2017-03-27 Nr. AB-6905-3-61-3-01731-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2488-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01731-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 1U-39 „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Šiuo atveju Migracijos departamentas turėjo nustatyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Tokia Migracijos departamento išvada turėtų būti motyvuota, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

Iš Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-39 turinio matyti, kad jame nėra nurodytos ir konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą, tik lakoniškai nurodoma, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovas ir apie jo išpuolius 2016 m. kovo 8–10 d. Vilniuje ir Trakų rajone vykusio Laisvosios Rusijos forumo (toliau – ir Forumas) metu „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje skelbė žiniasklaida, o įvykiai fiksuoti Lietuvos policijos.

Vertinant pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą, turi būti remiamasi ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais pareiškėjo atliktais veiksmais. Pareiškėjas nėra įvykdęs jokių Migracijos departamento sprendime minimų išpuolių Vilniaus Rusijos forumo metu „IDW Esperanza“ komplekse Trakų rajone bei „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje. Be to, skundžiamame Migracijos departamento sprendime pateikti akivaizdžiai klaidingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2016 m. kovo 8 d. tik po 22.00 val. ir tai, kad jo kolegos P. Z., A.

M. (A. M.) ir A. M. buvo Trakų rajone, sužinojo iš jų. Pareiškėjas jokiuose įvykiuose 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse ar šalia jo Trakuose nedalyvavo ir apskritai tą dieną Trakuose net nebuvo. Tai įrodo ir administracinėje byloje Nr. eI-6578-484/2016 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateiktas Vilniaus apskrities VPK VTV Mobilios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio O. J. 2016 m. kovo 8 d. tarnybinis pranešimas, kuriame pareiškėjo pavardė net nėra minima. Pareiškėjas buvo nuvykęs į minėtą viešbutį Trakų rajone 2016 m. kovo 9 d., tačiau su policijos pareigūnais nebendravo ir šio įvykio Lietuvos policija nefiksavo ir apie tai nebuvo rašoma jokiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse.

Nei viešbučiuose „IDW Esperanza“ ir „Kempinski“, nei prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje pareiškėjas neįžeidinėjo asmenų, nenaudojo fizinės jėgos, nekonfliktavo ir neprovokavo bei jokiais kitais būdais nepažeidė viešosios tvarkos ar Lietuvos Respublikos įstatymų. Dėl įvykių „Kempinski“ ir „IDW Esperanza“ viešbučiuose pareiškėjui nebuvo surašytas joks administracinio teisės pažeidimo protokolas, nepareikšti jokie įtarimai ir nepaskirtos nei administracinės, nei baudžiamosios bausmės. Pareiškėjas net nebuvo įspėtas apie tokių priemonių skyrimo galimybę.

Pagrindiniu įrodymu nustatant faktines aplinkybes Migracijos departamentas laikė įslaptintą Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. raštą Nr. 19-455. Pareiškėjui nėra žinomas tikslus minėto rašto turinys ir jis nėra su juo susipažinęs. Taigi jam Migracijos departamentas taiko prievartos priemonę, remdamasis slaptu ir galimai klaidingu jo veiksmų vertinimu. Įstatymo 140 straipsnio 5 dalies nuostatos besąlyginis taikymas neleidžiant pareiškėjui žinoti, kokių konkrečiai veiksmų atlikimu jis yra kaltinamas, būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintu teisės į gynybą principu.

Migracijos departamentas nesiėmė jokių protingų priemonių išklausyti pareiškėją. Jam net nebuvo žinoma apie skundžiamo sprendimo priėmimą, jo kopija jam niekad nebuvo įteikta ir jis nebuvo išverstas į jam suprantamą kalbą. Maža to, individualus pareiškėjo situacijos tyrimas ir vertinimas bei atsakomybės individualizavimas, kurių reikalauja teisės aktai, iš esmės net nebuvo atliktas, o jeigu ir buvo atliekamas, tai labai paviršutiniškai ir neišsamiai. Išsiuntimas iš šalies ir uždraudimas vienus metus atvykti pareiškėjo neva atliktų veiksmų kontekste yra akivaizdžiai neproporcinga priemonė, galimai bauginanti tiek jį patį, tiek kitus užsienio žurnalistus.

Migracijos departamentas niekaip neakcentavo, kaip šiuo konkrečiu atveju yra suprantamas valstybės saugumas ir kaip pareiškėjo elgesys gali kelti grėsmę tokiam saugumui. Pareiškėjo bandymai nufilmuoti reportažą apie viešą renginį vykdant savo profesinę pareigą negali būti vertinami kaip grėsmė Lietuvos saugumui. Pareiškėjo veiksmai iš esmės negali būti vertinami kaip keliantys realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes Forumas, kurio dalyvius bandė kalbinti, buvo išimtinai susijęs su Rusijai aktualiais klausimais.

Teigė, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 10 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies nuostatos. Žurnalisto veiksmai atliekant profesinę pareigą renkant informaciją apie viešą renginį, kuris niekaip nėra susijęs su Lietuvos Respublikos konstitucine santvarka, buvo įvertintas kaip reali grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui ir teisė rinkti informaciją buvo iš esmės apribota dėl jam neaiškių priežasčių.

Tvirtino, jog skundžiamas Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms ir šių nuostatų išaiškinimams Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Iš sprendime nurodytų Migracijos departamento teiginių pareiškėjui nėra aišku, kokie būtent jo veiksmai buvo Migracijos departamento įvertinti kaip keliantys grėsmę Lietuvos saugumui.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, išnagrinėjęs visas susijusias aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 ir 7 dalimis, 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5 punktu ir nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją, 2016 m. kovo 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

Faktinis ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas (nurodytas ir ginčijamame sprendime) – pareiškėjo veiksmai per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, bendradarbiaujant su Vilniuje veikiančiais Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimų centru, organizuotą Vilniaus Rusijos forumą, kuris vyko 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje. Kitos susijusios aplinkybės ginčijamame sprendime nėra nurodytos, kadangi dalis Valstybės saugumo departamento rašte nurodytos informacijos yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovo nuomone, šioje byloje aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015, kurioje išaiškinta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kai nustatoma, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, prašyti užsieniečio teikti paaiškinimus dėl priimamo sprendimo.

Vadovavosi Įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi. Informavo, kad ginčijamas sprendimas nebuvo įvykdytas, kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuriam buvo pavesta įvykdyti šį sprendimą, pareiškėjo nesurado. 2016 m. balandžio 4 d. Migracijos departamente buvo gautas Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. raštas Nr. 10-S-69327(8.73-10-27), kuriame buvo prašoma sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, kadangi Migracijos valdybai nėra žinoma pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje ir įvykdyti ginčijamą sprendimą nėra galimybės. Migracijos departamentas, įvertinęs šiame Migracijos valdybos rašte pateiktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 2016 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3) 2U-15 sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, iki kol bus nustatyta pareiškėjo buvimo vieta Lietuvos Respublikoje ir jis bus sulaikytas.

Nesutiko su skundo teiginiais, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime įvertino Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nurodytas aplinkybes, o būtent Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją bei duomenis, ar pareiškėją sieja šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (tokių ryšių nustatyta nebuvo), bei kitą sprendimui priimti reikšmingą informaciją. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublika nebuvo išdavusi vizos pareiškėjui, o ginčijamu sprendimu jam buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, paliekant teisę vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes.

Pareiškėjas neturėjo teisės dalyvauti ginčijamame sprendime nurodytame renginyje. Jis turėjo galimybę akredituotis prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo ir, sąmoningai pasirinkęs kitokį elgesio variantą, privalo prisiimti tokio elgesio pasekmes. Pareiškėjas ne tik bandė patekti į renginį iš anksto žinodamas, kad jam nesuteikta tokia teisė, kadangi nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, bet ir vėliau, kartu su kolegomis rengdamas reportažą apie vykusį renginį, kurį parodė 2016 m. kovo 14 d. televizijos kanalo „Rossija 1“ eteryje, sąmoningai pateikė informaciją, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos valstybės pozicijai, t. y. kad renginiui nebuvo akredituoti ne tik užsienio, bet ir Lietuvos Respublikos žurnalistai, taip siekiant išvengti „nepatogių klausimų“.

Dar daugiau, 2016 m. kovo 10 d. televizijos kanalo „Rossija 24“ eteryje rodytame reportaže pareiškėjo kolega P. Z. teigė, kad šiame oficialiame Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuotame renginyje buvo aptariami antikonstituciniai valdžios Rusijoje nuvertimo klausimai, taip neigdamas oficialią Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl šio renginio organizavimo. Migracijos departamento nuomone, šios aplinkybės tik patvirtina ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir proporcingumą. Pareiškėjas nori sumažinti savo elgesio reikšmę ir koncentruojasi tik į atliktus veiksmus ginčijamame sprendime nurodyto renginio metu, tačiau, vertinant šio sprendimo pagrįstumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kokiame kontekste tie veiksmai buvo atlikti, kaip jie pristatyti Rusijos Federacijos visuomenei, o būtent – formuojant neigiamą požiūrį į Lietuvos Respubliką (pareiškėjas ir kiti jo kolegos Rusijos Federacijos piliečiai veikė kaip viena filmavimo grupė, taigi jų veiksmai buvo atliekami siekiant vieno tikslo ir turėtų būti vertinami neišskiriant kiekvieno asmens konkrečiai atlikto veiksmo).

Ginčijamame sprendime įvertintas pareiškėjo keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas – ši grėsmė grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjo atliktais nuosekliais ir suplanuotais veiksmais. Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – išsiųsti iš Lietuvos Respublikos užsienietį, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, užkirsti kelią nepatikimam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, Rusijos televizijos kanalo „Rossija24“ žurnalistas ir atstovas, 2016 m. kovo 9 d. su kitu Rusijos Federacijos piliečiu P. Z. sukėlęs konfliktą viešbutyje „Kempinski“, kuriame vyko Forumas. Pareiškėjo dalyvavimą konflikte patvirtina policijos pareigūnės Z. R. 2016 m. kovo 9 d. tarnybinis pranešimas, 2016 m. kovo 9 d. įvykių atgarsius viešojoje erdvėje patvirtina kaip pavyzdžiai pateikiami naujienų portalų straipsniai. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs paminėtas aplinkybes ir kitus turimus duomenis apie pareiškėją, 2016 m. kovo 9 d. raštu Nr. 19-445 Migracijos departamentui pateikė informaciją. Pareiškėjo pozicija, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata iš esmės draudžia neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, nėra absoliuti. Tai konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pažeistos jo, kaip profesionalaus žurnalisto, teisės, tačiau nutyli, kad jam, kaip užsienio šalies žurnalistui, tokios pat teisės rinkti ir skleisti informaciją Lietuvos Respublikoje, kaip ir Lietuvos žurnalistams, būtų suteiktos tik tuo atveju, jei jis nustatyta tvarka būtų akredituotas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas priimtas pripažinus, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis iš esmės Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. pateikta informacija su slaptumo žyma „SLAPTAI“.

Nustatyta, kad 2016 m. kovo 9 d. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. raštą Nr. 19-445 (slaptumo žyma „Slaptai“), kuriame pateikta išvada, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje dėl jo vykdomos veiklos gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šiame rašte, be kita ko, nurodoma, kad A. K. yra Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovas ir apie jo išpuolius Vilniaus Rusijos forumo metu 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d.

„Kempinski“ viešbutyje Vilniuje skelbė žiniasklaida, o įvykiai fiksuoti Lietuvos policijos. Valstybės saugumo departamentas teismui pateikė 2016 m. birželio 2 d. rašto Nr. (10)-22-2950 „Dėl informacijos pateikimo“ bei 2016 m. kovo 9 d. rašto Nr. 19-445 „Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir įtraukimo į nepageidaujamų asmenų sąrašą (skubiai)“ iš dalies išslaptintus išrašus. Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 nurodyta, kad 2016 m. kovo 8–10 d. Lietuvoje buvo organizuojamas tarptautinis renginys – Vilniaus Rusijos forumas, kuriame dalyvavo pilietinės visuomenės atstovai, ekspertai, žurnalistai bei politikai.

Į šį renginį atvyko televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovai P. Z., A. M., A. M. ir A. K.. Minėtiems asmenims akreditacija šiam renginiui išduota nebuvo. Valstybės saugumo departamento žvalgybos duomenimis, „Rossija 24“ kanalas P. Z. suformavo užduotį rinkti informaciją apie renginyje dalyvaujančius Rusijos Federacijos opozicijos atstovus. Rusijos Federacijos piliečiai, siekdami išprovokuoti Vilniaus Rusijos forumo dalyvius, sukėlė konfliktus 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje, taip pat galimai planuojama provokacija paskutinę renginio dieną verslo centre „Pirklių klubas“, Vilniuje.

Apie šių televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovų išpuolius Vilniaus Rusijos forumo metu 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje skelbė žiniasklaida, o įvykiai fiksuoti Lietuvos policijos. Teisme liudytojai V. S. ir Z. R. patvirtino, kad 2016 m. kovo 9 d. pagal iškvietimą nuvyko į „Kempinski“ viešbutį Vilniuje. Atvykus kreipėsi viešbučio administratorė ir paaiškino, kad vyksta konfliktas tarp viešbučio gyventojų – Rusijos Federacijos piliečių.

Pareigūnai konflikto asmeniškai nematė, buvo paaiškinta, kad konfliktas vyko dėl filmavimo, tačiau atvykus pareigūnams jau buvo išspręstas.

Valstybės saugumo departamentas, nuspręsdamas Migracijos departamentui teikti informaciją, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, taip iš esmės atlieka duomenų, kuriuos jis kompetentingas tvarkyti pagal Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (toliau – ir Žvalgybos įstatymas) nuostatas, vertinimą. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Priemonės, kurių nagrinėjamu atveju ėmėsi valstybė, negali būti vertinamos, kaip pažeidžiančios ar ribojančios pareiškėjo teises Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio prasme. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšminga ir aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikytos vienokio ar kitokio procesinio pobūdžio poveikio priemonės.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 3 ir 4 dalimis uždraudė pareiškėjui atvykti vienus metus į Lietuvos Respubliką.

Teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. į pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį ir pavojingumą, į tai, jog pareiškėjas neturi jokių šeiminių, socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, daro išvadą, jog draudimo trukmė nagrinėjamu atveju yra proporcinga poveikio priemonė (Įstatymo 133 str. 5 d.) ir taip pat ji atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą. Įvertinus tai, kas išdėstyta, Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. (15/5-3) 1U-39 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 1U-39 „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pagal savo pobūdį užsieniečio atsakomybė už veiksmų, keliančių grėsmę Lietuvos saugumui, atlikimą, yra ne tik teises ribojančio, bet ir iš esmės baudžiamojo pobūdžio (už pareiškėjo atliktus veiksmus apribojamos jo svarbios subjektinės teisės – tarp jų teisė gauti informaciją ir laisvą judėjimą), todėl nagrinėjant tokias bylas turi būti laikomasi esminių garantijų, kurios yra būdingos baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymui. Asmuo, kurio atsakomybės klausimas yra nagrinėjamas, turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, turi teisę būti išklausytas dėl jam reiškiamų kaltinimų. Nei iš Migracijos departamento sprendimo, nei iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo pareiškėjui taip ir liko neaišku, kokie veiksmai ir kodėl paskatino Valstybės saugumo departamentą pateikti informaciją Migracijos departamentui apie jo neva keliamą grėsmę Lietuvos saugumui.

Pareiškėjas teigia, kad nėra suinteresuotas nuomonės Lietuvoje formavimu ir jokiose panašiuose susitarimuose niekada nedalyvavo, Forumo dalyvių nesiekė provokuoti ir neprovokavo, savo darbą atliko nenusižengdamas teisės aktų, etikos reikalavimams.

Pažymi, kad teisme liudytojai V. S. ir Z. R. patvirtino, kad konflikto asmeniškai nematė. Teismas niekaip nevertino šių įrodymų. Iš teismo sprendimo apskritai nėra aišku, kodėl šie liudytojai buvo kviesti į teismo posėdį. Policijos pareigūnų parodymai ir tarnybiniai pranešimai nepatvirtina, kad pareiškėjas viešbutyje „Kempinski“ atliko „išpuolius“.

Pareiškėjo veiksmai, net jei juos galima vertinti kaip „provokacija“, buvo nukreipti išimtinai privačių Forumo dalyvių atžvilgiu, o ne Lietuvos piliečių ar valstybės atžvilgiu.

Migracijos departamentas, priimdamas 2016 m. kovo 9 d. sprendimą, nesirėmė ir negalėjo remtis informacija, kuri pateikiama Valstybės saugumo departamento 2016 m. birželio 2 d. rašte, todėl nei šis raštas, nei jame pateikiama informacija nėra reikšminga.

2016 m. birželio 2 d. rašte Valstybės saugumo departamento pateikta informacija prieštarauja informacijai, pateiktai 2016 m. kovo 9 d. rašte, kadangi jame nurodoma, kad „Rossija24“ kanalas P. Z. suformavo užduotį rinkti informaciją tik apie renginyje dalyvaujančius Rusijos Federacijos opozicijos atstovus, o ne apie „Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos“ eitynes. Pareiškėjas byloje įrodė, kad Valstybės saugumo departamento pateikiamuose raštuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės – pareiškėjas neketino dalyvauti kovo 11 d. proga surengtuose eitynėse.

Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 nėra nurodomas nė vienas dokumentas, pagrindžiantis rašte nurodytą informaciją.

Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino, ar pareiškėjas atliko ar ketino atlikti kokius nors veiksmus, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos saugumui, ar Valstybės saugumo departamento pateikta išvada dėl pareiškėjo galimos grėsmės Lietuvos saugumui yra pagrįsta faktiniais duomenimis. Šioje byloje vien teiginiai dėl pareiškėjo neva atliktų kažkokių „provokatyvių veiksmų“ ir „išpuolių“ nesant pakankamų įrodymų dėl to, kokius būtent veiksmus ir kada pareiškėjas atliko, nėra pakankami tokiai grėsmei konstatuoti.

Migracijos departamentas nesiėmė jokių protingų priemonių išklausyti pareiškėją dėl įvykių 2016 m. kovo 8 d. (kuriuose jis apskritai nedalyvavo) ar 2016 m. kovo 9 d., dėl jo planų Lietuvoje ir kitų aplinkybių, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. rašte nurodytų duomenų teisingumą. Pareiškėjui net nebuvo išverstas ir įteiktas surašytas Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimas. Pareiškėjas Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimo surašymo metu neturėjo galimybės duoti paaiškinimų. Tokia galimybė jam nebuvo suteikta ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas kartu su 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašytiniais paaiškinimais prašė pirmosios instancijos teismo taikyti byloje reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, sustabdyti Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-39 galiojimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė. Pareiškėjo teigimu, pareiškėjas gali nenorėti sakyti advokatui tam tikrų įvykių aplinkybių ir gali norėti išdėstyti savo poziciją tik asmeniškai teismui. Tokios teisės negali pakeisti nei tas faktas, kad pareiškėją šioje byloje atstovauja teisininkai, nei tai, kad pareiškėjas gali naudotis kitomis savo procesinėmis teisėmis (prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo).

Mano, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas siekiant užkirsti kelią pareiškėjui vykdyti jo darbinę veiklą Lietuvoje. Be to, skundžiamu sprendimu akivaizdžiai griaunama pareiškėjo reputacija. Jeigu įslaptintuose Valstybės saugumo departamento dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas dalyvavo bet kokioje veikloje, kuri aiškiai gali būti laikoma kaip žalinga valstybei, skundžiamu Migracijos departamento sprendimu taip pat yra pažeidžiama pareiškėjo saviraiškos laisvė, numatyta Konvencijos 10 straipsnyje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas Migracijos departamento sprendimu pritaikytų poveikio priemonių proporcingumo siekiamų tikslų kontekste iš esmės nevertino.

Nagrinėjamu atveju reikalavimo, jog tam tikra galimybė riboti žmogaus teisę būtų numatyta įstatyme, nebuvo laikomasi, nes nei Įstatymas, nei joks kitas įstatymas Lietuvoje nedetalizuoja kokius veiksmus valstybės institucijos gali pripažinti kaip keliančius grėsmę Lietuvos saugumui ir juo labiau neleidžia pagrįstai manyti, kad atlikus veiksmus, kurių atlikimu pareiškėjas yra kaltinamas, jam galėtų būti pritaikytos tokios poveikio priemonės, kurios buvo pritaikytos.

Skundžiamame Migracijos departamento sprendime pateiktas motyvų išdėstymas yra akivaizdžiai neadekvatus taikomos priemonės griežtumui, motyvai nėra aiškūs ir nepakankami, o faktinis sprendimo priėmimo pagrindas pareiškėjui yra apskritai nesuprantamas. Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms. Nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas priėmė sprendimą, nurodęs bendrai pareiškėjo ir jo kolegų atliktus veiksmus, ir juos bendrai vertino, tačiau nenustatinėjo būtent pareiškėjo atliktų veiksmų ir nevertino pareiškėjo situacijos individualiai.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės nepasisakė ir nevertino nė vieno iš pareiškėjo išdėstytų argumentų byloje dėl Migracijos departamento sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, apsiribodamas tik konstatavimu, kad tam tikri pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normomis ir galimas tik už šiame kodekse nurodytų nusikalstamų veikų padarymą. Išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutai pagal savo prigimtį yra administraciniai teisiniai santykiai, reglamentuoti Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad dėl Migracijos departamento sprendimuose nurodytų ir Lietuvos policijos užfiksuotų jo veiksmų, pareiškėjui nebuvo skirtos jokios administracinės ar baudžiamosios bausmės, yra teisiškai nepagrįsti, šios aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Migracijos departamento sprendimas priimtas įvertinus Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją, kuri yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka, taigi Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo nurodyti visą pateiktą informaciją sprendime, tačiau toks informacijos neatskleidimas savaime neįrodo ginčijamo sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu Valstybės saugumo departamentas ne tik pateikė teismui valstybės paslaptį sudarančius dokumentus, kurie pagrindžia pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, bet ir dalį jų išslaptino.

Migracijos departamento sprendime nurodyta, kokių dokumentų pagrindu priimtas prašomas panaikinti sprendimas, todėl tai pripažįstama pakankamu jo motyvavimu.

Pažymi, kad valstybės saugumas yra vienas svarbiausių valstybės interesų, kurio užtikrinimas yra svarbesnis, palyginus su pareiškėjo galimai patiriamais nepatogumais.

Atsakydami į apeliacinio skundo teiginius, kad televizijos kanalas, kuriame dirba pareiškėjas net nėra uždraustas Lietuvos Respublikoje, atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. lapkričio 21 d. įsigaliojusiu Lietuvos radijo ir televizijos komisijos buvo nuspręsta 3 mėn. sustabdyti televizijos programos „RTR Planeta“ (televizijos kanalas „RTR Planeta“ kaip ir „Rossija 24“ priklauso tai pačiai bendrovei, kuriai priklauso ir „Rossija 1“ televizijos kanalas, kurio eteryje ir buvo parodytas pareiškėjų sukurtas reportažas apie įvykius Vilniuje) retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl šioje programoje besikartojančių Europos Sąjungos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų.

Pažymi, kad pareiškėjas, norėdamas dalyvauti Forume, turėjo akredituotis prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde bando sumenkinti Forumo svarbą, nurodydamas, kad tai buvo privatus renginys, tokiu būdu neigdamas oficialią Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl šio renginio organizavimo.

Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kai nustatoma, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, prašyti užsieniečio teikti paaiškinimus dėl priimamo sprendimo. Pažymi, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu ne vieną kartą per savo atstovus teikė tiek papildomus rašytinius paaiškinimus, tiek ir papildomus dokumentus, todėl apeliacinio skundo teiginiai, esą jam nebuvo suteikta teisė būti išklausytam, yra nepagrįsti ir negali patvirtinti ginčijamo sprendimo neteisėtumo.

Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, ginčijamas sprendimas yra proporcinga siekiamiems tikslams priemonė.

Teigia, kad vertinant sprendimų pagrįstumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kokiame kontekste pareiškėjo veiksmai buvo atlikti, kaip jie pristatyti Rusijos Federacijos visuomenei, o būtent – formuojant neigiamą požiūrį į Lietuvos Respubliką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai įvertinus byloje visus surinktus duomenis, nepažeidžiant ir teisingai pritaikius teisės normas.

Pažymi, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo pagrindai bei tvarka numatyta Įstatyme, o ne Lietuvos Respublikos baudžiamajame ar baudžiamojo proceso kodekse. Šių sprendimų priėmimas neužtraukia asmeniui administracinės, drausminės (tarnybinės) ar baudžiamosios atsakomybės ir iš to kylančių pasekmių.

Nurodo, kad pareiškėjas pasinaudojo jam suteikta teise kreiptis į teismą ir teisė gintis (būti išklausytam) buvo užtikrinta tinkamai – nagrinėjant bylą teisme, buvo sudaryta galimybė pareiškėjui per atstovus teikti įrodymus, paaiškinimus, ką pareiškėjas aktyviai ir darė.

Teismas atidžiai ir betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus duomenis (faktines aplinkybes), išklausė liudytojų parodymus, pareiškėjo atstovų pasisakymus, o apeliaciniame skunde nurodomi bylos dokumentuose neva esantys prieštaravimai ir duomenų neatitikimas tikrovei tėra pareiškėjo pateikiama sava aplinkybių interpretacija.

Valstybės saugumo departamento 2016 m. birželio 2 d. rašte aprašomi būtent 2016 m. kovo 8–9 d. įvykiai (dėstoma tuo metu surinkta informacija), paskatinę Valstybės saugumo departamentą pateikti atsakovui 2016 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-445 išdėstytą išvadą.

Pažymi, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas būtent dėl pareiškėjo veiksmų pobūdžio renkant informaciją, o ne dėl jo skleidžiamų minčių, idėjų (pareiškėjas apskritai nesiekė skleisti informacijos, savo minčių Lietuvos Respublikoje).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-39 „Dėl Rusijos Federacijos piliečio A. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su išvada, jog pareiškėjo elgesys sudaro realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui galimybę, Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 1U-39 pripažino teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), iš esmės sutinka su jo išvadomis, padarytomis įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skundo argumentų, pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Heile prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais detaliai pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų bei teiginių (pvz., 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1726/2014).

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2016 m. kovo 9 d. gavo Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. raštą Nr. 19-445 (slaptumo žyma „Slaptai“), kuriame pateikta išvada, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje dėl jo vykdomos veiklos gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šiame rašte, be kita ko, nurodoma, kad A. K. yra Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovas ir apie jo ir kitų šio kanalo atstovų išpuolius renginio „Vilniaus Rusijos forumas“ metu 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose bei 2016 m. kovo 9 d. „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje skelbė žiniasklaida, o įvykiai fiksuoti Lietuvos policijos. Įvertinęs Valstybės saugumo departamento informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 ir 7 dalimis, 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti A. K. į Rusijos Federaciją, Migracijos departamentas priėmė šioje byloje ginčijamą 2016 m. kovo 9 d. sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį A. K. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą). Ginčijamas sprendimas priimtas įvertintų duomenų visumos pagrindu padarius išvadą, kad A. K. elgesys sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui galimybę, taip pat atsižvelgus į Valstybės saugumo departamento siūlomą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą bei į tai, kad A. K. šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenustatyta.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) 1 dalies 3 punktas numato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima Migracijos departamentas, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba policija (Įstatymo 127 str. 5 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)). Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 3 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 str. 5 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)).

Nors pareiškėjas, kaip matyti iš skundų turinio ir jo atstovų paaiškinimų teismo posėdyje, teigia, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje, kur jis atvyko parengti reportažą apie renginį „Vilniaus Rusijos forumas“, t. y. apie renginį, susijusį su Rusijos Federacija, nėra ir negali būti vertinamas kaip susijęs su grėsme valstybės, t. y. Lietuvos Respublikos, saugumui, teisėjų kolegija nesutinka su tokiais teiginiais: pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Trečiosios valstybės piliečio ar asmens be pilietybės išsiuntimas yra teisėtas, jeigu jis atitinka šiuos kriterijus: 1) išsiuntimas yra pagrįstas, t. y. sprendimas išsiųsti yra priimtas, remiantis įstatyme numatytais pagrindais; 2) sprendimas išsiųsti yra priimtas, nepažeidžiant žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių: užsienietis, kurį nuspręsta išsiųsti iš šalies, naudojasi tam tikromis garantijomis, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 straipsnyje numatyta gyvybės apsauga, 3 straipsnyje numatytu draudimu žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, 8 straipsnyje įvirtinta teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šių straipsnių pažeidimas taip pat gali būti nustatytas kartu su 13 straipsnio, numatančio teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba, pažeidimu; 3) sprendimas išsiųsti užsienietį nepažeidžia proporcingumo principo; 4) išsiuntimas, nepažeidžia procedūrinių taisyklių, numatytų tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose; 5) išsiuntimas nėra galimas, jeigu asmuo yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo; 6) asmenį išsiųsti draudžiama dėl humanitarinių priežasčių arba jei išsiuntimas pažeistų kitus tarptautinius įsipareigojimus; 7) kiti įstatyme numatyti atvejai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008).

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnis, nustatantis, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos jei jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas laikytina tokia grėsme. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Užsieniečių teisinės padėties įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006).

Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Įstatymo 4 str. 1 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)). Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 2 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)).

Pažymėtina, jog Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro 2004 m. parengtame dokumente apie pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus Rusijos Federacijoje (UNHCR Basis of claims and background information on asylum-seekers and refugees from the Russian Federation) minima, kad Rusijos Federacijoje išlieka stiprus ryšys tarp žiniasklaidos ir valdžios. Valstybės žiniasklaida yra spaudžiama atspindėti vyriausybės poziciją. Valstybė kontroliuoja televizijos ir radijo programų transliuotojus ir retransliuotojus per juos administruojančią vyriausybinę korporaciją Rusijos televizijos ir radijo transliavimo tinklą (VGRTK). Organizacija „Human rights watch“ 2015 m. pasaulio ataskaitoje nurodė, kad Kremlius 2014 m. tik sustiprino savo griežtas priemones prieš pilietinę visuomenę, žiniasklaidą ir internetą (https://www.hrw.org/world-report/2015/country-chapters/russia#eaa21f). Europos Parlamentas 2016 m. lapkričio 23 d. patvirtino Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto (AFET) rezoliuciją „ES šalių strateginis komunikavimas neutralizuojant trečiųjų šalių propagandą“ (EU strategic communication to counteract propaganda against it by third parties), kurioje, be kita ko, pažymima apie Rusijos vykdomą informacinę kampaniją, kurios tikslas susilpninti ES kooperaciją ir suverenumą (http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//NONSGML+TA+P8-TA-2016-0441+0+DOC+PDF+V0//EN). Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas 2016 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime yra nurodęs, kad „pagrindine priemone, kuria siekiama įtvirtinti Rusijai palankų naratyvą, išlieka žiniasklaida. Rusijos televizijos kanalai, transliuojantys oficialią valstybės poziciją ir skleidžiantys prorusišką propagandą, pirmiausia skirti vidinei Rusijos auditorijai, tačiau yra pasiekiami ir matomi visose Baltijos valstybėse.“ (http://www.vsd.lt/Files/Documents/635948635773762500.pdf).

Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodė, kad tai pačiai Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijai priklauso ir televizijos kanalas „RTR Planeta“. Šio kanalo programos retransliavimą buvo nuspręsta sustabdyti 3 mėn. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. KS-200. Lietuvos radijo ir televizijos komisija nusprendė, kad 2016 m. spalio 16 d. televizijos programoje „RTR Planeta“ rodytoje laidoje buvo kurstomas karas, nesantaika ir tautinė neapykanta. Šios televizijos programos ar atskirų laidų retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje Lietuvos radijo ir televizijos komisija buvo laikinai sustabdžiusi ir anksčiau dėl jose skleidžiamos įstatymais draudžiamos informacijos (pvz., 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. KS-59, 2015 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. KS-78).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčijamas Migracijos departamento sprendimas priimtas įvertinus, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“, kurioje jo funkcijos, kaip matyti iš paaiškinimų teismo posėdyje, nėra visiškai aiškios ir jo atstovams pagal pavedimą, atstovas, atvykęs, kaip ir kiti Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovai P. Z., A. M. (A. M.) ir A. M., kaip matyti iš atsakovo ir Valstybės saugumo departamento pateiktų duomenų, taip pat pareiškėjo atstovų paaiškinimo teismo posėdyje, rengti reportažo apie 2016 m. kovo 8–10 d. Vilniuje ir Trakų rajone vykusį „Vilniaus Rusijos forumą“, kuriame akreditacijos dalyvauti neturėjo. Nepaisant to, pareiškėjo kolegos P. Z., A. M. ir A. M., siekdami išprovokuoti Vilniaus Rusijos forumo dalyvius, stengėsi patekti į 2016 m. kovo 8 d. „IDW Esperanza“ komplekse Trakuose vykusį „Vilniaus Rusijos forumo“ renginį, o 2016 m. kovo 9 d., jau dalyvaujant pareiškėjui A. K., „Kempinski“ viešbutyje Vilniuje konfliktavo su šio forumo dalyviais, taip pat galimai planavo vėlgi provokuoti forumo dalyvius paskutinę jo dieną verslo centre „Pirklių klubas“, Vilniuje.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo išvados, kad pareiškėjo elgesys sudaro realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui galimybę, pagrįstumą, jau turėjo galimybę įvertinti ir Rusijos Federacijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Rossija“ televizijos kanalo „Rossija 24“ atstovų 2016 m. kovo 8–9 d. Vilniuje parengtus reportažus, kurie, nesant tam pagrindo, akivaizdžiai formuoja Lietuvos Respublikos, kaip itin nedraugiškos Rusijos Federacijai, įvaizdį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjo saviraiškos teisė būtų neadekvačiai suvaržyta ar taikytos priemonės būtų buvusios neproporcingos. Pažymėtina, jog EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą). Vis dėlto saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr. mutatis mutandis EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Apibendrinant nurodytus išaiškinimus spręstina, jog skleidžiant informaciją turi būti nepažeidžiamos ir kitos gintinos vertybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016).

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra vertybė, turinti esminę reikšmę, todėl, įvertinus jos svarbą visai visuomenei, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo išsiuntimas buvo neproporcinga priemonė, juo labiau, kad atsakovo priimtas sprendimas, kaip matyti iš pateiktų reportažų, netrukdė pareiškėjui laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad daugelis apeliaciniame skunde pateiktų argumentų yra susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas galėjo kelti grėsmę valstybės saugumui, bei nustatytų aplinkybių teisiniu kvalifikavimu tuo požiūriu, ar ginčijamo sprendimo priėmimo metu byloje nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 133 straipsnio 3 dalyje nustatytą išsiuntimo ir draudimo atvykti pagrindą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad galutinį sprendimą, kokios aplinkybės yra nustatytos, bei baigiamąjį jų teisinį įvertinimą atlieka tik teismas. Teismas nėra ir negali būti saistomas vienos ar kitos šalies nuomone, kokios aplinkybės egzistavo, o kokios ne, bei tai, kaip jos turi būti teisiškai kvalifikuojamos. Tai, kad proceso dalyvių pozicija šiais klausimais skiriasi nuo teismo daromų išvadų dar savaime nereiškia, kad teismas netinkamai taiko įstatymus, pažeidžia teisės normas. Proceso dalyvių ir teismo išvados bei pozicijos gali nesutapti.

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas vidiniu teismo įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne.

Teisėjų kolegija pagal paminėtus įrodymų vertinimo principus ir taisykles įvertinusi šioje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad Įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą konstatuoti apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šią išvadą ji daro remdamasi byloje surinktų duomenų visuma. Įslaptinta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pateikta susipažinti medžiaga, kurią teisėjų kolegija šioje byloje taip pat laiko įrodymais, minėtus duomenis tik papildo, tačiau nei savarankiškos, nei juo labiau lemiamos reikšmės šioje byloje neturi. Pažymėtina, administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 str. 5 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija). Atsižvelgiant į tai, kad byloje išvados padarytos įvertinus surinktų duomenų visumą, o ne remiantis pavieniais įrodymais, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, dėl to, kad, jo teigimu, pirmosios instancijos teismui teikti liudytojų parodymai, Valstybės saugumo departamento 2016 m. birželio 2 d. raštas buvo prieštaringi, dėl ko teismas jais neturėjo vadovautis, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjo skundų ir jo atstovų teismo posėdyje išsakyti teiginiai dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nepagrįstumo: kaip jau minėta, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatas, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o kai jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai – ir ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas.

Kriterijų vertinimo tvarka, nustatanti pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžianti šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio, be kita ko, nustato: priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p.). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Kriterijų vertinimo tvarkos 38 p.). Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p.).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turėtus faktinius duomenis apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, aptartas Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta. Kita vertus, pažymėtina, kad šiuo metu šio draudimo terminas yra pasibaigęs.

Pareiškėjo skundų teiginiai, kad Migracijos departamento 2016 m. kovo 9 d. sprendimas priimtas pažeidžiant jo priėmimo tvarką, o turinys prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, yra nepagrįsti: ginčijamame Migracijos departamento sprendime nurodyti ne tik pareiškėjo, bet ir jo kolegų atlikti veiksmai, dėl to, kad jų atvykimo tikslas, kaip matyti ir iš jų parengtų reportažų turinio, buvo iš esmės analogiškas, dalį laiko jie Lietuvos Respublikoje veikė kartu. Kita vertus, pareiškėjo veikos vertintos ir individualiai, nurodytas jo atžvilgiu priimto sprendimo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindimas, taikytos priemonės yra motyvuotos, nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz. 2014 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-132/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Nors skundžiamuose sprendimuose nėra nurodytos konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą, tačiau nurodyta, kokių dokumentų pagrindu priimti prašomi panaikinti sprendimai, ir tai pripažįstama pakankamu jų motyvavimu (žr. 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015).

Taip pat pažymėtina, kad nei Įstatymas, nei poįstatyminiai aktai nenumato, kad administraciniai aktai, analogiški byloje ginčijamam, gali būti priimami tik gavus asmens, kurio atžvilgiu jie priimami, paaiškinimus, juo labiau, kad tai, kaip ir nagrinėjamu atveju, padaryti dažnai yra itin sudėtinga ar netgi neįmanoma. Kita vertus, teisės aktais nustatyta toki akto apskundimo tvarka užtikrina, kad asmuo, kaip ir pareiškėjo atveju, bet kokiu atveju turės galimybę pasisakyti dėl taikytos priemonės, kuri, kaip jau minėta, nėra baudžiamojo pobūdžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006).

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė