2018-02-28 Nr. AB-4080-3-65-3-00337-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1522-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00337-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. N. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. spalio 27 d. iš Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – Komisariato areštinė) jis buvo konvojuojamas į teismus su uždėtais antrankiais, nors tam nebuvo pagrindo. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėtų Komisariato areštinės pareigūnų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo pažeistas jo orumas, pablogėjo bendravimas, sutriko psichika, tuo jis buvo žeminamas, buvo žalojama jo sveikata. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties termino, todėl šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti ir negali būti ribojama nacionalinės teisės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti žalą už laikotarpį iki 2013 m. liepos 11 d. taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovas teigė, jog nepažeidė pareiškėjo teisės būti konvojuojamam teisės aktų nustatyta tvarka ir laikėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 125 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2016 m. liepos 11 dieną. Teismas pažymėjo, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės raštu ar žodžiu kreiptis į Komisariato areštinės administraciją, Komisariato administraciją ar kitas įstaigas, taip ginant galimai pažeistas savo teises. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje skunde nurodytu laikotarpiu gynė bei šiuo metu gina eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant atsakovo prašymui bei atsižvelgęs į pareiškėjo 2016 m. liepos 11 d. pateiktą skundą, teismas pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. liepos 11 d. taikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neteisėtus Komisariato areštinės pareigūnų veiksmus siejo su tuo, jog nepagrįstai jo atžvilgiu konvojavimo metu buvo naudojama specialioji priemonė – antrankiai.

8. Teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių 3, 228, 229, 113, 157, 158 punktais ir darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Konvojavimo taisyklės numatė teisę pareigūnams panaudoti antrankius konvojuojant asmenis specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis, tačiau aptartos normos nenumatė galimybės konvojuoti asmenį uždėjus antrankius, kai jis konvojuojamas specialiai konvojavimui įrengtomis transporto priemonėmis, nesant papildomų Konvojavimo taisyklių XII skyriaus II poskyryje „Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai“ nustatytų pagrindų.

9. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš Komisariato areštinės į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą iš viso buvo konvojuojamas 25 kartus, kiekvieno konvojavimo metu specialiojoje transporto priemonėje pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo statusas buvo suimtasis. Atsakovas nenurodė jokių konkrečių konvojavimo metu buvusių faktinių aplinkybių, dėl ko kaip papildoma saugumo priemonė specialiojoje transporto priemonėje, kurioje yra įrengta kamera, pareiškėjo atžvilgiu buvo naudojami antrankiai. Teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 229 punkto nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su kituose Konvojavimo taisyklių XII skyriaus II poskyrio „Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai“ punktuose įtvirtintomis normomis. Teismas pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Konvojavimo taisyklių nuostatos nenumatė konvojuotojo teisės panaudoti antrankius konvojuojant asmenį specialiai tam pritaikytu automobiliu, nesant kitų Konvojavimo taisyklių 228 punkte nustatytų pagrindų.

10. Teismas darė išvadą, kad Komisariato areštinės pareigūnai, ginčo laikotarpiu konvojuodami pareiškėją į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytais tarnybiniais automobiliais, kuriuose yra įrengtos kameros, nesant kitų Konvojavimo taisyklėse įtvirtintų specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindų, pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai panaudojo specialiąją priemonę – antrankius.

11. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, sukėlė jam papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Pareiškėjas į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas periodiškai; pareiškėjas buvo konvojuojamas tik Panevėžio mieste, todėl pareiškėjas, nors ir patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, tačiau jų poveikis nebuvo pakankamai intensyvus, nes buvo trumpalaikis; be to, pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po beveik penkerių metų nuo tada, kai 2011 m. rugsėjo 15 d. iš Komisariato areštinės pareigūnų buvo konvojuotas į Panevėžio miesto apylinkės teismą. Aplinkybė, kad pareiškėjas ilgą laiką delsė pasinaudoti teismine gynyba, leido teismui daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Teismas sprendė, jog šiuo atveju 125 Eur priteisiama neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti atmetant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo arba pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą ir nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo statusas ginčo laikotarpiu buvo suimtasis ir atkreipia dėmesį, kad vienas iš dažniausiai nurodomų suėmimo pagrindų – asmuo gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Todėl siekiant tinkamai įvykdyti tarnybinę pareigą, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo statusą, pareigūnai vertino, kad pareiškėjas turi būti konvojuojamas su antrankiais. Atsakovo manymu, byloje nustatytos aplinkybės (nesutrikdyta pareiškėjo sveikata, fizinių nepatogumų intensyvumas buvo trumpalaikis, nepakankamai intensyvus, pareiškėjas kreipėsi po beveik 5 m.) nesudaro pagrindo priteisti neturtinę žalą pinigais.

14. Pareiškėjas G. N. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo skundą tenkinti ir priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjo manymu, teismas priėmė teisingą sprendimą, tik netinkamai apskaičiavo neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo teigimu, atsakovo apeliacinis skundas nėra pagrįstas. Pareiškėjas pabrėžia, kad periodiškai buvo žalojama jo sveikata, jis buvo žeminamas, buvo žeminamas jo orumas artimųjų, draugų, pažįstamų akivaizdoje, nes buvo vežamas į teismus su antrankiais, nors jo kaltė dar nebuvo įrodyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui G. N., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. liepos 11 d., taikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė, o pareiškėjo skundą kitoje dalyje (dėl teisės į žalos atlyginimą nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. spalio 27 d.) tenkino iš dalies ir priteisė jam 125 Eur, konstatavęs, kad pareiškėjas iš Komisariato areštinės į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą 25 kartus buvo konvojuojamas Komisariato areštinės pareigūnams neteisėtai pareiškėjo atžvilgiu panaudojant specialiąją priemonę – antrankius.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde teigė, kad, siekiant tinkamai įvykdyti tarnybinę pareigą, pareigūnai vertino, jog pareiškėjas turi būti konvojuojamas su antrankiais. Atsakovo manymu, byloje nustatytos aplinkybės (nesutrikdyta pareiškėjo sveikata, fizinių nepatogumų intensyvumas buvo trumpalaikis, nepakankamai intensyvus, pareiškėjas kreipėsi po beveik 5 m.) nesudaro pagrindo priteisti neturtinę žalą pinigais.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog apeliaciniame skunde jokių argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, nėra, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje įtvirtintas bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas, bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Komisariatas Konvojavimo taisyklių nepažeidė, o jei ir pažeidė, tai pirmosios instancijos teismas parinko netinkamą žalos atlyginimo būdą. Teisėjų kolegija dėl antrankių naudojimo konvojavimo metu pažymi, jog nors iki 2015 m. sausio 8 d. galiojusios redakcijos Konvojavimo taisyklių 228 punktas nustatė atvejus, kuriais konvojuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones (siekdamas apsaugoti save, kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai arba išgelbėti konvojuojamąjį ar kitą asmenį nuo susižalojimo ar savižudybės; užtikrindamas konvojuotojo teisėto reikalavimo įvykdymą, kai asmuo vengia jį įvykdyti; kai kėsinamasi nuginkluoti konvojų, užvaldyti transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio ar kitas specialiąsias priemones arba kitą turtą ir konvojaus kontroliuojamą ar saugomą objektą; ypatingų situacijų metu), kurioms priskiriami ir antrankiai (Konvojavimo taisyklių 3 p.), šių taisyklių 229 punktas nustatė, kad konvojuotojas taip pat turi teisę naudoti antrankius arba surišimo priemones, konvojuodamas konvojuojamąjį. Konvojuojamiesiems, konvojuojamiems transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros (Konvojavimo taisyklių 113 p.). Konvojavimo taisyklių 157, 158 punktuose įtvirtinta, kad konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais gali būti pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone. Konvojuojamajam uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros, prisegami saugos diržai (jei įrengti). Antrankiai užfiksuojami. Negalima konvojuojamojo prirakinti antrankiais prie transporto priemonės. Antrankiai turi būti užrakinti tol, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą.

21. Konvojavimo taisyklių 229 punkto nuostatą sistemiškai aiškinant su kituose Konvojavimo taisyklių XII skyriaus „Šaunamųjų ginklų, fizinės prievartos ir kitokios prievartos panaudojimas konvojavimo metu“ II poskyrio „Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai“ punktuose įtvirtintomis normomis, ir nustačius, kad pareiškėjas iš komisariato areštinės į Panevėžio miesto apylinkės teismą ir Panevėžio apygardos teismą buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais, kuriuose yra įrengtos kameros, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad Komisariato areštinės pareigūnai 2013 m. liepos 11 d. – 2014 m. spalio 27 d. laikotarpiu 25 kartus konvojuodami pareiškėją jo atžvilgiu neteisėtai panaudojo specialiąją priemonę – antrankius ir nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų. Apelianto teiginiai, kad pareiškėjo statusas ginčo laikotarpiu buvo suimtasis, o vienas iš dažniausiai nurodomų suėmimo pagrindų – asmuo gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, todėl siekiant tinkamai įvykdyti tarnybinę pareigą buvo vertinama, kad pareiškėjas turi būti konvojuojamas su antrankiais, nepaneigia Komisariato areštinės pareigūnų pareigos vykdyti konvojavimą, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklėse įtvirtintų reikalavimų.

22. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, jog byloje nustatytos aplinkybės (nesutrikdyta pareiškėjo sveikata, fizinių nepatogumų intensyvumas buvo trumpalaikis, nepakankamai intensyvus, pareiškėjas kreipėsi po beveik 5 m.) nesudaro pagrindo priteisti neturtinę žalą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

23. Administraciniai teismai, vertindami asmenų patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į konvojavimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę – iš viso ginčo laikotarpiu konvojuotas 25 kartus; tik Panevėžio miesto ribose; į pažeidimų intensyvumą – pareiškėjui nepagrįstai buvo uždėti antrankiai; į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 125 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė, todėl pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pateiktas prašymas jam priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgus į tai, kad apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas, nenagrinėtinas.

26. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas