2019-02-07 Nr. AB-3566-3-64-3-01504-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1080-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01504-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–25), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., pažeidžiant kalinimo sąlygas, nesuteikiant pakankamai gyvenamojo ploto ir taip kankinant, sudarant antisanitarines, pavojingas sveikatai sąlygas. Teigė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti užstatytas kitais daiktais ir turi nepažeisti 3,6 kv. m normos. Kamerose buvo viršijamas drėgmės lygis, nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, žiemos metu kameros netinkamai apšildomos, vasaros metu sienos drėgnos, o žiemą – ties langais apšerkšnijusios, laikosi nuolatinis pelėsis, kamerose pažeistos sienos, byra tinkas. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas, neturi atskiros vėdinimo sistemos, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamera Nr. 86 avarinės būklės, reikalaujanti kapitalinio remonto – sienų dažai nusilupę, lubos padengtos pelėsiu, vietomis suskilinėjusios, trupa, gultai seni, inventoriaus nepakanka, kameroje laikosi smogas. Susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, esant būtinybei tai užtrunka daug laiko, beldimas į duris neefektyvus ir varginantis, aliarmo nebuvimas sukėlė nepatogumus, nesaugią ir pavojingą aplinką kiekvieną dieną, nes buvo kalinamas su asmenimis, kurie buvo įtariami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, pasivaikščioti Šiaulių TI galėjo skirti vos vieną valandą per dieną, o užimtumas už kameros ribų sudarė 1,6 val. per mėnesį. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas neatitiko reglamentuotos pasivaikščiojimui skiriamos ploto normos. Pareiškėjas jautė privačios aplinkos stoką. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 64–72) prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. kamerose, kuriose jam teko nuo 3,65 iki 9,37 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida, kas užtikrina kalinčių asmenų privatumą. Nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris).

Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Atsakovas nurodė, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-447 matosi, jog kameroje Nr. 86 oro temperatūra, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus.

Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrintos. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas. Suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių TI yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai. Pareiškėjo skundo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo nepagrįsti, jo laikymo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybė juose dalyvauti sudaryta kiekvienam asmeniui. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 166–173).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. ir jam teko nuo 3,64 iki 9,36 kv. m, taigi visas 190 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, sanitarinių mazgų užimamą plotą ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 89, kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko 3,43 kv. m, kameroje Nr. 93, kai joje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko 3,43 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kameroje Nr. 86, kai joje buvo laikomi daugiausia 4 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko 4,09 kv. m. Įvertinus kamerose esamų baldų užimamą plotą, nebuvo pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

7. Teismas nurodė, kad atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2016 m. lapkričio 3 d. patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas įvertino pareiškėjų skunduose minimus faktus dėl higienos normos pažeidimų Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, taip pat ir kameroje Nr. 86, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. spalio 18 d. 2016 m. liepos 15 d. ir 2016 m. spalio 5 d. patikrinimų metų gyvenamosios kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo.

Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus matosi, kad 2016 metais pareiškėjo laikymo kameros remontuojamos nebuvo. Taigi 2016 m. lapkričio 3 d. patikrinimo rezultatai patvirtino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl pelėsio kameroje Nr. 86, tačiau paneigė kitas aplinkybes dėl šios kameros būklės – per žemos oro temperatūros, drėgmės, vėdinimo, avarinės kameros būklės, netinkamų gultų. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kitų pareiškėjo laikymo kamerų atitikimą higienos normos reikalavimams.

Teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 89 ir Nr. 93 būklės, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., t. y. pavasario, vasaros ir rudens laikotarpiu, todėl jo teiginiai, kad žiemos metu kameros netinkamai apšildomos, žiemą sienos ties langais apšerkšnijusios, atmesti, nes pareiškėjas žiemą Šiaulių TI nebuvo laikomas. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 86 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 39 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 89 ir Nr. 93 pažeidžiant HN 134:2015 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, bei 39 punkto, reglamentuojančio pelėsio nebuvimą, reikalavimus, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme buvo pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

8. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas nurodė, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, jis nuo bendros kameros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, tačiau nepateikė pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, ar turėjo atskirą oro šalinimo sistemą. Iš pateiktos Šiaulių TI sanitarinių mazgų kamerose lentelės matėsi tik tai, iš ko pagaminta atitvarinė sanitarinių mazgų konstrukcija (mūras, OSB) bei atitvarinės konstrukcijos aukštis (nuo 2,10 iki 2,23 m), tačiau nenurodyta, kokiu būdu nuo likusio kameros ploto atitverti praėjimai į sanitarinius mazgus. Šiuo atveju, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažinta, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

9. Teismas rėmėsi atsakovo į bylą pateikta Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. 61/04-2248, kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką; G. M. buvo suteikta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Į bylą buvo pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai, iš kurių matėsi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, užimtumo kambarį-skaityklą) ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, arba tų kamerų suimtieji (nuteistieji) į užimtumo renginius eiti atsisakė. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

10. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas nurodė, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso, byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

11. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas nurodė, jog pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimas kasdien trunka ne mažiau kaip vieną valandą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. liepos – lapkričio mėn. atliktų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė. Pareiškėjas pats skunde nurodė, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių dydis teisės aktais nėra reglamentuotas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

12. Teismas nurodė, jog pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų dėl naudojimosi dušu nenustatė, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.

13. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius išgyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus, nustatyti pažeidimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 4 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžta, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl skunde teismui nurodytų kalinimo sąlygų, dėl kurių jis prašo neturtinės žalos, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, negalėjo pagrįsti, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

III. 14. Pareiškėjas G. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo iš Šiaulių TI išreikalauti visus duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimu Šiaulių TI (I t., b. l. 176–185).

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas tenkantį plotą, vadovavosi dokumentais, kurie gerina atsakovo padėtį, yra netikslūs, nenustatė, kad apskaičiavimas galimas tik pagal miegamas vietas. Be to, pareiškėjo manymu, apskaičiuojant jam tenkantį plotą, turėjo būti išskaičiuotas ir perteklinių baldų ir inventoriaus bei netinkamai įrengto sanitarinio mazgo plotas.

16. Pareiškėjo teigimu, kamera negali būti įvardijama kaip higienos normas atitinkanti patalpa, nes ji yra per maža dideliam asmenų skaičiui laikyti.

17. Pareiškėjas teigia, kad aliarmo nebuvimas jam sukėlė nepatogumus, nesaugią ir pavojingą aplinką kiekvieną dieną.

18. Pareiškėjo manymu, galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę nebuvo pakankama tinkamai užtikrinti būtiną higienos priežiūrą. Tai, kad asmeniui turi būti sudaryta galimybė naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, numatyta ir Europos Tarybos ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijose Nr. Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių.

19. Pareiškėjo teigimu, faktas, kad jis buvo laikomas patalpoje su daug asmenų 23 val. per parą, reiškia nežmonišką elgesį. Atsakovas nenurodė, kiek laiko buvo suteikta teisė pareiškėjui užsiimti veikla už kameros ribų. Be to, atsakovas pareiškėjui nesuteikė galimybės turėti privačią aplinką, būti stebimam vienas kito 24 val. per parą prilygsta kankinimui ir nežmoniškam elgesiui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (II t., b. l. 1–4).

21. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

23. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Šiaulių TI atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visas 190 dienų pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrino privatumo, be to, buvo tam tikrų higienos normų pažeidimų (pelėsis, netinkama oro drėgmė ir oro judėjimo greitis). Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 200 Eur. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

26. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytą prašymą išreikalauti iš atsakovo papildomus duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, jo netenkina, nes prašymas nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, būtinumas juos pateikti (bei išreikalauti) iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme.

28. Kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

29. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

30. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti Šiaulių TI pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė atsakovo atstovo duomenis paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. kalint Šiaulių TI nebuvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą: pareiškėjui teko nuo 3,64 kv. m iki 9,36 kv. m, t. y. viršijo nustatytą minimalią normą.

32. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog šiuo atveju kameros yra antisanitarinės vien dėl to, kad yra per mažos.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentai abstraktūs, jis nepateikė argumentų, kad dėl tokio trūkumo būtų kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Kadangi nei skunde, nei apeliaciniame skunde argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos nėra, ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

34. Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl naudojimosi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Ginčui aktualiame HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Vis dėlto, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamo užimtumo yra grindžiamos deklaratyvaus pobūdžio argumentais, todėl pagrįstai laikytos neįrodytomis ir atmestinomis. Šiuo atveju atsakovas pateikė duomenis, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką; G. M. buvo suteikta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai apie nepakankamą užimtumą nebuvo įrodyti.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

37. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (190 dienų pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinus higienos normų reikalavimų), sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė