2021-08-11 Nr. AB-15806-3-61-3-04139-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2302-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04139-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovas, Tarnyba) atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus dėl nepilnamečių vaikų G. Ž. ir O. Ž. (toliau – ir Vaikai) pagrobimo ir sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką skubos tvarka, fakto.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu pagal 1980 metų Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – ir Prašymas) dėl galimai neteisėtai 2019 m. rugpjūčio 22 d. į Airijos Respubliką išvežtų Vaikų grąžinimo į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 19 d. gavo Tarnybos 2019 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. S-3542 „Dėl prašymo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ (toliau – ir Raštas), kuriame buvo nurodyta, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams 2019 m. spalio 1 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones dėl laikinojo leidimo Vaikams gyventi Airijos Respublikoje, Vaikai Airijos Respublikoje gyvena teisėtai.

3. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba pažeidė jo teises ir teisėtą interesą dėl Vaikų, kurie buvo pagrobti savo motinos ir neteisėtai išvežti iš Lietuvos Respublikos į Airijos Respubliką, faktinio sugrąžinimo. Tarnyba, netenkindama Prašymo, nurodė neteisėtą motyvą, nes Kauno apylinkės miesto Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartimi tenkino prašymą dėl Vaikų laikinojo gyvenimo Airijos Respublikoje, kai Vaikai jau buvo išvežti iš Lietuvos Respublikos.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad neprašė Tarnybos vertinti Vaikų dabartinio faktinio gyvenimo Airijos Respublikoje teisėtumo klausimo, o prašė nedelsiant reaguoti dėl Vaikų pagrobimo fakto. Pareiškėjas akcentavo, jog Tarnyba savo kompetencijos ribose vilkino atlikti veiksmus, t. y. tarpininkauti procese su Airijos Respublikos centrine institucija dėl Vaikų pagrobimo fakto. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Kauno apylinkės miesto Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartyje, kuria remiasi Taryba, iš esmės buvo pasisakoma dėl laikino leidimo Vaikams gyventi ir mokytis Airijos Respublikoje, tačiau nebuvo teisiškai įvertintas Vaikų išvežimo iš Lietuvos Respublikos fakto klausimas.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad iki Kauno apylinkės miesto Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutarties priėmimo Vaikai ne tik buvo pagrobti, tačiau ir gyveno Airijos Respublikoje neteisėtai.

6. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba, esant Vaikų pagrobimui, nevykdė savo pareigos, vilkino atlikti veiksmus pagal savo kompetenciją ir neįvertino faktų, turinčių svarbią juridinę reikšmę – Vaikai į Airijos Respubliką buvo išvežti neteisėtai, pagrobimo būdu. Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnyba nepagrįstai skubos tvarka nereagavo į pareiškėjo Prašymą, dėl ko Vaikai nebuvo sugrąžinti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas akcentavo, kad toks neveikimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 1980 metų Hagos konvencijai dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – ir Hagos konvencija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 28 d. nutarimui Nr. 293 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1114 „Dėl valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. rugsėjo 12 d. Tarnybos gautas pareiškėjo Prašymas. Tarnyba 2019 m. rugsėjo 19 d. išsiuntė pareiškėjui patvirtinimą, kad gavo Prašymą ir nurodė, jog 2019 m. rugsėjo 19 d kreipėsi į Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrių su prašymu pateikti informaciją apie pareiškėjo šeimą ir jo galimybes pasirūpinti Vaikais, jeigu juos būtų nuspręsta grąžinti į Lietuvos Respubliką. Tarnyba 2019 m. rugsėjo 25 d. gavo Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus raštą, kuriame nurodoma, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal Vaikų motinos J. Ž. ieškinį atsakovui V. Ž. dėl leidimo išvežti Vaikus gyventi į užsienį, išlaikymo Vaikams padidinimo, ir pagal V. Ž. priešieškinį dėl Vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždraudimo iki teismo sprendimo priėmimo laikinai išvežti Vaikus iš Lietuvos Respublikos. Tarnyba 2019 m. spalio 4 d. išsiuntė pareiškėjui elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad gauta informacija apie pareiškėjo šeimą, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose vykstantį procesą bei priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – suteikto leidimo Vaikų motinai išvežti Vaikus į Airijos Respubliką be pareiškėjo sutikimo. Atsižvelgdama į šią informaciją, Tarnyba paprašė pareiškėjo pateikti informaciją dėl tolimesnio teismo proceso, t. y. ar žada pareiškėjas apskųsti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartį atskiruoju skundu.

9. Tarnyboje 2019 m. spalio 23 d. pakartotinai gautas pareiškėjo elektroninis laiškas, kuriame jis nurodė, kad Vaikų išvežimo į Airijos Respubliką metu Vaikų motina nebuvo gavusi jo arba teismo leidimo Vaikų išvežimui į užsienio valstybę, bei tai, kad teismas tik po neteisėto Vaikų išvežimo priėmė nutartį, kuria suteikė leidimą Vaikų motinai iki bylos išnagrinėjimo išvežti Vaikus į užsienio valstybę. Atsakydama į pareiškėjo užklausimą, Tarnyba Rašte nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas apskundė teismo nutartį, kuria teismas suteikė leidimą Vaikų motinai laikinai išvežti Vaikus į Airijos Respubliką ir jo skundo priėmimo faktas, nesuteikia pagrindo laikyti, kad Vaikai išvežti neteisėtai. Atsakydama į pareiškėjo elektroniniame laiške iškeltus klausimus, Tarnyba, be kita ko, pažymėjo, kad ji neatstovauja pareiškėjų ir (ar) vaikus galimai neteisėtai išvežusių asmenų interesams, nereiškia jų vardu prašymų ir neatstovauja asmenims teismuose ar kitose įstaigose ar institucijose, taip pat išaiškino pareiškėjui jo teisę tiesiogiai kreiptis į šalies, į kurią yra išvežti Vaikai, centrinę instituciją arba tos šalies teismą.

10. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi nepakeista Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartis, pagal kurią Vaikų motinai leista laikinai Vaikus išvežti į Airijos Respubliką, teigė, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo persiųsti Airijos Respublikos centrinei institucijai pareiškėjo prašymo pagal Hagos konvenciją dėl Vaikų sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. Ž. skundą atmetė.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114 „Dėl valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (2018 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 293 redakcija) patvirtintų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10 punktu, padarė išvadą, kad Tarnybai nėra numatyta atstovauti pareiškėjo interesams centrinėje šalies institucijoje, į kurią išvežti Vaikai. Teismas pabrėžė, kad Tarnybai nėra suteikta teisė kreiptis pareiškėjo vardu į kitos šalies centrinę instituciją, tai pareiškėjas gali padaryti tiesiogiai pats, kreipdamasis į minėtą instituciją arba tos šalies, į kurią išvežti Vaikai, teismą.

13. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie atsakovo atliktus veiksmus, nagrinėjant Prašymą, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartį, teismas konstatavo, kad teismai leido Vaikų motinai laikinai išvykti į Airijos Respubliką be pareiškėjo sutikimo, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Tarnyba nagrinėjamu atveju nesiėmė aktyvių veiksmų dėl Vaikų sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką.

14. Teismas pažymėjo, kad, esant įsiteisėjusiai nutarčiai, kurios pagrindu tokie veiksmai Vaikų motinai yra leistini, Vaikų buvimas užsienio valstybėje negali būti nagrinėjamu atveju laikomas neteisėtu, nes tokie veiksmai sankcionuoti Kauno apylinkės ir apygardos teismų nutartimis.

15. Apibendrindamas, teismas nurodė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo ir įpareigoti Tarnybą imtis aktyvių veiksmų dėl pareiškėjo Vaikų sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką.

III. 16. Pareiškėjas V. Ž. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Pareiškėjas pakartoja bylos faktines aplinkybes ir skunde išdėstytus argumentus dėl Tarnybos neveikimo.

18. Pareiškėjas nurodo, jog dėl Tarnybos neveikimo atsirado teisinės pasekmės: Vaikai buvo faktiškai pagrobti ir išvežti iš Lietuvos Respublikos; Vaikų motina, pasinaudojusi Tarnybos neveikimu, atskyrė Vaikus nuo tėvo (pareiškėjo).

19. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl teisinių pasekmių, kurios atsirado dėl Tarnybos vilkinimo atlikti veiksmus / neveikimo, buvo šiurkščiai pažeistos Vaikų teisės, jų teisėti lūkesčiai turėti abu tėvus savo gyvenime, šiurkščiai pažeistos pareiškėjo, kaip tėvo, teisės.

20. Pareiškėjo vertinimu, jei Tarnyba, vadovaudamasi Hagos konvencijos nuostatomis, būtų pasikreipusi į Airijos Respublikos kompetentingą instituciją, Vaikai būtų grąžinti į Lietuvos Respubliką.

21. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neatskyrė pagrindo, dėl ko pareiškėjas prašė teisminio įvertinimo, ignoravo faktines aplinkybes ir jų nesusiejo su teisės normomis, neišsprendė ginčo, nesureguliavo santykių tarp pareiškėjo ir Tarnybos, tuo šiurkščiai pažeidė žmogaus teisės.

22. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas nurodo, kad laikosi pozicijos, jog Vaikų išvežimas 2019 m. rugpjūčio 22 d. iš Lietuvos Respublikos į Airijos Respubliką galėtų būti neabejotinai ir be papildomų aplinkybių vertinimo laikomas neteisėtu tik tokiu atveju, jeigu jis būtų įvykęs Vaikų išvežimo metu galiojant teismo (ar ikiteisminio tyrimo institucijos) pritaikytam draudimui išvežti Vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Nesant galiojančio minėto draudimo, Vaikų išvykimas su motina, su kuria įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta Vaikų gyvenamoji vieta, negavus Vaikų tėvo sutikimo šiai išvykai, pats savaime negali būti laikomas neteisėtu, nebent Vaikai būtų nesugrąžinti į Lietuvos Respublikos teritoriją (liktų gyventi užsienio valstybėje nuolat), negavus tam Vaikų tėvo sutikimo arba Lietuvos Respublikos teismo leidimo likti Vaikams gyventi užsienio valstybėje be tėvo sutikimo. Tarnyba akcentuoja, kad šiuo atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 1 d. nutartimi tokį leidimą Vaikų motinai suteikė.

24. Tarnyba, atsižvelgdama į Hagos konvencijos nuostatas, Raštu informavo pareiškėją, kad kiekvienas asmuo, teigiantis, jog jo vaikas yra neteisėtai išvežtas ir (ar) laikomas užsienio valstybėje, turi teisę kreiptis tiesiogiai į šalies, į kurią yra išvežtas (laikomas) vaikas, centrinę instituciją arba tos šalies teismą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsniu ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartimi, Tarnyba atsisakė persiųsti Prašymą Airijos Respublikos kompetentingai institucijai.

25. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priimti ir vertinti Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 10 d. sprendimas ir byla perduota tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, Tarnyba pažymi, kad pareiškėjo skundžiami Tarnybos veiksmai (neveikimas) įvyko anksčiau, nei buvo priimti nurodyti sprendimai, todėl jie Tarnybos veikimui objektyviai negalėjo turėti įtakos.

26. Tarnyba nurodo, kad 2020 m. gruodžio 10 d. Kauno apygardos teismo priimtas sprendimas neturi ir negali turėti esminę reikšmę vertinant Tarnybos veiksmus, pareiškėjui siekiant Vaikų sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką, kadangi nesant priimto galutinio teismo sprendimo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje byloje, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, leidžiančios Vaikų motinai būti su Vaikais Airijos Respublikoje, vis dar galioja, kadangi jos nebuvo nei panaikintos, nei pakeistos.

27. Tarnyba, teikdama konsultacijas pareiškėjui, ne kartą nurodė, jog, iš esmės pasikeitus situacijai, t. y. teismui panaikinus ar pakeitus Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba priėmus galutinį sprendimą byloje, nesuteikiantį Vaikų motinai teisės išvežti Vaikus į kitą šalį nuolatiniam gyvenimui, Tarnyba galėtų ir pagal kompetenciją tarpininkautų, pareiškėjui siekiant iškelti bylą Airijos Respublikos kompetentingame teisme dėl Vaikų sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką pagal Hagos konvencijos nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. Ž. skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Tarnybą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus dėl jo (pareiškėjo) nepilnamečių vaikų G. Ž. ir O. Ž. pagrobimo ir sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką skubos tvarka fakto, pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimo nepripažino pagrįstu ir tenkintinu, nes nustatė, jog atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, išnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 12 d. prašymą pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai į Airiją išvežtų Vaikų grąžinimo į Lietuvos Respubliką, įvertino surinktus duomenis (iš jų ir Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus raštą, kuriame nurodoma apie nagrinėjamą civilinę bylą; Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartį, kuria patenkintas Vaikų motinos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos leisti Vaikų motinai laikinai išvykti su Vaikais į Airijos Respubliką be pareiškėjo sutikimo), pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas 2019 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. S-3542.

30. Pažymėtina, kad atsakovas Raštu, remdamasis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartimi, atsisakė persiųsti Airijos Respublikos centrinei institucijai Prašymą pagal Hagos konvenciją. Rašte nurodyta, kad klausimas dėl Prašymo pagal Hagos konvenciją tolimesnio nagrinėjimo Tarnyboje bus sprendžiamas Kauno apygardos teismui išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties; išaiškinta, kad pareiškėjas pagal Hagos konvencijos nuostatas pats turi teisę kreiptis į šalies, į kurią išvežtas (laikomas) vaikas, centrinę instituciją arba tos šalies teismą.

31. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartį, pagal kurią leidžiama Vaikų motinai išvykti su Vaikais į Airijos Respubliką be pareiškėjo sutikimo.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikosi pozicijos, kad jo pateiktas skundas turėjo būti tenkintas, t. y. Tarnyba turėjo būti įpareigota atlikti procedūrinius veiksmus dėl Vaikų pagrobimo ir sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką skubos tvarka, fakto.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde (patikslintame skunde) nurodė, kad jis į Tarnybą kreipėsi 2019 m. rugsėjo 12 d., kai jo dukros pagrobimo būdu buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos 2019 m. rugpjūčio 22 d., t. y. Prašymas pateiktas iki Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutarties priėmimo, o Tarnybos raštą jis gavo 2019 m. lapkričio 19 d., nors Tarnybos buvo prašoma dėl Vaikų grobimo fakto reaguoti nedelsiant, t. y. skubos tvarka. Pareiškėjas šioje byloje neginčijo atsakovo Rašto, o reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus pagal savo kompetenciją, nes laiku, kol dar nebuvo priimta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartis neatliko veiksmų, privalomų atlikti pagal Vyriausybės 2018 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 293 (nurodomas šiuo nutarimu patvirtintų Nuostatų 10.1 punktas, nustatantis, kad Tarnyba atlieka tarptautinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo organizavimo centrinės institucijos funkcijas Lietuvos Respublikoje, taip pat veikia kaip centrinė institucija pareigoms, numatytoms Hagos konvencijoje, vykdyti), Hagos konvenciją.

35. Iš pareiškėjo skundo turinio darytina išvada, kad skundo reikalavimas buvo grindžiamas tuo, jog atsakovas vilkina atlikti veiksmus pagal Hagos konvenciją, Vyriausybės 2018 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 293, t. y. pradėti tarpininkauti procese su Airijos Respublikos centrine institucija dėl Vaikų grobimo fakto pagal jo pateiktą Prašymą.

36. Vertinant, ar pareiškėjo skundo reikalavimas gali būti patenkintas pagal pareiškėjo paduotą skundą pirmosios instancijos teismui, akcentuotina, jog pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

37. Atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus nėra tapačios teisinės sąvokos. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003; kt.). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012; kt.).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018; kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1069/2014; kt.).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsakovas yra pateikęs atsisakymą atlikti veiksmus pagal jo Prašymą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad atsakovas vilkina atlikti pareiškėjo prašomus skunde atlikti veiksmus. Kaip jau minėta, pareiškėjas šioje byloje nėra pareiškęs reikalavimo, kuriuo ginčytų atsakovo atsisakymą (sprendimą, kuris įformintas Rašte) atlikti veiksmus (persiųsti Prašymą pagal Hagos konvenciją Airijos Respublikos centrinei įstaigai).

40. Iš pareiškėjo šioje byloje nurodomų argumentų galima daryti išvadą, kad atsakovo vilkinimas atlikti veiksmus yra siejamas su tuo, jog atsakovas Prašymą privalėjo išnagrinėti ir dėl jo priimti sprendimą iki 2019 m. spalio 1 d., t. y. iki buvo priimta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nutartis, tačiau pareiškėjas nenurodo jokios teisės normos, kurioje būtų įtvirtinta, kad atsakovas privalėjo atlikti šiuos veiksmus per šį laikotarpį.

41. Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog bet kuris asmuo, įstaiga ar kita organizacija, teigianti, kad vaikas yra išvežtas ir laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinę įstaigą arba į bet kurios kitos Susitariančiosios Valstybės centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinti vaiko grąžinimą, o 2 dalyje nurodytas pateikiamo prašymo turinys. Pagal Hagos konvencijos 9 straipsnį, jei centrinė įstaiga, kuri gauna 8 straipsnyje nurodytą prašymą, turi pagrindo manyti, kad vaikas yra kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, ji tiesiogiai ir nedelsdama perduoda prašymą Susitariančiosios Valstybės centrinei įstaigai ir apie tai informuoja prašančiąją centrinę įstaigą arba atitinkamais atvejais pareiškėją.

42. Taigi Hagos konvencijoje nėra įtvirtinta nuostata, jog centrinė institucija (nagrinėjamu atveju Tarnyba) privalo iš karto perduoti gautą prašymą Susitariančiosios Valstybės centrinei įstaigai.

43. Iš pareiškėjo pateikto Prašymo matyti, kad pareiškėjas kreipėsi atsakovą dėl to, jog būtent Vaikai būtų grąžinti į Lietuvos Respubliką ir gyventų su juo, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai aiškinosi aplinkybes, susijusias su pareiškėjo galimybe užtikrinti Vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas Lietuvos Respublikoje, jei būtų nuspręsta grąžinti Vaikus į Lietuvą.

44. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir įvertino atsakovo veiksmus, kuriuos jis atliko nagrinėdamas Prašymą ir spręsdamas klausimą dėl tarpininkavimo procese su Airijos Respublikos centrine institucija dėl Vaikų grobimo fakto ir jų grąžinimo į Lietuvos Respubliką (Tarnyba 2019 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrių, prašydama suteikti informaciją apie pareiškėjo šeimą ir jo galimybes pasirūpinti Vaikais, jei juos būtų nuspręsta grąžinti į Lietuvą; vertino 2019 m. rugsėjo 25 d. gautą informaciją iš Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus apie Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje nagrinėjamas Vaikų motinos ieškinys, pareikštas pareiškėjui dėl leidimo išvežti Vaikus gyventi į Airiją be pareiškėjo sutikimo, pareiškėjo (civilinėje byloje atsakovas) priešieškinio reikalavimas pakeisti Vaikų gyvenamąją vietą); aiškinosi situaciją su pareiškėju dėl Prašymo tolimesnio nagrinėjimo, kai buvo priimta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 1 d. nutartis, kuria tenkintas Vaikų motinos reikalavimas taikyti laikinąsias priemones ir leista Vaikų motinai laikinai išvykti su Vaikais į Airijos Respubliką be pareiškėjo sutikimo, netenkintas pareiškėjo reikalavimas uždrausti Vaikų motinai išvežti Vaikus iš Lietuvos Respublikos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taip pat akcentuotina, kad nei atsakovui teikiant atsisakymą pareiškėjui, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti įrodymai, jog minėta nutartis yra panaikinta ar pakeista.

45. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas Rašte yra įvertinęs ir aplinkybes, susijusias su tuo, jog Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su Vaikų motina, pagal galiojančius teisės aktus, vaikas, lydimas tėvų arba vieno iš jų bei nesant teismo pritaikytų ir galiojančių apribojimų (draudimų) dėl vaiko išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, gali laikinai išvykti į kitą šalį.

46. Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikta Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimas, kuriuo minėta civilinė byla buvo išnagrinėta iš esmės, ir byla perduota tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nepakeitė susiklosčiusios teisinės situacijos, atsakovui atsisakant atlikti veiksmus pagal Prašymą. Pažymėtina, šia nutartimi nebuvo panaikintos Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 1 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nenustatyta, kad Vaikai išvežti į Airijos Respubliką neteisėtai.

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė