2017-02-14 Nr. AB-3561-3-64-3-02733-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-170-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02733-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

37.2; 37.3; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr.9,58,97,90,103,25 sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Ši gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma vėliau buvo pakeista į 3,6 kv. m, o tai, pasak pareiškėjo, yra bausmės griežtinimas. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas kamerose tarp 4-5 asmenų. Atitinkamą kamerų ploto dalį užima baldai ir sanitarinis mazgas, o tai atitinkamai mažina vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Tokiomis sąlygomis nėra galimybės laisvai judėti kameroje, sveikam asmeniui tenka nuolat gulėti arba sėdėti. Pareiškėja taip pat teigė, kad jo laikymo kameros neatitiko higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti skaidraus stiklo langai. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas (langai nešvarūs, grotos trukdo nuvalyti stiklus iš lauko pusės, todėl pro langus mažai patenka saulės), tamsu ir tai kenkia regėjimui. Kamerose drėgna, šalta. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Atvykstant į įstaigą ar išvykstant iš jos, asmens ir daiktų apžiūrų metu daiktus ir nusirengtus rūbus tenka dėti į nešvarias dėžes.

Pareiškėjo teigimu, minėtos jo laikymo Šiaulių TI sąlygos prilygo kankinimui, žemino žmogaus orumą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniui ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Dėl nurodytų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, t.y. neturtinę žalą, kurios atlyginimui prašė priteisti 3000 eurų (Civilinio kodekso 6.271 ir 6.250 straipsniai).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 56–63) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. atitinkamais periodais kamerose Nr. 90, Nr. 103, Nr.25, kuriose būdavo nuo 1 iki 5 asmenų. Pareiškėjui tekdavo nuo 3,99 kv. m iki 17,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjo laikymo sąlygos visą šį laikotarpį atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkto reikalavimus.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų kamerų atitikties higienos reikalavimams aspektais atsakovo atstovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. TI eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki TI eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos TI eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą, nes šie darbai būtų susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbų atlikimu. Todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėtus veiksmus pareiškėjo nurodytais klausimais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės. Šiaulių TI kameros įrengtos pagal Higienos normos HN 76:2010 ir TI eksploatavimo taisyklių reikalavimus.

Kameros vėdinamos natūraliu būdu (pro langus) ir tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl drėgmės ar pelėsio neturi. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu (2015 m.rugpjūčio 24 d.) buvo tikrinta kamerą Nr.103 ir nustatyta, kad oro temperatūra (23,2° -25,2 °C), santykinė oro drėgmė (43,8-64,5 proc.), dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Remdamasis šiais argumentais, atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl higienos sąlygų kamerose neužtikrinimo nepagrįstos.

Dėl sąlygų Šiaulių TI priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje atsakovo atstovas pažymėjo, kad šių patalpų įrengimą reglamentuoja Higienos norma HN 76:2010. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu ši patalpa buvo tikrinta ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr.EP-354 užfiksuota, kad vonelės daiktams susidėti yra išplautos.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuo 2010 metų priimant į įstaigą pristatomus asmenis yra aiškinamasi atvykstančiųjų įpročiai dėl paskyrimo į rūkančių ar nerūkančių asmenų kameras. Įstaiga negali būti atsakinga, jei asmuo nuslepia savo žalingą įprotį rūkyti. Pareiškėjas jo skunde nurodytu laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nėra kreipęsis į įstaigos administraciją, kad pažeidžiamos jo teisės nerūkančių ir rūkančių asmenų atskiro laikymo aspektu.

Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovo atstovas teigė, kad Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį) nėra, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 70–76) pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies, t. y.: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, laikymo sąlygos neatitiko higienos normų.

Teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 straipsnį). Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. spalio 3 d. pažymos Nr. 69/06-32884 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo laikytas iš viso 55 dienas. Iš pažymoje pateiktų duomenų kokią dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, teismas detalizavo kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teismas konstatavo, kad per visą ginčui aktualų pareiškėjo kalinimo laikotarpį (iš viso 55 dienas) jam teko nuo 3,99 kv. m iki 17,58 kv. m kameros ploto. Kameroje būdavo nuo 1 iki 5 asmenų. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu (iš viso 55 dienas) buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Nors pareiškėjas būtent šia aplinkybe iš esmės ir motyvavo neturtinės žalos jam padarymą, teismas šį pareiškėjo argumentą pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių TI 20145 m. liepos 24 d. pažymoje Nr. 62/04-2443 nurodyta, jog nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. liepos 13 d. pareiškėjas kreipėsi su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl langų ir netinkamai suteikiamos medicininės pagalbos. Skundai buvo operatyviai išspręsti. Teismui pateiktoje Šiaulių TI 2015 m. spalio 6 d. pažymoje Nr. 62/08-981 apie pareiškėjo laikymo sąlygas nurodyta, kad Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis TI eksploatavimo taisyklių, Higienos normos HN 76:2010, Suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų nustatytais reikalavimais.

Vadovaujantis minėtais teisės aktais, visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai). Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būna ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turi palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) atliko patikrinimus dėl patalpų atitikimo higienos reikalavimams. 2015 m. rugpjūčio 27 d. surašytame patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 103 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus, ant lubų yra pelėsio. Laikino laikymo ir kratos bei paskirstymo kamerose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka higienos normų reikalavimus, vonelės daiktams sudėti išplautos. 2015 m. kovo 13 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas V. P. 2015 m. gegužės 25 d. pildydamas „Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketą“ nurodė, jog yra rūkantis, sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Susipažinęs su asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl danties skausmo, rėmens, dėl šlaunikaulio skausmų. Aplinkybės, jog skundai būtų susiję su laikymo sąlygomis kameroje, pareiškėjas nenurodė, dėl regėjimo sutrikimų nesikreipė.

Įvertinas nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytą pagrindinę priežastį neturtinei žalai atsirasti (gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimą) paneigia pateikti į bylą įrodymai, nes byloje nustatyta, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 55 dienas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimo, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamosios palatos ploto. Teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigti pareiškėjo skundo teiginiai, jog jo laikymo kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, priešingai, nustatyta, jog bent vienoje kameroje (Nr. 103) buvo pelėsio, todėl šias abejones teismas traktavo pareiškėjo naudai. Teismas nenustatė, kad daiktus privaloma dėti į nešvarias dėžes, nešvarių dėžių faktas nustatytas iki ginčui aktualaus pareiškėjo patekimo į Šiaulių TI, vėlesnio patikrinimo metu nustatyta, kad dėžės išplautos. Be to, nors nustatyta, jog laikino laikymo ir kratos bei paskirstymo patalpose dirbtinis apšvietimas per mažas, prastos sąlygos atvykstant į tardymo izoliatorių nelaikytinos ilgalaikiu poveikiu, nes apžiūros trunka trumpai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog žiemą kamerose šalta, apžiūros atliekamos, esant žemai temperatūrai, tačiau jis iš Šiaulių TI išvyko rugsėjo 24 d., dar neprasidėjus žiemai. Pareiškėjo argumentą dėl žalos patyrimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis teismas atmetė, pažymėdamas, kad pats pareiškėjas nurodė, jog yra rūkantis asmuo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, jog pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, teismas pabrėžė, kad byloje yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Ištyręs bei įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remdamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos, teismas pažymėjo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, teismas pastebėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors to bylos medžiaga ir nepaneigia, tad šias abejones teismas vertino pareiškėjo naudai, taip pat atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas kamerose, kur higienos reikalavimai dėl sąlygų vykdomi nebuvo) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai kamerose, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymėdamas, kad laikotarpis, kurio buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, trumpas (ne daugiau 55 dienų), pareiškėjui visą laiką teko didesnis plotas, nei tai nustatyta teisės aktais, teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kamerų sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 80) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, nes iš tikrųjų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis (koks – apeliaciniame skunde nenurodoma). Teismas nepagrįstai taikė minimalaus gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui standartą (3,6 kv.m) pagal Lietuvos teisę. Pasak apelianto, jis neprašė teismo nagrinėjant bylą taikyti Lietuvos teisę, o prašė taikyti „Europietišką standartą“ – 4 kv. m. vienam asmeniui (neįskaitant baldų). Teismas be jokių motyvų atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio. Apelianto nuomone, teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 85–86) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija) tardymo izoliatorius yra suėmimo vykdymo įstaiga (SVĮ 2 str.1 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja kokie asmenys gali būti laikomi tardymo izoliatoriuje, šioje įstaigoje laikomi asmenys, kuriems paskirtas suėmimas (SVĮ 7 str.1 d.1 p.), t.y. Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka paskirta kardomoji priemonė (BPK 120-123 straipsniai), taip pat nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje nustatyta tvarka (SVĮ 7 str.1 d.7 p.). Be to, suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami nuteistieji arešto ir laisvės atėmimo bausmėmis (iki nuosprendžio įsiteisėjimo bei pasiuntimo į pataisos įstaigas ir pan.) (SVĮ 7 str. 1 d.2,3,4,5,6 p., 12 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje kai kuriais atvejais netiksliai apibūdina Šiaulių TI paskirtį ir šią įstaigą nepagrįstai nurodė kaip pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigą, taip pat nepagrįstai nurodė šioje byloje neaktualų Bausmių vykdymo kodeksą, tačiau nesivadovavo Suėmimo vykdymo įstatymu. Šie netikslumai šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui esminės reikšmės neturi, nes teismas CK 6.271 straipsnio nuostatų kontekste pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų pagrįstumą patikrino iš esmės tinkamai.

Pareiškėjas šioje byloje ginčą dėl jo laikymo Šiaulių TI netinkamų sąlygų kėlė iš esmės trim aspektais:1) gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui; 2) gyvenamųjų patalpų oro temperatūros ir santykinės drėgmės; natūralaus apšvietimo; nerūkančių asmenų laikymo atskirai nuo rūkančių; 3) antisanitarinių sąlygų kratų atlikimo patalpoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas Šiaulių TI administracijos neteisėtus veiksmus nustatė vienu aspektu, t.y. kad pareiškėjo laikymo kameroje buvo drėgna (pelėsis), tačiau nusprendė, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai nustatė jo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, nepagrįstai taikė Lietuvos teisės normas, nes pareiškėjas esą neprašė remtis Lietuvos teise, nepagrįstai netaikė „europietiško standarto“ (vienam kalinamam asmeniui 4 kv.m), nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Dėl apelianto argumentų esą jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės taikymo klausimus teismams nagrinėjant bylas nustatyto įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Įstatymų taikymo nagrinėjant administracines bylas aspektus detalizuoja ABTĮ 4 straipsnis.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d.) galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Pagal Higienos normos HN 76:2010 5 punkte pateiktą šiame teisės akte vartojamų sąvokų turinį, į sąvoką „laisvės atėmimo vietos“ patenka minėtame punkte išvardytos įstaigos, tarp jų - tardymo izoliatoriai. Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šis Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas yra bendrasis, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami šio teisės akto skyriai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui reikalavimas (ne mažiau kaip 3,6 kv.m) buvo nustatytas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai apie tariamą kameros ploto vienam asmeniui „Europietišką standartą“ (4 kv.m) neatitinka įstatymų ir teismų praktikos. Šiame kontekste pabrėžtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje L. ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą, vadovavosi nacionalinės teisės normomis, taip pat atsižvelgė ir į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas bei EŽTT praktiką, susisijusią su Konvencijos 3 straipsnio taikymu.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento esą pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, nes tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, teisėjų kolegija pažymi, kad šis apelianto argumentas abstraktus, nepagrįstas konkrečiais teiginiais ir skaičiavimais. Teismas išnagrinėjo bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo už to laikotarpio pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas (nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d.) dėl kurio 2015 m. rugsėjo 24 d. skundu (b.l.2-6) kreipėsi pareiškėjas. Nors pareiškėjas prie šio savo skundo pridėjo Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 8 d. pažymą Nr.17/01-2402, kurioje nurodytas ilgesnis jo laikymo Šiaulių TI laikotarpis (nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d.), tačiau šioje byloje pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo tik už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TI sąlygas dėl dalies Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr.17/01-2402 nurodyto laikotarpio (nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. liepos 13 d.) kreipėsi į teismą kitoje byloje (teisminio proceso Nr.3-64-3-02061-2015-3), kurioje yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimas, pakeistas iš dalies Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A-1809-146/2016.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų pagrįstai ir teisingai nustatė, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d.) pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas iš viso 55 dienas. Iš Šiaulių TI pateiktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjo laikymas Šiaulių TI šiuo laikotarpiu nebuvo vientisas. Teismas pagrįstai neįskaičiavo į pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. tų periodų, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs iš šios įstaigos (2015 m. liepos 24-27 d., 2015 m. rugpjūčio 12 d., 2015 m. rugsėjo 18-21 d., b.l.7,14-15). Neįskaičiavęs nurodytų periodų, teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo laikytas 55 dienas. Pažymėtina ir tai, kad teismas nustatė ir 2015 m. lapkričio 12 d. sprendime nurodė pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį, o ne jo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, kaip nurodoma pareiškėjo apeliaciniame skunde. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo laikymo sąlygas Šiaulių TI pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Šiaulių TI administracija visą nagrinėjamam ginčui aktualų laikotarpį (iš viso 55 dienas) laikė pareiškėją šioje įstaigoje minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui prasme užtikrindama tinkamas laikymo sąlygas. Teismas nustatė, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko nuo 3,99 kv. m. iki 17,58 kv.m gyvenamosios patalpos ploto. Detalizuojant atsakovo atstovo pateiktus į bylą duomenis dėl pareiškėjo laikymo sąlygų minėtas 55 dienas, pažymėtina, kad mažiausio vienam asmeniui gyvenamosios patalpos ploto sąlygomis (3,99 kv.m.) pareiškėjas buvo laikytas kartu su 4 asmenimis tik vieną dieną (2015 m. liepos 29 d.), maksimalaus ploto vienam asmeniui (17,58 kv.m) sąlygomis pareiškėjas buvo laikytas taip pat vieną dieną. Kartu su 3-4 asmenimis sąlygomis, kai vienam asmeniui teko nuo 3,99 kv.m iki 4,98 kv. m, pareiškėjas buvo laikytas 2 paras. Likusį laiką (iš viso 51 dieną) pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis kai vienam asmeniui teko nuo 4,06 kv. m iki 5,41 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto. Teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad Šiaulių TI administracija gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui užtikrinimo aspektu veikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimai, t.y. jos veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme buvo teisėti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų laikymo sąlygų taip pat siejo su netinkama oro temperatūra ir drėgme kamerose. Šie nusiskundimai buvo apibūdinti nurodant, kad vasarą tvanku, o žiemą šalta, drėgna, kamerose Nr.25, Nr.9, Nr.103 ant sienų pelėsis. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 24 d. skunde teismui (b.l.2-6) buvo nurodęs šešias jo laikymo kameras (Nr.9,58,97,90,103,25). Atsakovas pateikė įrodymus, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d.) pareiškėjas buvo laikomas ne šešiose, o trijose kamerose (Nr.90, Nr.103 ir Nr.25). Taigi dėl nagrinėjamai bylai aktualaus laikotarpio kamerų pareiškėjas skundėsi, kad pelėsis buvo tik vienoje iš trijų jo laikymo kamerų, t.y. kameroje Nr.103.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios kameros turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal 25 punktą gyvenamųjų ir oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°, santykinė oro drėgmė procentais turi būti 35-65%; pagal 56 punktą gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus šioje įstaigoje laikomų asmenų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Teismas pareiškėjo nusiskundimą esą žiemą kamerose šalta pagrįstai vertino kaip nesijusį su nagrinėjama byla, nes šioje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI šiltuoju metų laikotarpiu (du vasaros mėnesiai ir rudens pirmojo mėnesio pirmoji dalis). Pagal atsakovo atstovo pateiktus į bylą įrodymus bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių VSC vieną kartą tikrino Šiaulių TI kai kurių patalpų, tarp jų kameros Nr.103, atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Šiaulių VSC 2015 m. rugpjūčio 27 d. akte Nr.EP-354 dėl 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikto patikrinimo nurodyta, kad kameroje Nr.103 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, tačiau ant lubų yra pelėsio (HN 76:2010 56 punkto pažeidimas). Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovo atstovo veiksmai dėl pareiškėjo laikymo sąlygų CK 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti. Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus per ginčui aktualias 55 dienų Kameroje Nr.103 pareiškėjas buvo laikytas iš viso 14 dienų iš eilės (2015 m.liepos 29 d. - 2015 m. rugpjūčio 11 d.). Šie bylos duomenys yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad šiuo laikotarpiu Šiaulių TI administracija laikydama pareiškėją kameroje Nr.103 CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo Higienos normos HN 76:2010 56 punktas, o tuo pačiu ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis bei Higienos normos HN 76:2010 6 punktas. Taigi šiuo aspektu yra nustatyti Šiaulių TI neteisėti veiksmai (CK 6.271 straipsnis).

EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijas teismo argumentais, kad kitais pareiškėjo skundo aspektais konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus nebuvo pagrindo. Todėl šiais klausimais iš naujo nepasisako, tik papildomai akcentuoja kai kurias aplinkybes.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš higienos reikalavimų neužtikrinimo Šiaulių TI priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje. Teigė, kad atliekant asmens kratą buvo reikalaujama nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes, žiemą patalpoje šalta. Minėta, kad nagrinėjamo ginčo atveju žiemos motyvą pareiškėjas nurodo nepagrįstai, nes ginčas kilęs dėl laikymo sąlygų šiltuoju metų laikotarpiu. Pažymėtina ir tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas Šiaulių TI atvyko 3 kartus, tiek pat kartų išvyko. Taigi pareiškėjo asmens kratos turėjo būti atliktos 6 kartus, pirmoji 2015 m. liepos 23 d., tačiau pareiškėjas savo skunde teismui dėl kratų atlikimo sąlygų nurodė apibendrintus nusiskundimus, kuriuos teismas dėl bylai aktualaus laikotarpio pagrįstai pripažino nepagrįstais. Šiaulių VSC 2015 m. rugpjūčio 27 d. akte Nr.EP-354 dėl 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikto patikrinimo kratos atlikimo patalpoje HN 76:2010 54 punkto pažeidimas nekonstatuotas, pažymėta, kad vonelės daiktams sudėti išplautos. Ankstesnio patikrinimo metu Šiaulių VSC (2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr.EP-84) buvo konstatavęs, kad Šiaulių TI kratos atlikimo patalpoje 4 vonelės daiktams labai nešvarios (HN 76:2010 54 punkto pažeidimas) ir buvo nustatęs įstaigos administracijai terminą pašalinti šį HN 76:2010 pažeidimą. Šiaulių VSC 2015 m. rugpjūčio 27 d. aktas Nr.EP-354 patvirtina, kad šios kontrolės metu Šiaulių VSC konstatavo, kad HN 76:2010 54 punkto reikalavimų laikomasi, t.y. kad 2015 m. kovo mėnesį konstatuotas šis higienos normos pažeidimas yra pašalintas.

Minėta, kad šiuo atveju Šiaulių TI neteisėtus veiksmus yra pagrindas konstatuoti tik vienu aspektu.t.y. dėl pareiškėjo laikymo 14 dienų kameroje Nr.103 (2015 m.liepos 29 d. - 2015 m. rugpjūčio 11 d.) neužtikrinant Higienos normos HN 76:2010 56 punkto reikalavimų (ant kameros sienų buvo pelėsis), o tuo pačiu neveikiant taip, kaip to reikalavo Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis bei Higienos normos HN 76:2010 6 punktas. Sutiktina, kad tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti papildomus nepatogumus, pažeminimą, t.y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais neteisėtais Šiaulių TI veiksmais, todėl spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad teismų praktikoje kai kuriais atvejais pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, LVAT 2010 m. spalio 15 d.nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1779-575/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pažeidimo trukmė trumpa, pažeidimas konstatuotas šiltuoju metų laikotarpiu, kai dėl lauko oro temperatūros gyvenamųjų patalpų langai paprastai gali būti laikomi atidaryti ir mažinti neigiamą gyvenamosios patalpos, kurioje yra pelėsio, poveikį, taip pat į tai, kad pareiškėjas šioje patalpoje buvo laikomas užtikrinant minimalų gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotą (vienam asmeniui teko 4,39 kv. m) ir jo laikymo sąlygų, neatitinkančių Higienos normos HN 76:2010 56 punkto reikalavimų, nesunkino kokie nors kiti neigiami laikymo sąlygų veiksniai, kuriuos būtų galima traktuoti kaip neteisėtus Šiaulių TI veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, laikytina, kad pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą nedidelę skriaudą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas