2016-04-21 Nr. AB-8738-3-65-3-00224-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-554-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00224-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritoriniam padaliniui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Pasvalio skyriaus) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu 2014 m. gegužės 29 d. kreipėsi į administracinį teismą, prašydama pripažinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinį padalinį (toliau – ir atsakovas) neteisėtai vilkinant atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir įpareigoti atsakovą tikslinti 2013 m. lapkričio 25 d. parengtą reikalavimą Nr. RP-35, nurodant R. L. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,15 ha dalies, patenkančios į (duomenys neskelbtini), ribas.

Nurodė, kad Panevėžio teritorinis padalinys parengė 2013 m. lapkričio 25 d. reikalavimą Nr. RP-35 (toliau – ir Reikalavimas Nr. RP-35), kuriuo pareikalavo (duomenys neskelbtini) teritorijoje, patenkančioje į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas, nustoti dirbti žemę ir šioje teritorijoje užsėti daugiametę žolę. Pareiškėja kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, nurodė, kad Reikalavimas Nr. RP-35 yra netikslus, todėl objektyviai negali būti įvykdytas. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. balandžio 30 d. gavo Panevėžio teritorinio padalinio pranešimą Nr. (7.12-P)2P-208 su pridėtomis (duomenys neskelbtini), teritorijos pareiškėjai priklausančio žemės sklypo schemomis ir šių teritorijų koordinatėmis. Manė, kad Panevėžio teritorinis padalinys neįvykdė Kultūros paveldo departamento nurodymo patikslinti Reikalavimą Nr. RP-35, nurodant sklypo dalies, kuriame negalimi žemės judinimo darbai, koordinates. Pareiškėja nurodė, kad ji turi galiojantį dokumentą, nustatantį ženkliai mažesnį nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zonos plotą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 22-5681 J. L. ekvivalentine natūra buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Formuojant Grūžių kadastro vietovėje esantį 0,97 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parengti duomenys apie žemės naudojimo apribojimus, nustatant 0,15 ha ploto kultūros paminklų apsaugos juostą, kurios plotis – 10 m. Valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – VĮ Registrų centras) atlikus patikslinimą, buvo įregistruoti duomenys apie minėtam žemės sklypui nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Pareiškėjos nuomone, Reikalavimas Nr. RP-35 turi būti patikslintas, nurodant žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,15 ha dalies, patenkančios į (duomenys neskelbtini), teritoriją, ribas.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėja skundo reikalavimą grindžia klaidingais duomenimis, įregistruotais Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog duomenys apie paveldosaugos apribojimus yra suformuoti pagal preliminarius matavimus, atliktus 1996 m. liepos 5 d. Panevėžio apskrities valdytojo sprendimo Nr. 22-5681 pagrindu. Atsakovas akcentavo, kad nei pats sprendimas, nei žemėtvarkos projektai su Kultūros paveldo departamentu derinti nebuvo, todėl, pagal įstatyminį imperatyvą, nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu, o reikalavimas vadovautis nesuderintų dokumentų pagrindu įregistruotais duomenimis yra absoliučiai nepagrįstas.

Atsakovas teigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo teisės aktai, kuriuose buvo aiškiai nustatyta, jog žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiantys institutai turi patikslinti kaimo vietovėje esančios žemės preliminarius reformos žemės reformos žemėtvarkos projektus, kuriuose turi būti pažymėta istorijos ir kultūros paminklų teritorijos ir jų apsauginės zonos, o preliminarūs žemės reformos žemėtvarkos projektai turėjo būti derinami su tuometiniu Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentu, tačiau tokie veiksmai atlikti nebuvo.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 14 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 10 dalies nuostatomis, tvirtino, kad kultūros paveldo objekto valdytojo pareiga yra išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę. Kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kultūros paveldo departamentas kiekvienai registruotai nekilnojamai kultūros vertybei nustato kodą, jį įrašo į Kultūros vertybių registrą ir tikslina jau įrašytus kultūros paveldo objekto ar vietovės žemės sklypams ir kitiems objekto ar vietovės teritorijoje esantiems nekilnojamiesiems daiktams viešo Nekilnojamojo turto registro suteiktą kodą ar kodus, taip pat kitus teisės aktų nustatytus Kultūros vertybių registro duomenis.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini), teritorijos duomenys yra nustatyti ir perduoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Kultūros paveldo departamentas nėra Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, todėl negali pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenų ir nėra atsakingas už jų teisingumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Pasvalio skyriaus, atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

Nurodė, kad Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 22-5681 J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ekvivalentine natūra. Suformuoto 0,97 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,15 ha daliai taikoma Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIX skyriaus apribojimai. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Panevėžio teritorinio padalinio teismui pateikti (duomenys neskelbtini), teritorijos bei pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo schemos nelaikytinos išsamiais įrodymais, pagrindžiančiais Panevėžio teritorinio padalinio argumentus, kad pareiškėjos žemės sklypo 0,60 ha ploto dalis patenka į (duomenys neskelbtini), teritoriją. Tikslios žemės sklypo ribos gali būti nustatytos tik nustačius sklypo ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje. Pažymėjo, kad, rengiant žemės sklypo planą ir žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates pažymint valstybinėje koordinačių sistemoje (kai pirminiai matavimai atlikti vietinėje koordinačių sistemoje), vietovėje atstatomos tos pačios Nekilnojamojo turto registre įregistruotos ir Kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypo ribos. Nurodė, kad anksčiau geodeziniais prietaisais išmatuotų žemės sklypų riboženklių atstatymui nėra naudotinos VĮ Registrų centro transformuotos koordinatės iš vietinės koordinačių sistemos į valstybinę sistemą, kadangi atstatant ribas vietovėje, gali atsirasti žemės sklypo ribų nesutapimų ar persidengimų. Tvirtino, kad atsižvelgus į tai, jog (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo metu žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinatės buvo nustatytos vietinėje koordinačių sistemoje ir dėl ko gali atsirasti žemės sklypo ribų nesutapimų arba persidengimų, tikslinga patikslinti (duomenys neskelbtini), teritorijos ribas valstybinėje koordinačių sistemoje, atstatant sunaikintus ankščiau geodeziniais prietaisais išmatuoto žemės sklypo riboženklius.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini), yra senos kapinės, jis pripažintas kultūros paveldo objektu ir įrašytas į Kultūros paveldo registrą, suteikiant unikalų Nr. (duomenys neskelbtini) (iki 2005 m. balandžio 19 d, šiam objektui Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše buvo suteiktas kodas Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal 1992 m. rugsėjo 10 d. patvirtintą (duomenys neskelbtini), planą, parengtą tuometinio Valstybinio žemėtvarkos instituto ir suderintą su Pasvalio rajono žemėtvarkos tarnyba bei Pasvalio rajono Vaškų apylinkės viršaičiu, šio kultūros paveldo objekto teritorijos plotas yra 2,7 ha.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 patvirtintu Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipiniu apsaugos reglamentu (15–19, 20–25 p.) bei, atsižvelgęs į bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėja iš esmės neginčija ir neneigia savo, kaip žemės sklypo, į kurį patenka kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini), teritorijos dalis, savininkės, pareigos laikytis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipinis apsaugos reglamento, Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų draudimų.

Pažymėjo, kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka neapskundė Reikalavimo Nr. RP-35, bei, įvertinęs Kultūros paveldo departamentui pateikto 2014 m. kovo 13 d. pareiškimo „Dėl 2013 m. lapkričio 25 d. Reikalavimo Nr. RP-35 tikslinimo“ turinį, sprendė, kad pareiškėja siekė įvykdyti Panevėžio teritorinio padalinio Reikalavimo Nr. RP-35 nurodymus ir ėmėsi veiksmų, kurių tikslas buvo nustatyti (duomenys neskelbtini), teritorijos dalies, patenkančios į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, plotą bei patikslinti kitus reikšmingus duomenis. Dėl to pareiškėjos prašymu ir remiantis Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 22-5681 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L., Nekilnojamojo turto registre buvo įrašyti duomenys apie žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas specialiąsias žemės ir miško sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIX skirsnyje „Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos“. Kadangi į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyta, jog Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona yra 0,15 ha ploto, pareiškėjai kilo neaiškumų dėl konkrečios (duomenys neskelbtini), teritorijos vietos jai priklausančiame žemės sklype ir šios teritorijos ploto. Dėl šios priežasties pareiškėja kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prašydama patikslinti šiuos duomenis.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į pareiškėjos, Panevėžio teritorinio padalinio procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei teismo posėdyje pareiškėjos ir atsakovo atstovo žodžiu pateiktus paaiškinimus, sprendė, kad pareiškėja kelia ginčą dėl Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio veiklos Reikalavimo Nr. RP-35 vykdymo procese. Pareiškėja siekė, kad atsakovas, kaip įgaliotas viešojo administravimo subjektas, patikslintų (duomenys neskelbtini), teritorijos dalies, patenkančios į pareiškėjos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribas ir nustatytų, kad į jai priklausantį žemės sklypą patenkanti nurodyto kultūros paveldo objekto teritorijos dalis sudaro 0,15 ha. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje pareiškėja, remdamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat laikėsi pozicijos, kad ši dalis sudaro 0,15 ha ploto ir kad Panevėžio teritorinio padalinio funkcija yra vietovėje nustatyti šios dalies ribas. Panevėžio teritorinio padalinio atstovas A. U., remdamasis Nekilnojamojo turto registro Kadastro žemėlapio duomenimis apie kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teritorijos ribas, teigė, kad senkapio teritorijos dalies, patenkančios į R. L. valdomą žemės sklypą, preliminarus plotas yra apie 0,45 ha, ir tvirtino, jog nustatyti šios teritorijos tikslias ribas yra pareiškėjos, kaip kultūros paveldo objekto valdytojos, pareiga.

Teismas, atsižvelgęs į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu nr. Į-236 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinių padalinių nuostatų 6.10, 6.19 ir 7.2 punktus, sprendė, kad Panevėžio teritorinio padalinio 2013 m. lapkričio 25 d. Reikalavimas Nr. RP-35 yra individualus administracinis aktas, kurį Kultūros paveldo departamento teritorinis padalinys priėmė, vykdydamas jam priskirtą funkciją kontroliuoti, kaip valstybės saugomų kultūros paveldo objektų ir šių objektų teritorijose bei apsaugos zonose esančių sklypų ar nekilnojamųjų daiktų valdytojai laikosi teisės aktų nustatytų nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių apsaugos reikalavimų, ir įgyvendindamas suteiktą teisę pareikalauti, kad būtų pašalinti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimai.

Teismas pažymėjo, kad tokio turinio reikalavimą, koks yra išdėstytas pareiškėjos skunde, pareiškėja privalėjo per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apskųsti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje klausimas dėl Panevėžio teritorinio padalinio 2013 m. lapkričio 25 d. Reikalavimo Nr. RP-35 nepagrįstumo ir neteisėtumo nesprendžiamas.

Byloje nustatyta, kad Kultūros paveldo departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2014 m. kovo 13 d. pareiškimą „Dėl 2013 m. lapkričio 25 d. Reikalavimo Nr. RP-35 tikslinimo“, 2014 m. gegužės 23 d. raštu Nr. LR-650(9.63) parengė pareiškėjos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą su koordinatėmis bei (duomenys neskelbtini), teritorijos koordinates, kertančias pareiškėjos žemės sklypą, ir pateikė šiuos dokumentus Panevėžio teritoriniam padaliniui. Kultūros paveldo departamentas nurodė, kad Panevėžio teritorinis padalinys patikslintų Reikalavimą Nr. RP-35, nurodydamas žemės sklypo dalies, kurioje negalimi žemės judinimo darbai, koordinates. Kultūros paveldo departamentas 2014 m. gegužės 23 d. rašto Nr. LR-650(9.63) kopiją pateikė ir pareiškėjai. Panevėžio teritorinis padalinys Kultūros paveldo departamento parengtame (duomenys neskelbtini), plane nurodė ribų tarp posūkio taškų ilgius ir kita spalva pažymėjo šio senkapio teritorijos dalį, patenkančią į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Parengtą planą ir Kultūros paveldo departamento parengtą dokumentą su nurodytomis pareiškėjos žemės sklypo, unikalus nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), teritorijos koordinatėmis pareiškėjai išsiuntė 2014 m balandžio 29 d. raštu Nr. (7.12.-P)2P-208. Pareiškėja šiuos dokumentus gavo 2014 m. balandžio 30 d. Teismo posėdyje Panevėžio teritorinio padalinio atstovas A. U. nurodė, kad pareiškėjai pateikti duomenys parengti, remiantis Nekilnojamojo turto registre įrašytais duomenimis.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Panevėžio teritorinis padalinys, gavęs Kultūros paveldo departamento parengtus duomenis ir pavedimą, vilkino atlikti jam priskirtus veiksmus. Aplinkybė, jog atsakovas pareiškėjai dokumentus parengė ir išsiuntė per 6 kalendorines dienas, leidžia teigti, kad Panevėžio teritorinis padalinys siekė užtikrinti Reikalavimo Nr. RP-35 įvykdymą iki nustatyto termino (2014 m. gegužės 1 d.) ir veikė operatyviai, atlikti jam priskirtų veiksmų nedelsė. Taigi, teismo vertinimu, byloje nustatyti duomenys nepatvirtina pareiškėjos nurodyto motyvo, jog Panevėžio teritorinis padalinio neveikimas buvo neteisėtas.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, tarp jų – ir žemės tvarkymo bylos dokumentai, teismo vertinimu, patvirtina, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Byloje nustatyta, kad pareiškėja žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo pagal su J. L. sudarytą 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 1358. Pardavėjui J. L. nurodytas žemės sklypas buvo suteiktas Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 22-5681, atkuriant nuosavybės teises pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Perleisdamas nuosavybės teises pareiškėjai, J. L. žemės sklypo kadastrinių matavimų neatliko. Pareiškėja, įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jo kadastrinių matavimų irgi neatliko. Nekilnojamojo turto registro bei Kadastro žemėlapio duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Byloje nustatyta, kad UAB „Adoljana“ 2006 m. gruodžio 15 d. parengė žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą, kuris 2006 m. gruodžio 15 d. buvo suderintas su tuometinio Pasvalio žemėtvarkos skyriaus specialistais.

Šio plano duomenimis, pareiškėjos žemės sklype duomenų apie nustatytas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas ir apsaugos zonas nėra. Nekilnojamojo turto registras 2014 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. (7.113.)PAS-8475 nurodė, kad į Nekilnojamojo turto registrą 1997 m. gruodžio 18 d. buvo įrašyta tik pati žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta speciali žemės ir miško naudojimo sąlyga, nustatyta Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIX skirsnyje „Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos“, tačiau jos plotas nebuvo nurodytas.

Minėto rašto ir pareiškėjos paaiškinimai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjos 2014 m. vasario 7 d. prašymu buvo papildyti Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys, nurodyta, kad aukščiau paminėtos specialiosios naudojimo sąlygos plotas yra 0,15 ha. Kultūros paveldo apsaugos įstatyme apsaugos zona suprantama kaip greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės esančios teritorijos, kurioms nustatomos žemės sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio (2 str. 2 p.), o kultūros paveldo objekto teritorija – kaip kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai (2 str. 15 p.).

Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad, gavus Reikalavimą Nr. RP-35, pareiškėjai kilo pareiga imtis aktyvių veiksmų, kuriuos atlikus, ji, kaip nekilnojamojo daikto savininkė, gautų tikslius ir išsamius jos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą apibūdinančius duomenis, tarp jų – ir duomenis apie kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini), teritorijos dalį, patenkančią į žemės sklypą bei šiai teritorijai nustatytą apsaugos zoną.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 1–15 punktais, 9 straipsnio 4 dalimi, Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės, nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 2, 14, 15.1, 15.2, 15.4, 15.6, 16 punktais, Kultūros paveldo departamento Kultūros ministerijos teritorinių padalinių nuostatų (2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. Į-236 redakcija) 9.8, 6.9, 6.11, 6.12 punktais, kaip pagrįstus vertino Panevėžio teritorinio padalinio atsiliepime ir jo atstovo teismo posėdyje pateiktus argumentus, kad teisės aktai pareigos atsakovui atlikti kultūros paveldo objekto teritorijos dalies, patenkančios į asmens nuosavybės teise valdomo žemės sklypą, kadastrinius matavimus nėra nustatę. Teismas akcentavo, kad Taisyklių 7 punkte numatyta, jog licenciją turintys asmenys, nekilnojamojo turto objektų kadastrinius matavimus gali atlikti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal Taisyklių 8 punktą, už nekilnojamojo turto objektų kadastrinius matavimus, planų ir kadastrinių matavimų bylos parengimą vykdytojui apmoka matavimus užsakęs fizinis ar juridinis asmuo pagal užsakovo ir vykdytojo tarpusavio susitarimą. Aptartų nuostatų sisteminė analizė teismui leido daryti išvadą, jog nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų paslaugos teikimas yra ūkinio komercinio pobūdžio veikla, nepatenkanti į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu apibrėžtą viešojo administravimo sferą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2205/2011, 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1294/2012). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad tikslius ir išsamius duomenis, apibūdinančius žemės sklypą, kaip nekilnojamojo turto objektą, pareiškėja galėjo gauti nustatyta tvarka užsakiusi žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Panevėžio teritorinio padalinio parengtas planas su nurodytais ribų tarp koordinačių posūkio taškų ilgiais ir pažymėta (duomenys neskelbtini), teritorijos dalimi, patenkančia į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei Kultūros paveldo departamento parengtos pareiškėjos žemės sklypo ir (duomenys neskelbtini), teritorijos koordinatės, kertančios pareiškėjos žemės sklypą, buvo pateikti pareiškėjai.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 936 Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo patvirtinta nauja valstybinė geodezinių koordinačių sistema – 1994 metų Lietuvos koordinačių sistema, vadinama valstybine koordinačių sistema. Šio nutarimo 4.1 punktu Valstybinei geodezijos tarnybai prie Statybos ir urbanistikos ministerijos buvo pavesta nustatyti perėjimo prie valstybinės koordinačių sistemos tvarką ir terminus. Pagal Perėjimo prie 1994 metų Lietuvos koordinačių sistemos tvarkos, patvirtintos Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1996 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1 1-ojo punkto nuostatas, nuo 1996 m. vasario 1 d. Lietuvos teritorijoje turėjo būti naudojama tik valstybinė koordinačių sistema. Be to, šiuo punktu nustatyta, kad 1942 m. koordinačių sistema ir 1963 m. koordinačių sistema nuo 1996 m. vasario 1 d. nebenaudojama geodeziniuose matavimuose ir naujų žemėlapių sudarymui. Pagal Taisyklių 30 punktą, atliekant žemės sklypų ribų kadastrinius matavimus, bent du gretimo žemės sklypo riboženkliai privalo būti susieti su valstybiniu geodeziniu tinklu arba (miestuose, miesteliuose, užstatytoje kaimo vietovėje) su vietiniu geodeziniu tinklu, turinčiu ryšį su valstybiniu tinklu (LKS-94).

Vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.2 punktu, teismas konstatavo, kad šiuose nuostatuose įtvirtintos taisyklės leidžia specialių žinių geodezijos srityje turinčiam specialistui tiksliai nustatyti taško padėtį bei žemės sklypo ribas, nustatytas kadastrinių matavimų metu valstybinėje koordinačių sistemoje, nustatyta tvarka suderinti su jau pažymėtomis Kadastro žemėlapyje žemės sklypo ribomis, nustatytomis ne valstybinėje koordinačių sistemoje.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad Panevėžio teritorinio padalinio 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (7.12.-P)2P-208 pateikti dokumentai ir juose esantys duomenys atliekant kadastrinius matavimus leido nustatyti duomenis, apibūdinančius pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, tarp jų – ir duomenis apie nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini), teritorijos dalies, patenkančios į jai priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribas, plotą bei nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zoną.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Panevėžio teritorinio padalinį patikslinti Reikalavimą Nr. RP-35, nurodant pareiškėjos 0,97 ha žemės sklype 0,15 ha ploto dalies, patenkančios į (duomenys neskelbtini), teritoriją, ribas yra nepagrįstas.

III. Pareiškėja R. L. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti, prašo priteisit bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo tas pačias faktines ir teisines aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nesiaiškino esminės bylos aplinkybės – kokio ploto ir konfigūracijos kultūros paveldo objekto teritorija ir/ ar jos apsaugos zona patenka į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą – t. y. neatskleista bylos esmė. Pareiškėjos vertinimu, byloje taip pat neatskleistas trečiojo suinteresuoto asmens priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamo ginčo kontekste. Pareiškėja įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog tikslius duomenis, apibūdinančius žemės sklypą, pareiškėja galėjo gauti užsakiusi kadastrinius matavimus, nesudaro pagrindo ginčą išspręsti, kadangi kadastrinių matavimu metu negali būti keičiami viešojo registro ir kadastro duomenys.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Dėsto tokius pačius faktinius ir teisinius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl prašymo įpareigoti atsakovą, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinį padalinį patikslinti jo paties 2013 m. lapkričio 25 d. parengtą reikalavimą Nr. RP-35, nurodant pareiškėjos 0,97 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,15 ha ploto dalies, patenkančios į (duomenys neskelbtini), teritoriją, ribas.

Ginčijamu Reikalavimu Nr. RP-35 pareiškėja buvo įpareigota iki 2014 m. gegužės 1 d. (duomenys neskelbtini), teritoriją, kuri patenka į jai priklausantį žemės sklypą užsėti daugiamete žole ir nebevykdyti joje žemės ūkio darbų.

Iš pareiškėjos į bylą pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėja minėtu reikalavimu iš esmės siekia, kad Reikalavime Nr. RP-35 nurodytas senkapio plotas, kuris patenka į jos žemės sklypą būtų sumažintas nuo 0,45 ha iki 0,15 ha, kas atitiktų nekilnojamojo turto registro duomenis apie jos sklype esančių kultūros vertybių teritorijų ir jų apsaugos zonų plotus.

Tokiu būdu iš esmės pareiškėja ginčija Reikalavimo Nr. RP-35 pagrįstumą bei teisėtumą, teigdama, kad šiame Reikalavime Nr. RP-35 yra nepagrįstai nurodytas didesnis plotas, patenkančio senkapio teritorijos į jos žemės sklypą, neaiški bei neapibrėžta yra pati šios teritorijos riba, konfigūracija, kad Reikalavimas prieštarauja kitiems Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos sprendimams ir kt..

Tačiau Reikalavimas Nr. RP-35, pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas pareiškėjos atžvilgiu, kuriuo pareiškėjai yra nustatyta pareiga tam tikru būdu elgtis jai priklausančiame žemės sklype.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnio nuostatas tokie aktai, jei asmuo nesutinka su šiame akte nustatytomis jam privalomo elgesio taisyklėmis, gali būti ginčijami teismine tvarka. Viešojo administravimo subjekto priimti individualūs administraciniai aktai kai jie įsiteisėja (jų neapskundus arba po atitinkamo teismo sprendimo priėmimo), įgyja teisinį stabilumą ir jų teisėtumo bei pagrįstumo paprastai teismine tvarka kvestionuoti nebegalima (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str.; 37 str. 1 d. 8 p.).

Iš ginčijamo Reikalavimo Nr. RP-35 matyti, kad jis buvo priimtas 2013 m. lapkričio 25 d., jame pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ji turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka jį ginčyti teisme. Iš bylos matyti, kad pareiškėja šio Reikalavimo Nr. RP-35 Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neginčijo. Tai bando daryti pareikšdama teismui išvestinį reikalavimą – patikslinti Reikalavime Nr. RP-35 nurodyto senkapio plotą ir ribas, kurie patenka į jos žemės sklypą, nors jau 2013 m. lapkričio 25 d. priėmus Reikalavimą Nr. RP-35, prie jo buvo pridėtas žemės sklypo planas, kuriame buvo nurodyta kokia apimtimi ir konfigūracija senkapio teritorija patenka į pareiškėjos žemės sklypą (b. l. 15-16).

Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyku negali būti tie pareiškėjos argumentai, kurie yra siejami su ginčijamo Reikalavimo Nr. RP-35 pagrįstumu ir teisėtumu. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiktai nustatymas aplinkybės, ar atsakovas tenkindamas pareiškėjos prašymą patikslinti senkapio plotą ir ribas, kurie patenka į jos žemės sklypą tai padarė tinkamai, laiku ir pan., t. y., turi būti nustatyta ar patikslintas senkapio plotas ir konfigūracija, kurie patenka į pareiškėjos žemės sklypą, atitinka Reikalavimo Nr. RP-35 nurodytus duomenis apie tai.

Iš byloje esančių žemės sklypų planų, kuriais buvo remiamasi priimant Reikalavimą Nr. RP-35 (b. l. 15-16) ir žemės sklypo plano, kuriuo yra tikslinamos senkapio, patenkančio į pareiškėjos žemės sklypą plotas ir konfigūracija (b. l. 25-26) matyti, kad jie tarpusavyje pagal patenkančio senkapio plotą ir konfigūraciją sutampa bei kad „tikslinantis“ žemės sklypo planas yra tik papildytas skaitmeniniais koordinačių sistemos duomenimis. Tai savo ruožtu reiškia, kad byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėja inicijavo ginčą iš esmės dėl techninių duomenų apie senkapio, patenkančio į pareiškėjos žemės sklypą plotą ir konfigūraciją.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas dėl aptariamos teritorijos ploto ir ribų patikslinimo buvo įvykdytas tinkamai dėl ko tenkinti jos pareikštų reikalavimų teismui, neišeinant iš šios bylos nagrinėjimo ribų, nėra pagrindo.

Šiuo atveju pareiškėja manydama, kad jai nepagrįstai ir neteisingai yra nurodytas senkapio plotas ir konfigūracija, kurie patenka į jos žemės sklypą, turi inicijuoti kitokio pobūdžio teisminį ginčą, kurio nagrinėjimo dalyku ir būtų šie klausimai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė