2019-01-03 Nr. AB-151-3-65-3-00348-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-760-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00348-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. S., L. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., L. S. ir J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. S., L. S. ir J. S. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujami Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Utenos skyrius) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: R. S. – 1 668,29 Eur, L. S. – 1 311,78 Eur ir J. S. – 1 266,38 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. Atsakovas neišmokėjo jiems dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties.

3. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, atsakovas pareiškėjams ketina grąžinti tik dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų VTĮ nuostatų taikymo neišmokėto darbo užmokesčio: R. S. – 102,92 Eur, L. S. – 44,80 Eur, J. S. – 58,44 Eur. Pareiškėjų nuomone, grąžintini praradimai yra neteisingi, todėl remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimais, prašė teismo priteisti tokio dydžio darbo užmokesčio dalis, kurios nebuvo išmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo pareiškėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį.

4. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.

5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo ir moka vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą prarasto darbo užmokesčio kompensavimą per protingą laikotarpį, buvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Paaiškino, kad vadovaujantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatomis, Grąžinimo įstatymas taikomas valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, galiojusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

7. Nurodė, jog pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, VSDFV Utenos skyriaus apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016–2010 metais nustatytomis procentinėmis dalimis. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas pareiškėjams VSDFV Utenos skyriaus atlikto grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo. Atsakovo nuomone, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiam VSDFV Utenos skyriui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

II. 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. VSDFV Utenos skyrius parengė pažymas „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pareiškėjams 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu faktiškai apskaičiuotą darbo užmokestį ir darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d., taip pat pažymas „Apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio dalies (Eur ir proc.), 2016–2020 metais mokėtinos sumos (Eur), išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydžius.

10. Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-125-739/2016, 2016 m. liepos 19 d. sprendimu atmetė R. S., L. S. ir J. S. skundą, kuriuo pareiškėjai prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: R. S. – 1 771,21 Eur (6 115,64 Lt), L. S. – 1 356,58 Eur (4 683,99 Lt), J. S. – 1 324,82 Eur (4 574,35 Lt). Teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu. Šis teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

11. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis VTĮ, Grąžinimo įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 sprendime pateiktais išaiškinimais, yra nurodęs, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, o asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

12. Teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

13. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalis kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu, priteisiant visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikė išaiškinimą, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu ir be nepagrįsto delsimo. Be to, Konstitucinis Teismas, šiame nutarime konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tokia priemonė būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, nurodė, jog tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą ir taip įvykdžius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, pašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

14. Įvertinęs pareiškėjų skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus ir atsakovo pateiktų pažymų duomenis, teismas nurodė, kad pareiškėjai neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie jiems pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016–2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų, taip pat byloje nėra ginčo ir dėl VSDFV Utenos skyriaus nustatyto piniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016–2020 metus grafiko. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, teismas konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016–2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, t. y. R. S. – 102,92 Eur, L. S. – 44,80 Eur, J. S. – 58,44 Eur, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjams visą 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį.

15. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė, kad išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti mažinamas, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Teismas pareiškėjų prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjai R. S., L. S. ir J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

17. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialiąsias ir proceso teisės normas. Taip pat nepagrįstai netenkintas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Grąžinimo įstatymo 2 straispnio 2 dalies konstitucingumą.

18. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovui taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, pareiškėjams grąžintina tik dalis jų patirtų praradimų, tai nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Pareiškėjai dėl negrąžinto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi į teismą teisminės gynybos, turėdami teisėtą siekį pašalinti įstatymo leidėjo veiksmais tiesiogiai jiems sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, taip pat siekia, kad būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą. Pareiškėjai turėjo lūkestį, kad įstatymų leidėjas vykdys Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą.

19. Pareiškėjų nuomone, įstatymo leidėjas neužtikrino, kad Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos ir apribotos. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y., kad pareiškėjai turi teisę pagrįstai tikėtis, jog jų pagal galiojančius įstatymus įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos.

20. Pareiškėjai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Mano, kad šiuo atveju byloje lieka neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą jų patirti praradimai kompensuojami nominaliai, t. y. jiems pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina tik maža dalis jų patirtų praradimų.

21. Pareiškėjų nuomone, Grąžinimo įstatymo nuostatomis kompensavimo santykiai sureguliuoti neteisingai, kad pagal Grąžinimo įstatymą, kuriuo įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus, pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju nėra teisingai atstatomos, kadangi ginčo laikotarpiu jų patirti praradimai teisingai nekompensuojami, tai neatitinka ir asmenų lygiateisiškumo principo bei prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui.

22. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pareiškėjams kyla pagrįstos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Priimdama Grąžinimo įstatymą, valstybė tik formaliai įgyvendino Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytas valstybės tarnautojų pažeistas konstitucines teises ir nustatė tokį darbo užmokesčio grąžinimo mechanizmą, kuris iškreipė patirtų praradimų teisingo kompensavimo sampratą ir mastą, neužtikrino asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, tuo sumenkindama asmenų pasitikėjimą valstybe ir teise. Valstybės tarnautojai turėjo tesėtą lūkestį, kad jų atlyginimai bus kompensuoti teisingai ir ta apimtimi, kuria jie juos prarado, veikiant antikonstituciniams įstatymams. Valstybė, nustatydama kompensavimo mechanizmą, išskyrė atskiras asmenų grupes ir nesilaikė nediskriminavimo principo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje.

23. Pareiškėjai nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, skundžiamame sprendime privalėjo atsisakymą pagrįsti aiškiais teisiniais argumentais, motyvais, kurie pareiškėjams būtų aiškūs ir suprantami. Skundžiamas sprendimas dalyje, kurioje padaryta išvada, jog atsisakoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, pareiškėjams nėra aiškus ir suprantamas. Teismo motyvai, kuriais pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas, neįtikino pareiškėjų, kad prašymas atmestas teisingai ir teisėtai.

24. Pareiškėjų nuomone, prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais remiantis yra pakankamas pagrindas vertinti, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios asmeniui dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijoje numatytiems teisinės valstybės, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, įstatymo negaliojimo atgal principams. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi yra pagrįstos ir teisingos abejonės dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

25. Pareiškėjai siekia, kad jiems būtų teisingai kompensuota ir atlyginta už tą darbą, kuris yra atliktas ir liko faktiškai neapmokėtas. Konstitucijos normos ir principai garantuoja asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą. Be to, nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo, ar kompensacijos už faktiškai atliktą darbą, tai reikštų, kad ir toliau pažeidžiamos Pareiškėjų teisės, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principai.

26. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamojoje byloje nekyla ginčas dėl to, jog pareiškėjams grąžintino darbo užmokesčio dalis apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatyme nurodytą formulę. Pareiškėjai prašymą teismo sprendimu priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos argumentavo Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame įtvirtintas neteisingas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas kompensacijų dydžių požiūriu.

28. Atsakovas, remdamasis VTĮ, Grąžinimo įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais nagrinėjamam ginčui aktualiais išaiškinimais, pažymi, kad Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, bei remdamasis minėtais Lietuvos Respublikos finansų ministro konstitucinės justicijos byloje teiktais apskaičiavimais, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas Pk koeficientą (tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas) iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu — atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, iš esmės sprendė, jog asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010-2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.

29. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime atlyginimų mažinimo neteisėtumas konstatuotas tik tiek, kiek jis buvo neproporcingas, sprendžia, kad pareiškėjai negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jiems bus kompensuoti visi jų patirti praradimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, kad pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia jų teises, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o pareiškėjų skunde ir jų atstovo teismo posėdyje nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Todėl atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, atitinkamai R. S. 1 668,29 Eur, L. S. 1 311,78 Eur, J. S. 1 266,38 Eur, nėra.

30. Atsakovas taip pat nurodo, kad nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų konstitucingumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribų.

32. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nuostatas nėra kompensuojamas visas per krizę sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, manydami, kad Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, todėl prašė priteisti pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuotiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies konstitucingumo.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, vadovavosi aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog jiems bus kompensuoti visi jų patirti praradimai.

35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, jiems nebus grąžinta prašomo dydžio darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. bus grąžinta tik dalis šios sumos, pažymi, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjams visą jų prašomą skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009 – 2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-759-575/2018 ir Nr. A-753-575/2018 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota kompensuojama suma yra mažesnė, nei realiai būtų išmokėta darbo užmokesčio per ginčo laikotarpį, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės yra pažeidžiamos. Pažymėtina, kad tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2365-575/2017). Taigi pareiškėjų teiginys, kad teismo sprendimu jiems turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis (skirtumas), iš esmės prieštarauja šiai bylai aktualiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, kuriais pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme, yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai iš esmės jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenurodė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, atitinkamai nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

38. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grindė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas ar neaiškus. Pirmosios instancijos teismas objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.

40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. S., L. S. ir J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė