2025-06-16 Nr. CB-3489-2-55-3-00716-2023-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-1977

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00716-2023-6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės,

susipažinusi su 2025 m. gegužės 20 d. paduotu atsakovų R. P. ir T. P. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo,

n u s t a t ė :

Atsakovai R. P. ir T. P. antrą kartą padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo papildoma nutartis, kuria ieškovams M. R. ir A. R. iš atsakovų priteista lygiomis dalimis po 3507,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.

Atrankos kolegija 2025 m. gegužės 6 d. nutartimi Nr. DOK-1487 atsisakė priimti ankstesnį atsakovų paduotą kasacinį skundą, konstatavusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovų paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis grindžiamas naujais argumentais, kuriais teigiama, jog teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias teismo pareigą savo iniciatyva (ex officio) įvertinti nesąžiningas vartojimo (teisinių paslaugų) sutarties sąlygas, nukrypo nuo ESTT ir kasacinio teismo praktikos, o tai lėmė neteisingą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bei atsakovų teisės į teisingą teismą pažeidimą, nes iš jų nepagrįstai priteistos ieškovų tariamai patirtos bylinėjimosi išlaidos, neatitikusios realumo ir sąsajumo kriterijų. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Byloje apskritai nepateikta ne tik ieškovų ir jų atstovo teisinių paslaugų sutartis (pateikta tik atstovavimo sutartis), bei nenurodyta kaina už teiktas teisines paslaugas ir jos apmokėjimo tvarka. Tai reiškia, kad bylą nagrinėję teismai, turėję pareigą kvalifikuoti ieškovų ir jų atstovo advokato teisinių paslaugų sutartį vartojimo sutartimi, todėl turėdami aktyvią pareigą ex officio vertinti patirtas ieškovų teisines išlaidas (sąlygų, kuriomis jos nustatomos, nesąžiningumą vartotojo atžvilgiu), šios pareigos apskritai nevykdė.

2. Ieškovų su atstovu sudarytos atstovavimo sutarties nuostatos ir apmokėjimo už tariamai suteiktas teisines paslaugas tvarka pažeidžia 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvoje 93/13/EEB Dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva) keliamus vartojimo sutarties sąlygų aiškumo, skaidrumo reikalavimus. Vartotojai neturi pareigos mokėti už teisines paslaugas nesant tinkamo (aiškaus, nedviprasmiško) pagrindimo.

3. Teismai visiškai nevertino ir ieškovų pateiktų duomenų sąsajumo su byla, kurie taip pat reikšmingi sprendžiant nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų kontrolės klausimą. Ieškovai pateikė tik vieną mokestinį dokumentą (2024 m. spalio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. NOOR-2410-0168), kurioje išvis nedetalizuotos suteiktos teisinės paslaugos. Teismai laikė, kad ieškovai įgijo teisę į 6413 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nors ieškovai nepateikė teisėtų tokį reikalavimą pagrindžiančių duomenų (reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos – faktūros). Tokia išvada padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, skundžiamų teismų nutarčių motyvus ir jų pagrindu padarytas išvadas, sprendžia, kad ir antrą kartą paduotame kasaciniame skunde neformuluojami tokie teisės klausimai, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtų nutarčių priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo ESTT ir kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Atsakovai kasaciniame skunde, be to, pateikė prašymą kasaciniam teismui kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą tokiu klausimu: Ar teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo (paskirstymo) civiliniame procese klausimą, kai tarp šalies ir jos atstovo (advokato ar advokato padėjėjo) susiklosto vartojimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu prašoma jai priteisti bylinėjimosi (advokato pagalbos) išlaidas, privalo atlikti Direktyvoje nustatytą nesąžiningų vartojimo (teisinių paslaugų) kontrolę ex officio, siekiant užtikrinti tinkamą kitos ginčo šalies teisės į teisingą teismą apsaugą?

CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis). ESTT suformulavo išimtis, kurioms esant, neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 13, 14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-381/2024, 91 punktas).

Vis dėlto galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti. Tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016 39 punktą).

Atsakovai poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo grindžia tuo, kad teismai „mechaniškai“ taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, o imperatyvias vartojimo teisinius santykius reglamentuojančias taisykles apskritai „praleido“. ESTT ir kasacinio teismo praktikoje dar nebuvo nagrinėti klausimai dėl nesąžiningų vartojimo (teisinių paslaugų) kontrolės neįgyvendinimo pasekmių sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus. Kreipimasis į ESTT šiuo klausimu yra būtinas, siekiant užtikrinti veiksmingą Europos Sąjungos teisės taikymą ypač tokioje jautrioje srityje kaip vartotojų teisių apsauga.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais yra įgyvendinta Lietuvos nacionalinėje teisėje. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas).

Vis dėlto teismas pareigą ex officio tikrinti vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams įgyvendina ne dėl bet kurios vartojimo sutarties, o tik dėl tos, dėl kurios teisme kyla ginčas tarp verslininko ir vartotojo. Jeigu vartotojas ar verslininkas nekelia teisme ginčo dėl vartojimo sutarties, joks kitas trečias asmuo negali inicijuoti ginčo teisme dėl kitų asmenų sudarytos vartojimo sutarties, išskyrus asmenis, turinčius teisę ginti viešąjį interesą savo kompetencijos ribose pagal įstatymą, o teismas negali tikrinti konkrečios vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu nesant teisme ginčo dėl tokios vartojimo sutarties.

Pateiktame kasaciniame skunde nurodomos situacijos atveju kasacinį skundą teikiantys atsakovai iš esmės kelia klausimą ne dėl jų ir kitos bylos šalies sudarytos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi ir jos patikrinimo sąžiningumo vartotojo atžvilgiu aspektu, o dėl kitos bylos šalies su ją atstovaujančiu advokatu sudarytos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi ir jos patikrinimo sąžiningumo aspektu, kai ginčo tarp pastarosios sutarties šalių nėra.

Atrankos kolegija, įvertinusi atsakovų prašymo argumentus, atsižvelgdama į Europos Sąjungos teisinį reglamentavimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir ESTT bei kasacinio teismo pateiktus šiuo klausimu išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo atsakovų nurodytu klausimu. Minėta, kad taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Byloje nekilo ieškovų (vartotojų) ginčas dėl sudarytos su jų advokatu atstovavimo sutarties sąlygų nesąžiningumo, todėl nebuvo pagrindo taikyti vartojimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Agnė Tikniūtė