2015-12-15 Nr. AB-24358-3-61-3-02456-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2092-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02456-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 26; 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokreditas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Agrokreditas“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Atsakovas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija (toliau – ir Komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, (toliau – ir Inspekcijos) padavė teismui skundą (b. l. 1–3), kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės bei nekilnojamojo turto nuomą kompensavimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokreditas“ (buvęs bendrovės pavadinimas – „AgroSaulė 2“) skundą atmesti.

Skunde atsakovas paaiškino, kad Komisijai suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus. Dėl šios priežasties Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3516 (toliau – ir Sprendimas) nekompensavo išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, nes šios išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkto (patirtos po 2013 m. vasario 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos neatitiko Aprašo 5 punkte nustatytų reikalavimų, Komisija neturėjo teisės jų kompensuoti, priešingu atveju, Komisija būtų peržengusi Aprašo Komisijai suteiktus įgaliojimus ir toks sprendimas būtų neteisėtas.

Atsakovas nesutinka su VAGK padaryta išvada, kad „Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu“. Atsakovas pažymėjo, kad Aprašo 4 punkto nuostata išlaidų patyrimą tiesiogiai sieja su išlaidų apmokėjimu, t. y. pareiškėjas, kuris sumoka po 2013 m. vasario 1 d., išlaidas patiria po vasario 1 d. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.48 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Sąskaita faktūra už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o mokėjimas (3 500 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d., todėl pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 2 500 Lt suma ir šios išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d.

Atsakovo teigimu, VAGK neturėtų atlikti to tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėti tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai.

Pareiškėjas UAB „Agrokreditas“ atsiliepime į atsakovo skundą (b. l. 57–63) su atsakovo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pareiškėjas paaiškino, kad VAGK teisėtai nusprendė, kad pareiškėjui turi būti kompensuotos išlaidos, kurias sudaro mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Skundu atsakovas prieštarauja savo priimtame sprendime nustatytai aplinkybei ir teikiamame skunde nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. su žemės ūkio bendrove „Agrowill Mantviliškis“ sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), kuri 2013 m. rugpjūčio 31 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal šią sutartį pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą ir pastatą (duomenys neskelbtini) k. Kėdainių r. Šį turtą pareiškėjas įsipareigojo naudoti gamybinei veiklai, saulės energijos gamybai, be to, pareiškėjai suteikta teisė pastatą naudoti saulės energijos gamybos įrenginiams įrengti, tvirtinti bei naudoti energijai išgauti. Taigi sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Be to, remiantis Sutarties nuostatomis, turtas pagal ją išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Turto nuomos mokestis yra 1 000 Lt + PVM per vieną mėnesį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos. Pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – 1 000 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog šiuo atveju priėmimo–perdavimo aktas tarp jos ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., sąskaita faktūra už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nors nurodytas mokestis už nuomą buvo sumokėtas po 7 mėnesių, tačiau sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai buvo vykdoma.

Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo III skyriaus 5.4.4 punkte yra aiškiai nurodyta kompensuotinų išlaidų kategorija, pagal kurią turi būti sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu, šis nuomos mokestis minėto prašymo pateikimo metu buvo faktiškai sumokėtas, taigi, prašymas atitinka Aprašo 5.4.4 p. bei 2 priedo nuostatas dėl sumokėto nuomos mokesčio kompensavimo.

Pareiškėjas pabrėžė, kad, iš esmės pakeitus įstatyminį reguliavimą, lėmusį saulės šviesos energijos elektrinių pagaminamos elektros energijos supirkimo principo pasikeitimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai neabejotinai lėmė pareiškėjo nuostolių patyrimą, kadangi esant dabartiniam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas nebūtų investavęs lėšų į saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino, panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir palikto galioti atsakovo Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 17R-3516, o pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, Aprašo 4, 5, 20 punktų nuostatas ir pagal aptartą teisinį reguliavimą darė išvadą, kad Komisija turi įgaliojimus priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, kai: 1) pareiškėjas turi išduotą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, tačiau Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas arba pareiškėjas iki 2013 m. liepos 1 d. nesikreipė į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo; 2) pareiškėjas iki 2013 m. vasario 1 d. patyrė tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais; 3) pareiškėjas iki 2013 m. rugsėjo 1 d. raštu kreipėsi į Komisiją.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas Inspekcijai pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, kuriuo, be kita ko, prašė kompensuoti 3 500 Lt išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą (b. l. 4–5). Nuomos išlaidų pagrindimui pareiškėjas pateikė 2013 m. rugpjūčio 13 d. sąskaitos išrašą (b. l. 14), 2012 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą MAN serija Nr. 0001973 (b. l. 12), 2012 m. rugpjūčio 27 d. nekilnojamojo turto nuomos sutartį (b. l. 13–16), perdavimo–priėmimo aktą (b. l. 17), Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 18–20) ir paaiškinamąjį raštą, kuriame nurodė, kad bendrovė įvykdė nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimą iki 2013 m. rugpjūčio mėn. dėl susidariusio įsiskolinimo pagal ilgalaikės paskolos teikimo sutartį tarp pareiškėjo ir AB „Agrowill Group“. Pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartį paskolos davėjas –pareiškėjas, paskolos gavėjas – AB „Agrowill Group“. Nuomos mokestis nuomotojui ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“, kuri yra AB „Agrowill Group“ grupės įmonė, buvo sumokėtas atgavus paskolą iš AB „Agrowill Group“. Bendrovė kitų pajamų neturėjo (b. l. 10).

Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3516 (b. 1. 42) nusprendė kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, tačiau išlaidų, patirtų nuomos mokesčiui sumokėti, nekompensavo, motyvuodama tuo, kad šios išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d., t. y. neatitinka Aprašo 4 punkto.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėto Komisijos Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta nekompensuoti dalies išlaidų, apskundė Komisijos Sprendimą VAGK. Atsakovo skundžiamu 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) VAGK pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3516 dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo bei įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą dėl šių išlaidų kompensavimo nagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. VAGK skundžiamame sprendime pažymėjo, kad vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. VAGK nurodė, kad pareiškėjas ginčo išlaidas patyrė, nuomotojui pateikus 2013 sausio 31 d. sąskaitą faktūrą, t. y. dar iki 2013 m. vasario 1 d. Kadangi nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad nuomos mokestis bus mokamas dalimis pagal ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pateiktą sąskaitą faktūrą, kuri buvo išrašyta iki Aprašo 4 punkte nustatyto termino, o remiantis Aprašo 2 priedu, nuomos išlaidų kompensavimui nėra nustatytas maksimalus dydis, pastarosios pareiškėjams kompensuojamos 100 proc., todėl pareiškėjo nuomos išlaidos laikytinos kompensuotinomis (b. l. 44–50).

Teismas aptartiems VAGK argumentams nepritarė. Teismo vertinimu, sąvoka „patirti išlaidas“ turi būti aiškinama būtent minėto Aprašo tikslinės paskirties kontekste. Aprašo 4 punkte aiškiai nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos tik tos išlaidos, kurios yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o patirtos išlaidos gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Šiuo atveju žemės ir nekilnojamo turto nuomos sutartis registre buvo įregistruota iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. taip, kaip nustatyta Aprašo 5.4.4 punkte, PVM sąskaita faktūra Nr. 0001973 (b. l. 12) išrašyta 2013 m. sausio 31 d., tačiau nuomos mokestis faktiškai sumokėtas tik 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 11). Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, jog realias išlaidas pareiškėjas už nuomą patyrė po 2013 m. vasario 1 d., o Aprašas, teismo vertinimu, būtent ir sieja išlaidų patyrimą su realiu jų apmokėjimu iki 2013 m. vasario 1 d.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, jog Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3516 dalis dėl žemės ir nekilnojamojo turto nuomos mokesčio nekompensavimo pareiškėjui yra teisėta ir pagrįsta, atitinkanti Aprašo nuostatas, o VAGK netinkamai aiškino teisės normas ir netinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino šio sprendimo dalį dėl nuomos išlaidų nekompensavimo neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl skundžiamas VAGK sprendimas naikintinas.

Tokią savo išvadą teismas taip pat grindė ir ginčo teisinių santykių pobūdžiu. Konkrečiu atveju yra nagrinėjamas viešojo administravimo subjekto tinkamas veikimas jam suteiktų įgalinimų ribose, t. y. ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų taikydama Aprašo nuostatas, o ne valstybės atsakomybė dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo.

Apibendrindamas teismas pasisakė, kad tenkinus atsakovo skundą ir panaikinus ginčijamą VAGK sprendimą, Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3516 yra teisėtas ir galiojantis, o pareiškėjo UAB „Agrokreditas“ skundas dėl ginčo sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas UAB „Agrokreditas“ padavė teismui apeliacinį skundą (b. l. 94–104), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir palikti galioti VAGK 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) bei įpareigoti Komisiją UAB „Agrokreditas“ pareiškimą nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais iš esmės tapačiais nurodytiems atsiliepime į atsakovo skundą.

Atsakovas Komisija, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime laikosi pozicijos, jog pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos už nekilnojamojo turto nuomą patirtos po 2013 m. vasario 1 d., todėl Komisija pagrįstai sprendė, jog tokios išlaidos nekompensuotinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilęs dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3516 dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „Agrokreditas“ (buvęs bendrovės pavadinimas – „AgroSaulė 2“) patirtų išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto objektų – statinio ir žemės sklypo – nuoma.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Komisijos sprendimo, 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl užmokesčio už nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo pareiškėjo UAB „Agrokreditas“ prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, šioje dalyje išnagrinėti pakartotinai bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Komisijos skundą dėl minėto VGAK 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo, 2015 m. vasario 23 d. sprendimu panaikino VAGK 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitą skundo dalį atmetė.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Aprašą.

Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Aprašo 5.4 punkte nurodyta viena iš kompensuotinų išlaidų kategorijų: investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos) ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.4.1 – 5.4.4 punktuose, iš kurių 5.4.4 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.4 punkto kategorijai priskiriamas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nekartoja.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant minėtą Aprašo 4 punkto formuluotę, visos kompensuotinos išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad išlaidų patyrimo momentas siejamas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu, o sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ir Aprašo 4 punktą, šiose normose vartojama sąvoka „patirtos išlaidos“ reiškia, kad tos išlaidos turėjo būti realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, jog toks prašomų kompensuoti išlaidų patyrimo momento apibrėžimas atitinka ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl išlaidų, susijusių su saulės energijos elektrinių plėtojimu, kompensavimo (žr. pvz. 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1183-552/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1182-525/2015).

Be to, tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, jog nėra pakankamo teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.4.4 punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar kito nekilnojamojo turto nuomą ir vien minėto nuomos mokesčio sumokėjimui netaikyti privalomos sąlygos, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų – sumokėto nuomos mokesčio už nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka – kompensuotinas dydis taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog prašomą kompensuoti mokestį už žemės sklypo ir statinio nuomą – 3 500 Lt – pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 11). Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 3 500 Lt išlaidas patyrė būtent 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. žemės sklypo ir statinių nuomos sutartis bei 2012 m. rugsėjo 12 d. ilgalaikės paskolos teikimo sutartis buvo sudaryta tarp susijusių juridinių asmenų mokesčių teisės požiūriu (b. l. 10, 13–16). Be to, tą pačią dieną sudaryta sutartimi tas pats žemės sklypas buvo išnuomotas dar vienam juridiniam asmeniui (UAB „AgroSaulė 1“ (b. l. 19). Pagal žemės sklypo ir statinių nuomos sutarties 4.2 punktą pareiškėjas tą pačią dieną turėjo sumokėti 700 Lt pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – vieno mėnesio užstatą, tačiau to nepadarė, nors ilgalaikę paskolą kitai įmonei (kuri, pareiškėjo teigimu, tapo priežastimi nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimui) suteikė tik 2012 m. rugsėjo 12 d. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nelaikyti pareiškėjo sąžiningai vykdžiusiu savo pareigas nuomininku, įgavusiu teisėtų lūkesčių, kad galimos patirti išlaidos bus kompensuotos.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3516 tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis, tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas išlaidas, nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl šis Komisijos Sprendimas laikytinas pagrįstu, motyvuotu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog VGAK 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) nepagrįstai sprendė panaikinti Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3516 dalį ir įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino aptartą sprendimo Nr. 3R-136(AG-109/04-2014) dalį.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, vadovavosi aktualia teismų praktika, todėl priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokreditas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius