2017-01-26 Nr. AB-2010-3-61-3-01627-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-2074-438/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01627-2016-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.9 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 26 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos

I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjos, atliekančios direktoriaus funkcijas, 2016 m. kovo 18 d. įsakymą Nr. 4K-33 „Dėl I. Š. atleidimo“; 2) pripažinti pareiškėjos atleidimą iš Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 2 dalį neteisėtu; 3) pareiškėją grąžinti į Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas; 4) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo už visą priverstinės pravaikštos laiką vidutinį darbo užmokestį; 5) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad valstybės tarnautoja dirbo ilgiau nei 32 metus, atleidus pareiškėją, ji nepagrįstai neteko teisės į karjerą. Pareiškėja yra itin kvalifikuota ir didelę patirtį sukaupusi valstybės tarnautoja, tai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėja nuolatos buvo siunčiama kaip Lietuvos atstovė į tarptautines ekspertų grupes, aktyviai dalyvavo įvairiuose kvalifikaciją keliančiuose mokymuose. Pareiškėja yra nepriekaištingos reputacijos, neturi tarnybinių nuobaudų. Aplinkybė, kad pareiškėja buvo atleista dėl to, jog daugiau nei 140 dienų buvo nedarbinga, pažeidžia protingumo, sąžiningumo, darbo santykių stabilumo principus. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad valstybės tarnautojo atleidimas dėl laikino nedarbingumo yra įtvirtintas VTĮ

44 straipsnio 2 dalyje, todėl, sprendžiant dėl tokio atleidimo teisėtumo, turi būti vadovaujamasi VTĮ, o ne Darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis. VTĮ nenustato, kad, atleidžiant darbuotoją iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, šis turi būti įspėtas. Kadangi pareiškėjai įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo nėra pripažintas draudiminiu įvykiu, nėra pagrindo taikyti VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimčių. Valstybės institucijos vadovui suteikiama teisė nuspręsti dėl darbuotojo, kuris dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, atleidimo, tačiau nėra nustatyta reikalavimo atleisti darbuotoją tik pagrindžiant svarbias atleidimo priežastis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio

3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta papildomų sąlygų, vertinant kurias, darbuotojas, viršijęs nedarbingumo laiką daugiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, turėtų būti atleidžiamas. Vienintelė sąlyga, kurią įgyvendinus gali būti svarstomas darbuotojo atleidimas, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 2 punktu, yra viršytas įstatyme nustatytas nedarbingumo laikas. Kadangi nurodyta teisės norma yra dispozityvi, viršijus įstatyme nustatytą nedarbingumo laiką, darbuotojas nėra atleidžiamas automatiškai, t. y. darbdaviui priklauso diskrecijos teisė pasirinkti tokį darbuotoją atleisti ar ne. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad teismui vertinant atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 2 punktą teisėtumo klausimą, nėra vertinamas darbdavio diskrecijos teisės įgyvendinimo pagrįstumas, t. y. darbdavys, įgyvendindamas šią teisę, gali atleisti nedarbingumo laiką viršijusį darbuotoją arba ne, ir tai priklauso nuo darbdavio valios, atsižvelgiant į darbdavio vykdomą veiklą ir atitinkamu laikotarpiu susidariusias aplinkybes darbovietėje. Teismas nustatė, kad Departamentas buvo nepajėgus laikyti darbo vietą, kurią užimdama pareiškėja realiai funkcijų neatlieka. Visų aplinkybių kontekste, pasitarus su pareiškėjos tiesiogine vadove, siekiant sklandaus Departamento darbo užtikrinimo, priimtas sprendimas pasinaudoti darbdavio diskrecijos teise ir atleisti pareiškėją iš einamų pareigų. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovo priimtas įsakymas atleisti pareiškėją iš pareigų atitiko VTĮ 44 straipsnio

2 dalyje nurodytus pagrindus. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovui neteko pareigos įspėti pareiškėją apie atleidimą iš darbo, nes galutinė nedarbingumo laikotarpio diena atsakovui negalėjo būti žinoma.

III.

Pareiškėja

I. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo iš dalies tapačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados ir motyvai yra neteisėti, nepagrįstai suvaržantys pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, taip pat nepagrįstai diferencijuojantys darbuotojus be jokio aiškaus teisinio pagrindo, taip sukuriant nevienodas darbuotojų (valstybės tarnautojų) galimybes.

Pareiškėjos įsitikinimu, įspėjimas apie atleidimą kiekvienu atveju palengvina atleidžiamo darbuotojo situaciją, leidžia pradėti ankščiau ieškotis naujos darbo vietos, planuotis finansinę ateitį bei visokeriopai užsitikrinti, kad darbo vietos netekimas sukels kiek įmanoma mažiau neigiamų pasekmių ir išgyvenimų. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, siekiant apsaugoti darbuotojų teises – darbuotojui būnant laikinai nedarbingam yra užtikrinama, kad jis nebūtų atleistas iš užimamų pareigų, tuo pat metu iš esmės yra pažeidžiamos darbuotojų teisės, kadangi yra eliminuojama galimybė įspėti laikinai nedarbingus darbuotojus apie atleidimą, nors darbuotojams būnant laikinai nedarbingais daugiau nei 140 dienų per 12 mėnesių arba 120 dienų iš eilės darbdavio diskrecijos teise jie gali būti atleidžiami iš karto be jokio įspėjimo.

Toks įstatyminis reglamentavimas sukuria nepagrįstas diskriminacinio pobūdžio apraiškas tarp atleidžiamų darbuotojų. Pareiškėjai turint itin aukštą kvalifikaciją, būnant savo srities specialiste, per nemažą darbo laikotarpį įgijus visokeriopos patirties, galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, net ir būnant nedarbingai ilgesnį laikotarpį, po kurio atsakovas įgijo diskrecijos teisę atleisti pareiškėją, nebūti atleistai iš užimamų pareigų, kadangi pareiškėjai galėjo susidaryti pagrįstų teisėtų lūkesčių, jog atsakovas sieks išsaugoti itin aukštą kvalifikaciją turinčią darbuotoją.

Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pateikto argumento, jog viena iš esminių priežasčių, kodėl pareiškėja galėjo būti atleista iš užimamų pareigų, buvo tarp pareiškėjos bei einančios direktorės pareigas E. G. susiklostęs asmeninis konfliktas. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad atsakovas eliminavo galimybę pareiškėjai gyvendinti savo teisę laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. gauti ligos pašalpą. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos iš Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus 2016 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 4K-33 „Dėl I. Š. atleidimo“, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vyriausiosios specialistės pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis. Iš šios teisės normos dispozicijos matyti, kad valstybės tarnautojo laikinas nedarbingumas dėl kurio jis nedirba ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip

140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kuri sudaro prielaidas ir sąlygas atleisti jį iš valstybės tarnybos. Išimtis iš šios taisyklės, t. y., į minėtus 120 ir 140 dienų laikotarpius yra neįskaitomi laikotarpiai, kai valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. O tais atvejais, kai valstybės tarnautojas, netenka darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, atleidimas iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo

44 straipsnio 2 dalies pagrindu yra negalimas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d. dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo 148 dienas. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistavo prieš tai aptartos išimtys iš Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati pareiškėja. Šios aplinkybės lemia, kad atsakovui atsirado įstatyminės prielaidos bei sąlygos atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos. Nesutikimą su atleidimu iš valstybės tarnybos šiuo pagrindu, pareiškėja iš esmės grindžia tuo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikianti galimybę darbdaviui atleisti asmenį iš valstybės tarnybos be įspėjimo yra diskriminacinė, nes kitais atleidimo iš valstybės tarnybos atvejais valstybės tarnautojams tokia garantija yra suteikiama ir jie turi galimybę atitinkamą laikotarpį ieškotis kito darbo ir panašiai, o Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio

2 dalies atveju valstybės tarnautojai tokios galimybės netenka. Teisinius santykius, kurie atsiranda valstybės tarnybos srityje, reglamentuoja speciali teisės norma - Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ 1;4;5 str.). Šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje yra numatytas 21 atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas ir tik vieninteliu atveju – kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, valstybės tarnautojui yra suteikiama garantija dėl įspėjimo apie numatomą atleidimą (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.; 43 str. 1 d.). Ši aplinkybė pati savaime paneigia pareiškėjos teiginius, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio

2 dalis yra diskriminacinė ją lyginant su kitais atleidimo iš valstybės tarnybos atvejais, nes kitais 20 atleidimo iš valstybės tarnybos atvejais tokia garantija valstybės tarnautojams nėra numatyta. Be to, kaip minėta, atleidimo iš Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies atveju valstybės tarnautojui yra suteikiama kitokio pobūdžio garantijų – draudžiama jį atleisti jei darbingumo neteko dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos; neįskaitomi atitinkami laikotarpiai į 120 ar 140 dienų terminą. Visa tai, kolegijos nuomone, neduoda pagrindo išvadai, kad aptartos normos tarpusavyje konkuruoja bei kad valstybės tarnautojams sukuria nevienodas sąlygas valstybės tarnybos srityje, nes kiekvienas atleidimo iš valstybės tarnybos atleidimo pagrindas yra skirtas sureguliuoti skirtingus socialinius – ekonominius reiškinius, kurie atsiranda valstybės tarnybos santykių metu, o suteikiamos skirtingos garantijos arba jų nesuteikimas tam tikrais atvejais, yra skirtas panaikinti arba sušvelninti skirtingas pasekmes, kurias valstybės tarnautojams sukelia skirtingi atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindai. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog atsakovas atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies pagrindu nepažeidė teisės aktų reikalavimų, o tuo pačiu pareiškėjos teisių, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio

1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas