2016-09-07 Nr. AB-16990-3-64-3-00520-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-57-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00520-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. M. prašymą atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015 pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas N. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 30 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 m. spalio 16 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Atvykstant ar išvykstant etapu, asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas būdamas sveikas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Natūralaus apšvietimo neužtikrinimas pakenkė jo regėjimui. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją. Taip pat pareiškėjas prašė netaikyti jo reikalavimui senaties termino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 70–78) atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių TI paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,56 iki 6,65 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 240 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) 2012 m. liepos 18 d. tikrino kamerą Nr.

46. Nustatyta, kad minėtoje kameroje pelėsio nėra; lubų dažų danga vietomis lupasi, reikalingas paprastasis remontas. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktu, gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių patvirtinimo ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Remdamasis nurodytais argumentais, atsakovas pabrėžė, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu (b. l. 93–98) pareiškėjo N. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad šioje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2012 m. spalio 16 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

Spręsdamas, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti pareiškėjo reikalavimo daliai senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalimis, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi bei konstatavo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, nes tik 2015 m. vasario 20 d. kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, b. l. 6). Todėl šiuo atveju teismas nusprendė taikyti trejų metų senaties terminą, pradedant jį skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Atsižvelgdamas į CK 6.271 straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2012 m. spalio 16 d., Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 90 (plotas 19,95 kv. m), Nr. 102 (plotas 16,63 kv. m), Nr. 53 (plotas 18,74 kv. m), Nr. 46 (plotas 18,33 kv. m), Nr. 94 (plotas 18,76 kv. m), Nr. 17 (plotas 18,47 kv. m). Iš byloje esančios pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos.

Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, teismas minėtas aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai bei konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2012 m. spalio 16 d., iš viso 148 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu, atvykstant ar išvykstant etapu, asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Iš byloje esančio Šiaulių VSC 2012 m. liepos 19 d. patikrinimo akto Nr. EP-289 (b. l. 51–53) teismas nustatė, kad kameroje Nr. 46, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas ir nustatyta, kad kameroje pelėsio nėra, lubų dažų danga vietomis (virš sanitarinio mazgo) lupasi, kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 62 punkto pažeidimas).

Kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Šiaulių VSC patikrinimai atlikti nebuvo. Iš Šiaulių VSC 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akto Nr. EP-254 teismas nustatė, kad Priėmimo paskirstymo skyriuje laikino sulaikymo kamerose nustatyti higienos normos pažeidimai (nelygios grindys, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, kamerose reikalingas paprastasis remontas. Kitose pareiškėjo nurodytose patalpose higienos normų pažeidimų bylai aktualiu laikotarpiu nenustatyta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 20), taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.).

Pažymoje „Apie N. M. laikymo sąlygas“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio teismas nustatė, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjui sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu.

Pareiškėjas dėl pablogėjusio regėjimo į gydytojus nesikreipė, o ginčui aktualaus laikotarpio pabaigoje, t. y. 2012 m. spalio 18 d., nustatyta, kad pareiškėjas yra sveikas (b. l. 13). Pareiškėjo argumentus dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis teismas nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ar ne, dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis Šiaulių TI administracijai skundų bei prašymų neteikė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, taip pat į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos reikalavimus, buvo laikomas patalpose, kurios neatitinka higienos normos reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o apskaičiuotina pinigine išraiška.

Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, įvertino turimų įrodymų visumą, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-275/2014 ir kt.), atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams ir 4 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), taip pat į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.).

Taip pat teismas įvertino pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį) bei vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 700 Eur.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą teismas tenkino iš dalies.

III. Pareiškėjas N. M. 2015 m. birželio 4 d. (pagal pašto spaudą ant voko) padavė teismui apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai, kartu pateikė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (b. l. 100–108).

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 11 d. nutartimi (b. l. 122–124) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatyme numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 129–130) prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti, atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir priimti apeliacinį skundą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 137–138) prašė pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi (b. l. 143–146) pareiškėjo N. M. atskirąjį skundą atmetė ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį paliko nepakeistą.

2015 m. spalio 8 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo N. M. 2015 m. spalio 5 d. prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo (b. l. 148).

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi (b. l. 150) pareiškėjo prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo padavimo terminą atsisakė priimti.

Pareiškėjas N. M. atskiruoju skundu (b. l. 155) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį ir atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 159–161) prašė pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi (b. l. 163–166) pareiškėjo N. M. atskirąjį skundą atmetė ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį paliko nepakeistą.

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. balandžio 15 d. gautas (išsiųstas 2016 m. balandžio 12 d.; b. l. 191) pareiškėjo N. M. prašymas atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015 (b. l. 172).

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad, jo manymu, administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015 priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo yra šališkas. Teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI nepateikė į bylą konkrečių duomenų apie tikslų kiekvienoje kameroje laikomų asmenų skaičių, kameros plotą, taip pat teismas neįvertino, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė kameroje esantis inventorius. Be to, byloje nėra Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos dėl kameros atitikimo higienos normų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo N. M. prašymas atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015. Atsižvelgdama į tai, kad prašymas atnaujinti procesą buvo pateiktas iki 2016 m. liepos 1 d. naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399) įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 3 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo pateiktą prašymą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjo pateikto prašymo kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Nurodytas proceso atnaujinimo tikslas lemia, kad proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, o ABTĮ 156 straipsnyje reglamentuojami prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Taikant šią įstatymo normą pirmiausia tikrinama, ar asmuo prašymą atnaujinti procesą padavė nepraleidęs įstatymu nustatyto termino ir tik tuo atveju, jei nustatoma, kad terminas nepraleistas, tikrinama, ar prašymas pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie aplinkybes, kurios prašyme atnaujinti procesą kaip atitinkamas proceso atnaujinimo pagrindas, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009). Be to, pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesių termino pradžios nustatymas gali skirtis priklausomai nuo pagrindo, nurodyto prašyme dėl proceso atnaujinimo.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015, kurioje teisminis procesas baigėsi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu, nenurodo nė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateikto baigtinio proceso atnaujinimo pagrindų sąrašo. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo priimant sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015 atliktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas administracinės bylos procesas. Įstatymas nenumato galimybės atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad suinteresuotas asmuo nesutinka su įrodymų vertinimu ir siekia, kad būtų atliktas pakartotinis bylos įrodymų tyrimas ir faktinių aplinkybių vertinimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 52).

Nors byloje nėra rašytinių duomenų apie konkrečią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo įteikimo datą (sprendimo kopiją teismas išsiuntė 2015 m. gegužės 20 d., b. l. 99), tačiau iš 2015 m. birželio 4 d. prašymo teismui atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą turinio matyti, kad pareiškėjas teigė, jog teismo sprendimas jam buvo įteiktas 2015 m. gegužės 25 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. išsiuntė pareiškėjui 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį, kuria netenkino pareiškėjo atskirojo skundo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, paliko nepakeistą.

Aptarti bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 12 d. kreipdamasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015 praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.

Nustačius, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą tokiam prašymui pateikti, pareiškėjo prašymas netenkinamas ir atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015 atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1555-621/2015 pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas