2013-08-28 Nr. AB-4383-3-65-3-00198-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-575/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00198-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.) ir E. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. ir E. R. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas ir pareiškėjų Z. S., A. P. bei E. R. atstovas R. J. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimui; panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 1-50-31 ir Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano sprendinius, susijusius su schemoje nurodyta ginčo teritorija. Taip pat pateikė reikalavimą dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Prašė įpareigoti, Administracijos direktoriui suformavus ir patvirtinus ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą, nustatyta tvarka atkurti L. J., G. J. M. ir E. P. (visiems po mirties) nuosavybės teises natūra į Panevėžio mieste esančią buvusio savininko žemę.

Pareiškėjas ir pareiškėjų Z. S., A. P. bei E. R. atstovas R. J. patikslintu skundu (b. l. 110-115, II t.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, pateikdamas naujus reikalavimus (patikslinto skundo 3-5 punktai): panaikinti Tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1-98, Panevėžio valstybinės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. sausio 24 d. patikrinimo akto Nr. TP1-202(18.4.) ir Administracijos Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo 2012 m. gruodžio 17 d. protokolo Nr. 12D-57 dalis dėl ginčo teritorijos, pažymėtos pateiktoje schemoje.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus administraciniame teisme pareiškėjo ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R. atstovo R. J. patikslinto skundo papildymo 4 ir 5 punktuose suformuluotus reikalavimus dėl Panevėžio valstybinės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. sausio 24 d. patikrinimo akto Nr. TP1-202(18.4) ir Administracijos Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo 2012 m. gruodžio 17 d. protokolo Nr. 12D-57 dalių panaikinimo. Įpareigojo R. J. sumokėti 100 Lt žyminį mokestį ir vėliausiai iki 2013 m. gegužės 10 d. pateikti teismui tai patvirtinančius duomenis. Išaiškino, kad administracinis teismas gali visiškai ar iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gavęs motyvuotą ir atitinkamais įrodymais pagrįstą prašymą atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Teismas konstatavo, kad dėl patikslinto skundo 1, 2, 6-8 punktuose suformuluotų reikalavimų jau yra spręsta ankstesnėse teismo nutartyse, todėl dėl šių reikalavimų nepasisakė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad teisminio ginčo objektu gali būti tik tie viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia tam tikras teisines pasekmes, t. y. pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus teisėtus interesus. Nustatė, kad iš skundžiamų dokumentų teisiškai reikšmingas pasekmes sukelia tik Tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. 1-98, o kiti ginčijami dokumentai tėra tarpiniai, procedūrinio pobūdžio dokumentai, nagrinėjamo ginčo atveju nesukuriantys teisinių pasekmių. Pabrėžė, kad reikalavimas panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą nėra tiesiogiai sietinas nei su administracinėje byloje atsakovais dalyvaujančių viešojo administravimo subjektų vilkinimu atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nei su žalos atlyginimu, nei su sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimu, todėl ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1, 11 punktuose, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės netaikytinos šio reikalavimo apmokestinimui žyminiu mokesčiu.

III. Pareiškėjas ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R. atstovas R. J. atskiruoju skundu (b. l. 124-126, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutarties dalį panaikinti ir priimti nagrinėjimui teisme reikalavimus panaikinti Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 dalį, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus teritorijų planavimo dokumento 2013 m. sausio 24 d. patikrinimo akto Nr. TP1-202 dalį bei Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo 2012 m. gruodžio 17 d. protokolo Nr. 12D-57 dalį; atleisti pareiškėjus nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvais žyminio mokesčio nustatymo klausimu. Teigia, kad teismui pateiktas pagrindinis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovams suformuoti ginčo teritoriją ir atkurti pretendentams į ją nuosavybės teises natūra. Tokiam reikalavimui taikoma Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti bylos šalių atleidimą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Pareiškėjams už ginčo žemę nėra atsiskaityta nei vienu įstatymo nustatytu būdu, taigi atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vilkina priimti tokį sprendimą. Pagal ABTĮ 1 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami asmenys kitais šiame kodekse ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. Būtent toks atvejis ir yra nagrinėtinas šioje byloje, nes atsakovų neveikimas (veiksmai) pareiškėjams nustatė tam tikras teises ir pareigas, sukėlė tam tikras teisines pasekmes (pakeitė žemės statusą) ir tai pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus. Mano, kad teismui pripažinus, jog teisiškai reikšmingas pasekmes sukelia tik Tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. 1-98, skundžiama teismo nutartimi turėjo būti pasisakyta dėl patikslinto skundo 1 reikalavimo, t. y. panaikinti Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 1-25-1 dalyje dėl juo nustatytų visuomeninės paskirties sprendinių ginčo teritorijos schemoje pateikta apimtimi. Daro išvadą, kad teismas nepagrįstai atmetė patikslinto skundo 4 ir 5 reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Atskiruoju skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsisakyta priimti kaip nenagrinėtinus administraciniame teisme patikslinto skundo papildymo 4 ir 5 punktuose suformuluotus reikalavimus dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus teritorijų planavimo dokumento 2013 m. sausio 24 d. patikrinimo akto Nr. TP1-202 ir Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo 2012 m. gruodžio 17 d. protokolo Nr. 12D-57 dalių panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti šiuos reikalavimus, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad atsisakoma priimti skundą, jeigu toks skundas nėra nagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismo nuomone, minėti dokumentai tėra tarpiniai, procedūrinio pobūdžio dokumentai, nagrinėjamo ginčo atveju nesukuriantys teisinių pasekmių.

Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Be to, iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Panevėžio miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo 2012 m. gruodžio 17 d. protokole Nr. 12D-57 (b. l. 48, II t.) nurodyta, jog buvo svarstytas atitinkamų teritorijų prie esamų daugiaaukščių gyvenamųjų namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste detalusis planas, buvo nutarta derinti teritorijos detalųjį planą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2013 m. sausio 18 d. Administracija pateikė prašymą patikrinti teritorijų planavimo dokumentą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui (b. l. 49, II t.). Pareiškėjų teigimu, minėta institucija 2013 m. sausio 24 d. išvadomis Nr. TP1-202(18.4) patvirtino protokolą (b. l. 112, II t.). Iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. 8A-18.7.-210 (b. l. 47, II t.) matyti, jog tokiu pareiškėjo nurodytu atveju, t. y., jei patikrinusi teritorijų planavimo dokumentą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius pateikia teigiamą išvadą, detalusis planas yra teikiamas Tarybai tvirtinimui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnyje nurodyta teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo ir teikimo tvirtinti bendroji tvarka nenumato kitokios procedūros, pagal kurią pareiškėjų skundžiamus dokumentus būtų galima laikyti galutiniais ir galinčiais sukelti teisines pasekmes. Atskirajame skunde nenurodyta pakankamai argumentų, patvirtinančių patikslinto skundo papildymo 4 ir 5 punktuose nurodytų dokumentų galimas sukelti kokias nors teisines pasekmes pareiškėjams. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus administraciniame teisme patikslinto skundo papildymo 4 ir 5 punktuose suformuluotus reikalavimus.

Atskiruoju skundu prašoma priimti nagrinėjimui teisme pirmąjį patikslinto skundo reikalavimą – panaikinti Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad dėl šio reikalavimo nepasisakys, kadangi dėl jo jau buvo spręsta ankstesne teismo nutartimi. Kaip matyti iš įsiteisėjusios Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties, teismas laikė šį pareiškėjo reikalavimą prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir nurodė, jog tokio pobūdžio prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas teismo posėdyje nagrinėjant bylą ir priimant nutartį ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi dėl šio reikalavimo jau buvo nuspręsta ankstesnėje teismo nutartyje, atskiruoju skundu skundžiamoje teismo nutartyje nėra pasisakyta dėl bylos esmės, o tik sprendžiamas klausimas dėl pateiktame patikslinto skundo papildyme suformuluotų reikalavimų priėmimo nagrinėti teisme, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nekartojo savo pozicijos dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įpareigojo pareiškėjus sumokėti 100 Lt žyminį mokestį, pažymėjęs, jog pareiškėjų reikalavimas nėra tiesiogiai sietinas nei su administracinėje byloje atsakovais dalyvaujančių viešojo administravimo subjektų vilkinimu atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nei su žalos atlyginimu, nei su sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimu.

Administracinėse bylose už kiekvieną skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 Lt žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas ABTĮ 40, 41 straipsniuose (ABTĮ 39 str.). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatyme įtvirtinta, kad bylose dėl institucijų sprendimų, priimtų nagrinėjant piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus, šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio (šio įstatymo 17, 19 str.).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei vienas iš skundu reiškiamų reikalavimų apmokestinamas žyminiu mokesčiu, o kitas ne, laikytina, kad skundas nepriskirtinas žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų kategorijai (pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-559/2010, 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-552/2013).

Iš pirmosios instancijos teismo priimtų nagrinėti pareiškėjų reikalavimų pobūdžio matyti, kad ne visi pareiškėjų skundų pirmosios instancijos teismui reikalavimai priskirtini žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų kategorijai. Todėl už tokių reikalavimų pateikimą teisminiam nagrinėjimui turi būti sumokėtas ABTĮ nustatytas žyminis mokestis. Duomenų apie pareiškėjų turtinę padėtį, kurie būtų pagrindas atleisti juos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, pareiškėjai į bylą nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai įpareigojo pareiškėjus sumokėti žyminį mokestį.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo ir pareiškėjų Z. S., A. P., E. R. atstovo R. J. atskirojo skundo netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius