2022-02-23 Nr. AB-4188-3-61-3-04237-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1282-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04237-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. D. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33193 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1373 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jį grindė tuo, kad yra (duomenys neskelbtini), jo (duomenys neskelbtini) įrodymų yra internete: grupėse dalindavosi (duomenys neskelbtini) pobūdžio video iš savo gyvenimo. Iš grupės video medžiaga pateko į internetą, kur ją pamatė (duomenys neskelbtini) judėjimas. Pareiškėjas 2020 m. iš šios grupės sulaukė grasinimų, o jo tėvas liepė ištrinti visą medžiagą: video, nuotraukas ir neišeiti iš namų. Rugsėjo mėnesį išėjus į gatvę buvo pasikėsinta į pareiškėjo gyvybę: prie jo privažiavo motociklas ir vienas iš važiavusių šovė 2 šūvius į pareiškėją. Pareiškėjas nežino kas grasino ir šovė, bijo dėl savo gyvybės. Kitas pasikėsinimas buvo 2021 m. sausio mėn., kai į pareiškėjo namą buvo paleista granata. Tuomet tėvas kreipėsi į policiją, bet kaltų nerasta. Atsakovas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nusprendė jį išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas Sprendimą skundė nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6K-1373 pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas teigė, jog Migracijos departamentas nevertino ir neieškojo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) faktų įrodymų bei jų tikrumo, jog pareiškėjo gyvybei gresia pavojus: netikrino internete esančios prieinamos informacijos, kur buvo jo su (duomenys neskelbtini) susijusios nuotraukos. Atsakovas neužsakė kitos valstybės duomenų patikrinimo iš policijos apie pareiškėjo kreipimąsi dėl pasikėsinimo. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, Migracijos departamentas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes į jį buvo pasikėsinta dėl (duomenys neskelbtini), dėl to jis gali būti kilmės šalyje net nužudytas. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl (duomenys neskelbtini), o policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiems šiuos nusikaltimus užkardyti ir išaiškinti. Dažnai garbės nusikaltimai nuslepiami ir įforminami, kaip savižudybė arba nelaimingas atsitikimas. Ši informacija patvirtina, kad kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia garbės nusikaltimo potencialios grėsmės. Faktai turi būti patikrinti kartu su pareiškėju internete, gauta kilmės šalies policijos informacija. Migracijos departamentas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant paprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog jo tėvas kreipėsi į Žmogaus teisių centrą, kuriam iš vietinio teismo buvo atsiųsta byla apie granatos metimą į jų namus, ir jis turi šio dokumento kopiją, tačiau tyrimą atlikusiam pareigūnui šis dokumentas nebuvo atsiųstas. Pareiškėjas nepateikė jokių jo pasakojimą patvirtinančių objektyvių įrodymų, o pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio. Migracijos departamentas atliko tyrimą pagal tai, kokias aplinkybes pasakojimo metu nurodė pats pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, kad iš vidinio socialinio tinklo grupės į viešumą buvo nutekintos ne su juo, kaip (duomenys neskelbtini) atstovo susijusios nuotraukos, kaip jis nurodo skunde, o vaizdo įrašas, t. y. video iš tos grupės pateko visur. Pareiškėjas turi pareigą pagrįsti su jo prieglobsčio prašymu susijusias aplinkybes, nes būtent jis geriausiai žino kokiuose internetiniuose puslapiuose yra nutekinta jo (duomenys neskelbtini) turinio vaizdo įrašas, tačiau to pats nepadarė, o Migracijos departamentas neįpareigotas rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.

7. Atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius, pvz., vaizdo įrašų, nuotraukų, savo viešų pasisakymų, kuriuose jis prisipažįsta, kad priklauso (duomenys neskelbtini) ir palaiko (duomenys neskelbtini), ar pan. Nebuvo pateikti jokie duomenys, kad pareiškėjui buvo grasinama ar, jog pareiškėjas dėl tariamų savo persekiotojų veiksmų patyrė sužalojimus. Nebuvo pateikti ir įrodymai, kad pareiškėjo tėvas yra kreipęsis į policiją ir Žmogaus teisių teismą. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai ir surinkta informacija neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų tapatybės, nei jų tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Neidentifikavus potencialaus persekiotojo, neįmanoma įvertinti jam prieinamų persekiojimo priemonių bei, atitinkamai, jų poveikio prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjas nepateikė informacijos, pakankamai pagrindžiančios tikimybę, jog kilmės šalyje yra subjektas, kuris yra pajėgus taikyti pareiškėjo atžvilgiu priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėtų ar negalėtų jos apsaugoti. Surinkta kilmės valstybės informacija taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) atstovų atžvilgiu (duomenys neskelbtini) teisiniai įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės už (duomenys neskelbtini), todėl pirminė pareiga apsaugoti pareiškėją nuo asmenų tenka kilmės valstybei. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, nenustatyta galimo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją. Asmeninių prielaidų bei fobijų pobūdžio priežastys taip pat neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Atsakovas nurodė, kad surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgęs į ją priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas pats patvirtino, kad jo tėvai jį palaikė, nenurodė susilaukęs iš kitų žmonių nepagarbaus elgesio ar smurto dėl tariamo priklausymo (duomenys neskelbtini), išskyrus tuos asmenis, kurie jam tariamai grasino ir fiziškai jį paveikė. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir bus inicijuota procedūra šiam klausimui spręsti. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, o patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. A. D. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33193 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. A. D. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. A. D. A. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1373 dalį; kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, jog iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), dalinosi (duomenys neskelbtini) pobūdžio vaizdo įrašais socialiniame tinkle, todėl pareiškėjui buvo pareikšti grasinimai nužudyti, į pareiškėją šovė. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Komisijai, tačiau Komisija 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6K-1373 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

12. Teismas, įvertinęs Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas, nurodė, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas, ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punktu, vertinant prieglobsčio prašytojo pateiktus faktinius duomenis atsižvelgiama į visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus. Prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigia, jog jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti kilmės šalyje, nes į jį buvo pasikėsinta dėl (duomenys neskelbtini), dėl to jis gali būti kilmės šalyje net nužudytas. Nustatyta, kad nors pareiškėjas teigė, jog buvo aktyvus socialiniame tinkle bei viešai demonstravo tai, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini), tačiau jokios šias aplinkybes įrodančios informacijos (vaizdo įrašų, nuotraukų, savo viešų pasisakymų, kuriuose jis prisipažįsta, kad priklauso (duomenys neskelbtini) ir palaiko (duomenys neskelbtini), ar pan.) nepateikė. Taip pat nebuvo pateikti jokie duomenys, kad pareiškėjui buvo grasinama ar kad pareiškėjas dėl tariamų savo persekiotojų veiksmų patyrė sužalojimus. Pareiškėjas taip pat buvo nurodęs, kad jo tėvas yra kreipęsis į policiją ir Žmogaus teisių teismą, tačiau ir šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Nors pareiškėjas skunde teigia, jog Migracijos departamentas nevertino ir neieškojo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) faktų įrodymų bei įrodymų tikrumo, kad pareiškėjo gyvybei gresia pavojus: netikrino interneto visiems prieinamu būdu, kuriame pasak pareiškėjo buvo jo su (duomenys neskelbtini) susijusios nuotraukos bei neužsakė kitos valstybės duomenų patikrinimo iš policijos apie pareiškėjo kreipimąsi dėl pasikėsinimo, tačiau Įstatymas ir Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais pareiškėjo pageidaujamais aspektais.

14. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo 2021 m. spalio 18 d. vykusios apklausos matyti, jog pareiškėjas teigė, kad iš tos grupės pateko video visur. Vėliau pasisakė, kad kai pasklido šis video, pareiškėjas gavo grasinimus per „Telegram“ kanalą, „Telegram Messenger“, į pareiškėjo telefoną, ir pareiškėjo draugas irgi gavo grasinimus, jie reikalavo pinigų už tai, kad jie neatskleistų šitos informacijos. Teismas sutiko su Migracijos departamento teiginiais, jog pareiškėjo parodymai dėl tokio grasinimų tikslo nelabai logiški, nes nelogiška reikalauti pinigų už informacijos neatskleidimą jei ši informacija jau tapo viešai prieinama visiems. Be to, pareiškėjas teigė, kad jį ir draugą buvo grasinama nužudyti, tačiau negalėjo įvardinti nei kiek laiko tęsėsi grasinimai, nei kas juos siuntė. Pareiškėjas nurodė, kad įtarinėjo, jog grasinimų sulaukia iš (duomenys neskelbtini), nes jie labai dažnai nusitaikydavo į modelių agentūras, į salonus grožio, į įžymybes, į žmones, kurie yra populiarūs, tačiau nepaaiškino dėl kokių priežasčių jis sulaukė būtent šios grupės susidomėjimo ir noro juo susidoroti, jei pats nepriklauso nei vienam jo išvardintam profiliui, į kuriuos tariamai taikosi pareiškėjo minima (duomenys neskelbtini) grupė. Be to, iš pradžių pareiškėjas teigė, kad jam grasino (duomenys neskelbtini), o vėliau nurodė, kad jį persekioja (duomenys neskelbtini) judėjimas. Pareiškėjas teigė, kad ši grupė jam ne tik rašė grasinimus, į jį šovė, įmetė granatą į namus, tačiau paprašius pateikti kokius nors įrodymus dėl šių veiksmų pareiškėjas jau aiškino, kad jo sužeidimas nebuvo rimtas, šūviai jo nelabai sužeidė, jam kulkas ištraukė tėvo pažįstamas, pats į ligoninę kreiptis bijojo, o granata buvo specialiai kaip naudojama sukelti labai dideliam triukšmui. Visa kaimynystė girdėjo, nuaidėjo visur, bet tik padarė mažą skylę ten name, tai ji nebuvo ta, kuri detonuojasi, ji buvo ta, kuri sukelia labai daug garso.

15. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, o abstrakti, bendro pobūdžio istorija neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

16. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl (duomenys neskelbtini), o policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiuos nusikaltimus užkardyti ir išaiškinti, tačiau iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina pareiškėjo teiginių. Nustatyta, jog pareiškėjo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) atstovų atžvilgiu (duomenys neskelbtini) teisiniai įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės už (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame ir gyveno pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) bendruomenė aktyviai reiškia savo nuomonę ir demonstruoja savo teises bei laisvę, (duomenys neskelbtini), iškabindami visame (duomenys neskelbtini) mieste, savo nuostatas atstovaujančius, (duomenys neskelbtini) tematiką atitinkančius, plakatus. Tai oficialiai skelbia socialinis šaltinis The Observers19 tuo pačiu pridurdamas, kad (duomenys neskelbtini) kaip nevyriausybinė organizacija sieks propaguoti (duomenys neskelbtini) asmenų teises. Toliau The Observers viešina, kad (duomenys neskelbtini) šią kampaniją pradėjo bendradarbiaudama su vietos nevyriausybine organizacija (duomenys neskelbtini).

17. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

18. Teismas konstatavo, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjas atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

19. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Teismas, įvertinęs Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatas, sprendė, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokios informacijos jis negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjęs pateikti žodiniais paaiškinimais. Atsižvelgus į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl žodinio skundo nagrinėjimo atmetė.

21. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas ir pažymėjo, jog Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė pareiškėjo atžvilgiu nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

22. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvavo tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi Migracijos departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

23. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

24. Teismas vertino, kad Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas šią Sprendimo dalį pakeitė nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas nurodė, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 15 punkte įtvirtinta, jog duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti jam ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau šiuo atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Taip pat teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

III. 27. Pareiškėjas A. A. D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

29. Pareiškėjas teigia, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes į jį buvo pasikėsinta dėl (duomenys neskelbtini), dėl to jis savo kilmės šalyje gali būti net nužudytas. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Pareiškėjas realiai gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys, neatspindi pareiškėjo kilmės valstybės realijų. Vien ta aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) aktyviai veikia (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kuri reiškia savo nuomonę, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo sveikatai, gyvybei negresia pavojus. Į jo gyvybę jau buvo pasikėsinta, jis sulaukė grasinimų, akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) žmonės (duomenys neskelbtini) vis dar nėra priimtini. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bendruomenė dar tik bando įsitvirtinti ir apginti savo teises, tačiau tai nereiškia, jog (duomenys neskelbtini) asmenims pareiškėjo kilmės šalyje iš tiesų yra saugu.

30. Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo bei teismo atliktu vertinimu dėl papildomos apsaugos jam nesuteikimo. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. Konvenciją ar 1967 m. Protokolą, tačiau jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose – 1949 m. Ženevos konvencijoje dėl karo aukų apsaugos ir 1977 m. protokole. Todėl spręstinas klausimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo.

31. Pareiškėjas teigia, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymo ir jame nurodytų aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus, nebuvo nustatytas persekiotojas, motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją, todėl jo pasakojimas nebuvo laikomas patikimu įrodymu, pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta, pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Pareiškėjas savo skundo teiginių dėl Migracijos departamento padarytų pažeidimų nepagrindžia jokiais argumentais. Sprendime buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Pareiškėjas nepateikė visiškai jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius. Pareiškėjo pateiktas pasakojimas buvo bendro pobūdžio, o istorija neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją.

Tyrimo metu buvo surinkta visa aktuali kilmės valstybės informacija, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą, jas paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Be to, pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.

Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33193, Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1373 ir įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki dvejų metų.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, tai darė paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, nesuteikė jam teisės būti išklausytam.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, bylos duomenis, tai, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

41. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytas pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos suteikimas siejamas su visiškai pagrįsta asmens baime būti persekiojamam, kankinamam, nubaustam žiauriomis bausmėmis ar orumo pažeminimu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

43. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais .

44. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

45. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą iš esmės grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o informacijai apie tai patekus į viešumą, jis patyrė individualų persekiojimą ir fizinį smurtą. Pareiškėjas apklausos metu nurodė pakankamai individualių faktinių aplinkybių, kurias atsakovo darbuotojai privalėjo sugretinti su jų turima informaciją apie kilmės šalį bei socialinės grupės, kuriai teigia priklausantis pareiškėjas, realią padėtį šioje šalyje. Ši pareiga, teisėjų kolegijos nuomone, buvo atlikta paviršutiniškai. Atsakovo sprendimuose nurodyti argumentai apie baudžiamosios atsakomybės netaikymą užsieniečio kilmės šalyje už (duomenys neskelbtini) ar tokių asmenų teises ginančios organizacijos egzistavimą nepaneigia pareiškėjo nurodytų faktų apie jo asmeninį persekiojimą. Duomenų, kad pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, nesurinkta, pasakojimo netikslumai gali būti paaiškinami padėtimi, kurioje šiuo metu yra pareiškėjas, todėl jo pasakojimui turėtų būti taikoma abejonės privilegija.

46. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas vertino, kad atsakovas atliko išsamų tyrimą ir įvertino pareiškėjo situaciją individualiai. Visgi, pirmosios instancijos teismas tinkamai neargumentavo tokių išvadų, kaip ir atsakovas, perkeldamas įrodinėjimo naštą vien pareiškėjui. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi tik EPPB išvadomis apie bendrą smurto lygį kilmės šalyje ir jos sostinėje bei atskirais duomenimis apie (duomenys neskelbtini) asmenų padėtį. Nors atsakovas pripažino, kad tokie asmenys kilmės šalyje diskriminuojami ir patiria persekiojimą, pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu. Pripažintina, jog byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nebuvo pakankami Sprendimui priimti, o Migracijos departamento atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimas nebuvo visapusiškas. Nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų nepakako atsakovo išvadoms pagrįsti.

47. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (žr., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

48. Kaip matyti iš pareiškėjo apklausos transkripcijos, pareiškėjo pasakojimas buvo nutraukinėjamas, jis ne kartą buvo skubinamas, motyvuojant kita pareigūno laukiančia apklausa, jam nebuvo leidžiama pateikti visos pageidaujamos informacijos. Toks prieglobsčio prašytojo apklausos vykdymas bei vėlesnis tyrimas negali būti pripažįstamas atitinkantis gero administravimo prinicipo reikalavimus, nešališku ir objektyviu. Migracijos departamentas nerinko jokių konkrečių įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti pareiškėjo nurodytų įvykių buvimą.

49. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendime byloje F. prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, C-473/16, ECLI:EU:C:2018:36, išaiškino, kad kai valstybės narės vertina, ar prašytojas pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi savybę, dėl kurios priskiriamas prie tam tikros persekiojamos socialinės grupės, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas. Tačiau prašymus nagrinėjantiems ir sprendimus priimantiems darbuotojams valstybės narės suteikia galimybę, kai būtina, tartis su ekspertais konkrečių sričių, kaip antai lyčių, klausimais, kurie, be kita ko, apima klausimus dėl lyties tapatybės ir (duomenys neskelbtini). Vis dėlto tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus tokį prašymą individualiai, atsižvelgiant, be kita ko, į visus svarbius faktus, susijusius su prašytojo kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, jo pateiktą svarbią informaciją ir svarbius dokumentus, individualią padėtį ir asmenines aplinkybes. Prireikus kompetentinga institucija taip pat turi atsižvelgti į pateiktus paaiškinimus, kodėl nebuvo pateikti įrodymai, ir apskritai į tai, ar prašytoju galima tikėti.

50. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo klausimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas – panaikinami Migracijos departamento Sprendimas ir Komisijos sprendimas, atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, siekiant surinkti daugiau naujų įrodymų bei priimti pakartotinį sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo arba nesuteikimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. D. A. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą

Pareiškėjo A. A. D. A. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33193, Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1373 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. A. D. A. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas