2019-04-24 Nr. AB-9984-3-61-3-04025-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-738-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04025-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-278 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI pagal Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) prašymą Sprendimu nutarė išieškoti iš jo 17 678,64 Eur sumą. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Jokių duomenų apie tai, kad būtų įgyvendinta minėta įstatymo nuostata, VMI nepateikė. Pareiškėjas, supratęs, kad buvo neteisingai apmokestintos pajamos Norvegijos Karalystėje, kreipėsi į UAB „Incom“, kuri padėjo spręsti su mokesčiais susijusius klausimus. Minėta bendrovė teikė prašymus, skundus Norvegijos Karalystės kompetentingoms institucijoms, tačiau iki šiol dar neišnagrinėti visi prašymai ir skundai, susiję su pareiškėjo pajamų apmokestinimu. Tad vien dėl to, kad nepriimti galutiniai sprendimai pagal pareiškėjo skundus dėl pajamų apmokestinimo, VMI neturėjo teisinio pagrindo priimti Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas VMI Sprendimas yra visiškai nepagrįstas, t. y. Sprendime nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios Sprendime išvardintų teisės normų taikymą. VMI Sprendime nurodytas tik teisės aktas – Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – ir Sutartis), – tačiau nenurodytos konkrečios šio teisės akto nuostatos, taikytinos pareiškėjo atžvilgiu. Todėl nėra galimybės patikrinti, ar nustatytos aplinkybės yra pagrindas taikyti Sprendime nurodytas teisės normas. Nors Sprendime yra nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis 2016 m. gegužės 25 d. iš Tarnybos gautu prašymu vykdyti reikalavimą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautu prašymu tęsti mokestinės nepriemokos veiksmus, tačiau minėti dokumentai nebuvo nei analizuoti ginčijamame Sprendime, nei pridėti tarp pareiškėjui atsiųstų dokumentų. VMI Sprendimas nėra pagrįstas nei teisės aktais, nei faktiniais duomenimis ir tai leidžia konstatuoti jo neatitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. VMI Sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą.

4. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. VMI nurodė, kad 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-17814 informavo pareiškėją apie tai, kad 2016 m. gegužės 25 d. gautas Tarnybos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 17 678,64 Eur nesumokėto mokesčio ir delspinigių skolą už 2014 ir 2015 m. bei su prašymu susiję dokumentai. Prašymas pateiktas vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu. Tarnyba patvirtino, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus bei visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti. VMI 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4) RNA-26521 dėl sprendimo vykdymo informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Sutartimi, 2016 m. gegužės 25 d. iš Tarnybos gautu prašymu išieškoti nepriemoką iš pareiškėjo ir Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautu prašymu tęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, priėmė Sprendimą išieškoti iš jo mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą.

6. Atsakovas paaiškino, kad, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VAĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Iš pareiškėjui siųstų dokumentų spręstina, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti jam perduotų dokumentų turinį. Pareiškėjo argumentas, kad jam nepavyko suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmės ir turinio, identifikuoti teisių ir pareigų pasikeitimo, tinkamai įgyvendinti administraciniu aktu suteiktų teisių ar įvykdyti nustatytų pareigų bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, yra visiškai nepagrįstas. Sprendime yra aiškiai suformuluota jo apskundimo tvarka, jis pagrįstas objektyviais faktais ir teisės aktų normomis, pasirašytas įgalioto asmens. Todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentu dėl VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nesilaikymo nagrinėjamu atveju.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 17 678,64 Eur mokestinę nepriemoką, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas pabrėžė, kad Sprendime yra nurodytas jo faktinis pagrindas – Norvegijos kompetentingos institucijos prašymas (gautas 2016 m. gegužės 25 d.), kuriame pateikti pagrindiniai duomenys apie mokestinę prievolę. Minėtas dokumentas buvo pridėtas prie Sprendimo. Sprendimas taip pat yra pasirašytas įgalioto asmens. Todėl teismas darė išvadą, kad skundžiamas administracinis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 23 d. pateikė prašymą VMI dėl skolos išieškojimo sustabdymo, taip pat kreipėsi su pretenzija į Norvegijos Karalystės kompetentingą instituciją, todėl pareiškėjas suprato savo teises ir jam nustatytas pareigas (mokestines prievoles) bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai siekė jas apginti.

11. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad VMI tinkamai vadovavosi galiojančiais teisės aktais, objektyviai vertino ginčo aplinkybes, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo įvertinti, ar priimtas skundžiamas VMI Sprendimas atitinka VAI 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas tik formaliai pažymėjo, kad VMI priimtas Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau teismo argumentai iš esmės suteikia pagrindą daryti išvadą, jog visais atvejais, kai prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo pateikia užsienio valstybės įgaliota institucija, Lietuvoje bus priimtas sprendimas išieškoti mokestines nepriemokas, net netikrinant jų pagrįstumo ir teisėtumo. Išvada, kad vien užsienio valstybės prašymo pateikimas yra pagrindas nepriemokos išieškojimui, yra nepagrįsta. Ginčijamame Sprendime nebuvo nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios Sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Aplinkybė, kad VMI Sprendime buvo nurodytas tik teisės aktas – Sutartis, – tačiau nenurodytos konkrečios šio teisės akto nuostatos, taikytinos pareiškėjo atžvilgiu, yra pagrindas išvadai, jog šis administracinis aktas nėra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės patikrinti, ar nustatytos aplinkybės yra pagrindas taikyti Sprendime nurodytas teisės normas. Nors VMI sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis 2016 m. gegužės 25 d. gautu prašymu vykdyti reikalavimą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautu prašymu tęsti mokestinės nepriemokos veiksmus, tačiau minėti dokumentai nebuvo nei analizuoti ginčijamame Sprendime, nei pridėti tarp pareiškėjui atsiųstų dokumentų. Sprendime taip pat nenurodyta, kokios rūšies mokesčiams priskirtina išieškotina 17 678,64 Eur suma. VMI sprendime nurodė, kad, priimdama Sprendimą, vadovaujasi Sutartimi, tačiau nenurodė konkrečių šio teisės akto nuostatų. Iš esmės VMI sprendimas nebuvo pagrįstas nei teisės aktais, nei faktiniais duomenimis ir tai yra pagrindas konstatuoti jo neatitikimą VAI 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. Šie Sprendimo trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui, kaip šio individualaus administracinio akto adresatui, suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

14. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. VMI nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, motyvuotai ir argumentuotai pažymėjo, jog skundžiamas administracinis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pareiškėjas, gavęs pranešimus iš VMI dėl mokestinės prievolės išieškojimo (pagal Tarnybos pranešimą), galėjo ir turėjo suprasti jam reiškiamos mokestinės prievolės pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjui buvo teikiama visa reikalinga informacija. Pareiškėjas suprato savo teises ir jam nustatytas pareigas (mokestines prievoles) bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai siekė jas apginti (pareiškėjas pats su pretenzija kreipėsi į Norvegijos Karalystės kompetentingą instituciją).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 17 678,64 Eur sumą pagal iš Tarnybos 2016 m. gegužės 25 d. gautą prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas, dėl to neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, t. y. jame akcentuojamus aspektus.

19. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010).

20. Vis dėlto tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto mokesčių administratoriaus sprendimas turėtų būti naikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).

21. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad pareiškėjas dar VMI 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-17814 buvo informuotas, jog, vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu, 2016 m. gegužės 25 d. gautas Tarnybos prašymas išieškoti 17 678,64 Eur nesumokėto mokesčio ir delspinigių skolą už 2014 ir 2015 m., šis raštas kartu su minėto Tarnybos prašymo vertimu į lietuvių kalbą buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu laišku. Nors minėtame VMI rašte buvo nurodytas neteisingas skolininko vardas, t. y. ne pareiškėjo, o kito asmens, bet pareiškėjas į šį raštą operatyviai sureagavo pateikdamas 2016 m. birželio 23 d. prašymą sustabdyti skolos išieškojimą, grindžiant tuo, kad jis yra pateikęs Norvegijos Karalystės kompetentingai institucijai apeliaciją (prašymą) dėl jo mokestinės nepriemokos už 2014–2015 m. perskaičiavimo.

Tad yra akivaizdu, kad pareiškėjas jau iš VMI 2016 m. birželio 8 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-17814 suprato, kokią konkrečią mokestinę nepriemoką Tarnyba iš jo siekia išieškoti, ir tuo pagrindu pats pareiškėjas ėmėsi atitinkamų teisinių veiksmų, kreipdamasis į atitinkamą Norvegijos Karalystės instituciją. Įvertinus tai, teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamas Sprendimas (jame nurodyta informacija apie 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautus Tarnybos prašymus išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo ir tęsti šios nepriemokos išieškojimą, Sutartis) nagrinėjamu atveju buvo pakankamai pagrįstas, t. y. pareiškėjas neabejotinai suprato, kokią mokestinę nepriemoką nuspręstą iš jo išieškoti, ir kad tai vykdoma Sutarties 28 straipsnio pagrindu, nes ši konkreti teisės norma, kaip minėta, buvo nurodyta VMI 2016 m. birželio 8 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-17814 pareiškėjui.

Prie Sprendimo buvo pridėta ir prievolių ataskaita, kurioje detalizuotos išieškotinos sumos iš pareiškėjo. Ginčijamas Sprendimas buvo išsiųstas kartu su VMI 2019 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4) RNA-26521, kuriame be to, kas nurodyta ginčijamame Sprendime, pažymėta, kad pareiškėjas, norėdamas išsiaiškinti visus neišspręstus klausimus, susijusius su mokesčių apskaičiavimu, ir skolos pagrindus, turi teisę kreiptis į Central Tax Office – Foreign Tax Affairs (nurodyti šios institucijos pašto ir elektorinio pašo adresai, telefonas).

Su minėtu VMI raštu ir ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo išsiųstas ir Tarnybos prašymas išieškoti mokesčius iš jo.

22. Taigi spręstina, kad pareiškėjas galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VMI Sprendimas. Akivaizdu, kad pareiškėjas suprato atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikavo nagrinėjamu atveju savo turimas teises ir pareigas. Tuo pagrindu pareiškėjas nustatyta tvarka galėjo efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Todėl ginčijamo VMI Sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindo.

23. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, vadovaujantis Sutarties 28 straipsnio nuostatų analize, būtent Norvegijos Karalystės prašymas išieškoti konkrečias mokesčių sumas, yra pakankamas pagrindas VMI pradėti prašomų nepriemokų išieškojimą. Pats pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad Tarnybos prašymas išieškoti iš jo mokestines nepriemokas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, VMI Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė iš pareiškėjo išieškoti mokestinę nepriemoką, gavusi atitinkamus Tarnybos prašymus.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo panaikinti VMI Sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Todėl pirmosios instancijos teismo spendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinant pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra jam pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius