2019-01-08 Nr. AB-1203-3-61-3-04177-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-35-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04177-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00966/171-747 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829155 panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei R. D.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėja nurodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ji turės palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Be to, ji yra nėščia, todėl skubus išvykimas sukeltų rūpesčius ir stresą bei galėtų sukelti neigiamų pasekmių tiek pareiškėjos, tiek būsimo vaiko sveikatai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi pareiškėjos R. D. skundą priėmė, tačiau atmetė pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Teismas nustatė, kad pareiškėja šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamo sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai.

Taip pat teismas pažymėjo, kad Departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjos išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl tokio sprendimo galiojimo sustabdymas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti.

III. Pareiškėja R. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria netaikyta pareiškėjos prašyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ir tenkinti jos prašymą.

Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino, jog skundžiamu Sprendimu atsakovas ne tik atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir panaikino jos turimo vizos, galiojančios iki 2019 m. vasario 21 d., galiojimą. Taigi pareiškėja siekė sustabdyti ne teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, bet sprendimo dalies dėl turimos vizos panaikinimo galiojimą. Teismui tenkinus pareiškėjos prašymą ir sustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimą, pareiškėja galėtų likti Lietuvos Respublikoje turimos vizos, kuri galioja iki 2019 m. vasario 21 d., laikotarpiu. Ji yra suplanavus gimdyti (duomenys neskelbtini), jos planuojama gimdymo data yra 2019 m. gegužė, todėl ji bet kuriuo atveju planavo palikti Lietuvos Respubliką vasario mėnesį.

Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo savo paties cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-495-822/2017).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinė bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m gruodžio 4 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo akto galiojimas ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamo akto – atsakovo priimto Sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003829155, galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė aplinkybėmis, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ji turės palikti Lietuvos Respubliką.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Taip pat pažymėtina, kad Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjos išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl tokio sprendimo galiojimo sustabdymas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-495-822/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-276-756/2018; 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje eAS-821-492/2018).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja ir atskirajame skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė