2015-11-12 Nr. AB-21928-3-64-3-02479-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1757-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02479-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad buvo periodiškai laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. sausio 16 d. Kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, antisanitarinės. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Patvirtino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. sausio 16 d. Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti senaties terminą, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Teigė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis, t. y. nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2013 m. sausio 16 d., Šiaulių TI kameroje buvo laikomas su dar 4–10 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 2,31 iki 5,76 kv. m kameros ploto. Pabrėžė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau bendro kameros ploto. Be to, pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu Šiaulių TI laikomi asmenys nebūna gyvenamosiose kamerose. Tvirtino, kad pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos ir nesuteikiančios pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Šiaulių TI prašė teismo, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad laisvės atėmimo įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo kalinimas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo tik periodinis, padaryti pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 8 000 Lt (2 316,96 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. sausio 16 d., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 17 d. Todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. spalio 16 d. teismas taikė ieškinio senatį ir nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus laikotarpio nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 16 d. ribose.

Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 16 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 435 dienas kameroje Nr. 83 kartu su dar 3–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,30 iki 5,76 kv. m ploto. Visą šį laiką kameros plotas tik iš dalies atitiko minimalios ploto normos reikalavimus, tačiau, vadovaujantis bylos duomenimis, tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, teismas neturėjo galimybės. Todėl konstatavo, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 435 dienas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu būtų buvę atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kad kamera, kurioje laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatas. Kitų įrodymų dėl netinkamos kameros būklės byloje nėra, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje jai keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką ir valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas priteisė pareiškėjui pinigų sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties terminų, todėl nagrinėjamu atveju senaties institutas pareiškėjo reikalavimui negalėjo būti taikomas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma nėra proporcinga pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pabrėžia, kad pareiškėjas manydamas, jog jo teisės pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisių ir interesų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kalėdamas Šiaulių TI, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Mano, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas tik turtinės naudos iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas galbūt netinkamomis kalinimo sąlygomis, todėl patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. sausio 16 d. Šiaulių TI pateikta 2014 m. spalio 28 d. pažyma Nr. 69/06-5006 „Dėl L. B.“ (b. l. 38) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI su pertraukomis buvo laikomas minėtu laikotarpiu. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 17 d. (b. l. 4). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie jo atžvilgiu galbūt daromus pažeidimus. Kitų priežasčių, dėl ko jis nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių TI galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. spalio 16 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-619-442/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui laisvės atėmimo vietose, nustatė (galioja ir šiuo metu) Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-442/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2013 m. sausio 16 d., laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių TI. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kalinimo laiką, jo gyvenamųjų kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju kiekį (b. l. 3, 33, 38), pažymi, kad 404 paras pareiškėjui tenkantis plotas svyravo, todėl pareiškėjas minėtu laiku buvo kalinamas ir tinkamomis, ir netinkamomis tenkančio ploto vienam asmeniui sąlygomis. Kadangi iš minėtų duomenų nėra aišku, kada pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kada jų neatitiko, aptariama informacija vertinama pareiškėjo naudai. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas, atmetus laikotarpį su kuriuo susijusiems reikalavimams taikomas senaties terminas, 404 paras gyveno vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI kitais veiksmais ar neveikimu, išskyrus tai, kad neužtikrino tinkamo kalinimo ploto normos, būtų pažeidęs pareiškėjo teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 53) irgi nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, dėl to Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI, neužtikrindamas pareiškėjui tinkamo kalinimo ploto, taip pat pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, būtina atsižvelgti į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Nors konstatuota, kad 404 paras pareiškėjui tekęs plotas Šiaulių TI neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau visą minėtą laiką kalinimo plotas svyravo nuo 2,31 iki 5,76 kv. m. Byloje nenustatyta kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu. Nėra duomenų, kad dėl per mažo kalinimo ploto suteikimo pareiškėjui kilo sunkesni padariniai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas pinigų sumos dydis yra pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė