2020-01-13 Nr. AB-914-3-61-3-02579-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2911-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02579-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.3.2.; 13.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Enteco Baltic“ ir atsakovo Muitinės departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Enteco Baltic“ skundą ir atsakovo Muitinės departamento prašymą, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Enteco Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. S-114(7-47/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priimti naują sprendimą: panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1A-123 (toliau – ir Departamento sprendimas) bei panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2015 m. lapkričio 25 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320119M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus TM atliko Bendrovės pakartotinį kompleksinį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. lapkričio 25 d. surašė Patikrinimo ataskaitą, kurioje konstatavo, kad Bendrovė importuotiems ir į kitas Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybes nares patiektiems degalams nepagrįstai pritaikė išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą, neapmokestinant importuojamų prekių importo pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) (toliau – ir 4200 muitinės procedūra). Bendrovei papildomai buvo apskaičiuota 3 220 822,76 Eur PVM, 1 498 771 Eur PVM delspinigių ir paskirta 322 082 Eur bauda. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Departamentas patvirtino Vilniaus TM Patikrinimo ataskaitą ir atleido Bendrovę nuo 492 205 PVM delspinigių. Komisija panaikino Departamento 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti apskaičiuotą PVM, PVM delspinigius ir baudą, bei grąžino Bendrovės skundą Departamentui nagrinėti iš naujo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė tikrintu laikotarpiu iš Baltarusijos Respublikos importavo kurą ir pagal 306 elektronines importo deklaracijas (toliau – ir EID) importuotam kurui įformino 4200 muitinės procedūrą bei taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 35 straipsnyje numatytą 0 proc. importo PVM tarifą, įskaitant kurą, kuris vėliau tiektas Lenkijos įmonėms PHU Poltrans Sp.zo.o., Petro-Tank Sp.zo.o., Investpol Sp.zo.o., WHIMM Sp.zo.o., Slovakijos įmonei Zervan S.R.O. ir Vengrijos įmonei UniPetrol KFT (toliau atitinkamai – ir Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos bendrovės).

Kuras buvo gabenamas iš UAB „Lit-Invest“, UAB „Lietuva Statoil“, UAB „Ekoenergija“ akcizais apmokestinamų prekių sandėlių (toliau – ir AAPS) Lietuvoje, su kuriais Bendrovė buvo sudariusi sutartis, į pirkėjų nurodytus AAPS Lenkijoje. Vilniaus TM ir Departamentas sprendė, kad Bendrovė, importavusi kurą iš Baltarusijos Respublikos ir deklaravusi jį (t. y. kurą, kuris vėliau tiektas Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos bendrovėms) 4200 muitinės procedūrai, pažeidė PVMĮ 35 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies, Departamento generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2004 m. balandžio 29 d.

įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą ES valstybę narę prekių neapmokestinimo importo PVM taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1, 4.3 ir 71 punktų bei Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento (toliau – ir BAD) pildymo instrukcijos (toliau – BAD pildymo instrukcija) 27.49.1.7 punkto nuostatas. Visi Bendrovės vykdyti prekių pardavimai vyko pagal pasirašytas rašytines sutartis arba komercinius santykius fiksuojant kita teisės aktų reikalavimus atitinkančia forma – detaliais individualiais užsakymais, jų priėmimu ir vykdymu.

Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, nebuvo ir negalėjo būti jokios abejonės, kad asmenys, priėmę prekes (kurą) atitinkamų pirkėjų vardu, turėjo visus įgaliojimus atstovauti šias įmones. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad Bendrovė teisę disponuoti prekėmis tinkamai perdavė būtent jų pirkėjams (jų tinkamai įgaliotiems atstovams), juo labiau, kad Bendrovės tiektas kuras buvo gautas Bendrovės kontrahentų nurodytuose AAPS Lenkijoje (šią aplinkybę pripažino ir pati Komisija), kurie taip pat pagal atitinkamas sutartis veikė kaip tinkamai įgalioti šių Bendrovės kontrahentų atstovai.

Akcizais apmokestinamų prekių įforminimo dokumentai (elektroniniu akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentas (toliau – ir e-AD), krovinio važtaraštis – CMR dokumentas, prekių gavimo patvirtinimas (e-ROR)) ir juose nurodyta išsami informacija akivaizdžiai patvirtina, kad prekės buvo pristatytos į kitos valstybės narės (Lenkijos) APPS. Šią aplinkybę pripažino ir Komisija ir vertino kaip įrodymą, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Mokesčių administratoriaus surinka informacija nepaneigia Bendrovės pateiktos informacijos ir neįrodo, jog Bendrovė buvo nesąžininga, o jos taikyta kontrahentų tikrinimo praktika ir rūpestingumo laipsnis neatitiko teisės aktų reikalavimų ir įprastos verslo praktikos.

4. Pareiškėjas vertino, kad Komisija, kaip ir Vilniaus TM bei Departamentas, nepagrįstai atmetė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) Patikrinimo akte nustatytas aplinkybes ir Vilniaus AVMI pateiktą Bendrovės verslo santykių ir tiekimų iš dalies toms pačioms įmonėms, iš esmės analogiškomis aplinkybėmis ir taikant analogišką verslo praktiką, vertinimą. Dvi valstybės institucijos, atsakingos už mokesčių administravimą (Vilniaus AVMI ir Vilniaus TM), vertindamos, ar Bendrovės prekių tiekimai vykę laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atitinka PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, padarė skirtingas išvadas. Tai pažeidžia pamatinius viešojo administravimo, kurio dalimi yra ir mokesčių administravimas, principus, taip pat atsakingo valdymo principą, kuria teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo situaciją, kurioje skirtingų valstybę atstovaujančių institucijų tų pačių teisės normų taikymo standartai asmenims skiriasi. Bendrovė sutinka su Komisijos išvada, jog kitos valstybės PVM mokėtojo, kuriam numatoma perleisti importuotas prekes, kurioms taikomas 0 proc. PVM tarifas, duomenų nenurodymas importo deklaracijoje (ar jų netikslumai) nelaikytina pažeidimu, galinčiu lemti 0 proc. importo PVM tarifo taikymą ar netaikymą. Komisija, nors ir pripažinusi, kad BAD pildymo trūkumai nevertintini kaip reikšmingi sprendžiant dėl neapmokestinimo importo PVM, nepagrįstai teigia, jog tikslių pirkėjo (kitos valstybės narės PVM mokėtojo) duomenų pateikimas gali būti vertinamas kaip vienas tiekimo, taikant 0 proc. PVM tarifą, elementų Lietuvoje. Nėra jokio pagrindo teigti, jog net ir po 2011 m. sausio 1 d., tikslių pirkėjo (kitos valstybės narės PVM mokėtojo) duomenų pateikimas gali būti vertinamas kaip vienas tiekimo, taikant 0 proc. PVM tarifą, elementų Lietuvoje, kaip ir taikyti 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 2009/69/EB (toliau – ir Direktyva 2009/69/EB) (kuri buvo papildyta 2006 m. lapkričio 18 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendrosios sistemos nuostatomis (toliau – ir PVM direktyva)) ne nacionalinėje teisėje įtvirtintą, o galimą alternatyvų šių direktyvos nuostatų aiškinimo ir jų įgyvendinimo variantą.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog sutinka su Komisijos sprendimo motyvais dėl pareiškėjo deklaruotos 4200 muitinės procedūros pagrindimo dokumentų, faktinių aplinkybių vertinimo, teisės aktų šiuo klausimu taikymu. Pareiškėjos skundas teismui iš esmės grindžiamas tais pačiais nepagrįstais argumentais, kurie buvo atmesti Komisijoje ir Departamente, kad esminės atleidimo nuo importo PVM sąlygos, numatytos PVMĮ 35 straipsnyje ir Taisyklėse, yra įvykdytos. Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus TM, atlikusi mokestinį patikrinimą (patikrinusi 4200 procedūrai Bendrovės įformintas importo deklaracijas įvežtiems dyzeliniams degalams), Patikrinimo ataskaita pakeitė Bendrovės importuotų dyzelinių degalų, deklaruotą 4200 muitinės procedūros kodą, pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 38 priede išdėstytą muitinės deklaracijos 37 langelio „Procedūra“ apibūdinimą, reiškiantį „prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu“, į 4000 procedūrą, kai „prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę netaikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu“, ir šioms prekėms perskaičiavusi importo mokesčius, taikydama standartinį 21 proc. PVM tarifą, atitinkamai apskaičiavo importo mokesčių skolą muitinei.

7. Atsakovas teigė, kad PVMĮ 35 straipsnyje nurodoma ne apie bet kokį importuotų prekių išgabenimą į kitą valstybę narę, o yra nustatytos ir sąlygos: prekės turi būti tiekiamos į kitą šalį ir išgabenamos per vieno mėnesio terminą nuo importo deklaracijos įforminimo. Nesutiko su pareiškėju, kad neteisingas duomenų nurodymas BAD 17a ir 44 langeliuose yra tik BAD pildymo trūkumai ir tai, kad importo metu turi būti žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, tačiau nėra reikalavimo importuotojui importo metu žinoti (ar nurodyti), kokiam konkrečiam kitos valstybės narės PVM mokėtojui prekė bus tiekiama.

Nei muitinio įforminimo metu, nei vėliau Bendrovės pateikti dokumentai (sutartys, užsakymai ir kt.) nepatvirtina, jog įvykdyti deklaruotos 4200 muitinės procedūros ir PVMĮ 35 straipsnio reikalavimai. Importo įforminimo metu pareiškėjas deklaracijose nurodė neteisingą informaciją apie pirkėjus ir klaidino muitinę, žinodamas, kad nebus įvykdyti 4200 procedūros (taip pat ir PVMĮ 35 straipsnio) reikalavimai – prekių išgabenimas per vieno mėnesio laikotarpį ir tiekimas deklaruotam kitos ES valstybės narės gavėjui. Neteisingas kitos valstybės narės pirkėjos nurodymas deklaracijoje nelaikytina tik formalia klaida.

