2020-05-13 Nr. AB-9539-3-61-3-00971-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4098-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „VIPC Vilnius“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų atstovų pareiškėjo naudai 302 996,45 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos veiksmų, t. y. nesąžiningai vykdytų ir vilkintų derybų bei administracine tvarka priimtų sprendimų dėl pareiškėjo nekilnojamojo turto – kultūros rūmų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – Pastatas) – perėmimo visuomenės poreikių tenkinimui, patyrė žalą, kurią sudaro 302 996,45 Eur. Kadangi pareiškėjui priklausantis turtas buvo įtrauktas į apleistų ir neprižiūrimų objektų sąrašus, jam buvo taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio ir valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Pastatas yra įtrauktas į sąrašą apleistų ir (ar) neprižiūrimų objektų, kuriems taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Pareiškėjas 2012–2016 m. laikotarpiu sumokėjo (arba jam atsirado pareiga sumokėti) 302 996,45 Eur nekilnojamojo turto mokesčio ir valstybinės žemės nuomos mokesčio daugiau nei būtų sumokėjęs, jei anksčiau minėti turto sutvarkymo ir naudojimo apribojimai nebūtų taikomi.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad padidinti nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio tarifai buvo nustatyti dėl pareiškėjui priklausančio Pastato būklės, kurios jis neturėjo galimybės tinkamai sutvarkyti dėl Savivaldybės ir Lietuvos valstybės nesąžiningų veiksmų, todėl egzistuojantis tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjo patirtos žalos ir atsakovų neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų yra tinkamai pagrįstas ir įrodytas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad ekspertizės išvadoje konstatuota, jog prasta Pastato būklė yra dėl gaisro ir ši problema egzistuoja jau nuo 2004 m. Pareiškėjas nurodė, jog bandė šią problemą spręsti: Pastatą aptvėrė ir užsandarino, tačiau atsakovai nuolat kreipdavosi į pareiškėją su prašymais sustabdyti, neinvestuoti į Pastatą, nes jį ateityje gali perimti valstybės institucijos, todėl pareiškėjui negali būti taikoma sankcija – padidintas mokesčių tarifas. Pareiškėjas teigė, jog Kultūros ministerija nurodė, kad pareiškėjas linkęs į kompromisus ir nori įgyvendinti projektą. Buvo parengtas taikos sutarties projektas, o tai akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas siekė viską išspręsti taikiai, tačiau atsakovai jokių sprendimų nepriėmė ir derybos nebuvo tęsiamos.

5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) (toliau – Savivaldybė), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

6. Savivaldybė nurodė, kad įvertinus tai, jog pareiškėjui priklausantis Pastatas yra fiziškai nusidėvėjęs ir apleistas, pareiškėjui nuo 2012 m. yra taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokestis, o nuo 2014 m. – padidintas žemės nuomos mokestis kaip apleisto statinio savininkui. Savivaldybė teigė nežinanti, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjas kildina patirtos žalos atsiradimą, nes nenurodė nė vieno konkretaus teisės akto, reglamentuojančio Savivaldybės kaip viešojo administravimo subjekto veiklą, kurį pastaroji būtų pažeidusi, taip padarydama pareiškėjui turtinę žalą.

7. Savivaldybė teigė, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes palaikyti tinkamą Pastato būklę ir taip išvengti padidintų nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių tarifų taikymo. Savivaldybė nurodė, jog jokių nesąžiningų veiksmų (neveikimo) derybose dėl Pastato perėmimo neatliko, priešingai, išduodama projektavimo sąlygų sąvadą, sudarė prielaidas pareiškėjo sumanymo rekonstruoti Pastatą pagal šiuolaikinius reikalavimus realizavimui, tačiau pareiškėjas prioritetą teikė Pastato perleidimui visuomenės poreikiams užtikrinti. Savivaldybė akcentavo, jog tai, kad nuo 2012 m. dėl prastos Pastato būklės pareiškėjo atžvilgiu pradėtas taikyti padidintas nekilnojamojo turto mokestis, pareiškėjui jokios įtakos nedarė – Pastato būklė ir toliau blogėjo, o pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų padėčiai keisti.

8. Savivaldybė nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas jam sutrukdė atlikti Pastato remonto (ir ar avarinės būklės likvidavimo) darbus, o pareiškėjo nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai. Savivaldybė paaiškino, kad padidinti nekilnojamojo turto / valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai pareiškėjo atžvilgiu buvo skaičiuojami pagal galiojančius ir neginčijamus savivaldybės institucijų administracinius aktus dėl to, kad pareiškėjas neprižiūrėjo Pastato.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti 3 metų senaties terminą.

10. Vyriausybės nurodė, kad šiuo atveju vertinant pareiškėjo skunde pateikiamus argumentus, yra aišku, kad jis neįrodė (ir neįrodinėja), jog dėl Vyriausybės, Vyriausybės kanceliarijos ar darbo grupės atitinkamų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui atsirado skunde nurodomo dydžio žala. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokio įstatymo nuostatas pažeidė Lietuvos valstybė (jos institucijos), kaip pažeidimas pasireiškė, kokios teisės normos buvo pažeistos. Vyriausybė teigė, jog vien bendrojo pobūdžio pamąstymai apie civilinės atsakomybės sąlygas, neargumentuoti teiginiai apie derybas ir sąžiningą derėjimąsi, kai valstybės institucijos nebuvo davusios (suteikusios) įsipareigojimo ir (ar) priėmusios sprendimo dėl pareiškėjo turto išpirkimo ir (ar) paėmimo visuomenės poreikiams ar kitokiu teisėtu būdu priėmę sprendimą dėl turto perėmimo – neįrodo, kad buvo atlikti kokie nors neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti žala.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „VIPC Vilnius“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „VIPC Vilnius“ skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad 2004 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pareiškėjas nuosavybės teise valdo po gaisro fiziškai pažeistą Pastatą, kuris yra Valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas). Pagal Vilniaus miesto savivaldybės Valdybos 2001 m. spalio 11 d. sprendimą „Dėl sklypo V(duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“ nustatyta Žemės sklypo visuomeninė paskirtis, o naudojimo būdas – kultūros objektams. Iki 2015 m. rugsėjo 29 d. žemės sklypo naudojimo būdas buvo nustatytas visuomeninės paskirties, o nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. – rekreacinės teritorijos. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. spalio 21 d. raštu Nr. A51-79047/16(2.14.2.12-MP8) pranešė NŽT Vilniaus miesto skyriui, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nupirktas Tautos namams statyti, turėtų likti išimtine valstybės nuosavybe ir neturėtų būti jokiais pagrindais perduotas naudotis kitiems asmenims, todėl nerekomendavo sudaryti šio valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties su pareiškėju arba sklypą išnuomoti ne ilgesniam kaip 1 m. terminui, į nuomos sutartį įrašant privalomąją sąlygą, kad draudžiama kapitaliai remontuoti ir (ar) rekonstruoti sklype esantį pastatą. Pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus pareiškėjui pateiktą valstybinės žemės nuomos sutarties projektą numatyta, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), pareiškėjui išnuomojamas iki žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios, bet ne ilgiau kaip 1 m.; 7 punkte nustatytas žemės naudojimo apribojimas: statinio rekonstrukcija ir nauja statyba sklype negalima.

14. Savivaldybės taryba 2006 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1251 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) pirkimo“, kuriuo įpareigojo Savivaldybės administraciją pradėti derybas dėl Pastato įsigijimo Savivaldybės nuosavybėn bei nustatė, kad šiame Pastate turi būti įkurti Tautos namai. Iš 2010 m. gegužės 3 d. Savivaldybės rašto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai nustatyta, kad Pastatas nebuvo nupirktas, kadangi nebuvo skirtos lėšos. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1543 „Dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą Tautos namus“ nusprendė dalyvauti steigiant viešąją įstaigą Tautos namus, pritarė Tautos namų steigimo sutarčiai ir patvirtino Tautos namų įstatus. 2007 m. spalio 17 d.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtino planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti 91 ha sklypui tarp M. Valančiaus, V. Kudirkos, Pamėnkalnio ir Tauro g.; detaliojo planavimo tikslas – sklypų ribų ir plotų, teritorijos naudojimo būdo ir pobūdžio patikslinimas bei naudojimo ir tvarkymo rėžimo nustatymas. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas 2009 m. birželio 9 d. potvarkiu Nr. 210 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarė darbo grupę klausimams dėl kultūros objektų plėtros Vilniaus mieste išnagrinėti (toliau – ir Darbo grupė) ir pavedė jai parengti ir iki 2009 m. liepos 31 d. pateikti Kultūros objektų plėtros Vilniaus mieste apžvalgą bei pasiūlymus dėl Tautos namų Vilniuje ant Tauro kalno projekto įgyvendinimo tikslingumo. 2009 m. vasario 27 d.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtino Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS389, kurio pagrindu pareiškėjui, kaip statytojui, suteikta teisė rekonstruoti Pastatą. Darbo grupės 2010 m. sausio 28 d. posėdyje buvo konstatuota, kad VIPC Vilnius sutinka buvusius Profesinių sąjungų rūmus arba parduoti valstybei, arba keisti į nekilnojamąjį turtą ar žemės sklypą, o Savivaldybė nesusitarė su pareiškėju dėl nekilnojamojo turto, kuris galėtų būti pasiūlytas mainais, todėl nutarta tęsti derybas su pareiškėju dėl galimybės Lietuvos valstybei įsigyti Pastatą mainais į nekilnojamąjį turtą arba žemės sklypą.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1778 „Dėl Vilniaus miesto 2010–2020 metų strateginio plano ir Vilniaus miesto 2010–2020 metų strateginio plano valdymo ir stebėsenos sistemos tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto 2010–2020 metų strateginį planą ir Vilniaus miesto 2010–2020 metų strateginio plano valdymo ir stebėsenos sistemą, vienas iš uždavinių, numatytas įgyvendinti 2010–2020 metų laikotarpiu, įgyvendinti Jono Basanavičiaus idėją ant Tauro kalno įkuriant daugiafunkcinį kultūros centrą; parengti detalųjį daugiafunkcio kultūros centro planą, pritraukti ES struktūrinių fondų ar kitas galimas lėšas projekto finansavimui, pastatyti daugiafunkcį kultūros centrą – įgyvendinama 2010–2018 metai.

15. Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo ieškoti nekilnojamojo turto alternatyvų ginčo Pastato mainams ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje nutarė kreiptis į pareiškėją, kad šis pateiktų raštu savo pageidavimus dėl turto mainų ekvivalento. 2011 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 11-SVV-63(85) pareiškėjas nurodė, kad neprieštarauja Savivaldybės derybinei pozicijai dėl Pastato įsigijimo pareiškėjo akcijų pirkimo būdu, prašė Savivaldybę apsvarstyti galimybę abiems šalims priimtinus ketinimus dėl Pastato įsigijimo įforminti pasirašant ketinimų protokolą ar atitinkamos rūšies susitarimą, numatant pagrindinius sandorio principus ir terminus. Analogiškas prašymas buvo išdėstytas ir pareiškėjo 2011 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. 11-SVV-101 Savivaldybei.

16. Savivaldybės Miesto plėtros departamento kultūros paveldo apsaugos skyrius 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. A51-4914S(3.3.4.3-EM4) „Dėl kultūros rūmų (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektinių pasiūlymų“ (projektinius pasiūlymus parengė pareiškėja) informavo pareiškėją, kad 2011 m. gruodžio 6 d. vykusiame Savivaldybės mero pasitarime Miesto plėtros departamento klausimais buvo nuspręsta, kad 100 proc. projektuojamo pastato ploto turi būti išimtinai visuomeninės paskirties bei, kad tokiame Pastate galimas tik aptarnavimo infrastruktūros planavimas. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 11-SVV-102 informavo Savivaldybę, kad pareiškėjo akcininkai sutinka jų turimas 100 proc. akcijas perleisti mainais už rašte nurodytą Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį turtą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. vasario 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto 100-mečiui paminėti 2018 metais“, kurioje įsipareigojo siekti įgyvendinti Tautos namų projektą iki 2018 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto 100-ųjų metinių.

17. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. SVV-12-16 „Dėl pasiūlymo pastato V(duomenys neskelbtini) mainams“ kreipėsi į UAB „Šiaurės miestelis“ dėl mainų sąlygų, nurodydamas į kokį UAB „Šiaurės miestelis“ priklausantį turtą sutiktų išmainyti Pastatą. UAB „Šiaurės miestelis“ 2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 82, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. gegužės 7 d. raštą nurodė, kad sutinka derėtis dėl Pastato įsigijimo mainų būdu, kartu nurodė, kad šis raštas nėra pareiškėjo pasiūlymo akceptas bei nurodė, kad nesusitarus dėl mainų sąlygų jie neįsipareigoja įsigyti Pastato. 2013 m. kovo 15 d. pareiškėjas ir UAB „Start Vilnius“ (buvusi UAB „Šiaurės miestelis“) pasirašė Susitarimą Nr. 1 „Dėl 2013 m. vasario 26 d. Ketinimų protokolo pakeitimo“, kuriame išdėstė Pastato mainų koncepciją.

18. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme 2013 m. buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1399-567/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Start Vilnius“ (buvęs UAB „Šiaurės miestelis“) dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiu nuo priėmimo momento Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“; 2012 m. kovo 28 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. A403-16 (2.2.6.23)-FN4, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Start Vilnius“ (buvęs UAB „Šiaurės miestelis“); taikė restituciją. Teismas pažymėjo, kad Savivaldybės nurodoma idėja, jog perduodant turtą būtų galima atiduoti mainais į ant Tauro kalno esantį buvusių „Profesinių sąjungų rūmai“ pastatą ir jame įkurdinti „Tautos namus“, savaime nereiškia, kad galima pažeisti Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatas.

19. 2014 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybėje vyko pasitarimas, kuriame nutarta pavesti UAB „Start Vilnius“ (buvęs UAB „Šiaurės miestelis“) kartu su Ekonomikos ir investicijų departamentu rengti sprendimo projektą dėl pritarimo taikos sutarties sudarymui minėtoje civilinėje byloje, dėl nuosavybės teisių įgijimo į Pastatą, Savivaldybei siekiant įgyvendinti Tautos namų projektą. Generalinė prokuratūra, susipažinusi su taikos sutarties projektu, 2014 m. spalio 7 d. pranešė Lietuvos apeliaciniam teismui, kad taikos sutartis negali būti sudaryta, nes jos turinys prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.

20. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad minėtą civilinę bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka 2015 m. kovo 5 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą 2A-37-381/2015, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. 2015 m. gegužės 21 d. pareiškėjas raštu Nr. 15- SVV-09 kreipėsi į Kultūros ministeriją bei į Savivaldybę, siekdamas išsiaiškinti valstybės (savivaldybės) realius ketinimus, finansines ir organizacines galimybes įsigyti Pastatą ir išvystyti jame Tautos namų idėją. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2015 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1587 pranešė pareiškėjui, kad iš esmės pritaria Tautos namų projektui, tačiau finansavimą valstybės investicijų programos lėšomis galėtų skirti tik tuo atveju, jei Profesinių sąjungų rūmai nuosavybės teise priklausytų valstybei ar savivaldybei. Nurodė, kad Kultūros ministerija šiuo metu įsigyti Profesinių sąjungų rūmus neturi finansinių galimybių. Vilniaus miesto savivaldybėje 2015 m. rugsėjo 16 d. įvykusio susitikimo metu buvo aptarta Tautos namų projekto įgyvendinimo esama situacija ir nutarta, kad pareiškėjas pagal savo verslo planą parengs Pastato rekonstrukcijos projektą; numatoma organizuoti kūrybines dirbtuves, kuriose būtų išanalizuoti galimi Pastato ir teritorijos panaudojimo variantai; Tautos namų santara įsipareigojo per 1 m. pateikti konkretų finansinį planą dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo (išperkant pastatą visuomenės reikmėms arba vystant Tautos namų projektą gretimoje teritorijoje). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. rugsėjo 29 d. priėmė įsakymą Nr. 30-3219 pakeisti 5 730 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdą iš visuomeninės paskirties teritorijos į rekreacinės teritorijos. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2015 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. S1-330 kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją, siūlydama apsvarstyti, kad Tautos namų projektui būtų suteiktas ypatingos svarbos infrastruktūros objekto statusas, taip pat ieškoti galimybės skirti lėšas pastato išpirkimui; nurodė, kad Kultūros ministerija, užbaigusi didžiuosius projektus, finansuojamus Valstybės investicijų programos lėšomis, ieškotų galimybių prisidėti prie projekto įgyvendinimo, galimai nuo 2019 metų.

22. 2016 m. rugsėjo 14 d. Savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-634 „Dėl Taurakalnio teritorijos ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei“, kuriuo nutarta pripažinti, kad Taurakalnio teritorija yra svarbi vietos bendruomenei viešajam interesui tenkinti. Šiuo sprendimu nustatyta, kad tenkinant viešąjį interesą Žemės sklype planuojama įgyvendinti Savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytą Tautos namų (daugiafunkcinio kultūros centro) projektą, o teritorijoje aplink Žemės sklypą įkurti parką, skirtą visuomenės kultūros ir poilsio reikmėms ant Tauro kalno. Kartu šiuo sprendimu Savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas organizuoti Taurakalnio teritorijos žemės sklypo, skirto parkui, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą bei Žemės sklypo detaliojo plano rengimą numatytų tikslų įgyvendinimui.

23. Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. XIII-1467 „Dėl istorinio Tautos namų sklypo ir nacionalinės koncertų salės – Tautos namų“ pritarta 2018 m. sausio 10 d. pasirašytam Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Vilniaus miesto savivaldybės mero ketinimų protokolui dėl Nacionalinės koncertų salės paslaugų infrastruktūros sukūrimo Vilniuje ir jos įgyvendinimo plano 2017–2022 m., kuriame numatyta, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigys Vilniaus miesto savivaldybė.

24. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01795-2018-8) dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams.

25. Teismas nurodė, jog vien tai, kad derybų pagrindu nebuvo sudaryta sutartis, nereiškia nė vienos iš derybose dalyvavusių šalių nesąžiningumo ar juolab nuostolių atsiradimo, kadangi tai prieštarautų sutarčių laisvės principui. Vadinasi, pareiškėjas, teigdamas, kad Savivaldybė ir Valstybė vykdė nesąžiningas derybas dėl pastato išpirkimo, remiantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, privalo įrodyti, kad: 1) derybos dėl pastato išpirkimo buvo toli pažengusios; 2) atsakovai derybų metu elgėsi nesąžiningai; 3) derybos dėl pastato išpirkimo buvo nutrauktos atsakovų be pateisinamos priežasties.

26. Išanalizavęs bylos medžiagą teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, nesąžiningai vilkino derybas bei jas nepagrįstai nutraukė, nes iš nurodytų byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad Savivaldybė bei Valstybė elgėsi sąžiningai, nuosekliai puoselėjo idėją dėl Tautos namų įrengimo. Be to, Savivaldybės ir pareiškėjo derybų metu Savivaldybė jokiais administraciniais aktais neprisiėmė teisinių įsipareigojimų iš pareiškėjo nupirkti Pastatą.

27. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų dėl taikos sutarties nepasirašymo, nors visos šalys buvo suderinusios taikos sutarties projektą, teismas pažymėjo, kad negali konstatuoti neteisėtų bei nesąžiningų Savivaldybės veiksmų, kadangi bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, jog taikos sutarties galutiniam pasirašymui nepritarė Generalinė prokuratūra, kuri gindama viešąjį interesą dėl Savivaldybės priimtų sprendimų turto valdymo aspektu, susijusių su pareiškėjui priklausančio Pastato mainais, nepritarė taikos sutarties pasirašymui. Civilinėje byloje Nr. 2-1399-567/2013 buvo pateikta aiški ir argumentuota Generalinės prokuratūros išvada, kad taikos sutartis negali būti sudaryta, nes jos turinys prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.

28. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas Vyriausybės kanceliarijos atžvilgiu, teismas nurodė, kad jos iš esmės nepagrįstos. Vyriausybės kanceliarija jokių derybų su pareiškėju dėl Pastato išpirkimo bei perėmimo nevykdė. 2009 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas tik sudarė Darbo grupę klausimams dėl kultūros objektų plėtros Vilniaus mieste išnagrinėti. 2009 m. liepos 14 d. vykusiame Darbo grupės posėdyje nuspręsta inicijuoti derybas su pareiškėju siekiant išsiaiškinti jo poziciją dėl galimybės valstybei įsigyti pastatą. Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad Vyriausybė palaikė idėjos dėl Tautos namų Vilniuje ant Tauro kalno projekto įgyvendinimą, tačiau jokių garantijų pareiškėjui dėl jo Pastato išpirkimo ar perėmimo nebuvo suteikusi, todėl nėra jokio pagrindo kaltinti šios Valstybės institucijos neveikimu ar nesąžiningumu. 2011 m. birželio 2 d. Darbo grupė sprendė, nežiūrint į sudėtingą valstybės ekonominę būklę, siekti Tautos namų idėjos įgyvendinimo bei nutarė ir ateityje palaikyti ryšius su pareiškėju ir ieškoti būdų, kaip būtų galima perimti pastatą valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. Tai, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos jokios garantijos dėl neabejotino Pastato perėmimo valstybės ar savivaldybės nuosavybėn patvirtina ir tai, kad 2011 m. birželio 2 d. Darbo grupė sprendė, kad Tautos namų įgyvendinimą siekiama įvykdyti iki 2018 m., tačiau įvertinant sudėtingą valstybės ekonominę būklę. Kaip matyti iš Darbo grupės priimamų nuostatų, jokios konkrečios sąlygos dėl pastato perėmimo numatytos nebuvo. Atsižvelgiant į tai pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad derybos dėl pastato perėmimo ateityje bus sėkmingos.

29. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Valstybės bei Savivaldybės institucijos nepagrįstai vilkimo turto perėmimo procesą, teismas nurodė, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos jokios garantijos, jog minėtas procesas įvyks greitai. Derybų dėl pastato perėmimo nebuvo galima vertinti kaip toli pažengusių. Priešingai, pareiškėjui iš Vilniaus miesto Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. patvirtinto Vilniaus miesto 2010–2020 m. strateginio plano, turėjo suprasti, kad daugiafunkcio kultūros centro įkūrimas ant Tauro kalno buvo numatytas 2010–2018 m. laikotarpiu, todėl argumentus dėl neveikimo bei nepagrįsto delsimo teismas atmetė. Tuo labiau, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, kad prioritetas Pastato išpirkimui negalėjo būti suteiktas dėl Valstybės bei Savivaldybė finansinių galimybių. Pareiškėjas žinodamas Valstybės bei Savivaldybės poziciją iki skundo pateikimo teismui dienos nereiškė pretenzijų dėl Pastato neišpirkimo Tautos namų projektui įgyvendinti, laukė Valstybės ir Savivaldybės sprendimų dėl projekto įgyvendinimo, nors nei Valstybės, nei Savivaldybės institucijos nesuteikė pareiškėjui jokio pagrindo pagrįstai tikėtis, kad tokie sprendimai bus priimti.

30. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad derybos buvo nesąžiningai nutrauktos. Išanalizavus bylos medžiagą nustatyta, kad Savivaldybės bei pareiškėjo pagrindinė derybų kryptis dėl Pastato perėmimo nuo 2011 metų iki 2014 metų spalio mėnesio buvo Savivaldybės turo mainai į pareiškėjui priklausantį Pastatą. Nustatyta, kad pareiškėją tokia Savivaldybės pozicija tenkino, jis rinkosi ir su Savivaldybe derino nekilnojamojo turto objektus, kurie gali būti mainomi. Iki pat 2012 m. buvo svarstomos įvairios galimų mainų su pareiškėju galimybes. Kaip matyti tokia pozicija buvo priimta dėl Savivaldybės finansinių resursų, negalint išpirkti Pastato iš pareiškėjo.

31. Derybų metu buvo nuspręsta siekti vykdyti mainus per Savivaldybės valdomą juridinį asmenį UAB „Šiaurės miestelis“ (vėliau - UAB „Start Vilnius“). Šiuo tikslu 2012 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo“, kuriuo UAB „Šiaurės miestelis“ perduotas Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, o tarp UAB „Šiaurės miestelis“ ir pareiškėjo 2013 m. vasario 26 d. pasirašytas ketinimų protokolas dėl nekilnojamojo turto mainų. Tai įrodo, kad Savivaldybė buvo pasirengusi atlikti pastato mainus ir tą būtų padariusi, jeigu nebūtų buvęs inicijuotas teisminis ginčas dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo procedūrų teisėtumo. Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė teismui ieškinį dėl 2012 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo, todėl derybos dėl pastato mainų persikėlė į teisminį procesą, kuriame taipogi buvo sprendžiamas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo. Kaip nustatyta esminės taikos sutarties sąlygos buvo aptartos 2014 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje vykusio susitikimo metu. Pagal taikos sutartį UAB „Start Vilnius“ turėjo perduoti pareiškėjo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą esantį (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas turėjo perduoti Pastatą Savivaldybės nuosavybėn Tautos namų projektui įgyvendinti.

32. Vėliau Savivaldybė bei Valstybė neišpirko Pastato dėl finansinių galimybių. Finansinių resursų nebuvimas negali būti pripažįstamas neteisėtu neveikimu. Tiek atsakovai, tiek pareiškėjas aktyviai ieškojo būdų pastato perdavimui visuomenės reikmės patenkinti, tačiau nesant galimybių mainyti Savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir neturint pakankamai viešųjų finansų savarankiškam pastato išpirkimui, Pastatas taip ir nebuvo perduotas atsakovams.

33. Vilniaus miesto savivaldybėje 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusiame susitikime mero patarėja aiškiai informavo pareiškėją, kad Savivaldybė neturi finansinių galimybių įsigyti Profesinių sąjungų rūmus bei išvystyti juose Tautos namų idėją; neturi galimybių statyti nacionalinės reikšmės salės, tačiau prašo ir nori, kad Pastatas pagaliau būtų sutvarkytas, nes daug metų vykstantis procesas kenkia miesto įvaizdžiui, žlugdo verslą. Šiame susitikime pareiškėjas taip pat atskleidė savo poziciją, kad jis planuoja po 2 mėnesių parduoti Pastatą arba prašo Savivaldybės leisti rekonstruoti pastatą, nedidinant esamo užstatymo ploto ir aukščio; atsiradus Savivaldybės ir Vyriausybės lėšoms, verslas pasiryžęs bendradarbiauti ir keisti minėtus planus.

34. Teismo vertinimu, pareiškėjas, kaip verslo subjektas, turi organizuoti savo verslą taip, kad nesukeltų grėsmės investuotam kapitalui ir gaunamoms pajamoms, būti apdairus siekdamas sumažinti investicijų riziką, taip pat prisiimti riziką už padarytus sprendimus, o ne stengtis perkelti naštą už savo priimamus sprendimus Lietuvos valstybei ar savivaldybei. Pareiškėjas, įsigydamas Pastatą, žinojo, jog minėtas Pastatas stovi žemės sklype, kurio paskirtis yra visuomeninė, todėl būdamas apdairiu subjektu galėjo ir turėjo suprasti, kad teritorijoje galės būti vystoma tik visuomeninė veikla bei tai žinodamas ėmėsi verslo rizikos. Be to, Pastatas stovi kitos paskirties valstybinės Žemės sklype, kuriam iki 2015 m. rugsėjo 29 d. buvo nustatytas visuomeninis naudojimo būdas. Toks Žemės sklypo naudojimo būdas buvo nustatytas iki 2015 m. remiantis galiojusiu Vilniaus miesto bendruoju planu. Žemės sklypas buvo suformuotas kultūros objekto eksploatavimui. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto žemės naudojimo būdų turinio aprašo 16 punktą, visuomeninės paskirties teritorijos iš esmės skirtos esamiems (ar būsimiems) administraciniams, religinių bendruomenių, mokslo, kultūros objektams.

35. Pareiškėjas, įsigijęs fiziškai pažeistą po gaisro pastatą bei žinodamas, kad teritorija, kurioje stovi Pastatas yra visuomeninės paskirties, prisiėmė su tuo susijusią verslo riziką. Teismo vertinimu, pareiškėjas pagal teisinį reguliavimą neturi teisės reikalauti, kad Valstybės ir Savivaldybės institucijos išpirktų jai nuosavybės teise priklausantį Pastatą, atitinkamai Valstybės ir Savivaldybės institucijos neturi tokios pareigos. Pareiškėjas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Jis, kaip vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo (bonus pater familias), vykdydamas investicinę veiklą (įsigydamas pastatą) ir matydamas, kad derybos dėl pastato išpirkimo užsitęsė, neturint jokių objektyvių garantijų dėl jų sėkmingos baigties, bendrovei dėl to galimai patiriant nuostolius (kas yra teigiama skunde), turėjo priimti atitinkamus sprendimus dėl tolimesnių derybų tikslingumo - pareiškėjas niekada nebuvo verčiamas derėtis dėl pastato išpirkimo (ar kitokio pastato perleidimo atsakovams būdo).

36. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl atsakovų neteisėtai vilkintų derybų jis negalėjo sutvarkyti pastato. Dar 2009 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė pareiškėjui projektavimo sąlygų sąvadą Pastato kaip kultūros paskirties objekto rekonstravimui (galiojo iki 2012 m. vasario 27 d.). Pareiškėjas per 3 metų laikotarpį dėl statybos leidimo išdavimo į Savivaldybę nesikreipė, todėl jokie pastato rekonstravimo darbai pagal minėtą projektavimo sąlygų sąvadą pareiškėjo valia pradėti nebuvo. Taigi Savivaldybė, išduodama projektavimo sąlygų sąvadą, sudarė realias prielaidas pareiškėjo sumanymui rekonstruoti pastatą pagal šiuolaikinius reikalavimus realizavimui. Vėliau pareiškėjo pateiktiems projektiniams pasiūlymams pagrįstai buvo nepritarta, kadangi pareiškėjas siekė mažinti visuomeninės paskirties patalpų plotą, kas iš esmės negalėjo atitikti Žemės sklypo paskirčiai. O tai, kad pareiškėjas pats savarankiškai nenorėjo įgyvendinti Pastato rekonstrukcijos, kad jis atitiktų visuomeninę paskirtį, negali būti laikoma trukdymu jai realizuoti nuosavybės teisę ir žalos darymu, kadangi pats pareiškėjas aiškiai žinojo, kad jis įsigijo Pastatą, kuris stovi visuomeninės paskirties Žemės sklype.

37. Byloje nesant duomenų, kad atsakovus atstovaujančios institucijas vedė su pareiškėju derybas nesąžiningai, nepagrįstai vengė išpirkti Pastatą, pareiškėjo priimtas sprendimas laukti ilgus metus, kol Valstybė ar Savivaldybės išpirks Pastatą, yra laikytinas pareiškėjo savarankiškai pasirinktu veikimo modeliu, nesusijusiu su atsakovų neteisėtais veiksmais. Pareiškėjas įsigijo ginčo Pastatą, kuris buvo fiziškai pažeistas po gaisro bei stovi valstybinėje žemėje, kurios naudojimo būdas buvo nustatytas visuomeninės paskirties teritorijos, o naudojimo būdas – kultūros objektams. Žinodamas valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą, laisva valia ir savo nuožiūra pasirinko tokį elgesio variantą (įsigyti Pastatą) ir prisiėmė su tuo susijusią verslo riziką.

38. Padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymą Pastatui reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su vienokio ar kitokio dydžio nekilnojamojo turto mokesčio Pastatui nustatymu turėjo visas galimybes savo interesus ginti teismine tvarka. Nustatyta, kad tą pareiškėjas darė administracinėje byloje Nr. eI-2681-561/2017 – skųsdamas, jo vertinimu, nepagrįstai pritaikytą padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Teismas nurodė, jog šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra Savivaldybės sprendimai nustatantys Pastato atžvilgiu padidintus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus. Šiuo požiūriu negali būti pripažįstama, kad Savivaldybė nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai. Teismo vertinimu, derybos vykusios dėl pastato mainų bei išpirkimo niekaip nekliudė ir negalėjo kliudyti pareiškėjui tinkamai rūpintis Pastato būkle.

39. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodomą žalą sąlygojo ne neteisėti atsakovų veiksmai, o tik jo pačio elgesys, ne siekimas nuo 2004 metų palaikyti Pastatą tokios būklės, kad jo atžvilgiu nebūtų pagrindo taikyti padidinto tarifo mokesčiai.

40. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, bei Savivaldybės veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams, taip pat nenustatęs bendro pobūdžio pareigų nevykdymo, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti minėtų institucijų neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį bei nėra pagrindo pripažinti, kad Valstybė ar Savivaldybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei nesąžiningai vykdė derybas dėl Pastato išpirkimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 41. Pareiškėjas UAB „VIPC Vilnius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl žalos atlyginimo. Taip pat pareiškėjas prašo iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

42. Pareiškėjas pažymi, kad institucijų atsakomybė už jo patirtą turtinę žalą buvo kildinama ne iš konkrečios vienos ar kitos administracinės procedūros ar ją reglamentuojančio teisės akto pažeidimo, o iš bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo. Teismas visas aplinkybes vertino ne kompleksiškai ir izoliuotai viena nuo kitos ir nuo kitų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartyje buvo konstatuoti ne tik procesiniai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos nagrinėjimo pažeidimai, tačiau taip pat suformuluotos esminės taisyklės ir kriterijai, kuriais turėjo būti vadovaujamasi pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet teismas visiškai ignoravo atsakovo veiksmų įvertinimo civilinės atsakomybės taikymo aspektu taisykles ir apsiribojo atskirų veiksmų įvardijimu ir konstatavimu, kad kiek vienas iš jų nepažeidė imperatyvių teisės normų.

44. Pareiškėjo teigimu, netinkamas Savivaldybės ir valstybės institucijų veikimas pareiškėjo ir jam priklausančio turto atžvilgiu pasireiškė tuo, kad šios institucijos daugiau nei 10 m. nesugebėjo priimti ir įgyvendinti sprendimų dėl teritorijos, kurioje yra pareiškėjui priklausantis Pastatas, panaudojimo (ar nepanaudojimo) deklaruojamoms reikmėms. Skirtingai nei nurodė teismas, pareiškėjas atsakovų atsakomybę kildina ne iš Pastato neišpirkimo, o iš viso komplekso atsakovų veiksmų, kuriais: 1) buvo deklaruojamas ketinimas ir tikslas panaudoti Pastatą viešiesiems poreikiams; 2) tokių ketinimų pagrindu nutraukiami ar sustabdomi bet kokie teritorijos planavimo ir projektavimo veiksmai; 3) taikomi ribojimai pareiškėjo veiklai; 4) inicijuojamos ir vykdomos derybos dėl Pastato perėmimo, kurių metu sukuriami pagrįsti lūkesčiai; 5) kompetentingų asmenų prašymai derybų metu nevykdyti Pastato projektavimo ir sutvarkymo darbų; 6) nutraukus derybas 2014 m., toliau tęsiami ribojimai pareiškėjui vykdyti bet kokius Pastato sutvarkymo veiksmus. Pareiškėjo nuomone, institucijos turėjo arba priimti konkrečius sprendimus dėl visuomenei reikšmingo projekto ir juos įgyvendinti per racionaliai pagrįstą laiką, arba netaikyti apribojimų ir suvaržymų pareiškėjo veiklai, Pastato panaudojimui ir rekonstrukcijai.

45. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingai nei nurodė teismas, Savivaldybė ir jos institucijos nesilaikė savo pačios planavimo dokumentuose suformuluotų uždavinių ir jų įgyvendinimo terminų. Pagal Vilniaus miesto strateginio plano sprendinius daugiafunkcinis kultūros centras Pastato vietoje turėjo būti įkurtas iki 2018 m., tačiau iki nurodyto termino nebuvo atliktas nei vienas iš nurodytam tikslui įgyvendinti būtinų veiksmų.

46. Pareiškėjas, būdamas sąžiningas, apdairus ir pelno siekiantis asmuo, neturėjo jokio racionalaus pagrindo investuoti lėšas į Pastato, kuris pagal Savivaldybės deklaruojamus tikslus ir priimamus sprendimus buvo numatytas artimiausiu metu perimti Savivaldybės žinion arba visuomenės poreikiams, remontą. Tačiau vis dėlto Pastato būklė buvo nuolat stebima, jis buvo sutvarkytas iš karto po 2004 m. gaisro ir toliau prižiūrimas pagal poreikius. Teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėjas, galiojant 2009 m. vasario 27 d. projektavimo sąlygų sąvadui, nesikreipė dėl statybos leidimo išdavimo, tačiau neatkreipiama dėmesio, kad pareiškėjas 2011 m. parengė ir pateikė Savivaldybei Pastato rekonstravimo projektinius pasiūlymus, tačiau Savivaldybė nusprendė, kad rekonstruojamas Pastatas turi būti išimtinai visuomeninės paskirties. Taip pat teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų Savivaldybės paaiškinimų kitoje byloje, kur ji pripažino, jog ilgalaikės valstybinės žemės nuomos sutarties neturėjimas yra esminė kliūtis pareiškėjui suprojektuoti ir atlikti Pastato rekonstrukcijos darbus. Pareiškėjas 2006–2018 m. neturėjo nei sąžiningos ekonominės paskatos, nei objektyvios galimybės investuoti lėšas, reikalingas numatyto griauti Pastato būklės pagerinimui. Tuo tarpu teismo argumentai pareiškėjo ekonominės veiklos ir jam tenkančių rizikų apimtyje yra deklaratyvūs arba pagrįsti selektyviu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

47. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nekvestionavo pareiškėjo patirtos žalos (netekimų sumokant padidinto tarifo nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokestį) fakto, susidarymo mechanizmo, apskaičiuotos sumos bei ryšio su byloje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors byloje kilo ginčas dėl Savivaldybės ir valstybės veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo pagrindo, vertinimo, tačiau byloje nei atsakovų paaiškinimais, nei teismo sprendime nepaneigta pareiškėjo pozicija, kad ginčo pastatas nebuvo pertvarkomas (rekonstruojamas), pašalinant Savivaldybės konstatuotus trūkumus, dėl dviejų aplinkybių grupių: vykusio Pastato perėmimo (paėmimo visuomenės poreikiams) proceso ir atsakovų taikytų ribojimų pareiškėjui savo nuožiūra (teisės aktų ir teritorijos naudojimo reglamentų ribose) spręsti Pastato rekonstrukcijos klausimus.

48. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir tarybos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; 2) netenkinus pirmojo prašymo – nutraukti bylos dalį dėl 23 241 Eur žalos priteisimo, reikalavimo daliai dėl 82 651 Eur žalos priteisimo taikyti ieškinio senatį.

49. Atsakovo vertinimu, teismas įvertino visų pareiškėjo nurodytų atsakovų veiksmų atitiktį teisės aktams (įskaitant juose numatytas bendro pobūdžio pareigas), pateikdamas išsamų teisinį vertinimą ir šio vertinimo pagrindu padarytas išvadas dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Taip pat sprendimu nebuvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų – Sprendime nuosekliai aptarti tarp šalių susiklostę ir nutrūkę ikisutartiniai santykiai ir jų ryšys (jo nebuvimas) su pareiškėjo prašoma priteisti turtine žala.

50. Atsakovo nuomone, visi apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai apie tariamą bendrų pareigų elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimą, kurį atsakovai neva atliko pareiškėjo atžvilgiu, nėra teisiškai pagrįsti, priešingai – yra deklaratyvūs, siekiant sudaryti nepagrįstą įspūdį, kad teismas nevertino kokių nors reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių bendrųjų pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimų, o vien teismų praktikos formalus citavimas tokių pažeidimų neįrodo.

51. Pareiškėjas, būdamas apdairiu verslininku ir vykdydamas nekilnojamojo turto savininkui keliamas pareigas rūpintis savo turtu, atlikęs investicijas į pastatą iki jo paėmimo visuomenės poreikiams, būtų išvengęs padidintų nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėjimo, o įvykus pastato paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai, būtų nustatytas adekvatus atlyginimas už paimamą turtą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie jo vykdomą Pastato priežiūrą, o derybos dėl pastato išpirkimo/mainų niekaip nekliudė ir negalėjo kliudyti pareiškėjui rūpintis tinkama pastato būkle.

52. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde mini visą kompleksą neteisėtų atsakovų veiksmų / neveikimą, kurį reikia vertinti kompleksiškai, o ne izoliuotai, tačiau, atsakovo teigimu, turtinė žala siejama su nutrūkusiomis derybomis dėl Pastato išpirkimo / paėmimo, bet tai, kad pastatas nuo pat 2006 m. nebuvo paimtas visuomenės poreikiams nereiškia nei atsakovų nesąžiningumo vedant derybas, nei turtinės žalos atsiradimo pareiškėjui, nes pats pareiškėjas nuo pat Pastato įsigijimo laisva valia netvarkė pastato ir sąmoningai laukė, kol Pastatas bus išpirktas.

53. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų atsakovų veiksmų, bet ir nepagrindė turtinės žalos atsiradimo, kas lemia ir priežastinio ryšio nebuvimą. Net ir konstatavus kokius nors Savivaldybės neteisėtus veiksmus, viešoji civilinė atsakomybė nėra galima nesant civilinės atsakomybės sąlygų visetui.

54. Pastatui padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2012–2014 m. laikotarpiu buvo pritaikytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 30-1255, 2012 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 30-1741, 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 30-1922, apie kuriuos pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo jų priėmimo momento, tačiau šių įsakymų pareiškėjas neginčijo. Turtinė žala yra kildinama minėtų įsakymų pagrindu, todėl pareiškėjas skundo padavimo dieną (2017 m. kovo 27 d.) buvo akivaizdžiai praleidęs sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 55. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui 302 996,45 Eur žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas žalą kildiną iš neteisėtų Savivaldybės ir valstybės veiksmų, t. y. nesąžiningai vykdytų ir vilkintų derybų dėl pareiškėjui priklausančio Pastato perėmimo visuomenės poreikių tenkinimui.

56. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje, nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.).

57. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-592-624/2018; 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018; 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

58. Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013 ir kt.).

59. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam 326 237,45 Eur žalą, susidariusią dėl to, kad jam nuo 2012 m. buvo taikomas padidintas nekilnojamojo turto, o nuo 2014 m. padidintas valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai kaip apleisto Pastato savininkui. Pareiškėjas žala laiko skirtumą tarp sumokėtų mokesčių ir mokesčių, kurie būtų buvę sumokėti, jeigu Pastatas ir žemės sklypas nebūtų apmokestinti padidintais tarifais.

60. Pareiškėjas atsakovų ikisutartinę atsakomybę kildina iš CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo, t. y. nesąžiningų atsakovų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu priimant sprendimus, atliekant veiksmus veik vykdant derybas dėl Pastato išpirkimo, perėmimo ar panaudojimo Tautos namų įgyvendinimo idėjai. Už nesąžiningus veiksmus prašo taikyti civilinę atsakomybę Savivaldybei ir Lietuvos valstybei.

61. Pagal CK 6.163 straipsnio 1 dalį šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams. Šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas (CK 6.163 str. 2 d.); šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus (CK 6.163 str. 3 d.); šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (CK 6.163 str. 4 d.).

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad sutartis dėl Pastato išpirkimo, perėmimo ar panaudojimo nebuvo sudaryta, nereiškia derybose dalyvavusių šalių nesąžiningumo. Šią išvadą patvirtina faktas, jog visos šalys (Savivaldybė ir pareiškėjas) buvo suderinusios taikos sutarties projektą, tačiau taikos sutarties galutiniam pasirašymui nepritarė Generalinė prokuratūra, kuri nurodė, jog taikos sutarties turinys prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Tuo tarpu Vyriausybės kanceliarija jokių derybų su pareiškėju dėl Pastato išpirkimo bei perėmimo nevykdė, garantijų pareiškėjui dėl jam priklausančio Pastato išpirkimo ar perėmimo nedavė, tik derybų metu palaikė idėjos dėl Tautos namų Vilniuje ant Tauro kalno projekto įgyvendinimą. Taigi iš bylos faktinių aplinkybių aišku, kad tiek Savivaldybė, tiek Lietuvos valstybė elgėsi sąžiningai ir nuosekliai puoselėjo idėją dėl Tautos namų įrengimo.

63. CK 4.100 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnis suteikia teisę, bet ne pareigą įstatymo nustatyta tvarka perimti privačią nuosavybę viešiesiems poreikiams patenkinti už ją teisingai atlyginus. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnyje žemės sklypų išpirkimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimas priskiriamas institucijų, inicijuojančių šią procedūrą ir sprendžiančių dėl tokio sprendimo priėmimo, išimtinei kompetencijai, kurią įgyvendindamos institucijos neįpareigotos derinti tokios procedūros pradėjimo su privačiais asmenimis. Taigi turto paėmimo visuomenės poreikiams diskrecijos teisė įstatymų leidėjo suteikta institucijoms, jos sprendžia dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, nuosavybės teise valdydamas Pastatą, neturėjo ir negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad Savivaldybė ar valstybė tikrai išpirks Pastatą visuomenės poreikiams.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjas kaip verslo subjektas, turi organizuoti savo verslą taip, kad nesukeltų grėsmės investuotam kapitalui ir gaunamoms pajamoms, būti apdairus siekdamas sumažinti investicijų riziką, taip pat prisiimti riziką už padarytus sprendimus, o ne stengtis perkelti naštą už savo priimamus sprendimus Lietuvos valstybei ar savivaldybei. Pareiškėjas, vykdydamas kaip nekilnojamojo turto savininkui nustatyta pareigas rūpintis savo turtu, atlikęs investicijas į Pastatą iki jo paėmimo visuomenės poreikiams, būtų išvengęs padidintų nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėjimo, o įvykus Pastato paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai būtų nustatytas adekvatus atlyginimas už paimtą turą. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija dar 2009 m. vasario 27 d. pareiškėjui išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Pastato, kaip kultūros paskirties objekto, rekonstravimui, tačiau pareiškėjas per 3 metus dėl statybos leidimo išdavimo į Savivaldybę nesikreipė, todėl Pastato rekonstravimo darbai nebuvo pradėti. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis negalėjo sutvarkyti pastato dėl atsakovų neteisėtai vilkintų derybų, atmestini kaip nepagrįsti.

65. Dėl padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymo pareiškėjui teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl, jo nuomone, nepagrįstai pritaikyto padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad 2017 m. vasario 27 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 30-2501 dalį, kuria į nekilnojamo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 proc. nekilnojamo turto mokesčio tarifas, sąrašo 17 punktą įtrauktas pareiškėjui priklausantis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A-51-3072/17(2.14.1.45-FN3), kuriuo atsisakyta iš Sąrašo išbraukti pareiškėjui priklausantį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-656-625/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino pareiškėjo skundžiamus administracinius aktus. Taigi, ginčas dėl pareiškėjo turtui pritaikyto padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo yra išnagrinėtas teismine tvarka kitoje byloje, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jo nepasisako.

66. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Savivaldybė ir Lietuvos valstybė neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovams pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.), todėl atmestinas pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Savivaldybė ir Lietuvos valstybė nesąžiningai vykdė ir vilkino derybas dėl pareiškėjui priklausančio Pastato perėmimo visuomenės poreikių tenkinimui.

67. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas) yra išvestinis reikalavimas, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį reikalavimą.

68. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

69. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius