2022-04-13 Nr. AB-8748-3-61-3-05149-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2058-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05149-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Pareiškėjų H. J. H. S., R. A. A. A., B. H. J. S., S. H. J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Pareiškėjų H. J. H. S., R. A. A. A., B. H. J. S., S. H. J. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai H. J. H. S., R. A. A. A., B. H. J. S., S. H. J. S. (toliau – ir Pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 21M44365; 2) panaikinti Departamento Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2349; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjai mano, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas ir teisingas skundo išnagrinėjimas. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Nesutikdami su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai teigia, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – ekonominius ir politinius motyvus. Dėl pastarųjų patyrė grasinimų ir yra didelė tikimybė šeimai būti nužudytiems. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

5. Pareiškėjų teigimu, Komisija nepasisakė dėl jų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Migracijos departamentas nurodė, kad tyrimo metu, įvertinus pareiškėjų pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat pareiškėjų asmenines savybes, buvo nustatyta, kad pareiškėjų deklaruojama baimė patirti persekiojimą Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų prasme nėra visiškai pagrįsta, todėl jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai savo prašymo negrindė baime patirti persekiojimą dėl politinių įsitikinimų, todėl tokie skundo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjai teigė, jog iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Vienintelė problema, su kuria pareiškėjai teigia susiduriantys, yra skurdas ir sunkus gyvenimas. Ekonominio pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl jų asmeninių savybių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjų pasakojimą bei kilmės valstybės informaciją, pagrįstai nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

9. Departamentas pažymėjo, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nurodė, kad jokio persekiojimo (duomenys neskelbtini) jie nebuvo patyrę, o savo prašymą grindė iš esmės sunkia savo ekonomine padėtimi, nes (duomenys neskelbtini), tačiau ekonominio pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl pareiškėjų asmeninių savybių. Atliekant tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai ne tik nepagrindė savo pasakojimo jokiais įrodymais, tačiau prašymą grindė iš esmės ekonominio pobūdžio motyvais, sunkiu gyvenimu ir negalėjimu rasti gerai apmokamą darbą. Todėl ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai tinkamai nepagrindė savo prašymo ir jų baimė patirti persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų nėra visiškai pagrįsta.

10. Departamentas teigė, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjų skundą nagrinėjusi Departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų būtinas.

11. Departamento vertinimu, ginčijamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą – pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Dėl draudimo atvykti pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta ir atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjams, išskyrus nepilnamečius vaikus, draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjų H. J. H. S., R. A. A. A., B. H. J. S., S. H. J. S. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjai neteisėtai atvyko į Lietuvą, asmenų grupėje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai juos sulaikė. (duomenys neskelbtini).

15. 2021 m. lapkričio 17 d. apklausos metu pareiškėja (duomenys neskelbtini).

16. 2021 m. lapkričio 17 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas H. J. H. S. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

17. Teismas nustatė, kad Departamentas, skubos tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti asmenims H. J. H. S. ir R. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti H. J. H. S. ir R. A. A. A. į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti B. H. J. S. ir S. H. J. S. atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendime konstatuota, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems nesuteiktinas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsižvelgęs į prieglobsčio prašytojų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje ir gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, atsakovas nenustatė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tuo remdamasis atsakovas prieglobsčio prašytojams nesuteikė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Departamento komisija, kaip ikiteisminė institucija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 6K-2349 jį atmetė.

18. Pirmosios instancijos teismas aptarė Įstatymo, Konvencijos, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų” (toliau – ir Direktyva), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prieglobsčio bylose.

19. Teismas nurodė, kad remiantis Departamento surinkta kilmės valstybės informacija matyti, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Nors beatodairiško smurto (duomenys neskelbtini) aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (duomenys neskelbtini).

20. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą surinko bei įvertino visą būtiną su pareiškėjais susijusią individualią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai prieš išvykdami iš kilmės valstybės vargingai, tačiau saugiai gyveno (duomenys neskelbtini), ten niekas jų nepersekiojo. Šią aplinkybę pareiškėjai aiškiai patvirtino apklausų metu. Pateikta medžiaga patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytojus, t. y. neidentifikuota faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

21. Teismas konstatavo, kad prieglobsčio pareiškėjai prašė ne norėdami apsisaugoti nuo kilmės šalyje vykdomo persekiojimo, ne dėl individualios persekiojimo grėsmės dėl savo individualių savybių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o todėl, kad siekė finansiškai geresnio gyvenimo sau ir vaikams. Įvertinus pareiškėjų apklausos metu ir teisme teiktus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

22. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Departamentas, priimdamas sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjai neįvardijo kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai. Byloje esantys duomenys teismui nerodė, kad pareiškėjų baimė, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami, yra pagrįsta. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Remiantis EPPB (duomenys neskelbtini) gairėmis, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, kas reiškia, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio, apskundimas ikiteisminėje stadijoje vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Todėl pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjai skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjai buvo apklausti, savo paaiškinimus galėjo teikti apklausos metu, taip pat teismo posėdyje, todėl jų argumentai dėl teisės būti išklausytam principo pažeidimo atmesti.

24. Spręsdamas dėl draudimo Pareiškėjams 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas nurodė, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti. Todėl, šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Prieglobsčio prašytojai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdami pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškėjams pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjai nori savanoriškai grįžti, jie gali kreiptis į Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

25. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

III. 26. Pareiškėjai H. J. H. S., R. A. A. A., B. H. J. S., S. H. J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti.

27. Pareiškėjai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

28. Atsakovas nepagrįstai nesuteikė jiems papildomos apsaugos. Atsakovo surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Iš šios informacijos galima spręsti, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta rimtas ginkluotas konfliktas, sukeliantis didelę žalą, taip pat gresiantis žmonių gyvybei ir sveikatai. Nors pareiškėjai iki šiol nėra susidūrę su konfliktu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla. Atsakovas turėjo įvertinti realią grėsmę – jų gyvenamoji vieta yra karo zona, o pareiškėjai gali būti persekiojami (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėjai pažymi, kad jų šeimai kyla didesnė rizika realiai patirti laisvei, gyvybei ir sveikatai kylančias grėsmes kilmės šalyje, todėl jie priskirtini padidintos rizikos grupei dėl šeimoje esančios moters ir nepilnamečių vaikų.

30. Pareiškėjai motyvuoja, kad atsakovas, spręsdamas dėl jiems kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai jiems galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu, kad vos už kelių kilometrų vykstantys ginkluoti susirėmimai ir šalia esančių kaimų bombardavimas yra grėsmingi jų saugumui ir sveikatai. Todėl pareiškėjams turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Be to, atsakovo surinkti duomenys yra pakankamai seni – EPPB apibendrinti duomenys siekia laikotarpį iki 2020 metų. Įvertinę tai pareiškėjai laiko, kad atsakovas turėjo surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis. Tai atlikti įpareigoja prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 7, 92.8., 97.1, punktai, kuriuose nustatyta atsakovo pareiga surinkti išsamią, aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius. Atsakovo Sprendime nėra surinkta jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini).

31. Pareiškėjai pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kuris yra vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir/arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti.

32. Dėl šių aplinkybių pareiškėjai atitinka pabėgėlių statusą ir jiems suteiktina papildoma apsauga. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl jų prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai. Skunde teigiama, kad pareiškėjams prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje ir konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

33. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus ir pažymi, kad pareiškėjai nepateikė pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo ar Migracijos departamento padarytas išvadas, atsakovas rėmėsi aktualia informacija ir atliko išsamų tyrimą, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, vadovaujasi ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad jokių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Tokių motyvų nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Vien tik pareiškėjo apeliacinio skundo motyvas, kad pareiškėjas pageidauja bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

38. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi realiai egzistuoti, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad deportavus tokį asmenį jam kils reali rizika ar jis patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, kuri turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą reikia atsižvelgti ir į prieglobsčio prašytojo paaiškinimą, ar jis nėra prieštaringas bei yra nuoseklus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

42. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti (žr., pvz. 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, atsižvelgė į pareiškėjų pasakojimą, jų atvyko į Lietuvą aplinkybes ir motyvus. Pareiškėjo H. J. H. S. atveju svarbus yra (duomenys neskelbtini), kuris gali būti susijęs ir su jo šeimos saugumu, visų pareiškėjų atveju yra motyvuojama jų nesaugumu ir vykstančiai kariniais veiksmais jų gyvenamojoje vietoje, taip siekiu gauti darbą ir gyventi ekonomiškai geriau.

45. Vertinant pareiškėjų situaciją, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas H. J. H. S. buvo (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) nėra vertinamas kaip susijęs su jo ar jo šeimos persekiojimu. Tiek iki (duomenys neskelbtini), tiek po jo visi pareiškėjai saugiai gyveno (duomenys neskelbtini), apie ką nurodė jie patys. Be to, vertinant padėtį (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Remiantis EPPB (duomenys neskelbtini) paskelbtomis gairėmis, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

46. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jų baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo aukomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką motyvas yra ekonominis gerbūvis, o atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti būtent prieglobsčio prašytojus, t. y. nėra faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

47. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovas nesurinko aktualios ir naujausios informacijos apie kilmės valstybę. Nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjų norimais aspektais. Be to, Migracijos departamento atlikto tyrimo objektas yra konkrečiam asmeniui ar konkretiems asmenims jų kilmės valstybėje kylanti individuali grėsmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pareigos rinkti papildomus duomenis. Migracijos departamentas pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei Sprendime padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių jis galėtų būti panaikintas.

48. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos, įvertino, kad nėra duomenų, jog šiuo metu pareiškėjų gyvenamojoje vietoje vyktų toks ginkluotas konfliktas, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

49. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento išvadoms, kad sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams H. J. H. S. ir R. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra teisėta ir pagrįsta. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl siekiant nurodyto tikslo būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų penkerių metų terminą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimaliam draudimo atvykti termino taikymui.

50. Taigi, šiuo atveju pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jiems taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjams draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento Sprendimo bei Komisijos sprendimo dalis dėl draudimo atvykti yra keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų H. J. H. S. ir R. A. A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21M44365 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmenims H. J. H. S. ir R. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2349.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė