2017-06-28 Nr. AB-13563-3-61-3-00479-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4097-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00479-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (15/6-16)12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. liepos 20 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardoje pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2016 m. liepos 21 d. atlikta pareiškėjo pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa, 2016 m. liepos 28 d. – prieglobsčio prašytojo apklausa, 2017 m. sausio 13 d. – prieglobsčio prašytojo papildoma apklausa, o 2017 m. sausio 26 d. atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, kurio 1 punktu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžė, kad pareiškėjas tiek 2016 m. liepos 20 d. laisvos formos prieglobsčio prašyme, tiek vėliau vykusiose apklausose nurodė, jog Lietuvos Respublikoje prašo prieglobsčio, nes bijo grįžti į kilmės valstybę, kurioje dėl jo pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl tariamo valstybinės paslapties atskleidimo. Pareiškėjas paaiškino, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju jis būtų sulaikytas ir, tikėtina, nepagrįstai nuteistas, paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra buvęs milicijos pareigūnas, jo patalpinimo į laisvės atėmimo įstaigą atveju su juo būtų žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi. Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui kilmės valstybėje nepagrįstai iškelta baudžiamoji byla ir paskelbta jo paieška, buvo nuosekliai, logiškai ir detaliai išdėstytos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, be kita ko, jos pagrįstos pareiškėjo surinktais ir pateiktais rašytiniais įrodymais.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2010 m. (duomenys neskelbtini) įvykių metu jis buvo komandiruotas dirbti į (duomenys neskelbtini) miesto teritoriją, jo budėjimo metu, per komendanto valandas, jis sulaikė du vaikinus, (duomenys neskelbtini) brolius (duomenys neskelbtini) ir A. I., apie kuriuos pranešė vietiniams milicininkams, kuriems vadovavo leitenantas N. K. (N. K.). Pareiškėjas matė, kaip N. K. iš karto pradėjo mušti minėtus vaikinus ir norėjo juos nušauti kaip separatistus. Po kurio laiko (2014 m.) buvo rasti minėtų jaunuolių palaikai ir pradėtas tyrimas dėl jų nužudymo.

Pareiškėjas buvo surašęs tarnybinį pranešimą apie šių vaikinų sulaikymą, todėl jis ir jo būrys buvo iškviesti į apklausas. Pareiškėjas papasakojo tyrėjams, kas įvyko tą naktį, ir tapo pagrindiniu liudytoju nurodytoje baudžiamojoje byloje, joje kaltinimai dėl minėtų vaikinų nužudymo buvo pareikšti N. K., nes ekspertizė parodė, jog jaunuoliai buvo nužudyti su jam priklausančiu (išduotu) automatiniu ginklu. N. K. giminaičiai liepė pareiškėjui keisti parodymus, bet pareiškėjas atsisakė, o kiti jo būrio nariai nusprendė tylėti arba meluoti, jog nieko neprisimena. 2015 m. rugsėjo 4 d. po vieno iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo posėdžių, išeinant iš teismo posėdžių salės pareiškėją pradėjo kalbinti laisvai samdoma žurnalistė E. K., tarp pareiškėjo ir jos įvyko trumpas pokalbis, kurį teko nutraukti dėl agresyvių N. K. giminaičių, kurie iš jos atėmė diktofoną, kuriame buvo įrašytas jų pokalbis.

Pareiškėjas tik spėjo gauti šios žurnalistės vizitinę kortelę, o žurnalistė pasakė, kad pati su pareiškėju dar susieks. Tos pačios dienos vakarą į pareiškėjo namus atvažiavo N. K. su palyda ir sumušė pareiškėją bei jo motiną, stojusią ginti sūnaus. Pareiškėjas ir jo motina tik po kelių dienų buvo priimti į ligoninę. Pareiškėjui dar būnant ligoninėje atėjo tyrėjas U. ir pareiškė, kad pareiškėjas turi pakeisti savo parodymus baudžiamojoje byloje, nes kitu atveju pačiam pareiškėjui bus iškelta baudžiamoji byla dėl valstybinės paslapties atskleidimo, kaip pagrindą pareiškėjui nurodė faktą, jog jis kalbėjo su žurnaliste E. K. ir jai neva atskleidė valstybės paslaptį sudarančią informaciją, taip pat faktą, jog pareiškėjas dirbdamas milicijoje bendradarbiavo su tarptautinėmis organizacijomis ir savo tarnybinių pareigų vykdymo metu be savo viršininko leidimo perdavė tam tikrą vidinę informaciją.

Pareiškėjas suprato, kad tai išgalvoti ir nepagrįsti kaltinimai, tačiau jam pačiam dirbus milicijoje buvo žinoma, jog asmeniui iškelti baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini) Respublikoje tai yra pakankama priežastis. Pažymėjo, kad pareiškėjo motina dėl pirmiau nurodytų sužalojimų neišgyveno. Po šių įvykių pareiškėjas nusprendė išvykti iš kilmės valstybės, kurią paliko 2015 m. rugsėjo 17 d.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog jo pasakojimo apie pastaruosius du faktus nepatvirtina rašytiniai įrodymai. Pareiškėjas, siekdamas patvirtinti pasakojimo dalį apie tai, kad jis dalyvavo nagrinėjant brolių F. ir A. I. nužudymo baudžiamąją bylą, pateikė šaukimo į (duomenys neskelbtini) rajono Vidaus reikalų Tyrimų skyrių kopiją, taip pat pareiškėjas papildomai teikia vizitinės kortelės, kurią gavo iš žurnalistės E. K., kopiją, kurios anksčiau nepateikė. Pareiškėjui nekilo abejonių, jog atsakovas ras duomenų apie nurodytą žurnalistę. Tai yra visi rašytiniai įrodymai, kuriuos pareiškėjui pavyko surinkti ir pateikti atsakovui.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, kad jam (duomenys neskelbtini) iškelta baudžiamoji byla dėl tariamo valstybės paslapties atskleidimo, pateikė atsakovui tris jo adresu išsiųstus šaukimus. Nors minėtuose šaukimuose pareiškėjas šaukiamas atvykti į apklausas kaip liudytojas, pareiškėjui, pačiam dirbusiam milicijoje, puikiai žinoma, jog, jam atvykus į apklausą kaip liudytojui, jam nedelsiant būtų pareikšti įtarimai ir jis būtų sulaikytas. Tai sena tyrėjų taktika, todėl nieko stebėtino, jog šaukimuose pareiškėjas įvardijamas kaip liudytojas. Pažymėjo, kad atsakovas nurodytų rašytinių dokumentų klastojimo faktų nenustatė. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad minėti šaukimai bus pakankami rašytiniai įrodymai, jog būtų patvirtinti jo baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje faktai. Gavęs neigiamą atsakovo sprendimą, pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad gautų papildomus įrodymus jo nurodytų faktų pagrindimui, tam pareiškėjas susisiekė su sūnėnu, kuris turi pažįstamą milicininką, galintį patikrinti duomenis apie tam tikrų asmenų paskelbtą paiešką (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnėnas nurodytam milicininkui sumokėjo, kad būtų nupirkti duomenys, ar (duomenys neskelbtini) šiuo metu paskelbta pareiškėjo paieška. Pareiškėjas iš sūnėno 2016 m. vasario 7 d. gavo nuotrauką iš ieškomų asmenų registro, kuri, nors ir gauta neteisėtai, patvirtina pareiškėjo pasakojimą, jog kilmės valstybėje jam iškelta baudžiamoji byla (jos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jis ieškomas nuo 2016 m. rugsėjo 17 d.

Atsakovas pareiškėjo pasakojimo dalį, kad jis buvo pagrindinis liudininkas brolių F. ir A. I. nužudymo baudžiamojoje byloje ir dėl to jį persekioja (persekiojo) N. K. aplinkos žmones, nutarė atmesti vien dėl to, jog Informaciniam centrui nepavyko rasti informacijos nei apie minėtą baudžiamąją bylą, nei apie minėtą žurnalistę. Pareiškėjas, apklausų metu nurodydamas, kad aptariama baudžiamoji byla buvo rezonansinė, norėjo pabrėžti, jog dėl jos išsprendimo suinteresuota didelė grupė aukštų (duomenys neskelbtini) pareigūnų, tačiau ne tai, kad ji plačiai aprašoma ir diskutuojama žiniasklaidoje; jeigu taip būtų buvę, akivaizdu, jog pats pareiškėjas atsakovui būtų pateikęs minėtų straipsnių nuorodas, kopijas ir kitą informaciją. Viešoje erdvėje informacijos apie nurodytą brolių nužudymo baudžiamąją bylą atsakovui nepavyko surasti, nes visos baudžiamosios bylos, susijusios su (duomenys neskelbtini) įvykiais, yra įslaptintos ir medžiaga neviešinama. Asmenys, kurie dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykiuose, bijo duoti parodymus apie (duomenys neskelbtini) vykdytus nusikaltimus, kadangi patys bijo baudžiamojo persekiojimo ir susidorojimo. Šias aplinkybes patvirtina išsami „Human Rights Watch“ 2010 m. rugpjūčio 16 d. parengta ataskaita apie (duomenys neskelbtini) įvykius, jų priežastis ir padarinius ((duomenys neskelbtini)).

Pažymėjo, jog Informacinio centro 2016 m. lapkričio 7 d. parengtos pažymos 3 punkte nurodyta tik tiek, kad informacijos apie E. K. kaip žurnalistę nerasta, tačiau atsakovas nepaneigė nei to, jog (duomenys neskelbtini) nėra televizijos transliuotojo „(duomenys neskelbtini)“, nei to, jog apskritai nėra tokio asmens kaip E. K.. Remiantis pažyma, atsakovui tik nepavyko rasti informacijos, jog E. K. šiuo metu dirba žurnaliste. Nurodė, jog vien dėl to, kad atsakovas nerado informacijos apie žurnalistę E. K., nepaneigia fakto, jog pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu iškelta baudžiamoji byla ir paskelbta pareiškėjo nacionalinė paieška. Atsižvelgiant į tai, jog iš viso nėra duomenų, kur ir kokiu būdu atsakovas ieškojo informacijos apie nurodytą žurnalistę, sprendimas atmesti šį faktą kaip neįrodytą laikytinas nepagrįstu. Atsakovo išvados, jog pareiškėjui negalėjo būti sufabrikuota baudžiamoji byla dėl jo darbo su ESBO pareigūnais, yra subjektyvaus pobūdžio ir neparemtos pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimu. Išvadoje net nenurodyta, ar iš viso buvo renkama ir tikrinama informacija apie tai, jog (duomenys neskelbtini) žinoma atvejų apie sufabrikuotas baudžiamąsias bylas, nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą, teisės į teisingą teismo procesą pažeidimus.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31–36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, jog atsakovas nerado informacijos apie pareiškėjo nurodytą bylą arba žurnalistę, su kuria, pasak pareiškėjo, jis bendravo apie šią bylą. Tyrimo metu kreiptasi į (duomenys neskelbtini) Respublikos žmogaus teisių organizacijas, kurios taip pat nenustatė aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo pasakojimą apie paauglių nužudymą ir su tuo susijusį teismo procesą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą „rezonansinėje byloje“, kuri, anot jo, buvo iškelta dėl didelio žmogaus teisių organizacijų spaudimo, bei pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimo minėtame procese pasekmes, taip pat ir apie bendravimą su žiniasklaida, smurtą, grasinimus ir sufabrikuotos baudžiamosios bylos iškėlimą, yra labiau netikėtinas negu tikėtinas, todėl atmetamas ir nelaikytinas nustatytu faktu. Atsakovas konstatavo, kad labiau netikėtina negu tikėtina, jog pareiškėjui galėtų būti iškelta baudžiamoji byla ir kad jis galėtų būti kaltinamas valstybinės paslapties atskleidimu dėl to, kad, vykdydamas savo tiesiogines funkcijas, bendravo, bendradarbiavo su asmenimis, dirbančiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje ir (ar) centre, veikiančiame (duomenys neskelbtini) Respublikoje, todėl pareiškėjo pasakojimas apie tai atmestas ir nelaikytinas nustatytu faktu. Atsižvelgus į tai, kad nenustatyta pagrįstų priežasčių manyti, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia jo nurodyti veiksmai, jo baimė patirti šiuos veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta ir pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas nenustatė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai, žiaurus elgesys arba mirties bausmė ar egzekucija (t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose), o įvertinus surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) Respubliką konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Pažymėjo, jog vieninteliai dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė atsakovui ir kuriais grindė savo pasakojimo dalį, kad jam iškelta baudžiamoji byla dėl valstybės paslapties atskleidimo, yra 2016 m. gegužės 10 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. ir 2016 m. rugsėjo 14 d. šaukimai atvykti į apklausą, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas kviečiamas atvykti kaip liudytojas dėl baudžiamosios bylos pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnį. Aplinkybė, kad pareiškėjas 30 m. dirbo vidaus reikalų sistemoje, negali patvirtinti nei skundo teiginių, kad, jam atvykus į apklausą, iš karto būtų pareikšti įtarimai ir jis būtų sulaikytas, nei aplinkybių, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla dėl valstybės paslapties atskleidimo.

Atsakovas dėl pareiškėjo su skundu pateiktos neteisėtai gautos nuotraukos kopijos, kuri negali būti laikoma oficialiu dokumentu, tačiau patvirtina, kad jam iškelta baudžiamoji byla ir paskelbta paieška, pažymėjo, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą pareiškėjas turėjo pareigą bendradarbiauti su atsakovu, siekiant nustatyti visas reikšmingas jo prašymo aplinkybes, teikti išsamius ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus bei turimus dokumentus. Nurodyta nuotrauka atsakovui iki ginčijamo sprendimo pateikimo nebuvo pateikta, be to, nuotraukoje pateikta informacija ne tik nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių, bet ir prieštarauja pareiškėjo atsakovui teiktiems paaiškinimams. Iš pateiktos nuotraukos neaišku, pagal kokį baudžiamojo kodekso straipsnį iškelta baudžiamoji byla pareiškėjui, kada ši byla buvo iškelta, taip pat nuotraukoje nurodytas baudžiamosios bylos numeris, tačiau pareiškėjo atsakovui pateiktuose šaukimuose joks baudžiamosios bylos numeris nenurodytas, t. y. ši nuotrauka nepatvirtina, kad pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 300 straipsnį (valstybės paslapties atskleidimas). Ši papildomai pateikta informacija prieštarauja pareiškėjo atsakovo teiktiems paaiškinimams. Pareiškėjas dar 2016 m. liepos 28 d. apklausoje nurodė, kad paskelbta jo paieška, 2017 m. sausio 13 d. apklausoje nurodė, jog nuo 2016 m. kovo mėn. paskelbta jo paieška, o pagal minėtą nuotrauką pareiškėjo paieška paskelbta tik 2016 m. rugsėjo 17 d., t. y. praėjus trims dienoms po paskutinio, trečio, šaukimo pareiškėjui atvykti į apklausą, į kurią jis neatvyko (šaukime nurodyta, kad liudytojui neatvykus į apklausą be pateisinamos priežasties, jis gali būti atvesdintas). Taigi pareiškėjo po ginčijamo sprendimo priėmimo neteisėtu būdu gauta nuotrauka, kuri negali būti laikoma oficialiu dokumentu, nepaneigia atsakovo išvadų dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, todėl nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Pažymėjo, jog, be žurnalistės E. K. vizitinės kortelės, kuri savaime nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė patikimų duomenų apie nurodytą asmenį bei jos darbinę veiklą (pavyzdžiui, žurnalistės publikacijų). Pareiškėjas, nors ir abejoja dėl atsakovo surinktos informacijos, tačiau šių abejonių nepagrindžia objektyviais duomenimis (pavyzdžiui, nei (duomenys neskelbtini) televizijos kanalo „(duomenys neskelbtini)“ oficialiame interneto puslapyje, nei šio kanalo oficialioje paskyroje, esančioje interneto portale www.youtube.com, nėra duomenų apie E. K.). Pareiškėjas 2016 m. liepos 28 d. apklausoje atsakovui nurodė: „K. E., žurnalistė, priėjo prie manęs, (duomenys neskelbtini) televizija, priėjo prie manęs, pasisveikino. Buvo vizitinė, aš pamečiau“, taigi pareiškėjo duoti paaiškinimai leidžia pagrįstai abejoti dėl teismui pateiktos vizitinės kortelės kopijos patikimumo. Taigi pareiškėjas nepaneigė atsakovo išvadų, susijusių su jo bendravimu su žurnaliste E. K. ir atsakovas pagrįstai nustatė, kad šios aplinkybes yra labiau netikėtinos negu tikėtinos.

Pareiškėjas 2016 m. liepos 28 d. apklausoje nurodė: „Kai buvo pertrauka mes visi išėjome iš teismo salės ir prie teismo salės sėdėjo žurnalistai. Tai buvo rezonansinis nusikaltimas“, taigi jis pats nurodė, kad byla domisi ne tik žmogaus teisių organizacijos, bet ir visuomenės informavimo priemonės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad minėta baudžiamoji byla buvo pradėta spaudžiant žmogaus teisių organizacijoms, todėl atsakovas, siekdamas surasti informacijos apie pareiškėjo nurodytą bylą, kreipėsi būtent į (duomenys neskelbtini) srities žmogaus teisių organizacijas, tačiau šios organizacijos jokios informacijos apie nurodytą bylą neturėjo.

Nors pareiškėjas teigia, kad aplinkybę, jog jis buvo kviečiamas liudyti brolių nužudymo byloje, patvirtina jo pateikto M. A. A. (M. A. A.) vardu išrašyto 2016 m. kovo 15 d. šaukimo atvykti pas tyrėją kopija, tačiau šis šaukimas nepagrindžia teiginių, kad jis buvo adresuotas būtent pareiškėjui ir būtent pareiškėjo nurodytoje byloje (ypač atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdis šioje byloje, pareiškėjo teigimu, vyko 2015 m. rugsėjo mėn.), be to, pareiškėjas apklausose teikė prieštaringus paaiškinimus dėl šio šaukimo gavimo aplinkybių (2017 m. sausio 13 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad sūnėnas nuvažiavo į jo išnuomotą namą ir sužinojo, kad ten buvo atėję policijos pareigūnai, kurie atnešė šaukimą, tačiau šaukimas nebuvo priimtas, o namuose buvusi nuomininkų dukra padarė šaukimo nuotrauką, kurią vėliau perfotografavo jo sūnėnas; paklausus, kaip jis galėtų paaiškinti tai, kad ant šaukimo pasirašęs asmuo yra A. M. (A. M.), pareiškėjas nurodė, kad gal pasirašė jo brolis; toliau kalbėdamas pareiškėjas teigė, kad galbūt tai net ne šaukimas, galbūt tas šaukimas skirtas jo broliui, nes jo pavardė nurodyta šaukime; paklausus, kaip jis paaiškintų tai, kad šaukimo šaknelėje pasirašyta, jog šaukimas gautas, pareiškėjas nurodė, kad yra keli variantai, tačiau jis negali paaiškinti).

Pažymėjo, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jo pasakojimą, jog jam iškelta baudžiamoji byla dėl valstybės paslapties atskleidimo, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog grįžimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką atveju pareiškėjas patirs veiksmus, kurie nurodyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, t. y. bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje joks tarptautinis ar vidaus ginkluota konfliktas, t. y. pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto papildomos apsaugos suteikimo pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 46–73) pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad jis yra įgijęs (duomenys neskelbtini) specialybę. Pareiškėjas, gyvendamas kilmės valstybėje, dirbo vidaus reikalų sistemoje, psichologinėje tarnyboje, turėjo papulkininkio laipsnį.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę, kadangi mano, jog jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl valstybinės paslapties atskleidimo. Pasak pareiškėjo, kilmės šalyje jis buvo pagrindinis liudytojas rezonansinėje baudžiamojoje byloje, kurioje pareigūnas buvo kaltinamas dviejų (duomenys neskelbtini) tautybės paauglių nužudymu, ir dėl to buvo persekiojamas teisėsaugos pareigūnų. Pabrėžė, kad atsakovas buvo itin aktyvus, užklausė (duomenys neskelbtini) veikiančias tarptautines organizacijas ir išsiaiškino, kad duomenų, jog buvo kokia nors rezonansinė dviejų (duomenys neskelbtini) tautybės paauglių nužudymo byla, nenustatyta. Vadinasi, pagrindiniai pareiškėjo teiginiai, susiję su jo galimai atskleistos valstybės paslapties turiniu, nėra niekuo pagrįsti. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad nėra nustatytas faktas, jog pareiškėjas bendravo su žurnaliste, o argumentus, kad pareiškėjas gali būti persekiojamas dėl jo darbo su tarptautinių organizacijų pareigūnais, vertino kaip itin abstrakčius. Teismas akcentavo, jog, nenustačius rezonansinės dviejų (duomenys neskelbtini) tautybės paauglių nužudymo bylos buvimo tikimybės, priežastys, dėl kurių pareiškėjas, esą, galimai persekiojamas dėl valstybinės paslapties atskleidimo (bendravimo su žurnaliste ir darbo su tarptautiniais ekspertais), nėra tikėtinos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktas priežastis, lemiančias jo baimę grįžti į kilmės valstybę, pažymėjo, kad pareiškėjo motyvai dėl (duomenys neskelbtini) Respublikoje patiriamo baudžiamojo persekiojimo, dėl to, kad jis bendravo su žurnaliste, dėl bendravimo su vakarais, kuriais jis grindžia savo prieglobsčio prašymą, nėra pagrįsti ir nėra tikėtini, todėl negali būti laikomi nustatytais faktais ir neturėtų būti vertinami sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Jokių kitų tariamų ar realių grėsmių kilmės valstybėje pareiškėjas nenurodė. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją nustatyta, kad kilmės valstybėje jam negresia jo nurodyti veiksmai, todėl jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Atsižvelgus į tai, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo motyvai (dėl (duomenys neskelbtini) Respublikoje patiriamo baudžiamojo persekiojimo, dėl to, kad jis bendravo su žurnaliste, bei dėl bendravimo, bendradarbiavimo su vakarais), kuriais jis grindžia savo prieglobsčio prašymą, nėra pagrįsti ir nėra tikėtini, todėl negali būti laikomi nustatytais faktais ir neturėtų būti vertinami sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės turėtų būti vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsakovas taip pat nustatė, kad (duomenys neskelbtini) nėra karinio konflikto, t. y. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų aplinkybių ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog nėra pagrindo naikinti Migracijos departamento sprendimą bei įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu (b. l. 76–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, jeigu pareiškėjas būtų pateikęs pakankamai rašytinių įrodymų (arba tokių duomenų būtų radęs pats atsakovas), kurie patvirtintų, kad kilmės valstybėje pareiškėjas buvo vienas iš pagrindinių liudytojų minėtoje dviejų brolių (duomenys neskelbtini) nužudymo byloje, tai tokiu atveju būtų pagrindas svarstyti, kad šiuo atveju pareiškėjas taip pat gali būti persekiojamas kilmės valstybėje baudžiamąja tvarka už tariamą valstybinės paslapties atskleidimą. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijas teismas turėjo įvertinti visas jo nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad prieglobsčio prašytojų bylose faktų nustatymui taikomos specialios taisyklės. Remiasi EŽTT sprendimais bylose F.G v Švedija, Bahaddar prieš Nyderlandus, ESTT sprendimu M. prieš Minister of Justice, Equality and Law Reform, Airiją ir nurodo, kad šiose bylose pateikti išaiškinimai suponuoja pareigą Migracijos departamentui apibrėžti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, suteikti prašytojui procesinę galimybę išsamiai išdėstyti prašymo motyvus ir pateikti turimus įrodymus, tinkamai įvertinti pareiškėjo teiginių patikimumą. Atliekant tokį vertinimą, be kita ko, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjo teiginiai yra nuoseklūs, neprieštaringi, ar neprieštarauja informacijai apie kilmės valstybę.

Pažymi, jog EŽTT nereikalauja, kad asmens pasakojime apskritai nebūtų prieštaravimų ar netikslumų (žr. EŽTT sprendimą byloje R. C. prieš Švediją, Said prieš Nyderlandus). Įstatymas taip pat nereikalauja, kad teiginiai atitiktų informaciją apie kilmės valstybę, yra reikalaujama, jog jie neprieštarautų turimai informacijai. Atitinkamai, tai, kad atsakovas nerado informacijos apie tam tikrą aplinkybę (pvz., apie pareiškėjo nurodytą dviejų (duomenys neskelbtini) brolių baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjas dalyvavo kaip pagrindinis liudytojas), nereiškia, kad tokia aplinkybė objektyviai neegzistuoja. Šio fakto pagrindimui pareiškėjas pateikė vienintelį tuo metu turėtą rašytinį įrodymą –šaukimo į (duomenys neskelbtini) rajono Vidaus reikalų Tyrimo skyrių kopiją. Be to, pateikė ir vizitinės kortelės, kurią gavo iš žurnalistės E. K., kurią minėjo savo apklausų metu, kopiją. Taigi pasakojimas nėra paremtas vien pareiškėjo žodžiais. Be to, renkant informaciją apie kilmės valstybę būtina remtis įvairiais šaltiniais ir šiuo atveju būtina užtikrinti įvairių šaltinių, vertinimų pusiausvyrą. Tuo tarpu atsakovas, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo pasakojimą, kad jis buvo pagrindinis liudytojas dviejų brolių (duomenys neskelbtini) nužudymo byloje kaip nepagrįstą ir nepatikimą, vien todėl, kad, atsakovui užklausus vietines, tačiau ne tarptautines, žmogaus teises ginančias organizacijas, buvo gautas vienos žmogaus teisių gynimo organizacijos, veikiančios (duomenys neskelbtini) srityje (duomenys neskelbtini) atsakymas, kad ji neturi jokios informacijos apie nurodytą baudžiamąją bylą. Šiuo atveju vien dėl informacijos nebuvimo, jos trūkumo kilmės valstybėje, tačiau ne dėl nustatytų prieštaravimų ar neatitikimų šis faktas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Remiasi 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 40 straipsnio 1 dalimi, 46 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjas papildomai pateikė informaciją iš policijos vidinės duomenų bazės apie paieškomus asmenis, tačiau teismas dėl jo nepasisakė ir tai reiškia, kad jo netyrė ir nevertino.

Remiasi EŽTT priimtais sprendimais prieš Rusijos Federaciją, kuriose buvo konstatuota, kad asmens išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) reikštų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą dėl plačiai paplitusių kankinimų laisvės atėmimo vietose bei juos vykdančių teisėsaugos pareigūnų nebaudžiamumo. Visose bylose teismas referavo į sisteminius teisinės sistemos trūkumus bei teisių gynimo priemonių nebuvimą, kurie sąlygoja draudimą išsiųsti asmenį į (duomenys neskelbtini) ir šios išvados aktualios nagrinėjam atvejui.

2017 m. birželio 14 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras pateikė apelianto 2017 m. birželio 13 d. pareiškimą, kuriame jis nurodo, kad sutinka su Migracijos departamento 2017 m. sausio 26 d. sprendimu, prašo nenagrinėti jo skundo ir nurodo, kad nori savo noru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos).

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius.

Nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2017 m. birželio 13 d. pareiškėjo A. M. prašymas nenagrinėti jos skundo dėl ginčijamo Migracijos departamento sprendimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui yra teikiama teisinė pagalba, taigi skundo atsisakymo procesinės pasekmės turi būti žinomos (ABTĮ 136 str. 3 d.), pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai nėra apskundę, atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, konstatuoja, kad atsisakymas nuo skundo priimtinas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą nutrauktinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. M. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Gintaras Kryževičius

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė