N-575-19-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-19/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01357-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui M. S.,

vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimo M. S. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. M. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2012 m. rugpjūčio 14 d., nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną (duomenys neskelbtini), ir 2012 m. rugpjūčio 15 d. buvo sulaikytas, kadangi neturėjo jokių dokumentų, pateisinančių jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.

2012 m. rugpjūčio 17 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. S. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo bei Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo, atsižvelgiant į tai, kad jis jau buvo pateikęs prieglobsčio prašymą Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje, todėl už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybės narė bei nustatyti tokią valstybę narę, taip pat, suteikti užsieniečiui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2012 m. rugpjūčio 22 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismas priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo nubaustas 20 parų arešto už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą.

2012 m. rugsėjo 3 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus sprendimu (duomenys neskelbtini) M. S. buvo apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras).

2012 m. rugsėjo 14 d. užsienietis pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo bei išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius sustabdė pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.

2012 m. spalio 29 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš Belgijos pagal II-ąjį Dublino reglamentą bei pateikė prašymą dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo atnaujinimo (duomenys neskelbtini). Tą pačia dieną buvo priimtas Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus sprendimas nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą (duomenys neskelbtini).

2012 m. lapkričio 5 d. Užsieniečių registracijos centro Operatyvinės veiklos grupės vyriausiojo specialisto sprendimu (duomenys neskelbtini), remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi, užsienietis buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms.

2012 m. lapkričio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. lapkričio 23 d. nutartimi priėmė užsieniečio skundą nagrinėti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis M. S., vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. sausio 5 d., bet ne ilgiau nei iki kol bus nuspręsta dėl prieglobsčio jam Lietuvos Respublikoje suteikimo arba nesuteikimo.

2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė užsieniečio prašymo netenkinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Šis Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

2012 m. gruodžio 21 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Užsieniečių registracijos centro teikimas dėl pareiškėjo sulaikymo užsieniečių registracijos centre pratęsimo (b. l. 1-3), kuriuo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 2 dalimi, Užsieniečių registracijos centras prašė pratęsti užsieniečio sulaikymą iki 2013 m. kovo 21 d.

Teikime Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog pareiškėjo tikslas yra patekti į kitas Europos sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl savo pateikto prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje, jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais tyčia, piktybiškai pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto bei 135 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtino „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – Taisyklės) V skyriaus 8 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad užsienietis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas yra tik būdas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis – nustatyta, kad jis buvo pateikęs prašymus dėl prieglobsčio Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Teigė, jog užsienietis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei nevykdydamas kompetentingų institucijų sprendimų, negerbia Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos įstatymų ir piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teigė, kad šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, jog yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą, 2013 m. sausio 4 d. sprendimu (b. l. 8-9), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė teikimą tenkinti ir pratęsti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjui paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2013 m. kovo 21 d.

Teismas, remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi ir suformuota teismų praktika bei atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes – tai, kad pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo dėl prieglobsčio, buvo grąžintas iš Belgijos pagal II-ąjį Dublino reglamentą, nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudodamas laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis ir tokiu būdu trukdys priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje bei vykdyti šiuo metu priimtą Migracijos departamento sprendimą dėl jo išsiuntimo. Pažymėjo, jog yra nustatyta, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas nėra išnykęs, todėl pareiškėjo sulaikymo terminas gali būti pratęstas.

II. Pareiškėjas M. S. apeliaciniu skundu (b. l. 13-18) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjo padarytas taisyklių pažeidimas – neteisėtas išvykimas iš Lietuvos Respublikos gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti, tačiau byloje nėra duomenų, ar užsienietis buvo nubaustas už tokį Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimą. Toks prieglobsčio prašytojo pažeidimas nėra ir negali būti teisinis pagrindas Įstatymo kontekste taikyti pareiškėjui sulaikymą.

Remiasi Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 113 straipsnio 2 dalimi. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina.

Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu. Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas ir nėra aišku, kada ir ar išvis toks sprendimas bus vykdomas, nes kol dar nėra priimto galutinio sprendimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pareiškėjo padarytas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto bei 135 straipsnio, taip pat Aprašo III skyriaus 18.4 punkto bei Taisyklių V skyriaus 8 punkto nuostatų pažeidimas negali būti teisiniu pagrindu Įstatymo kontekste taikyti sulaikymą užsieniečiui ir nurodo, kad jam yra taikoma viena iš Įstatymo 113 straipsnio normų. Pažymi, kad aiškinamasis raštas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo“ negali apibrėžti įstatymo galiojimo ribų, nes tokias ribas apibrėžia pats įstatymas, įstatymas dėl įstatymo įsigaliojimo arba aukštesnę galią turintys teisės aktai. Remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje numatyta Įstatymo 77 straipsnio redakcija ir nurodo, kad pateikęs akivaizdžiai nepagrįstą prašymą asmuo, kuriam nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, patenka į grąžintinų arba išsiunčiamų asmenų kategoriją, taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo ketinimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad sulaikymas reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei įgyvendinti Dublino sistemą; Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo priėmimo procedūros stadijoje, jei tam yra reikalingos prielaidos; Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečių sulaikymo pagrindai taikytini ir prieglobsčio prašytojams. Teigia, kad Lietuvos Respublika nusprendė pasinaudoti Europos Sąjungos teisėje numatytomis priemonėmis, leidžiančiomis valstybei narei sulaikyti užsienietį, kol yra sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pabrėžia, kad pareiškėjas nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o tiesiog nelegaliais būdais bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, jog yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus bei pažymi, kad tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tuo metu, kai sprendimas yra apskųstas teismui, yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog šiuo metu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) yra klaidinantis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar M. S. sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu sulaikymo pagrindu, buvo pratęstas pagrįstai.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir išvyko iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, M. S. ir vėl bandytų išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui ir siekiant užtikrinti, kad būtų priimtas sprendimas minėtu klausimu, manytina, jog pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre pratęstas pagrįstas.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas