2016-05-31 Nr. AB-11689-3-63-3-00847-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-166-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00847-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 35.3; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pramogų bankas“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Pramogų bankas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, patikslintu skundu prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2014 m. birželio 27 d. protokolinį sprendimą, kuriuo nepritarta sprendimo atleisti pareiškėją UAB „Pramogų bankas“ nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už 2012 ir 2013 metus projektui bei įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – priimti sprendimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos taikymo už 2012 ir 2013 metus.

Nurodė, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pastatą nuomoja UAB „Nesė“, pastatas įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 2013 m. kovo 20 d. padavė prašymą taikyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą, vadovaudamasis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T2-200 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų Klaipėdos miesto istorinėse dalyse teikimo“ (2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. T2-235 redakcija), kuriuo patvirtintas Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo asmenims, vykdantiems Klaipėdos miesto istorinėse dalyse kompleksinį fasadų ar stogų tvarkymą arba įrengusiems mažosios architektūros ar puošybos elementus tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2013 m. balandžio 22 d. rašte pateikta informacija, kad Komisija nekilnojamojo turto mokesčio lengvatoms Klaipėdos miesto senamiesčio teritorijoje nustatyti 2013 m. balandžio 17 d. posėdyje nusprendė, jog UAB „Pramogų bankas“ veikla neatitinka Aprašo 10 punkto reikalavimų, nes vykdo azartinių lošimų ir lažybų organizavimo veiklą, todėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvata netaikytina. Teigė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1317/2014 Klaipėdos miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota jos prašymą dėl lengvatos suteikimo nagrinėti iš naujo.

Paaiškino, jog Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2014 m. birželio 27 d. posėdyje nepritarė sprendimo atleisti UAB „Pramogų bankas“ nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už 2012 ir 2013 metus projektui, o konkretaus sprendimo nepriėmė. Pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą priimti sprendimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos taikymo už 2012 ir 2013 metus. Argumentavo, jog lengvatai gauti pateikė visus reikalingus dokumentus ir nevykdo Aprašo 10 punkte nurodytos veiklos.

Nurodė, jog įmonė vykdo nekilnojamojo turto nuomos veiklą, o azartinių lošimą veiklą vykdo patalpų nuomininkė UAB „Nesė“. Teigė, jog pareiškėjas yra pastato savininkas ir mokesčio mokėtojas, todėl jo teisė gauti lengvatą negali būti apriboti dėl pastato nuomininko vykdomos veiklos. Pažymėjo, jog Taryba nevykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties ir nepriima sprendimo dėl 2013 m. kovo 20 d. prašymo.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsikirtimą grindė argumentais, jog pareiškėjas neprašė panaikinti Tarybos 2014 m. birželio 27 d. protokolinio sprendimo, todėl įpareigojimas atlikti veiksmus iš esmės reikštų tokio paties sprendimo priėmimą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą išnagrinėti UAB „Pramogų bankas“ 2013 m. kovo 20 d. prašymą suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą už 2012 ir 2013 metus ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkto reikalavimus pirmame posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje, nutraukė bylos dalį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 27 d. protokolinio sprendimo panaikinimo.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti. Savivaldybės tarybos teisė ir išimtinė kompetencija įtvirtinta ir Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte. Kriterijų, kuriais vadovaujantis tai būtų galima padaryti, nei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme, nei vietos savivaldos įstatyme nenurodyta ir juos nustato pačios savivaldybių tarybos. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T2-200 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų Klaipėdos miesto istorinėse dalyse teikimo“ (2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. T2-235 ir 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T2-366 pakeitimų redakcijos) patvirtintas Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo asmenims, vykdantiems Klaipėdos miesto istorinėje dalyje kompleksinį fasadų ar stogų tvarkymą arba įrengusiems mažosios architektūros ar puošybos elementus, tvarkos aprašas.

Pagal Aprašo 4.1 punktą taikomos nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos dydis – 100 procentų atliktų kompleksinio pastato fasado ar stogo tvarkymo darbų sumos be PVM, bet ne daugiau kaip už dvejus metus deklaruotos ar deklaruotinos nekilnojamojo turto mokesčio sumos už nekilnojamąjį turtą, kuriam atlikti kompleksinio pastato fasado ar stogo tvarkymo darbai ir kuris yra Klaipėdos miesto istorinėje dalyje, kurios unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16075, neviršijant nustatytos nereikšmingos pagalbos ribos.

Iš pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai pateikto prašymo taikyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą teismas nustatė, jog pareiškėjas prašė taikyti 100 procentų pastato, esančio (duomenys neskelbtini), fasado tvarkymo darbų sumos, t. y. 33 571 Lt (be PVM) nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 224 sudarytos Komisijos nekilnojamojo turto mokesčio lengvatoms Klaipėdos miesto senamiesčio teritorijoje nustatyti 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu konstatuota, jog pareiškėjo veikla neatitinka Aprašo 10 punkto reikalavimų, nes jis vykdo azartinių lošimų ir lažybų organizavimo veiklą, todėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvata pareiškėjui nebus taikoma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1317/2014 konstatavo, jog pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto mokestį turi mokėti nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, todėl ir lengvata turi būti taikoma tam asmeniui, kuris moka nekilnojamojo turto mokestį. Nagrinėjamu atveju ginčo nekilnojamojo turto savininkas ir nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojas yra UAB „Pramogų bankas“, todėl jis turėjo teisę paduoti prašymą dėl lengvatos taikymo ir ši jo teisė negali būti paneigta Aprašo 10 punkto pagrindu, nes UAB „Pramogų bankas“ nėra asmuo, vykdantis licencijuotą veiklą, nurodytą šiame punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymą dėl lengvatos suteikimo.

Iš bylos duomenų teismas taip pat nustatė, jog, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 224 sudarytos Komisijos nekilnojamojo turto mokesčio lengvatoms Klaipėdos miesto senamiesčio teritorijoje nustatyti 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. ADM1-129 konstatuota, jog pareiškėjas atitinka Aprašo reikalavimus lengvatai gauti ir parengtas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas atleisti pareiškėją, atlikusį kompleksinį pastato fasado tvarkymą Klaipėdos miesto istorinėje dalyje, nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už 2012–2013 metus. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2014 m. birželio 27 d. posėdyje sprendimo projektui nepritarė. Pareiškėjas ginčija šį protokolinį Tarybos sprendimą.

Teismas nurodė, kad, vertinant, ar tam tikras aktas, kaip galimas ginčo objektas administraciniame teisme, atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, būtina nustatyti, ar jis atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Vadovaujantis ABTĮ 2 straipsnio 14 dalimi, individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Teismas darė išvadą, kad pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas ir institucijos valia konkretaus subjekto atžvilgiu, nulemiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas).

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčijamas aktas yra sudėtinė dalis procedūros, priimant savivaldybės tarybos sprendimą. Tokią išvadą, teismo įsitikinimu, pagrindžia savivaldos veiklos teisinis reguliavimas, t. y. Vietos savivaldos įstatymas ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. T2-62 redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. gruodžio 20 d, sprendimo Nr. T2-318), galiojusi ginčo teisinių santykių metu, toliau – ir Reglamentas). Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos posėdyje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, tarybos narių frakcijos ir grupės, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių reglamento nustatyta tvarka yra pateikti sprendimų projektai. To paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog savivaldybės tarybos komitetai sudaromi savivaldybės tarybai teikiamiems klausimams preliminariai nagrinėti ir išvadoms bei pasiūlymams teikti, kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi savivaldybės tarybos, mero sprendimai. Vietos savivaldos įstatymo nuostatos iš esmės atkartotos ir sprendimų priėmimo tvarka detalizuota Reglamento 17–21 punktuose.

Reglamento 22 punkte išdėstytos pagrindinės Tarybos sprendimo priėmimo taisyklės ir nuostatos. Po sprendimo projekto svarstymo Taryba gali priimti vieną iš sprendimų, išvardintų Reglamento 22.1 punkte: pritarti sprendimo projektui ar vienam iš alternatyvių projektų ir pradėti sprendimo priėmimo procedūrą tame pačiame posėdyje arba paskirti kitą sprendimo priėmimo datą (22.1.1 punktas); paskelbti sprendimo projektą viešajam svarstymui (22.1.2 punktas); grąžinti projektą teikėjui arba pagrindiniam komitetui iš esmės tobulinti (22.1.3 punktas); padaryti svarstymo pertrauką (22.1.4 punktas); atmesti projektą arba pavesti parengti naują (22.1.5 punktas).

Iš šių nuostatų teismas sprendė, jog prieš savivaldybės tarybai priimant sprendimą turi būti parengtas atitinkamas sprendimo projektas dėl kurio gali būti tiek pritarta, tiek nepritarta, tačiau toks dokumentas (pritarimas ar nepritarimas) nesukelia konkrečių teisinių pasekmių, kol nėra priimamas svarstytinu klausimu baigiamasis savivaldybės tarybos sprendimas.

Byloje pateiktas tik Tarybos 2014 m. birželio 27 d. posėdžio balsavimo rezultatų išrašas. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. liepos 2 d. raštu Nr. (4.19)-R2-2222 pareiškėjas taip pat informuotas, jog Taryba 2014 m. birželio 27 d. posėdyje nepritarė sprendimo projektui dėl lengvatos suteikimo. Iš byloje esančių duomenų ir atsakovo atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu teismas sprendė, jog sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Reglamento reikalavimus, priimtas nebuvo. Teismo vertinimu, Tarybos protokoliniai sprendimai nesukelia teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-846/2014).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčas dėl šio protokolinio sprendimo yra teisiškai beprasmis, neatitinkantis teismui priskirtos funkcijos iš esmės išspręsti konfliktus. Todėl teismas sprendė, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl šią dalį dėl atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 27 d. protokolinio sprendimo panaikinimo bylą nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Konstatavęs, jog dėl pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymo suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą nebuvo priimtas sprendimas, teismas įpareigojo atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą išnagrinėti 2013 m. kovo 20 d. pareiškėjo UAB „Pramogų bankas“ prašymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkto reikalavimus.

III. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovo įsitikinimu, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 27 d. posėdyje priimtas sprendimas nepritarti sprendimo dėl Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo UAB „Pramogų bankas“ dėl atlikto pastato fasado kompleksinio sutvarkymo Klaipėdos miesto istorinėje dalyje projektui yra teisines pasekmes sukeliantis veiksmas. Atsakovo teisė pritarti ar nepritarti pateiktiems tarybos sprendimams yra garantuojama įstatymo ir sudaro savivaldos savarankiškumo, demokratiškumo ir veiklos laisvės pagrindą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnis, Vietos savivaldos 4 straipsnio 2 punktas, 11 straipsnio 1 ir 3 dalys, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 9 dalis). Todėl nepritarimas sprendimo projekto teikėjo pateiktam sprendimo projektui balsuojant įstatymo ir reglamento nustatyta tvarka yra leistinas teisėtas tarybos administracinis aktas – atsisakymas atlikti veiksmą, – o ne vilkinimas atlikti veiksmą. Tarybos laisvas apsisprendimas balsuojant dėl svarstytino klausimo negali būti varžomas vienos ar kitos formos sprendimo projekto pateikimu. Tarybos sprendimo projekto pateikimui tarybai kaip savarankiškam teisiniam veiksmui keliami tam tikri reikalavimai: teisėtumo, teisingumo, atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, pagal kurią kuris nors iš teikėjų (neaišku kuris) turėtų pateikti a priori neteisėtą sprendimo projektą (tai, kad sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo nekilnojamojo turto mokesčio neteisėtas konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-1317/2014), prieštarautų Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, tarybos veiklos Reglamento 17 punktui.

Atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudarė bylos nagrinėjimo dalyką, tačiau pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nepagrįstai bylą nutraukė konstatuodamas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 27 d. sprendimas, kuriuo nepritarta sprendimo dėl Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos suteikimo UAB „Pramogų bankas“ dėl atlikto pastato fasado kompleksinio sutvarkymo Klaipėdos miesto istorinėje dalyje projektui, nesukelia teisinių pasekmių. Šiai teismo nuostatai atsakovas nepritaria, nes tiek pritarimas sprendimo projektui, tiek nepritarimas jam sukelia teisines pasekmes, kadangi nepritarimas reiškia prašymo dėl mokesčio lengvatos taikymo atmetimą, kas neabejotinai prašymą pateikusiam subjektui sukelia teisines pasekmes – jam mokesčio lengvata netaikoma.

Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį, savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti. Ši įstatymo nuostata nėra imperatyvi. Sprendimas atmesti prašymą suteikti mokesčių lengvatą laikytinas individualiu teisės aktu prašymą pateikusiam subjektui, netgi jeigu jis įrašytas į posėdžio protokolą bei užfiksuotas vaizdo įraše ir paskelbtas viešai. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo savivaldybės tarybos balsavimu priimto sprendimo atmesti sprendimo projektą turinio viršenybės prieš formą principu, visiškai nenagrinėjo ir nevertino savivaldybės tarybos narių motyvų atmesti projektą.

Pareiškėjas UAB „Pramogų bankas“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad Tarybos protokolinis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir negali būti vertinamas kaip pareiškėjo prašymo išsprendimas įstatymų nustatyta tvarka. Pažymi, kad Reglamentas nenumato tokios rūšies sprendimo – „Nepritarti“, – koks yra priimtas nagrinėjamu atveju.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismu nagrinėti iš naujo.

Sutinka su atsakovo nuomone, kad Tarybos posėdžio metu priimtas protokolinis sprendimas yra teisines pasekmes sukeliantis veiksmas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl įpareigojimo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą išnagrinėti UAB „Pramogų bankas“ 2013 m. kovo 20 d. prašymą, suteikti pastarajai nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą už 2012 ir 2013 metus bei priimti šiuo klausimu sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dar 2013 m. kovo 20 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašydamas suteikti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą už 2012 ir 2013 metus. Dėl šio prašymo kilo teisminis ginčas, kuris buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1317/2014. Šia teismo nutartimi atsakovas buvo įpareigotas pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymą „Gauti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“ išnagrinėti iš naujo.

Pakartotinai svarstant pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymą, buvo parengtas sprendimo, suteikti pareiškėjui nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą už 2012 ir 2013 metus, projektas, tačiau šiam projektui 2014 m. birželio 27 d. protokoliniu sprendimu, buvo nepritarta.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks atsakovo elgesys atitinka neveikimo, t. y., vilkinimo priimti sprendimą kriterijus, todėl atsakovas buvo įpareigotas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymą.

Atsakovas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, jo nuomone 2014 m. birželio 27 d. protokolinis sprendimas, kuriuo nepritarta sprendimo atleisti pareiškėją UAB „Pramogų bankas“ nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo už 2012 ir 2013 metus projektui, yra tas viešojo administravimo subjekto veiksmas, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo minėtą prašymą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ginčą išnagrinėti visa apimtimi, o ne įpareigoti atsakovą šį klausimą nagrinėti iš naujo.

Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T2-200 patvirtinto Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo asmenims, vykdantiems Klaipėdos miesto istorinėse dalyse kompleksinį fasadų ar stogų tvarkymą arba įrengusiems mažosios architektūros ar puošybos elementus, tvarkos aprašo 16-18 punktų nuostatas (redakcija galiojusi 2013 m. balandžio mėn.) sprendimus dėl aptariamų lengvatų suteikimo ar nesuteikimo gali priimti du viešojo administravimo subjektai: savivaldybės administracijos direktorius tais atvejais, kai yra netenkinamas prašymas dėl lengvatos suteikimo ir savivaldybės taryba, administracijos direktoriaus teikimu, tais atvejais, kai yra tenkinamas prašymas dėl lengvatos suteikimo.

Byloje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybai 2014 m. birželio 6 d. teikė sprendimo, atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio, projektą, kuris buvo įtrauktas į savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 27 d. ir 30 d. posėdžio darbotvarkę.

Šios aplinkybės patvirtina, kad būtent savivaldybės taryba, byloje aptariamu klausimu turėjo priimti sprendimą. Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo tvarką, sąlygas, sprendimų rūšis ir pan., reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 ir 9 dalių (redakcijas galiojusias 2014 m. birželio 27 d. protokolinio sprendimo priėmimo metu) nuostatas savivaldybės tarybos sprendimai dėl svarstyti parengtų ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotų klausimų, priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Šis reglamentavimas reiškia, kad savivaldybės taryba, priimdama sprendimus dėl svarstyti parengtų ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotų klausimų, turi pasisakyti dėl šių klausimų esmės, t. y., turi nuspręsti ar svarstomą klausimą ji tenkina, atmeta tai daro tik iš dalies ir pan..

Tačiau iš Vietos savivaldos įstatymo matyti, kad šioje teisės normoje nėra numatyta kitokios sprendimų dėl klausimų, kurie yra parengti svarstyti ir reglamento nustatyta tvarka įregistruoti, priėmimo tvarkos, kaip tik aptarta, taip pat nėra numatyta galimybė priimti ir kitokios rūšies sprendimus, pvz. protokolinius sprendimus, kuriais būtų nepritarta sprendimo projektui ir pan..

Šiuo atveju pažymėtina, kad viešojoje teisėje galioja gero administravimo (tinkamo valdymo) principas, kurio vienas iš aspektų pasireiškia tuo, kad viešojo administravimo subjektui yra leidžiama tiek, kiek nustato jo veiklą reglamentuojantis įstatymas. Reikalavimas laikytis šios nuostatos yra imperatyvus, o jo nesilaikymas viešojo administravimo subjekto veiklą daro neteisėtą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje nagrinėjamu atveju, atsakovas nepriėmė tokio sprendimo, kokį priimti jam suteikia teisę jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Savo ruožtu nesant teisėto bei tinkamo sprendimo svarstomu klausimu, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas tinkamai įvykdė jam duotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymą „Gauti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“.

Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai įpareigodamas atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymą „Gauti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą“ priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė