Legislator Case Law & Legislation
5c14eb09-4164-4e0f-b32c-cbd25c7618ee AI generated

5c14eb09-4164-4e0f-b32c-cbd25c7618ee · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 5c14eb09-4164-4e0f-b32c-cbd25c7618ee
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2831-614/2016 pagal ieÅ¡kovės J. P. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas Snoras dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.             Teisėjų kolegija             n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovė J.

Legislator headnote

AI generated

5c14eb09-4164-4e0f-b32c-cbd25c7618ee · Lietuvos apeliacinis teismas: Teismas nepagrįstai nukrypo nuo tokios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos. Skundžiamas teismo sprendimas prieÅ¡tarauja Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimams, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebÅ«tų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva)) sistema.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ (b. l. 172–175) atsakovė BAB bankas Snoras praÅ¡o skundÄ atmesti.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr. 2A-330-178/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02846-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.9(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. birželio 7 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Kazio KailiÅ«no, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės J.

P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2831-614/2016 pagal ieÅ¡kovės J. P. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas Snoras dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.             Teisėjų kolegija             n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovė J.

P. kreipėsi į teismÄ ieÅ¡kiniu, kuriame prašė pripažinti niekine ir negaliojančia jos su atsakove BAB banku Snoras 2011 m. spalio 8 d. sudarytÄ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111008V990001 CK 1.90 straipsnio pagrindu; pripažinus sutartį niekine ir negaliojančia, taikyti restitucijÄ - ieÅ¡kovės už obligacijas sumokėtas lėšas 16 997,40 Lt grÄ Å¾inti į terminuoto indėlio sutarčių pagrindu atidarytÄ sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti, kad į minėtÄ sÄ skaitÄ grÄ Å¾intos lėšos yra indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo draudimo objektas ir joms taikytina draudimo apsauga (b. l. 1–6).Nurodė, kad ieÅ¡kovė nuo 2004 m. su atsakove periodiÅ¡kai sudarydavo ar pratęsdavo terminuoto indėlio sutartis.

Pasibaigus terminui, ieÅ¡kovė 2011 m. spalio 8 d. atvyko į bankÄ pratęsti terminuoto indėlio sutarčių. Tačiau atsakovės darbuotoja nurodė, kad daug naudingiau bÅ«tų įsigyti banko obligacijų, kurių metinių palÅ«kanų procentas yra daug didesnis. Darbuotoja patikino, kad obligacijos lygiai taip pat kaip ir indėliai apdraustos indėlių ir investicijų privalomuoju draudimu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grÄ Å¾inimÄ , banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Atsakovė veikė nesÄ Å¾iningai – neatskleidė tikrosios finansinio produkto draudimo apimties ir taip pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRÄ®) 22 straipsnio 3–5, 7 dalių reikalavimus, CK 6.719 straipsnį, kurie įpareigoja aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti klientams visÄ reikalingÄ informacijÄ , įspėti apie rizikÄ , kuri bÅ«dinga investicijoms į tam tikras finansines priemones, iÅ¡siaiÅ¡kinti kliento žinias ir patirtį jo investavimo srityje, jo finansinę padėti ir tikslus.

IeÅ¡kovė nebuvo supažindinta su banko obligacijų emisijų Baziniu prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis. Be to, banko darbuotojas nurodė ieÅ¡kovei, kad nebÅ«tina pildyti kliento aptarnavimo sutarties priedo Nr. 1-F „Duomenys apie klientÄ (fizinį asmenį)“. Dėl banko suteiktos klaidinančios informacijos ieÅ¡kovė manė, kad obligacijos kaip ir terminuoti indėliai yra apdraustos, todėl sandorį sudarė klysdama. Be to, ginčijama sutartis turėtų bÅ«ti vertinama kaip sudaryta apgaulės bÅ«du (CK 1.91 str.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu (b. l. 149–155) ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nurodė, kad duomenyse apie klientÄ (fizinį asmenį) ieÅ¡kovė savo paraÅ¡u patvirtino, kad atsisako pateikti informacijÄ , kuri leistų bankui įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siÅ«lomų teikti investicinių paslaugų tinkamumÄ ieÅ¡kovei. IeÅ¡kovė buvo ilgametė atsakovės klientė, sudariusi 28 terminuotojo indėlio sutartis.

IeÅ¡kovė turi aukÅ¡tÄ jį buhalterinį iÅ¡silavinimÄ , yra sudariusi tiek indėlių, tiek lizingo, tiek nekilnojamojo turto sandorių, vadovauja kelioms įmonėms. Å ios aplinkybės leidžia ieÅ¡kovę vertinti kaip vidutinį vartotojÄ , suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Atsakovė pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti ieÅ¡kovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau ieÅ¡kovės apsisprendimÄ sudaryti ginčijamÄ sutartį lėmė ne obligacijų draustumas, o už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos.

IeÅ¡kovė dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiÅ¡kėjus faktams apie atsakovės nemokumÄ ir veiklos sustabdymÄ , o tik atsakovės bankroto proceso metu. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė skatino savo darbuotojus aiÅ¡kinti klientams, kad jos platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu (CK 1.91 str.). IeÅ¡kovė pripažino, kad pasiraÅ¡ydama sutartį ir vėliau iki banko bankroto sutarties neskaitė. IeÅ¡kovė pateikia iÅ¡traukas iÅ¡ 1994 m. gegužės 30 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) bei kitaip interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 tekstÄ , tačiau nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nėra pagrindo nukrypti.             Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovė J. P. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 162–168) praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimÄ bei priimti naujÄ sprendimÄ â€“ tenkinti ieÅ¡kinį; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:IeÅ¡kovės nurodoma aplinkybė, kad bÅ«tent atsakovės darbuotoja patvirtino ieÅ¡kovei apie tai, jog obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, nėra Å¡ioje civilinėje byloje nuginčyta (atsakovė Å¡ios aplinkybės net neginčijo). Automobilio lizingo ar nekilnojamojo turto sandoriai neturi jokio ryÅ¡io su investicijomis bei jų draudimu, todėl Å¡ios aplinkybės nesusijusios su nagrinėjamu ginču. Teismas pripažino, kad atsakovė netinkamai informavo ieÅ¡kovę apie įsigyjamÄ investavimo priemonę, tačiau nepagrįstai sprendė, kad dėl to atsakovei neturėtų kilti jokių neigiamų padarinių.

Nėra svarbu, ar atsakingi banko asmenys skatino klientų aptarnavimo skyriaus darbuotojus skleisti tam tikrÄ informacijÄ ar ne, nes atsakovė atsako už savo darbuotojų veiksmus. IeÅ¡kovei apsisprendžiant sudaryti ginčijamÄ sandorį lemiamÄ reikÅ¡mę turėjo ne palÅ«kanų dydis, o obligacijų draustumas. Ne vienoje byloje buvo nustatyta, kad indėlių sertifikatų sutartys atsakovės buvo sudaromos iÅ¡ esmės klientams klystant dėl tokios priemonės pobÅ«džio, turinio ir rizikos laipsnio, todėl tokios sutartys pripažintos negaliojančiomis.

Teismas nepagrįstai nukrypo nuo tokios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos. Skundžiamas teismo sprendimas prieÅ¡tarauja Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimams, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebÅ«tų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva)) sistema.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ (b. l. 172–175) atsakovė BAB bankas Snoras praÅ¡o skundÄ atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais:PrieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovė, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti ir į sandorio Å¡alies amžių, iÅ¡silavinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes. Teismo iÅ¡vados visiÅ¡kai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ savo faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis panaÅ¡iose bylose. IeÅ¡kovė nepagrįstai teigia, kad teismas pripažino, jog atsakovė nepateikė ieÅ¡kovei esminės informacijos apie obligacijas, nes teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad esminė informacija dėl ieÅ¡kovės įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta.

IeÅ¡kovė ginčijamos sutarties neskaitė, vadinasi, jai buvo nesvarbi obligacijų draudžiamumo sÄ lyga. Nors Lietuvoje egzistuoja abi – indėlių ir investicijų draudimo sistemos, tačiau vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, nėra pagrindo teigti, kad emitento (banko) bankroto rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ (b. l. 177–182) trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ praÅ¡o skundÄ atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais:IeÅ¡kovė pasiraÅ¡ytinai patvirtino gavusi apibendrintÄ finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ , kuriame nurodyta, kad obligacijos turi jas iÅ¡leidusio emitento nemokumo rizikÄ , dėl ko obligacijos gali bÅ«ti neiÅ¡perkamos. Taigi bankas tinkamai vykdė savo pareigÄ ieÅ¡kovei suteikti informacijÄ . Be to, tokiÄ informacijÄ ieÅ¡kovė galėjo gauti bet kuriame banko klientų aptarnavimo skyriuje ir banko interneto puslapyje.

Ieškovė buvo sudariusi su atsakove ir terminuotųjų indėlių sutarčių, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė buvo paskirsčiusi galimas rizikas. Obligacija kaip vertybinis popierius yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Nuostata, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis (aiškiai) įtvirtinta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme. Ieškovės niekas nevertė ir neskubino pasirašinėti ginčijamo sandorio.

Ginčo obligacijų sutartis savo turiniu ir forma yra visiškai skirtinga nuo indėlių sutarčių. Teiginys, kad banko darbuotojas ieškovei patvirtino, kad obligacijos apdraustos lygiai taip pat kaip ir terminuoti indėliai, prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Ieškovei kaip apdairiai, protingai ir rūpestingai asmenybei turėjo kilti klausimų, kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos.Lietuvos Aukščiausiais Teismas analogiškoje situacijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacinis skundas atmestinas.Byloje apeliantė (ieÅ¡kovė) J.

P. prašė pripažinti negaliojančia obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį kaip sudarytÄ dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ir dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Pirmosios instancijos teismui atmetus ieÅ¡kinį, apeliantė tokį procesinį sprendimÄ ginčija keldama netinkamai iÅ¡aiÅ¡kintos investuotojų draudimo apsaugos apimties, nukrypimo nuo teismų praktikos ir netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, dėl kurių teisėjų kolegija ir pasisako.Dėl draudimo apsaugos obligacijoms (ne)taikymo nagrinėjamoje situacijojeLietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudiciniame sprendime pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus, yra pasisakęs, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvÄ mokama tada, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti investuotojams lėšų arba negali grÄ Å¾inti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d.), o vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grÄ Å¾inti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grÄ Å¾inti finansines priemones; obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau Å¡iuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sÄ lygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas.

Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas Snoras) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligacijÄ , prisiima ir obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ ; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).Apeliantė iÅ¡ esmės pagrįstai nurodo, kad vadovaujantis ESTT iÅ¡aiÅ¡kinimais, negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebÅ«tų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos ar Investuotojų direktyvos) sistema, tačiau Å¡iuo atveju ir nėra pagrindo vertinti, kad nagrinėjamoje situacijoje bÅ«tų paneigtas investicijų draudimo apsaugos mechanizmo taikymas.

Apeliantė neatsižvelgia į kontekstÄ , kuriame Å¡ie ESTT iÅ¡aiÅ¡kinimai buvo pateikti. ESTT yra nurodęs ir tai, kad tam, kad bÅ«tų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, investuotojų reikalavimai turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sÄ lygas (ESTT prejudicinio sprendimo Nr. C-671/13 49 p.). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai netaikoma Indėlių direktyvoje nustatyta apsauga, nereiÅ¡kia, kad automatiÅ¡kai yra taikoma nustatytoji Investuotojų direktyvoje.

Tam, kad bÅ«tų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi bÅ«ti tenkinamos visos Å¡ios direktyvos taikymo sÄ lygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali bÅ«ti taikoma kompensavimo sistema, turi bÅ«ti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Ä®vertinus paminėtus ESTT ir kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, darytina iÅ¡vada, kad nagrinėjamoje situacijoje investuotojų draudimo apsaugos obligacijoms mechanizmo taikymui nėra sÄ lygų, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas.

Apeliantei draudimo apsauga netaikytina dėl to, kad nagrinėjamu atveju jos praradimus nulėmė įvykis, nepatenkantis į draudimo apsaugÄ , t. y. obligacijų emitento nemokumas, kurio rizikÄ ji buvo pati prisiėmusi.Dėl apeliantės valios ir pagrindų sandorio negaliojimui (ne)buvimoSuklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikÅ¡mės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sÄ lygų arba dėl kitos sandorio Å¡alies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrÄ jÄ reikalų padėtį, panaÅ¡ioje situacijoje sandorio nebÅ«tų sudaręs arba bÅ«tų jį sudaręs iÅ¡ esmės kitokiomis sÄ lygomis (CK 1.90 str. 4 d.).

Suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių rizikÄ buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, bÅ«tent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio Å¡alies laisvos valios iÅ¡raiÅ¡kos rezultatas, o kitos sandorio Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebÅ«tų buvusios, apgautoji sandorio Å¡alis sandorio arba apskritai nebÅ«tų sudariusi, arba bÅ«tų sudariusi jį visiÅ¡kai kitokiomis sÄ lygomis.

Dėl to bÅ«tina analizuoti apgautosios sandorio Å¡alies valios formavimosi procesÄ , jos tikruosius ketinimus, aiÅ¡kintis, ar ji suvokė tikrÄ jÄ sandorio, atskirų jo sÄ lygų esmę, ar ji sprendimÄ dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sÄ lygų priėmė savarankiÅ¡kai, ar veikiama kitų, paÅ¡alinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies amžių, iÅ¡silavinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimÄ investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikÅ¡mę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytÄ teismo praktikÄ ).

Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad jos patirtis santykiuose su kredito įstaigomis neturi ryÅ¡io su nagrinėjamu ginču, nes tai, vadovaujantis paminėtais kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, yra viena iÅ¡ apeliantę charakterizuojančių aplinkybių, į kurias atsižvelgtina, sprendžiant dėl suklydimo buvimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantė iki ginčijamo sandorio sudarymo turėjo bendravimo su banku patirties – buvo sudariusi 28 terminuotojų indėlių sutartis, taip pat, kaip nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, automobilio lizingo bei kredito nekilnojamajam turtui įsigyti sutartis, pagrįstai leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliantei buvo / turėjo bÅ«ti žinoma apie banko siÅ«lomus finansinius produktus ar teikiamas paslaugas.

Jos įgytas aukÅ¡tasis iÅ¡silavinimas buhalterijos srityje, vadovavimo kelioms įmonėms faktas taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip aplinkybės, leidžiančios spręsti, kad apeliantė turėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties, kad suprastų sudaromo sandorio esmę. Papildomai pažymėtina, kad nors apeliantė, sudarant ginčijamÄ sutartį su atsakove, atsisakė suteikti informacijÄ apie savo investavimo patirtį ir poreikius (b. l. 17), tačiau byloje nustatyta, kad ji turėjo investavimo į vertybinius popierius (akcijas) patirties.

Byloje esantis VĮ Registrų centro išrašas bei Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2011 m. spalio 8 d.) apeliantė vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo įsigijusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidatore (b. l. 57; CPK 179 str. 3 d.). Apeliantė pirmosios instancijos teisme ir pati pripažino, jog suprato, kad terminuotasis indėlis ir obligacija nėra tapatūs produktai, tačiau tvirtina, kad vis tiek buvo įsitikinusi vienodu šių produktų rizikingumu.

Tačiau tokie apeliantės argumentai teisėjų kolegijos neįtikina. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Apeliantė nenurodė jokių įtikinamų paaiÅ¡kinimų, kas objektyviai galėjo lemti tokį jos klaidingÄ su obligacijomis sietinos rizikos suvokimÄ , kuomet visos aplinkybės sudarė pagrindÄ kitokioms iÅ¡vadoms – už obligacijas buvo siÅ«lomos ženkliai didesnės palÅ«kanos nei už terminuotuosius indėlius, obligacijų įsigijimo sutartį, prieÅ¡ingai nei terminuotųjų indėlių sutartis, lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyje apeliantė aiÅ¡kiai ir ne vienÄ kartÄ didžiosiomis raidėmis buvo įvardyta kaip investuotoja.

Net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, Lietuvos Aukščiausias Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, bÅ«damas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sÄ lygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y.

Å¡alies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiÅ¡kia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiÅ¡kumui, kiekvienas asmuo privalo pats rÅ«pintis savo teisėmis ir pareigomis. PrieÅ¡ atlikdamas bet kokį veiksmÄ , asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu Å¡alims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieÅ¡ sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras.

Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė pripažino, kad pasiraÅ¡ydama ginčijamÄ sutartį ir vėliau iki banko bankroto sutarties neskaitė, ginčijamos sutarties sudarymo metu patikrinusi tik tai, ar joje teisingai nurodyti jos asmens duomenys, rekvizitai, sumos.

Todėl tokioje situacijoje, kai, kaip teigia apeliantė, obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį ji sudarė pirmÄ kartÄ , be to, buvo iÅ¡kilę abejonių dėl to, kiek saugu tokiu bÅ«du investuoti lėšas, sutarties sudarymas jos neperskaičius, nepasidomėjus, kokias teises ir pareigas ji sukels, laikytinas itin neatsargiu ir nerÅ«pestingu pačios apeliantės elgesiu. Vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantei nepanaikina bendrųjų jos pareigų atidžiai skaityti pasiraÅ¡omas sutartis, domėtis savo teisėmis, esant reikalui, pasikonsultuoti su teisininkais.

Nors ir sutiktina su apeliante, kad ginčijamÄ sutartį sudarant mažoje kioskelio erdvėje, eilėje laukiant kitiems žmonėms, galimybės perskaityti visus pasiraÅ¡omus dokumentus galėjo bÅ«ti ribotos, tačiau tai netrukdė apeliantei, kaip to reikalautų rÅ«pestingo asmens elgesio standartas, neskubėti pasiraÅ¡yti ginčijamos sutarties, o susipažinti su jos sÄ lygomis namuose. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė buvo skubinama sudaryti ginčijamÄ sandorį ar dėl kitų susidėjusių aplinkybių privalėjo apsispręsti dėl sutarties sudarymo iÅ¡ karto.

Darytina iÅ¡vada, kad jeigu apeliantė ir klydo dėl draudimo apsaugos taikymo į obligacijas investuotoms lėšoms, toks apeliantės suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, nes apeliantė suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.). Apeliantė nurodė, kad jÄ suklaidino aktyvÅ«s atsakovės darbuotojo veiksmai, teikiant klaidingÄ informacijÄ , kad obligacijos patenka į draudimo objektÄ , tačiau Å¡ioms aplinkybėms patvirtinti apeliantė be savo paaiÅ¡kinimų jokių įrodymų nepateikė.

PrieÅ¡ingai nei nurodė apeliantė, atsakovė su Å¡ia aplinkybe nesutiko, atsiliepimo į ieÅ¡kinį 2.31 punkte akcentuodama, kad tokie apeliantės paaiÅ¡kinimai prieÅ¡tarauja raÅ¡ytinei bylos medžiagai, taip pat pateikdama atsakovės darbuotojų mokymų apie obligacijas medžiagÄ , kurioje aiÅ¡kiai nurodoma, kad indėlių draudimas obligacijoms negalioja (b. l. 98). Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena Å¡alis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.).

Todėl apeliantė, nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kusi ieÅ¡kinį dėl sandorio negaliojimo, turėjo teisinę pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, patvirtinančias kurio nors iÅ¡ jos nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimÄ . Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju apeliantės paaiÅ¡kinimais, jog atsakovė savo aktyviais veiksmais jÄ suklaidino, nesivadovavo pagrįstai. Apeliantė, pasiraÅ¡ydama ginčijamÄ sutartį, aiÅ¡kiai matomoje vietoje (virÅ¡ apeliantės paraÅ¡o) patvirtino, kad yra susipažinusi su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ (b. l.

19) apeliantė, be kitų dokumentų, patvirtino gavusi ApibendrintÄ finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ (b. l. 85–88), kurio 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas rizikÄ lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantei pasiraÅ¡ytinai patvirtinus, jog ji, be kitų dokumentų, gavo ir šį apraÅ¡ymÄ , bÅ«tent jai ir teko pareiga įrodyti, kad nepaisant to, su finansinių priemonių rizikos apraÅ¡ymu ji nebuvo supažindinta (CPK 178 str.).

Tokių duomenų byloje nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminė informacija apie su obligacijomis sietinÄ rizikÄ apeliantei buvo suteikta. Pagrindo manyti, kad apeliantei bÅ«tų buvusi suteikta kitokia, klaidinanti, informacija, teisėjų kolegija neturi.Apeliantės nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-145/2013, 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2018/2013 ir kitose apeliantės minimose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, kuriose indėlių sertifikatų sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis dėl suklydimo, ir nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi, todėl Å¡ia praktika nėra pagrindo vadovautis.

Teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais negali būti vadovaujamasi mechaniškai, o privalo būti atsižvelgiama į konkrečios nagrinėjamos bylos nustatytas faktines aplinkybes. Kitoje byloje jais gali būti remiamasi tik tuomet, jeigu abiejose bylose yra susiklosčiusios tapačios arba labai panašios faktinės situacijos. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

Bylose, kuriomis remiasi apeliantė, nagrinėtas kitokio pobÅ«džio sutarčių – indėlių sertifikatų, galiojimo klausimas, o nagrinėjamu atveju sprendžiamas obligacijų įsigijimo sutarties galiojimas. Be to, Å¡ie Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai pateikti dar iki Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateikiant iÅ¡aiÅ¡kinimus savo faktinėmis aplinkybėmis labai panaÅ¡ioje byloje. Vienodos teismų praktikos formavimÄ ir vienodÄ teisės aiÅ¡kinimÄ užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.).

Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, apeliantės situacijÄ iÅ¡skiriančių iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos praktikos, neturi pagrindo nuo jos nukrypti.Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė investuotojų draudimo apsaugÄ reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino apeliantės situacijÄ individualizuojančias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nuo aktualios teismų praktikos nenukrypo.

Todėl pagrindo naikinti ar keisti pagrįstÄ ir teisėtÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Apeliantė, paduodama apeliacinį skundÄ , sumokėjo 112 Eur dydžio žyminį mokestį (b. l. 169). Kadangi CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto, numatančio, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iÅ¡kelta bankroto ar restruktÅ«rizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedÅ«ra, ar fizinis asmuo, kuriam iÅ¡kelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už Å¡iose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, pagrindu apeliantė, pateikdama apeliacinį skundÄ , žyminio mokesčio neturėjo mokėti, jos sumokėtas žyminis mokestis apeliantei grÄ Å¾intinas.

Apeliantei iÅ¡aiÅ¡kintina, kad žyminį mokestį grÄ Å¾ina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 ir 5 d.).Dalyvaujantys byloje asmenys duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, n u t a r ė :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . GrÄ Å¾inti ieÅ¡kovei J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 112 Eur (vienÄ Å¡imtÄ dvylika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. spalio 27 d. mokėjimo pavedimu Nr. 111. Teisėjai Kazys KailiÅ«nas Danguolė Martinavičienė Alvydas PoÅ¡kus