2018-11-14 Nr. AB-20756-3-61-3-00400-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4650-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00400-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2005 iki 2006 metų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2005–2006 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 120, 121, 125, 175, 199, 253 ir kt. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: kamerose trūko ploto, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, neužteko vienos valandos pasivaikščioti kiemelyje, nebuvo įrengtas stalas, todėl tekdavo valgyti ant lovos. Tokio sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą, pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinį sukrėtimą, išsivystė nervinis dirglumas, su kitais nuteistaisiais kildavo konfliktinių situacijų.

3. Pareiškėjas teigė, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o originali Konvencijos versija buvo tik anglų ir prancūzų kalbomis, kurių jis nemokėjo, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Nurodė, kad kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo už kankinimą Europos Sąjungos aktai senaties termino nenustato.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 patvirtintos Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės 6.22 papunktį, suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl neturi galimybės pateikti išsamesnės informacijos apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių 2005–2006 metais.

6. Atsakovas akcentavo, jog teisės aktuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje yra 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį ir sudarė galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija ir naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, toks įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėdavo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes tam, kad būtų užtikrinta asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, įgyvendinti vidaus tvarkos reikalavimai, užkardytos konfliktinės situacijos ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimas įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada buvo įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl pakartotinai reikėdavo remontuoti. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai buvo sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, Konvencijos nuostatomis bei nacionaline ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą, nes pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. sausio 31 d. (žyma ant voko apie skundo išsiuntimą) ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2005–2006 metų yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, įrodančių svarbias priežastis dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, o teismas tokių priežasčių nenustatė. Pareiškėjo teiginiai, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nes Konvencija ir EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnį, buvo surašyti kitomis kalbomis, o jis jų nemokėjo, nebuvo vertinti svarbia priežastimi senaties terminui atnaujinti.

10. Teismas pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjo laisvė buvo apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, ir nurodė, kad EŽTT savo jurisprudencijoje pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti vadovaujamasi nacionaline teise. Pareiškėjo teiginį, kad neturtinės žalos priteisimui nėra taikomos CK nuostatos, kurios nustato senaties terminą, teismas atmetė.

III. 11. Pareiškėjas A. D. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 46–47), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

11. 1. Teismas turėtų vadovautis jau priimtais teismų sprendimais, kuriuose yra pasisakyta dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažeidimų įrodinėti nebereikia, nes buvo laimėtos bylos ir įrodyta, kad kamerose buvo netinkamos kalinimo sąlygos.

11. 2. Pareiškėjas pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.

12. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (I t., b. l. 50–53) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, patirtos neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kilti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą nuo 2005 iki 2006 metų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125-1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. sausio 31 d. praleidęs ieškinio senaties terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

16. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog teismas turi vadovautis jau priimtais teismų sprendimais, kuriuose yra pasisakyta dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir žalos. Pareiškėjas dėl praleisto senaties termino apeliaciniame skunde nepasisakė.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo dalyvauti teismo posėdyje. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymo dalyvauti teismo posėdyje visiškai nemotyvavo. Bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas dalyvavo bylos nagrinėjime. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu 2005–2006 metais, padavė 2018 m. sausio 31 d. (skundo teismui išsiuntimo diena, b. l. 4), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai priėjo prie išvados, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą.

25. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių motyvų dėl ko nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, nepasisako dėl praleisto ieškinio senaties termino, o tik abstrakčiai pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus savo argumentus, kuriuos jau išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas.

26. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Be to, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

29. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė