2019-01-07 Nr. AB-795-3-61-3-00157-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2001-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00157-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI) 2013 m. gegužės 28 d. turto arešto aktą Nr. (23.16-08)-319-3128 (toliau – ir Arešto aktas) ir juo taikomus disponavimo apribojimus pareiškėjo nekilnojamajam turtui: 3000/15000 dalims žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esančiam sodo pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esančiam sodo pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); panaikinti apribojimus pareiškėjo banko sąskaitoms AB „Swedbank“ ir AB banke „DNB“; įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui išieškotas lėšas.

2. Pareiškėjas teigė, kad dėl taikomų apribojimų ir jų panaikinimo pareiškėjui žinomas tik 2013 m. birželio 29 d. Turto arešto aktų registro pranešimas apie turto arešto įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini). Jokių konkrečių dokumentų iš atsakovo pareiškėjas negavo. 2016 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (4.66) 46-MPD-14072 Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) informavo pareiškėją, kad 2016 m. gruodžio 27 d. mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjo apskaitos kortelėje vyko mokestinių prievolių koregavimo veiksmai, 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (13.17-08) 320-2417 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymas buvo sustabdytas. 2017 m. sausio 11 d. telefonu Vilniaus AVMI specialistė informavo, kad nuo 2013 m. gegužės 29 d. visam pareiškėjo nekilnojamam turtui VMI nurodymu buvo taikomi disponavimo apribojimai, sąskaitos taip pat apribotos.

3. Pareiškėjas teigė, kad jo apskaitos kortelėje vyko mokestinių prievolių koregavimo veiksmai, todėl nebuvo aiški ir galima mokestinė nepriemoka ir nebuvo pagrindo apriboti pareiškėjo sąskaitas konkrečiai nustatytai 23 320 Eur sumai. VMI privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnyje, o ne iš karto taikyti MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytą turto areštą. Jam turėjo būti išduotas teismo arba kompetentingos institucijos leidimas, kuris galėtų būti skundžiamas teismui. Pareiškėjui apie turto arešto pagrindą pranešta nebuvo. Tokia priemonė buvo taikoma nepagrįstai ir neproporcingai, nes apskaitos kortelėje vyko mokestinių prievolių koregavimo veiksmai, todėl pati VMI nežinojo, kokiai sumai taikyti turto disponavimo apribojimą, nekalbant apie proporcingumą.

4. Pareiškėjas akcentavo, jog teisinėje valstybėje turto savininkui turėjo būti pranešama apie nuosavybės teisės ribojimą, pateikiami turto apribojimo motyvai ir pagrindai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, nuosavybė neliečiama. Pagal CPK 679 straipsnį, turto arešto aktas ir turto aprašas, jeigu jis yra sudarytas, įteikiamas išieškotojui ir skolininkui pasirašytinai. Pareiškėjas jokių turto arešto aktų ar aprašų nėra gavęs. Pagal MAĮ 111 straipsnį, paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos turėjo būti grąžinamos. Todėl pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui neteisėtai išieškotas lėšas.

5. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad VMI pareiškėjui išsiuntė 2017 m. sausio 25 d. atsakymą Nr. (23.1-08)RNA-2490, kuriame detaliai atsakė į jo pateiktus klausimus ir pateikė jo atžvilgiu apskaičiuotų mokestinių prievolių detalizavimą.

7. Atsakovas akcentavo, kad 2013 metais pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas mokestinis patikrinimas. Skundžiamo Arešto akto priėmimo metu mokesčių administratorius numatė apskaičiuoti pareiškėjui 202 032,00 Lt (58 512,51 Eur) papildomų mokesčių. Siekiant užtikrinti tokios ženklios mokestinės prievolės įvykdymą, VMI priėmė ginčijamą Arešto aktą, kuris apėmė ne tik naujai apskaičiuotus mokesčius, bet ir pareiškėjo anksčiau deklaruotas mokestines prievoles (bendras arešto mastas yra 301 529,31 Lt (87 328,92 Eur). Mokesčių administratoriaus prielaidos pasitvirtino ir atlikus mokestinį patikrinimą pareiškėjui buvo apskaičiuota 202 816,81 Lt (58 739,81 Eur) mokėtinų mokesčių (patikrinimo aktas neįsiteisėjęs, nes vyksta mokestinis ginčas).

8. Atsakovas nurodė, jog MAĮ 101 straipsnio 3 dalies norma suteikia teisę VMI taikyti mokesčių mokėtojo turto areštą, jeigu mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų (nagrinėjamu atveju paties pareiškėjo deklaruotų mokesčių). To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1) kai yra atliekamas mokestinis patikrinimas; 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų ar kitų veiksnių poveikio gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Iš MAĮ 101 straipsnio 4 dalies matyti, kad joje yra pateiktas neužbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų ar kitų veiksnių, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“. Todėl, aiškinant antrąją sąlygą – kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, reikėjo atsižvelgti į visus mokesčio mokėtojo veiksmus bei kitus veiksnius, kurie buvo padaryti (įvyko) praeityje iki atliekant mokestinį patikrinimą, bei į tuos, kurie yra daromi (vyksta) ir šiuo metu. Be to, šiai sąlygai konstatuoti pakako nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“.

9. Atsakovas nurodė, kad buvo pagrindas areštuoti pareiškėjo turtą, nes tiek deklaracijų pagrindu, tiek 2014 m. kovo 3 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuotos mokestinės nepriemokos buvo ženklios (bendra suma 87 328,92 Eur). Dalis minėtos nepriemokos apskaičiuota patikrinimo aktu, o tai reiškia, kad galbūt buvo pažeista mokesčių mokėtojo pareiga tiksliai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius. Paminėtų aplinkybių kontekste kilo rizika, kad pareiškėjas gali neįvykdyti savo mokestinių prievolių, o turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims, taip apsunkindamas mokestinės nepriemokos išieškojimą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius 2012 m. sausio 11 d. sprendimu nutarė išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, vadovaudamasis pareiškėjo deklaruotomis pajamomis. Vėliau 2013 metais pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas mokestinis patikrinimas. Ginčijamo arešto akto priėmimo metu mokesčių administratorius numatė priskaičiuoti pareiškėjui 202 032,00 Lt (58 512,51 Eur) papildomų mokėtinų mokesčių. Todėl siekdamas užtikrinti tokios ženklios mokestinės prievolės įvykdymą, mokesčių administratorius priėmė ginčijamą arešto aktą, kuris apėmė ne tik naujai priskaičiuotinus mokesčius, bet ir pareiškėjo anksčiau deklaruotas mokestines prievoles (bendras arešto mastas buvo 301 529,31 Lt (87 328,92 Eur). Mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą, pareiškėjui apskaičiavo 202 816,81 Lt (58 739,81 Eur) mokėtinų mokesčių.

12. Teismas akcentavo, kad, pareiškėjui apskundus mokesčių administratoriaus sprendimus dėl apskaičiuotų mokesčių, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4826-189/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04180-2014-3) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-86, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 68-102 ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. S-161 (7-115/2014) dalis dėl delspinigių apskaičiavimo ir sumažino PVM delspinigius iki 25 604,87 Lt, GPM delspinigius iki 11 570 Lt. Kitą dalį skundo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1121-602/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04180-2014-3) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, 2017 m. kovo 22 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-1071-815/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04180-2014-3) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo sustabdė, kol įsiteisės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. I-14-497/2017 (teisminio proceso Nr. 1-38-1-00015-2011-3). Todėl mokesčių administratoriaus sprendimas dėl apskaičiuotų mokesčių nebuvo įsiteisėjęs, nes vyksta mokestinis ginčas.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais ir palaikė mokesčių administratoriaus poziciją, nes turto arešto, kaip vieno iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymą numato MAĮ 101 straipsnis, įtvirtinantis turto areštą, t. y. priverstinį laikiną apribojimą siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Teismas nurodė, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 101 str. 3 d.). Teismas konstatavo, kad sąlyga turto areštui buvo pagrįsta rizika, jog mokestinė prievolė galėjo būti neįvykdyta, turtas galėjo būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galėjo jo netekti ir dėl to galėjo būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Ši sąlyga išreiškė tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakako konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal LVAT praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma galėjo būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (administracinė byla Nr. A442-1497/2011).

14. Teismas vertino, jog turto areštas buvo pateisinama priemonė, nes nebuvo nurodyta, pateikta faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus galimybė padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Nagrinėjamu atveju buvo matyti, kad galėjo būti priskaičiuota pakankamai didelė mokestinės prievolės suma ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos skolos biudžetui išieškojimo procedūros.

15. Teismas akcentavo, jog vertinant ginčo turto arešto akto pagrįstumą, buvo matyti, kad mokesčių administratorius rėmėsi oficialiais Nekilnojamojo turto registre užfiksuotais duomenimis, kurie laikomi teisingais, kol jie nepaneigti, nebuvo pateikta pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti kitokias išvadas. Kadangi akto priėmimo dienai įrašai Nekilnojamo turto registre buvo galiojantys, nebuvo pateikta pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti kitokias išvadas, atsakovas neturėjo pagrindo abejoti jų teisingumu. Teismas laikė, kad pareiškėjas įtikinamai nepagrindė, kad nurodytu pagrindu atsakovas nepagrįstai priėmė skundžiamą aktą. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad jis netyrė skundžiamo akto konkrečiai vertindamas mokestinės prievolės kilmę, t. y. pareiškėjo pareigos įvykdyti prievolę, nes toks ginčas nagrinėjamas kitoje administracinėje byloje Nr. I-1071-815/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04180-2014-3). Pareiškėjui šiuo teismo sprendimu neužkertama galimybė galbūt jo pažeistas teises ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybės pobūdį, teismas sprendė, kad areštuodamas turtą, jog būtų įvykdyta mokestinė prievolė, mokesčių administratorius neviršijo teisės aktuose nustatytos kompetencijos ribų.

16. Teismas pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad VMI privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip numatyta MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje, CPK 147 straipsnyje, o ne iš karto taikyti MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytą turto areštą, nes pagal MAĮ 95 straipsnio nuostatas numatyti šie mokestinės prievolės užtikrinimo būdai: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito įstaigai nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytų mokestinės prievolės užtikrinimo būdų taikymas nepanaikina mokesčių mokėtojo prievolės sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotus delspinigius. Be to, mokesčių administratorius gali naudoti ir kitus mokesčių įstatymų nustatytus atsiradusios arba galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus.

17. Teismas nustatė, kad buvo pagrindas areštuoti pareiškėjo turtą, nes tiek deklaracijų pagrindu, tiek 2014 m. kovo 3 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuotos mokestinės nepriemokos buvo ženklios (bendra suma 87 328,92 Eur), nes dalis minėtos nepriemokos buvo apskaičiuota patikrinimo aktu, todėl galbūt buvo pažeista mokesčių mokėtojo pareiga tiksliai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius. Akivaizdu, kad minėtų aplinkybių kontekste kilo rizika, jog pareiškėjas galėjo neįvykdyti savo mokestinių prievolių, o turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims, taip apsunkindamas mokestinės nepriemokos išieškojimą. Todėl šiuo atveju atsižvelgus į susidariusios mokestinės prievolės dydį nebuvo pagrindo spręsti, kad susidaręs skirtumas būtų pernelyg neproporcingas, tokių aplinkybių buvimo nepagrindė ir pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

18. Teismas sprendė, kad mokesčių administratoriaus ginčijamas aktas, kiek jis yra susijęs su pareiškėjo nurodytais jo pažeistais interesais, buvo teisėtas, pagrįstas, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo akto teisėtumas, pagrįstumas buvo vertinamas atsižvelgus į jo priėmimo metu buvusią situaciją. Šis priimamas teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, pasikeitus situacijai, kreiptis į mokesčių administratorių dėl turto arešto panaikinimo, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo pakeitimo (MAĮ 95 str., 101 str.).

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. VMI nepateikė teismui jokių įrodymų, kad gali reikšti pareiškėjui pretenzijas minėtai sumai 318 160 Lt (91,145,50 Eur), VMI nepateikė jokių paskaičiavimų, kurie leistų teisėtai pagrįsti minėtų apribojimų mastą bei teisėtumą.

19.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti apribojimus pareiškėjo banko sąskaitoms AB „Swedbank“ ir AB banke „DNB“, tačiau dėl jų savo sprendime nepasisakė.

19.3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (4.66) 46-MPD-14072 Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija informavo pareiškėją, kad 2016 m. gruodžio 27 d. mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjo apskaitos kortelėje vyksta mokestinių prievolių koregavimo veiksmai, taigi atsakovas pripažino, kad neteisingai apskaičiavo mokesčius ir prievoles, todėl galimai neproporcingai apribojo pareiškėjo teises į turtą.

19.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į bylos duomenis, kad pareiškėjui reikia išlaikyti 2 mažamečius vaikus (1,3 metų ir 7 metų), todėl taikomų apribojimų mastas yra neproporcingai didelis ir pažeidžią vaikų teisėtus interesus ir pareiškėjo konstitucinę pareigą išlaikyti vaikus.

19.5. 2017 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-547-614/2017 nustatė, kad, išieškotojui sutikus su 5 217,29 Eur prievolės sumažinimu, sumažino išieškotinos sumos dydį, išieškotojas negali jos vėl reikalauti.

19.6. MAĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad kilus mokestiniam ginčui dėl deklaruotų sumų perskaičiavimo ir deklaruotų mokesčių mokestinės bazės pakeitimo, skundo padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti, todėl yra pagrindas grąžinti pareiškėjui neteisėtai išieškotas lėšas kaip ir buvo prašoma teismo.

19.7. Mokestinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu baigtas, o vyksta tik mokestinis ginčas, todėl skundžiami apribojimai pritaikyti jau pasibaigus mokestiniam patikrinimui. Atsakovas pripažino, kad vyksta išieškojimas pagal 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (13.17-08)-320-2417, todėl nėra pagrindo užtikrinti būsimų prievolių išieškojimą, nes išieškojimo veiksmai jau vyksta ir taikyti papildomų laikinųjų apribojimų nėra teisinio ir faktinio pagrindo. VMI priėmė ginčijamą Arešto aktą, kuris apėmė ne tik naujai priskaičiuotinus mokesčius, bet ir pareiškėjo anksčiau deklaruotas mokestines prievoles (bendras arešto mastas 87 328,92 Eur), tačiau taikomų apribojimų suma yra 318 160 Lt ( 91 145,50 Eur), tai yra didesnė, nei potencialus išieškojimas pagal visas prievoles. Tuo VMI pažeidžia proporcingumo ir teisėtumo principus.

20. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas nurodo, jog VMI turėjo teisę taikyti turto areštą pareiškėjo atžvilgiu. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų <...>. Taigi ši įstatymo norma suteikia teisę VMI taikyti mokesčių mokėtojo turto areštą, jeigu mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nagrinėjamu atveju – paties pareiškėjo deklaruotų mokesčių. Iš MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taip pat matyti, kad joje yra pateiktas neužbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų ar kitų veiksnių, dėl kurių galėtų būti sunku arba taptų neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai padaryti dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-395-438/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad dėl minėto sprendimo teisėtumo ir galimumo vykdyti jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-547-614/2017. Minėtoje byloje pareiškėjo skundai buvo atmesti, o skundžiamas VMI sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir vykdytinu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. gegužės 28 d. priėmė turto arešto aktą Nr. (23.16-08)-319-3128, kuriuo areštavo pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė nurodyta 318 160 Lt. Šiame turto arešto akte nurodyti dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka: deklaracijos už 2008–2011 metus ir patikrinimo metu numatoma apskaičiuoti 202 032 Lt suma.

23. 2012 m. sausio 11 d. VMI buvo priėmusi sprendimą (kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktas) išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuris VMI buvo keičiamas 2018 m. spalio 30 d., nurodant, kad bendra išieškoma suma yra 20 214,56 Eur. 2018 m. spalio 30 d. Sprendimo pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę neprimoką iš turto prievolių ataskaitoje nurodytas gyventojų pajamų mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo mokestis už 2008–2010 metus. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis bei šalių procesiniais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, prašydamas nutraukti vykdymo procesą pagal VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417, grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojui, įpareigoti antstolį S. M. grąžinti pareiškėjui išieškotas lėšas, panaikinti apribojimus ir lėšų rezervavimą skolininko turtui ir sąskaitoms. Pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, teismo nutartis įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2017 m. balandžio 24 d. išnagrinėjus atskirąjį skundą (civilinė byla Nr. 2S-547-614/2017). Iš minėtos civilinės bylos matyti, kad 2012 m. sausio 11 d. VMI sprendime bendra išieškoma suma buvo 92 891,75 Lt (26 925 Eur).

24. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis bei šalių procesiniais dokumentais nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, patikrinusi pareiškėjo A. R. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) – už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27, kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti 76 079 Lt PVM, 39 867,37 Lt PVM delspinigių, 30 proc. 22 824 Lt PVM baudą, 6 211 Lt GPM, 12 734,59 Lt GPM delspinigių, 30 proc. 1 863 Lt GPM baudą, 2 469 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai, 50 proc. 1 234,50 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai baudą, 3 645 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 50 proc. 1 822,50 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai baudą, 18 691,90 Lt VSDĮ, 50 proc. 9 345,95 Lt VSDĮ baudą, 4 019 Lt PSDĮ, 50 proc. 2 010 Lt PSDĮ baudą. Mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui šios sumos (viso 202 816,81 Lt (58 739,81 Eur)) buvo apskaičiuotos dėl to, jog mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. vykdė rašto darbų rašymo individualią veiklą. Šios faktinės aplinkybės nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje Nr. A-1121-602/2016 byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, šia nutartimi byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Byla (Nr. I-40-815/2019) yra nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

25. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. gegužės 28 d. priėmė Arešto aktą, kuriuo areštavo pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė nurodyta 318 160 Lt. Turto arešto akte nurodyti dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka: deklaracijos už 2008–2011 metus (kurių pagrindu priimtas 2012 m. sausio 11 d. VMI sprendimas dėl 92 891,75 Lt išieškojimo) ir patikrinimo metu numatoma apskaičiuoti 202 032 Lt suma. Remiantis minėtais dokumentais, visa pareiškėjo mokestinė nepriemoka galėjo sudaryti 294 923 Lt (areštuoto turto vertė buvo 23 237 Lt didesnė), remiantis atliktu mokestiniu patikrinimu visa mokestinės nepriemokos suma yra 295 707 Lt.

26. Remiantis MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vienu iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų yra turto areštas. Taigi atsakovas taikė turto areštą kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad turto areštas buvo taikytas siekiant užtikrinti: 1) pareiškėjo deklaruotų ir nesumokėtų mokesčių sumokėjimą, dėl kurių buvo priimtas 2012 m. sausio 11 d. VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto; 2) mokestinio patikrinimo metu numatomos paskaičiuoti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimas buvo taikytas MAĮ 101 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais pagrindais.

V. 27. MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

28. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) buvo nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

29. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Skundžiamame Arešto akte yra nurodyta būtent MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostata.

30. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

31. MAĮ 110 straipsnio (mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas) 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

VI. 32. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad atsakovas turėjo pagrindą taikyti MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – turto areštą. Minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad turto areštas buvo taikytas siekiant užtikrinti pareiškėjo mokestinės nepriemokos įvykdymo užtikrinimą: 1) pareiškėjo deklaruotų ir nesumokėtų mokesčių sumokėjimą, dėl kurių buvo priimtas 2012 m. sausio 11 d. VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto; 2) mokestinio patikrinimo metu numatomos paskaičiuoti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Minėta, kad mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimas buvo taikytas MAĮ 101 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratoriaus bei pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys, LITEKO duomenys apie kitose minėtose bylose priimtus procesinius sprendimus patvirtina, kad mokesčių administratorius turėjo faktinį pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą – turto areštą, MAĮ 101 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais pagrindais.

33. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo taikymą patvirtina 2012 m. sausio 11 d. VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuris VMI buvo keičiamas 2018 m. spalio 30 d., nurodant, kad bendra išieškoma suma yra 20 214,56 Eur. Taigi 2012 metais buvusi konstatuota pareiškėjo mokestinė nepriemoka, atsiradusi pagal įstatymą (pareiškėjui deklaravus, bet nesumokėjus mokesčių) yra nesumokėta ir 2018 metais. Šios nepriemokos suma yra didelė, todėl mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti šios neįvykdytos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Apelianto nurodomi 2012 m. sausio 11 d. VMI sprendimo pakeitimai dėl sumos (jos sumažinimas) nepaneigia minėtos mokestinės nepriemokos buvimo, todėl nepaneigia ir arešto taikymo būtinumo. Išieškomos mokestinės nepriemokos iš turto tam tikras sumažinimas lems tai, kad toliau bus išieškoma tik nesumokėta nepriemokos suma. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektas, pasikeitus faktinei situacijai, gali priimti sprendimą, keičiantį anksčiau savo priimtą sprendimą, šis faktas savaime nesuponuoja išvados, jog tokiu sprendimu pažeidžiamos asmens, kurio atžvilgiu priimti administraciniai sprendimai, teisės.

34. Remiantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Klausimai, kylantys dėl išieškojimo proceso remiantis sprendimu dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, sprendžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šia tvarka pareiškėjas pasinaudojo kreipdamasis į apylinkės teismą su skundu dėl antstolio veiksmų. Taigi klausimai dėl išieškomos sumos pasikeitimo išieškojimo proceso metu yra susiję su išieškojimo procesu, vykdomu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ir nėra susiję VMI priimtu administracinio sprendimo teisėtumu, o kartu ir su nagrinėjama byla. Nesusiję su nagrinėjama byla ir pareiškėjo reikalavimai panaikinti apribojimus banko sąskaitoms, nes skundžiamas Arešto aktas buvo priimtas tik dėl nekilnojamojo turto arešto.

35. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas negalėjo priimti skundžiamo sprendimo, nes jau vyksta išieškojimo veiksmai. Skundžiamas Arešto aktas buvo priimtas tuo metu, kai jau buvo priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto. Sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto priėmimas nepaneigia fakto, kad tuo metu buvo neįvykdyta mokestinė prievolė, t. y. buvo nesumokėtos pareiškėjo deklaruotos sumos. Taigi Arešto akto priėmimo metu egzistavo MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas pagrindas taikyti šios neįvykdytos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Teisės aktai nenustato ribojimo mokesčių administratoriui priėmusiam MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, taikyti ir mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą.

36. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyto pagrindo taikymą patvirtino mokesčių administratoriaus atliekamas mokestinis patikrinimas ir jo metu numatoma paskaičiuoti mokestinė nepriemoka – 202 032 Lt, kuri vėliau ir buvo paskaičiuota pareiškėjui. Taigi mokesčių administratorius turėjo faktinius duomenis dėl galimų mokesčių įstatymų pažeidimų, dėl kurių pareiškėjui bus paskaičiuota mokestinė nepriemoka, kurios suma yra didelė, kurios įvykdymui būtina taikyti įvykdymo užtikrinimo priemones, nes yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Turto areštas taikytas vykstant mokestiniam patikrinimui, taigi pagrįstai buvo remiamasi MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju.

37. Apelianto nurodyti skundo argumentai dėl MAĮ 110 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą, taikymo nepaneigia skundžiamo Arešto akto teisėtumo. MAĮ 110 straipsnis (mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas) nustatantis, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, t. y. įtvirtinantis, kad skundo padavimas mokestiniame ginče sustabdo administracinio sprendimo vykdymą, taip pat įsakmiai nustato, kad tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Administracinio sprendimo vykdymo sustabdymas dėl jo apskundimo ir užtikrinimo priemonių taikymas yra skirtingi pagal savo pobūdį teisiniai veiksmai (ar įvykiai), kurie taikomi (atsiranda) esant įstatyme nustatytiems skirtingiems pagrindams, ir skirtinga tvarka (sprendimo vykdymas šiuo atveju sustabdomas pagal įstatymą, užtikrinimo priemonės taikomos mokesčių administratoriaus sprendimu). Akcentuotina ir tai, kad, kaip jau minėta, užtikrinimo priemonės pareiškėjo turtui buvo taikytos remiantis dviem pagrindais – MAĮ 101 straipsnio 3 ir 4 dalimis. Norma dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo yra taikytina tik mokestiniam ginčui, t. y. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nurodytam atvejui. Minėta norma nėra susijusi su MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taikymu ir su išieškotomis sumomis (kurių neteisėtumą bandė pagrįsti pareiškėjas), kurių išieškojimas vyksta remiantis Sprendimu dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto.

38. Nepagrįsti yra apelianto argumentai, kad priimant skundžiamą sprendimą jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad turto buvo areštuota daugiau negu sudarė visos mokestinės nepriemokos. Minėta, kad remiantis MAĮ 101 straipsnio 2 dalimi mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Taigi areštuojamo turto mastas turi atitikti mokestinę nepriemoką, tačiau ši sąvoka apima ir kitas su mokesčiu susijusias sumas, t. y. delspinigius, kurie skaičiuojami MAĮ 96 ir 95 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu mokestinė prievolė nėra vykdoma. Be to, MAĮ 101 straipsnio 2 dalis, nustatanti turto arešto mąstą, įtvirtina taip pat, kad ją taikant, turi būti atsižvelgiama ne tik į mokestinės nepriemokos sumą, bet ir į su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Remiantis minėtais dokumentais, kuriuose buvo nustatyta, kad visa pareiškėjo mokestinė nepriemoka galėjo sudaryti 294 923 Lt (areštuoto turto vertė buvo 23 237 Lt didesnė), nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo pažeista MAĮ 101 straipsnio 2 dalis, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo areštuota turto iš esmės daugiau negu buvo būtina. Taigi taikyta priemonė buvo adekvati ir būtina siekiamam tikslui (užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymą) pasiekti, todėl laikytina proporcinga.

39. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė