2018-02-21 Nr. AB-3590-3-62-3-00328-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-64-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00328-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. B. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu jam nepagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 14 parų už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 24 d. atsisakė gyventi 16 būryje. Tačiau tokį apsisprendimą, pareiškėjo teigimu, lėmė labai svarbios priežastys. Marijampolės PN administracija turėjo atlikti išsamų tyrimą, kurį atlikus būtų nustatytos atsisakymo gyventi 16 būryje priežastys, ir tik tada apsispręsti dėl nuobaudos skyrimo. Marijampolės PN direktorius, nesant tyrimo išvadų, paskyrė drausminę nuobaudą. Dėl paskirtos nuobaudos pareiškėjas negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, gauti ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų, apsipirkti parduotuvėje, judėti po visą pataisos namų teritoriją, negalėjo sportuoti ir mankštintis, žiūrėti televizorių, t. y. jo teisės buvo maksimaliai suvaržytos, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažeminimą, diskomfortą, pablogėjo pareiškėjo socialiniai ryšiai. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 2478 nuo 2015 m. lapkričio 25 d. keturiolikai parų buvo uždarytas į baudos izoliatorių. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jeigu abejoja dėl jo teisėtumo, turi teisę jį apskųsti nustatyta tvarka. Pareiškėjas su Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 2478, kuriame nurodyta ir jo apskundimo tvarka, buvo supažindintas pasirašytinai, todėl turėjo teisę ir visas galimybes jį apskųsti nustatyta tvarka, tačiau paskirtos nuobaudos neskundė.

5. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui Marijampolės PN 2015 m. spalio 29 d. nutarimu buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, šią nuobaudą jis galėjo apskųsti, tačiau ir toliau pažeidinėjo tvarką ir nevykdė pareigūnų reikalavimų. Laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. jis buvo išvykęs etapu į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, grįžęs vėl nesutiko atlikti bausmę 16 būryje, todėl jam Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 2478 buvo paskirta aukščiau nurodyta nuobauda. Pažymėjo, kad tyrimas konkrečiai dėl 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu paskirtos nuobaudos nebuvo pradėtas, tačiau buvo pradėtas tyrimas dėl ankstesnio pažeidimo, t.y. 2015 m. spalio 28 d. atsisakymo gyventi 16 būryje. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad drausminė nuobauda paskirta nesulaukus tyrimo išvadų.

6. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat akcentavo, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji pagal BVK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Taisyklėse nurodytais daiktais. Pasivaikščiojimas gryname ore ribojamas iki 1 valandos. Kadangi pareiškėjas jam paskirtos nuobaudos per įstatymo nustatytą terminą neapskundė, o patirtą neturtinę žalą kildina iš, pareiškėjo teigimu, neteisėtos nuobaudos paskyrimo, nesant neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, t. y. vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė, o Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui O. B. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 2478 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 14 parų. Tokia nuobauda buvo paskirta už tai, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 14 d. atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 16 būryje. Taip pat nustatė, kad į Marijampolės PN pareiškėjas atvyko 2014 m. vasario 3 d., tačiau apie du mėnesius atsisakinėjo atlikti bausmę jam paskirtame 16 būryje, vėliau persigalvojo ir apsigyveno 16 būryje. Pareiškėjas 2015 m. spalio 28 d. pakartotinai atsisakė gyventi 16 būryje, dėl to jam buvo paskirta drausminė nuobauda. Ši nuobauda buvo paskirta po atlikto tarnybinio tyrimo, kurio metu buvo nustatyta, kad O. B. atsisakė atlikti bausme jam paskirtame būryje, kadangi nesutaria su kitais būrio nuteistaisiais, tačiau nurodyti konkrečias priežastis ar konkrečius asmenis su kuriais nesutaria, kategoriškai atsisakė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtai, jo nuomone, Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 2478 paskirtos drausminės nuobaudos, kurios pareiškėjas nustatyta tvarka neapskundė, tačiau mano, jog drausminė nuobauda jam paskirta nepagrįstai, neatlikus išsamus tyrimo.

9. Teismas nurodė, kad nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK (143, 183 straipsniai) ir jį įgyvendinančių teisės aktų, t. y. Taisyklių nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas. Taisyklių 205 punkte nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, o Taisyklių 206 punkte nurodyta, jog jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas). Pareiškėjas BVK nustatyta tvarka ir terminais jam paskirtos nuobaudos neapskundė, t. y. nepasinaudojo nustatytu pažeistų teisių gynybos būdu ir šiuo metu tokios galimybės neturi.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas byloje aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su drausminės nuobaudos paskyrimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su drausminės nuobaudos paskyrimo pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y., kad skiriant nuobaudą buvo laikomasi nustatyto teisinio reguliavimo. Marijampolės PN pripažino, jog 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimas Nr. 2478 buvo priimtas neatlikus tarnybinio tyrimo. Jokių duomenų į bylą dėl šios nuobaudos skyrimo pareiškėjui Marijampolės PN nepateikė, todėl teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepagrindė, jog Marijampolės PN direktorius skirdamas pareiškėjui drausminę nuobaudą, veikė jam suteiktų įgalinimų šioje srityje ribose, ją skiriant buvo laikytasi BVK 143 straipsnio reikalavimų, ar atsisakymas atlikti bausmę 16 būryje nebuvo susijęs su iškilusia grėsme sveikatai, saugumui ir panašiai.

11. Teismas nurodė, kad posėdžio metu O. B. paaiškino, jog atsisakė apsigyventi 16 būryje dėl to, kad Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3104-422/2015 pripažino, jog pareiškėjo skyrimas į 16 būrį negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas, susipažinęs su įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3104-422/2015, konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas O. B. kildino iš, jo nuomone, neteisėtų ir nepagrįstų Marijampolės PN administracijos veiksmų – pareiškėjo paskyrimo į 16-jį nuteistųjų būrį, jo neperkėlimo į kitą būrį bei dėl drausminių nuobaudų skyrimo, jam atsisakius gyventi 16 būryje. Teismas sprendė, kad skiriant pareiškėją į 16-ąjį būrį nebuvo laikomasi Taisyklių 65 punkto reikalavimų bei pažeistas Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 4/07-157, kuriuo patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, todėl pareiškėjo skyrimas į 16 būrį buvo laikomas nepagrįstu ir neteisėtu. Teismui minėtoje administracinėje byloje pripažinus faktą (ABTĮ 58 str. 2 d.), teismas sprendė, kad nebuvo pakankamo pagrindo skirti O. B. nuobaudą už BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, t. y. atsisakius vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus remiantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu (ABTĮ 14 str.).

12. Teismui nekilo abejonių, kad dėl neteisėto nuobaudos paskyrimo pareiškėjas 14 parų patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas ne kamerų tipo patalpoje, t. y. pareiškėjas O. B. patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas aktyviai siekė perkėlimo į kitą būrį, ne kartą atsisakė gyventi 16 būryje, už tai buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, teismas konstatavo, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 140 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

14. Atsakovo atstovo nuomone, teismas neteisingai vertino pareiškėjo patirtus praradimus, kadangi per 14 dienų, kurias buvo uždarytas į baudos izoliatorių, jis negalėjo patirti didelių nepatogumų ar reputacijos pablogėjimo, juolab socialinių ryšių su artimaisiais, kadangi teisės į pasimatymus jis neprarado. Teismas taip pat turėjo įvertinti pareiškėjo elgesį, kadangi jis turėjo administracijos darbuotojams padėti išspręsti jo perkėlimo į kitą būrį klausimą, tačiau pareiškėjas tik tvirtindamas, kad negali gyventi 16-ame būryje, jokių priežasčių nenurodė.

15. Teismas, vertindamas patirtą neturtinę žalą, nepagrįstai vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas. Pažymi, kad pareiškėjas gauna nemokamą maitinimą, aprūpintas gyvenamąja vieta bei nemokamai tenkinami kiti jo poreikiai, todėl teismas, priteisdamas pareiškėjui 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 14 parų, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu. Pareiškėjas patirtą žalą įrodinėjo tik deklaratyviais teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

17. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Marijampolės PN 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimo priėmimu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo bei mano, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

19. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

21. Nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl neteisėto nuobaudos paskyrimo, kuomet jis 14 parų buvo uždarytas į baudos izoliatorių, dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų laikomas ne baudos izoliatoriuje. Jokių kitų savo teisių pažeidimų, susijusių su jo laikymu baudos izoliatoriuje, pareiškėjas nenurodė. Be to, byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai, susiję būtent su drausminės nuobaudos pareiškėjui paskyrimu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, o iš byloje esančios Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės 2016 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 55/04-90 (b. l. 16) matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Iš byloje esančios Marijampolės PN 2016 m. kovo 16 d. pažymos apie O. B. sveikatos būklę matyti, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl įvairių nusiskundimų kreipėsi 27 kartus, tačiau per bausmės atlikimo laiką jokių nusiskundimų sveikata, susijusių su gyvenimo sąlygomis, neišsakė (b. l. 17).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad neteisėtu Marijampolės pataisos namų 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 2478, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – uždarymas 14 parų į baudos izoliatorių, buvo pažeista pareiškėjo O. B. teisė, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė