2020-11-25 Nr. AB-22321-3-61-3-00495-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2096-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00495-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (V. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN; juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius pasibaigė dėl reorganizavimo), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 4 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Kameros, kurių plotas buvo apie 7–8 kv. m, buvo apstatytos baldais, todėl pareiškėjui neužtekdavo laisvo ploto. Nurodė, kad dėl šių aplinkybių buvo varžomas pareiškėjo judėjimas, jis neturėjo vietos judėti ar sportuoti. Teigė, kad dėl riboto judėjimo pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pažymėjo, kad kamerų negalėjo vėdinti per langus, kadangi langai atitverti grotomis, kamerose nebuvo galima džiovinti išskalbtų rūbų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pateikė informaciją, kokiose, kokio ploto kamerose, kuriais laikotarpiais ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Higienos normos sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato, taip pat nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teigė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki skundo pateikimo dienos, t. y. 2019 m. vasario 15 d. (b. l. 10).

7. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neneigė aplinkybės, jog kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Iš Lukiškių TI-K paaiškinimų teismas nustatė, kad kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele ir užuolaida. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas konstatavo, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 15 d. (199 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o kitus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

8. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus, įvertino pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas.

III. 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

10. Atsakovas cituoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei su tuo susijusią teismų praktiką. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, pasekmių, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tam tikrais atvejais pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas asmens pažeistų teisių gynimo būdas. Teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei neargumentavo, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 15 d.

12. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad visą ginčo laikotarpį (199 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o kitus pareiškėjo argumentus atmetę kaip nepagrįstus, priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Apeliaciniame skunde atsakovas nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių atsakovas iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių, su bylos faktinėmis aplinkybėmis susietų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

16. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

17. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

19. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

20. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį ir trukmę (199 paras neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

21. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius