis pagal priedą (gyvenamieji namai Mironaitės g. Nr.16, Nr.18. Nr. 24). Minėto Įsakymo 2 punktu atsakovas įpareigojo UAB „Corpus A“ įregistruoti minėtų bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre (2.1 p.) ir neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr.1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, t.y. nenurodė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą atsakovas jau buvo patvirtinęs naujos redakcijos (2012 m. vasario 29 d. įsakymas Nr. 30-454) Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Šis norminis teisės aktas buvo priimtas po to, kai Vyriausybės atstovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų teisėtumą (Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr.30-637). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012 Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr.www.vilnius.lt) pakeitė 2005 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (2001 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr.30-637 redakcija) ir juos suderino su Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostatomis. 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „ už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.<...>“. Įsakymo Nr.30-809 priėmimo metu, kaip jau minėta, galiojo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau atsakovas minėtais 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais, iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2005 ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos nuostatai) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto reikalavimo Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas 2012 m. gegužės 7 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėjo aplinkybė, kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr.30-1519 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“(toliau – ir Įsakymas Nr.30-1519) 4 punktu pripažino netekusiu galios 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (žr.www.vilnius.lt). Nustatyta, kad Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d.

įsakymu Nr. 30-117, kuris buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.30-2613 (žr.www.vilnius.lt), UAB „Corpus A“ buvo paskirta daugiabučių namų pagal pridėtą sąrašą patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore iki 2009 m. gruodžio 31 d., po to 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 30-24 – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 30-117 buvo keletą kartų papildytas (2008 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr.30-2185; 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr.30-2614; 2009 m.gegužės 29 d.

įsakymas Nr.30-962; 2010 m. vasario 12 d. įsakymas Nr.30-358; 2010 m. spalio 18 d. įsakymas Nr.30-1913; 2011 m. kovo 24 d. įsakymas Nr.30-419; 2011 m. birželio 15 d. įsakymas Nr.30-809; 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr.30-1592). Išvardytais įsakymais, tarp jų 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr.30-809 dėl kurio pareiškėjas iškėlė šį administracinį ginčą, Administracijos direktorius papildydavo 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr.30-117 ir taip atitinkamai koregavo priskirtų UAB „Corpus A“ administruoti daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, tačiau nė vienu atveju nebuvo nurodytas bendrosios nuosavybės administravimo mokestis.

Administracijos direktorius Įsakymo Nr.30-1519 4 punktu panaikindamas 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr.30-117, paskyrė UAB „Corpus A“ Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore (1 punktas) terminuotai (iki Vyriausybės nustatyta tvarka bus paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.); patvirtino administruojamų namų sąrašą (Įsakymo Nr.30-1519 priedas), į kurį įtraukti ankstesniais įsakymais priskirti administruoti ir neišbraukti daugiabučiai namai (2 punktas) bei įpareigojo UAB „Corpus A“ įregistruoti Nekilnojamojo turto registre šio Įsakymo priede nurodytų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą.

Administracijos direktoriui Įsakymu Nr.30-1519 pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr.30-117, nagrinėjamam ginčui aktualus šio įsakymo papildymas (Įsakymas Nr.30-809) taip pat yra netekęs galios. Atsakovui priėmus Įsakymą Nr.30-1519 į jo priede nurodytą UAB „Corpus A“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, be kita ko, įtraukti daugiabučiai gyvenamieji namai M.Mironaitės g. Nr.16, Nr.18, Nr.24, Vilniuje, kurie buvo nurodyti Įsakymu Nr. 30-809 papildant Įsakymą Nr. 30-117. Taigi šių daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų administravimo teisinius santykius reguliuoja ne 2011 m. birželio 15 d.

įsakymas Nr.30-809, o 2012 m. liepos 20 d. įsakymas Nr.30-1519. Nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymą Nr. 30-809 nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-117, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-809, kuriuo papildytas 2008 m. sausio 18 d.

įsakymas Nr. 30-117, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.

Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti .

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius