2018-09-25 Nr. AB-16418-3-61-3-01095-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1030-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01095-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) kanclerio 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 11SP-7549 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą neskyrimo K. J.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija).

2. Pareiškėjas skundė nurodė, kad dirbo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1–ojo būrio vyresniuoju patruliu. Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 40-TE-1183 pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 22 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusios Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo redakcijos 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinė pensija neskiriama asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareiškėjas jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną atitiko iki 2014 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus valstybinei pensijai gauti. Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną jis nebuvo nuteistas, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu įsiteisėjo tik 2014 m. vasario 28 d. Įstatymas atgal negalioja, todėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, įsigaliojusios 2014 m. liepos 1 d., t. y. po pareiškėjo atleidimo, jam negalėjo būti taikomos, toks įstatymo taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija) ir pažeidžia pareiškėjo teises.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad Ministerijai priimant Sprendimą galiojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad sprendimas dėl valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Tai procesinė norma, kurios tikslas – neskirti valstybinės pensijos tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ta procesinė norma, kuri galiojo priimant Sprendimą. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio pakeitimo įstatyme Nr. XII-837 (toliau – Pakeitimo įstatymas) nėra jokių išimčių dėl minėtos nuostatos taikymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, valstybinė pensija neskiriama. Šiuo atveju pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį; apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. vasario 28 d., Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-88/2014 atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą; Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 40-TE-1183 pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 22 d. atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai); pareiškėjas 2015 m. lapkričio 23 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių AVPK viršininką, prašė skirti valstybinę pensiją už tarnybą; Ministerijos kancleris 2015 m. gruodžio 21 d. Sprendimu Nr. 11SP-7549 neskyrė pareiškėjui Pensijos.

7. Teismas pažymėjo, kad valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas, o nustačius, kad šiame įstatyme nustatytos sąlygos nėra tenkinamos, valstybinė pensija negali būti skiriama ir (arba) mokama. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo redakcijos 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims valstybinė pensija neskiriama, o sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui; nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Pastarosios teisės normos antrasis sakinys yra procesinė teisės norma, taikytina jos galiojimo momentu. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2014 m. liepos 1 d.

8. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2015 m. lapkričio 23 d. prašymą skirti valstybinę pensiją Šiaulių AVPK viršininkui pareiškėjas padavė praėjus daugiau kaip 1 metams ir 8 mėnesiams nuo Šiaulių apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012 įsiteisėjimo dienos, o Ministerijos kancleriui priimant Sprendimą galiojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nuostata, pagal kurią nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims valstybinė pensija neskiriama, o sprendimas dėl valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad buvo pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas, nes, atsižvelgiant į procesinį nuo 2014 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies antro sakinio nuostatos pobūdį, pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikyta įstatymo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo, o ne pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Ministerijos kancleris priimdamas Sprendimą būtų pažeidęs Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 2 dalies ar Konvencijos nuostatas. Aplinkybė, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu dar nebuvo įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, nagrinėjamu atveju vertintina kaip teisiškai nereikšminga, kadangi pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. liepos 1 d.) įtvirtintą procesinę normą, yra svarbus ne atleidimo iš vidaus tarnybos, bet Sprendimo priėmimo momentas.

III. 9. Pareiškėjas K. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto argumentus, analogiškus nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat netinkamai taikė ir vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju svarbus ne sprendimo dėl valstybinės pensijos priėmimo momentas, kuris priklauso ne nuo pareiškėjo, o nuo daugelio kitų subjektyvių ir objektyvių priežasčių, o teisės į pensiją atsiradimo momentas. Priešingu atveju būtų sudaromos sąlygos diskriminuoti pareigūnus priimant sprendimus dėl valstybinės pensijos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1682-502/2016, kadangi šios ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės skiriasi. Be to, atsakovas pareiškėjui valstybinės pensijos neskyrė vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pirmu, o ne antru sakiniu, kadangi antrasis sakinys neatitinka bylos faktinių aplinkybių bei situacijos esmės.

11. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, ta apimtimi, kuria nereglamentuotas šios normos pakeitimo įsigaliojimas, kuris atskirai nesiejamas su teisės į pensiją atsiradimo momentu, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai ir 29 straipsnio 1 daliai.

12. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia situacija, kai apeliantas, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, o valstybinė pensija neskirta dėl asmens veiksmų, kurie atlikti iki sprendimo dėl valstybinės pensijos skyrimo priėmimo. Todėl negalima teigti, jog valstybinės pensijos nemokėjimu yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies reguliavimu nėra pažeidžiamos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 5 dalies ir 109 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Ministerijos kanclerio Sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta valstybinė pensija už tarnybą, teisėtumo.

16. Byloje nustatyta, kad Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 40-TE-1183 pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 22 d. atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Nr. A-1300-143/2015, kurioje ginčas buvo kilęs dėl 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 40-S-3702 įforminto atsakovo atsisakymo patenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Minėtame sprendime taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 5 d. įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą).

17. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, jog pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo nušalintas nuo Šiaulių AVPK užimamų pareigų, jam buvo pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012, o 2014 m. vasario 28 d. įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1991 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (už tyčinių nusikaltimų padarymą).

18. Minėta, kad pasibaigus ginčui administracinėje byloje Nr. A-1300-143/2015, pareiškėjas 2015 m. spalio 30 d. atleistas iš tarnybos nuo 2014 m. sausio 22 d. pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), kaip buvo įpareigota teismo sprendimu. Pareiškėjas su prašymu skirti valstybinę pensiją į Ministeriją kreipėsi 2015 m. lapkričio 23 d., t. y. žymiai vėliau negu pasibaigė tarnybos santykiai, kaip yra nurodyta įsakyme dėl atleidimo – nuo 2014 m. sausio 22 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad prašymą skirti valstybinę pensiją padavė vėliau negu pasibaigė tarnybos santykiai ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad atleidimo klausimas buvo išspręstas tik pasibaigus teisminiams ginčams.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog prašymą skirti valstybinę pensiją pareiškėjas pateikė po Šiaulių apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012 įsiteisėjimo, o Ministerijos kancleriui priimant skundžiamą Sprendimą jau galiojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nuostata, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikyta įstatymo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo, o ne pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu.

20. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju yra svarbus ne sprendimo dėl valstybinės pensijos priėmimo, o teisės į pensiją atsiradimo momentas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies norma prieštarauja Konstitucijai, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

21. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

22. Įstatymų leidėjas tiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2014 m. liepos 1 d., tiek redakcijoje, galiojančioje nuo 2014 m. liepos 1 d., aiškiai nustatė, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją įstatymų leidėjas papildė norma, reguliuojančia santykius, kai dėl asmens veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme, t. y. reguliavimo esmės, kad už tyčinių nusikaltimų padarymą nuteistiems asmenims valstybinė pensija neskiriama, nekeitė.

23. Taigi tiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d., tiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., įtvirtino, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taikant tiek ankstesnę, tiek vėlesnę Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją, minėta jos nuostata, kuri liko nepakitusi, aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Todėl nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad, jeigu atsakovas būtų taikęs Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2014 m. liepos 1 d., t. y. pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu galiojusią redakciją, arba, kaip tvirtina pareiškėjas, teisės į pensiją atsiradimo metu, galiojusią redakciją, pareiškėjui turėtų būti skiriama valstybinė pensija. Šias išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014, 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017).

24. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., kurioje be minėtos nuostatos, nustatančios teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją esminę sąlygą (asmuo neturi būti nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą), buvo papildomai įtvirtinta nuostata, nustatanti mechanizmą, kaip turėtų būti įgyvendinama asmens teisė į valstybinę pensiją tais atvejais, kai pensijos skyrimo klausimas sprendžiamas dėl asmens, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, tačiau šis procesas nėra pasibaigęs, atitinkamai nustatė, kad klausimas dėl pensijos skyrimo gali būti išspręstas tik baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą. Kaip minėta, šis įstatymo papildymas nepaneigia minėtos likusios nepakeistos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijos pasikeitimas, būtent skirtingų redakcijų galiojimas teisės į pensiją atsiradimo metu ir sprendimo dėl pensijos skyrimo priėmimo metu, kuris sutapo su pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimo išsprendimu, nedaro įtakos pareiškėjo teisėms.

25. Padarius išvadą, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pasikeitimas neturėjo reikšmės pareiškėjo teisės į pensiją atsiradimui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su klausimu dėl šio reguliavimo pakeitimo įsigaliojimo, būtent jo atitikimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 31 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.). Pareiškėjo teikiamas klausimas dėl nustatyto reguliavimo galimo prieštaravimo Konstitucijai dėl šios nutarties 22–24 punktuose nurodytų motyvų yra nesusijęs su nagrinėjama byla.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė