2016-06-17 Nr. AB-12947-3-63-3-01065-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1832-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01065-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei S. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, KRATC) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 318,29 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (b. l. 3–4).

Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu KRATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Turto objektas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. apmokestintas 364,92 Eur dydžio vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovė į pareiškėjo sąskaitą įmokėjo 46,63 Eur, todėl liko 318,29 Eur įsiskolinimas. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą paskaičiuota pagal valdomo turto plotą ir pagrindinę tikslinę objekto naudojimo paskirtį.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 14–17) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės S. B. pareiškėjui 302,36 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitoje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1–2 punktų nuostatomis. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T1-79 buvo pritarta koncesijos sutarčiai „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus funkcijų perdavimo ir vykdymo“, kurios 41 punktu KRATC suteikta teisė rinkti Vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai; Nuostatų redakcijos 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. gegužės 6 d. Nr. T2-114; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330; 2011 m. spalio 27 d. Nr. T2-345; 2012 m. kovo 29 d. Nr. T2-86; 2012 m. liepos 26 d. Nr. T2-200; 2012 m. spalio 23 d. Nr. T2-251). Teismas vadovavosi Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktu, V skyriumi ir Nuostatų 1 priedu.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, kurioje pažymėta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kurio bendras plotas 64,42 kv. m. Atsakovei nuosavybės teise valdant nekilnojamąjį daiktą, ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai atsakovei apskaičiavo vietinę rinkliavą ir pateikė mokėjimo pranešimą sumokėti vietinę rinkliavą. Pažyma apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-2114 patvirtina, kad turto objektas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. apmokestintas 364,92 Eur suma. Atsakovė į pareiškėjo sąskaitą įmokėjo 46,63 Eur, todėl liko 318,29 Eur įsiskolinimas. Duomenų, kad atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleista nuo rinkliavos mokėjimo, nėra. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatomis. Šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Kartu akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva).

Pareiškėjas į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo kreipėsi 2015 m. liepos 22 d. ir ši data laikytina MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia. Todėl, vadovaujantis nustatytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava apskaičiuota už einamuosius metus (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus pagal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Įvertinus, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 1 d. už turto objektą už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmestas kaip nepagrįstas.

Byloje pateikta pažyma apie skolą dėl vietinės rinkliavos įrodė, kad atsakovei už minėtą turto objektą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuotas 15,93 Eur įsiskolinimas. Teismui konstatavus, kad yra pasibaigęs įvardijamų sumų, t. y. 15,93 Eur priverstinio išieškojimo senaties terminas, reikalavimas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas, todėl atitinkamai mažintina priteistinos vietinės rinkliavos suma už šį nekilnojamojo turto objektą iki 302,36 Eur (318,29 Eur – 15,93 Eur).

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Atsakovė tinkamai nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnis).

III. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą toje dalyje, kurioje atmestas prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą, apskaičiuotą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., kitą sprendimo dalį paliekant galioti (b. l. 20–21).

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, kadangi ji nustato mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Tuo tarpu pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl jau apskaičiuotos vietinės rinkliavos priteisimo, t. y. į teismą pareiškėjas kreipėsi tam, kad būtų priverstiniu būdu išieškota nesumokėta ir atitinkamais metais apskaičiuota vietinė rinkliava. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu analogiškoje byloje Nr. A-309-422/2015 ieškinio senaties netaikė ir priteisė visą vietinės rinkliavos skolą nuo 2008 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės S. B..

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 302,36 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą ir nepriteisė vietinės rinkliavos skolos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako: Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (netinkamai) jo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo taikė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti pagal analogiją turi būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios vyraujančios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1712-442/2015 ir kt.). Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo aktualios ir vyraujančiuos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 22 d. (pagal gavimo spaudą ant prašymo, reg. Nr. I-1051, b. l. 3), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan