2021-05-12 Nr. AB-10574-3-62-3-01753-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1178-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01753-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2; 19.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei miškų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 21R-486(AG-387/01-2019) ir priimti naują sprendimą, tenkinantį pareiškėjo skundą: pripažinti nepagrįstu atsakovo Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. gegužės 14 d. atsisakymą tikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Miškų kadastras) duomenis Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 33a taksaciniame sklype, išbraukiant iš miško žemės ploto dalį pareiškėjo sklypo, kuriame nebuvo miško, ir įpareigoti Tarnybą, dalyvaujant valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybinio miškotvarkos instituto atstovui, atlikti pareiškėjo valdomo žemės sklypo kadastrinius matavimus ir išbraukti jį iš miško žemės, paverčiant kitomis naudmenomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame jis pastatė gyvenamąjį namą, nuosavybės teisės buvo atkurtos motinai T. K., pareiškėjas jį įgijo dovanojimo sutarties pagrindu. Gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą pareiškėjas pradėjo statyti 2005 metais ir statė savo jėgomis. Komisija nevertino pareiškėjo teisių į įgytą turtą, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio reikalavimus. Pasak pareiškėjo, miško žemės nepakeitus kitomis naudmenomis, jis negali įteisinti ginčo žemės sklype esančių statinių.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog ginčo žemės sklypas niekada nebuvo miško žemė, už jį iki 2011 metų buvo mokamas ariamos žemės mokestis. Pareiškėjui nežinoma, kokiu pagrindu ir kada be pareiškėjos valios jo valdomas žemės sklypas tapo miško žeme. Pareiškėjo teigimu, buvo įvykdytas CK 1.138 straipsnio pažeidimas, tačiau Komisija į tai neatsižvelgė. Komisija objektyviai neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad pati Tarnyba pripažįsta, jog žemės sklypas Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 33a taksaciniame sklype nėra miško plotas. Be to, pareiškėjas nurodė asmenis, galinčius patvirtinti, jog ginčo vietovė niekada nebuvo miško žemė, tačiau nei Tarnyba, nei Komisija jų neapklausė. Komisija rėmėsi anksčiau teismų priimtais sprendimais, kurie yra susiję su savavališkos statybos klausimais, tačiau juose nėra nurodyta, kad ginčo žemės sklypas kada nors buvo miškas. Tai paneigia išlikęs ir pareiškėjui padovanotas buvusios savininkės T. K. ūkinis pastatas, patvirtinantis gyvenvietės ginčo žemės sklype buvimą.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjui ir kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Atkuriant nuosavybės teises, 2005 metais ginčo žemės sklypas suformuotas kaip miškų ūkio paskirties 1,9000 ha sklypas, kurį sudaro 1,9000 ha miško plotas, sklype įregistruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, XXVI – miško naudojimo apribojimas 1,90 ha plote. Žemės sklypas patenka į Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 32, 32a, 33, 33a taksacinius sklypus, kurių dalys atitinkamai yra 0,20 ha, 0,01 ha, 1,20 ha, 0,10 ha. Šie taksaciniai sklypai Miškų kadastre registruoti 2004 m. gruodžio 17 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Žemės sklypas, kuriame yra pareiškėjo neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas, priskiriamas miško žemei pagal Miškų kadastro duomenis, dėl to ginčo nėra. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, kuriais remdamasis ketina pakeisti ginčo žemės sklypo, kuriame yra statiniai, pagrindinę naudojimo paskirtį, nenurodė, kokie teisės aktai leistų jam tai atlikti. Teisės aktai nenumato atvejų, kad Miškų kadastro duomenys galėtų būti koreguojami, siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo naudojimo paskirtį.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. K. skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 7800/19000 dalys 1,9 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, miško žemės plotas sklype sudaro 1,9 ha, jame atlikta savavališka statyba; ginčas kyla dėl į šį sklypą patenkančio (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 33a 0,1 ha ploto taksacinio sklypo (33 a sklypą sudaro 0,10 ha Miško aikštė (galimai sunaikintas miškas)), kuriame yra pareiškėjo 2005 metais savavališkai pastatytas gyvenamasis namas; pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. Tarnybai pateikė prašymą patikslinti sklypo (duomenys neskelbtini) Miškų kadastro duomenis, nustatant, kad jam priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra ir niekada nebuvo miško žemė; Tarnyba 2019 m. gegužės 14 d. raštu Nr. R6-2458 pareiškėjui nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti jo prašymą; pareiškėjas minėtą raštą apskundė Komisijai, kuri 2019 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 21R-486 (AG-387/01-2019) jo skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini) esantys miško plotai, kuriuos pareiškėjas prašė išbraukti iš Miškų kadastro (miško žemės ploto teritoriją, kurioje yra savavališkai pastatytas gyvenamasis namas ir kiemas) buvo įregistruoti 2004 m. gruodžio 17 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto (šiuo metu VĮ Valstybinių miškų urėdija) perduotus 2003 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis (priskirta Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 11 taksaciniam sklypui) ir atnaujinti Tarnybos 2018 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. S-1810-2 po atlikto patikrinimo vietoje 2018 m. spalio 1 d. patikrinimo akto Nr. 1313 ir kitų patikrinimo metu surinktų duomenų pagrindu, ginčo teritoriją priskiriant Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 33 a taksaciniam sklypui. Patikrinime dalyvavusių asmenų sąrašas patvirtina pareiškėjo dalyvavimą tikrinant ginčo teritoriją, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teisės aktų nustatyta tvarka nuginčijęs Tarnybos 2018 m. spalio 1 d. sprendimą, patikrinimo procedūrą ir jos metu nustatytus faktus. Patikrinimo akte nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 32,33 taksaciniuose sklypuose, akto priede Nr. 2 pažymėtose teritorijose 32-5, 33-1 vykdomas galimai neteisėtas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, medynas sunaikintas, o jo vietoje pastatyti gyvenamasis namas, garažas, įrengtas kiemas; konstatuota, jog akto priede Nr. 2 pažymėta teritorija 32-5, 33-1 atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dar 2014 metais kreipėsi į Tarnybą dėl ginčo sklypo (tuo metu patekusio į 380 kvartalo 11 taksacinį sklypą) Miškų kadastro duomenų tikslinimo. Administracinėje byloje Nr. eI-5412-208/2015 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. eA-418-556/2016) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl miško žemės šioje teritorijoje nebuvimo, tačiau nenustatė pareiškėjo sklypo inventorizacijos klaidų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas faktinės aplinkybės, kad nėra padaryta pareiškėjo sklypo inventorizacijos klaidų, iš naujo nenustatinėjo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybės dėl VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2014 metais Tarnybai pateikto pasiūlymo patikslinti ginčo teritorijos duomenis taip pat buvo žinomos nagrinėjant ginčą teisme. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Komisija skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad tiek Tarnybai, tiek teismams buvo žinomos ir vertintos aplinkybės dėl ginčo teritorijos, todėl jų pagrįstumas ir teisėtumas iš naujo nekvestionuojamas.

10. Remdamasis Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų apie tai, kad buvo pradėta teisėta miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūra. Nesant nuginčytam faktui, jog pareiškėjui priklausančioje žemės sklypo dalyje yra miško žemė, nėra pagrindo pakeisti duomenis Miško kadastre. Pareiškėjas kartu su 2019 m. vasario 26 d. prašymu Tarnybai nepateikė papildomų duomenų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 30 punkte nurodytus pagrindus dėl ginčo teritorijos išregistravimo iš Miškų kadastro. Aplinkybės, jog žemės sklypui ir namų valdai buvo suteiktas adresas, pirmosios instancijos teismas nelaikė svarbia ginčo esmei.

11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Tarnyba bei Komisija tinkamai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo situaciją, priėmė įrodymais pagrįstus, teisinį reglamentavimą atitinkančius sprendimus, kuriuos naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal teisinį reglamentavimą žemės paskirties įrodinėjimas negali būti grindžiamas paaiškinimais, liudytojų parodymais, todėl Komisija pagrįstai atsisakė liudytojais apklausti pareiškėjo nurodytus asmenis.

III. 12. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad miško plotą pareiškėjo turimuose 80 arų sudaro ne daugiau nei 6 arai, o statiniais užstatyta teritorija neapima nė 2 arų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę nustatyti tikslią ginčo žemės ploto priklausomybę, todėl, pareiškėjo manymu, nagrinėjant ginčą nebuvo siekiama objektyvios tiesos ir teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, 2018 m. spalio 1 d. akte Nr. 1313 bei 2019 m. birželio 28d. pažymoje neatsakoma, ar pareiškėjo žemė, kurioje yra statiniai, kiemas, kurio plotas – ne daugiau kaip 10 arų, praeityje buvo apaugusi mišku. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp pareiškėjo ir atsakovo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų, neapklausė pareiškėjo nurodytų liudytojų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas remiantis atsakovo paaiškinimais, o tai rodo teismo šališkumą. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybes, kad: į ginčo žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjo motinai; 1926–1940 metais minėta žemė buvo ariama, o šiuo metu ji yra (duomenys neskelbtini) miestelio teritorijoje; 2005–2006 metais vykdyta gyvenamojo namo statyba, kuri nebuvo miško administracijos draudžiama, nedaro žalos, buvo būtina bei vykdyta pareiškėjo jėgomis ir lėšomis; statiniai užima ne daugiau nei 2 arus, dėl kurių ginčas vyksta nuo 2012 metų; VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas 2014 m. rugsėjo 22 d. raštu siūlė patikslinti 380 miško kvartalo 11 taksacinio sklypo ribas. Pareiškėjas pabrėžia, jog pirminiai minėto instituto duomenys buvo pagrindas registruoti sklypą miško žeme, tačiau 2014 m. rugsėjo 22 d. šio instituto paaiškinimai atsakovui jau neturi reikšmės. Tokį šių tarnybų faktų prieštaravimą, pareiškėjo manymu, galėtų pašalinti ekspertizė, kurios metu būtų nustatyta, ar ginčo teritorija yra miško žemė. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kada ginčo teritorijoje buvo miškas, kas ir kada jį sunaikino.

14. Pareiškėjas pažymi, kad 2018 m. spalio 1 d. Tarnybos sprendimo ir akto neskundė, nes nebuvo ką skųsti – juose tik buvo nurodyta apie būtinybę patikslinti Miškų kadastro duomenis. Paaiškėjus, kad pareiškėjo valdoma žemė registruojama kaip miško, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją. Dėl 2015 ir 2016 metų teismų aktuose nurodytų aplinkybių pareiškėjas nurodo, kad teismų išvados buvo padarytos neturint ginčo žemės sklypo tikslinimo (priklauso miško žemei ar nepriklauso) duomenų. Be to, minėtuose teismų sprendimuose didesnis dėmesys buvo skiriamas savavališkai statybai.

15. Pareiškėjas taip pat remiasi Nuostatų 21.2, 30.3 bei 45 punktais, teigia, jog Miškų kadastre turi būti užfiksuoti duomenų pasikeitimai bei ištaisytos klaidos.

16. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės miškų tarnybos 2019 m. gegužės 14 d. atsisakymo tikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, kuriame netenkintas pareiškėjo prašymas konstatuoti, kad pareiškėjo sodybos adresu nėra ir niekada nėra buvusi miško žemė. Komisija 2019 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 21R-486(AG-387/01-2019) atmetė pareiškėjo Komisijai adresuotą skundą.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę nustatyti tikslią ginčo žemės ploto priklausomybę, todėl, pareiškėjo manymu, nagrinėjant ginčą nebuvo siekiama objektyvios tiesos ir teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, 2018 m. spalio 1 d. akte Nr. 1313 bei 2019 m. birželio 28d. pažymoje neatsakoma, ar pareiškėjo žemė, kurioje yra statiniai, kiemas, kurio plotas – ne daugiau kaip 10 arų, praeityje buvo apaugusi mišku. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp pareiškėjo ir atsakovo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų, neapklausė pareiškėjo nurodytų liudytojų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas remiantis atsakovo paaiškinimais, o tai rodo teismo šališkumą. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybes, nurodomas šios teismo nutarties 13 punkte, tačiau neatsižvelgė. Pareiškėjas dėl 2015 ir 2016 metų teismų aktuose nurodytų aplinkybių nurodo, kad teismų išvados buvo padarytos neturint ginčo žemės sklypo tikslinimo (priklauso miško žemei ar nepriklauso) duomenų. Be to, minėtuose teismų sprendimuose didesnis dėmesys buvo skiriamas savavališkai statybai.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, be kita ko, pabrėždamas, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo teiginiais, nesurinko bylai svarbių duomenų, nesirėmė liudytojų parodymais, eksperto išvadomis, todėl nesiekė nustatyti tiesos, galbūt net buvo šališkas.

21. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; kt.).

22. Nors pareiškėjas teigia, kad jo sodybos adresu nėra ir niekada nėra buvusi miško žemė, tačiau bylos duomenys įrodo priešingai: atkuriant nuosavybės teises, 2005 metais ginčo žemės sklypas suformuotas kaip miškų ūkio paskirties 1,9000 ha sklypas, kurį sudaro 1,9000 ha miško plotas, sklype įregistruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, XXVI – miško naudojimo apribojimas 1,90 ha plote; žemės sklypas patenka į Kauno miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo 32, 32a, 33, 33a taksacinius sklypus;

šie taksaciniai sklypai Miškų kadastre registruoti 2004 m. gruodžio 17 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Pareiškėjo pateiktas VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2014 m. rugsėjo 22 d. raštas, kuriuo siūloma patikslinti 380 miško kvartalo 11 taksacinio sklypo ribas, buvo vertintas atsakovo 2014 m. spalio 21 d. sprendime Nr. R2-3053 ir 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. R2-2848, kurie buvo palikti nepakeistais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5412-208/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016.

Primintina, kad minėtuose procesuose tiek pareiškėjas, tiek Tarnyba dalyvavo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog aplinkybės dėl VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2014 metais Tarnybai pateikto pasiūlymo patikslinti ginčo teritorijos duomenis taip pat buvo žinomos anksčiau nagrinėjant ginčą teisme. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Pareiškėjas šioje administracinėje byloje, remdamasis VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2014 m. rugsėjo 22 d. raštu, jau anksčiau įvertintu teismų, dar kartą siekia koreguoti Miškų kadastro duomenis, nors jokių naujų duomenų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žemės paskirties įrodinėjimas negali būti grindžiamas paaiškinimais, liudytojų parodymais; juolab, kad pareiškėjas anksčiau teismine tvarka siekė nusistatyti juridiškai svarbų faktą, t. y. kad jo sodybos adresu anksčiau buvo jo senelio sodybvietė, tačiau tokio fakto, išklausę ir liudytojus, teismai nepatvirtino (žr.

įsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-17698-894/2016, paliktą nepakeistu Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-925-264/2017). Paminėtina, kad faktinę aplinkybę, jog ginčo teritorijoje yra miškų ūkio paskirties žemė, patvirtino civiliniai teismai, nagrinėdami pareiškėjo neteisėtų statybų klausimą (žr. įsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-389-214/2017, paliktą nepakeistu Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-333-896/2018).

Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių objektyviam, pilnam, visapusiškam vertinimui, nereikalaujančiam ekspertizės skyrimo ir nesudarančiam jokių prielaidų ir sąlygų abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.

23. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas abejojo paminėtų teismų procesiniais sprendimais, laikė, kad jo teisės į būsto neliečiamybę (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) pažeistos, nes teismų sprendimais jis yra įpareigotas nugriauti vienintelį savo namą, kuriame gyvena, nors yra senyvo amžiaus, blogos sveikatos. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendime byloje Kaminskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44817/18) tokius pareiškėjo nusiskundimus laikė nepagrįstais.

24. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Ernestas Spruogis