Skundo teiginiai, jog prekių perdavimai vyko ne tik pagal įformintas pardavimo sutartis, bet ir rašytinių užsakymų pagrindu, kurie nebuvo pateikti muitinei įforminant 4200 procedūrą, tik patvirtina teisingą Vilniaus TM išvadą, kad ši procedūra įforminta neteisingai. Bendrovės pateiktos neišsamios CMR važtaraščių kopijos negali būti vertinamos kaip įrodymai, patvirtinantys realų prekių išgabenimą. Pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai nėra patvirtinti dyzelinio kuro deklaruotų gavėjų, nurodant, kad CMR važtaraščiai daugumoje atvejų yra patvirtinti Lenkijos AAPS, kadangi būtent šie sandėliai ir yra prekių siuntėjai ir gavėjai CMR konvencijos prasme.

Akcizais apmokestinamų prekių gabenimą įforminantys dokumentai skirti akcizinių prekių judėjimo (gabenimo) stebėjimui ir kontrolei, bet ne tinkamais įrodymais prekių tiekimui kitos ES valstybės PVM mokėtojui pagrįsti, jie prekių tiekimo nepatvirtina. Vilniaus AVMI tikrino PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, o Vilniaus TM atliko pakartotinį kompleksinį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu. Šis patikrinimas susijęs su Bendrovės įformintomis 306 elektroninėmis importo muitinės deklaracijomis (EID), kuriose bendrovė deklaravo importuotą dyzelinį kurą išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai (4200), neapmokestinant importo PVM, t. y.

PVMĮ 35 straipsnio taikymą. Vilniaus AVMI patikrinimo akte importo PVM neminimas, o atsakovui ir Vilniaus TM nesuteikta nei teisė, nei pareiga vertinti kitų mokesčių administratorių atliekamų patikrinimų bei priimamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, o tuo labiau nėra prievolės remtis jų padarytomis išvadomis ar priimtais sprendimais. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su Komisijos sprendimo dalimi dėl bendrovės sąžiningumo, kaip papildomos atleidimo nuo importo PVM mokėjimo sąlygos vertinimu ir vaidmeniu šiame ginče.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

9. Vilniaus TM nurodė, kad pareiškėjo patikrinimo eiga, rezultatai ir teisinis pagrindimas detaliai išdėstyti Patikrinimo ataskaitoje bei jos prieduose. 4200 muitinės procedūros vykdymui yra nustatyti griežti reikalavimai, kurių importuotojas privalo laikytis. Lenkijos įmonėms PHU Poltrans Sp.zo.o., Petro-Tank Sp.zo.o., Investpol Sp.zo.o., WHIMM Sp.zo.o., Slovakijos įmonei Zervan S.R.O. ir Vengrijos įmonei UniPetrol KFT pareiškėjas išrašė PVM sąskaitas-faktūras ir nurodė CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, o jos neapskaitė dyzelinių degalų įsigijimų iš pareiškėjos, neįvykdė PVM prievolių, yra nerandami jų registruotose vietose, nevykdė realios veiklos ir buvo naudojamos kaip priedangos įmonės sandoriuose su pareiškėju. Prekių, kurioms buvo pritaikyta PVM lengvata, gavimas kitoje valstybėje narėje nepatvirtintas, tai yra neįvykdyta viena iš svarbiausių 4200 muitinės procedūros sąlygų. Pareiškėjas privalėjo laikytis visų teisės aktuose pasirinktos muitinės procedūros vykdymui nustatytų reikalavimų ir prisiimti riziką dėl padarytų pažeidimų, nesuderinamų su minėtos procedūros įvykdymo užtikrinimu.

10. Departamentas kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo buvo panaikintos Departamento sprendimo dalys dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti 3 220 822, 76 Eur PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, bei pareiškėjo skundas grąžintas centriniam mokesčių administratoriui (Departamentui) nagrinėti iš naujo.

11. Departamentas nurodė, kad Komisijos sprendimo dalis, kuria panaikintos Departamento sprendimo dalys, susijusios su papildomo importo PVM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimu pareiškėjai, ir pareiškėjos skundas grąžintas Departamentui nagrinėti iš naujo, yra priimtas neteisingai interpretuojant ir taikant teisės aktus, neįsigilinus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

12. Pareiškėjas atsiliepime į Departamento prašymą prašo jo netenkinti. Sutinka, kad, siekiant neapmokestinti į Lietuvos Respubliką įvežtų ir į kitą valstybę narę tiekiamų prekių importo PVM, turi būti tenkinamos sąlygos, nurodytos PVMĮ 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte. Nė viename iš minėtų teisės normų nėra įtvirtinta tokių reikalavimų.

13. Vilniaus TM atsiliepime į Departamento prašymą jam pritarė, nes taip pat nesutinka su Komisijos sprendimo motyvais dėl Departamento sprendimo panaikinimo bei grąžinimo iš naujo skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, įpareigojant pareiškėjo vykdytus sandorius vertinti sąžiningumo aspektu. Pareiškėjo sąžiningumas ir rūpestingumas įvertintas ir Vilniaus TM, ir Departamento sprendimuose. Pareiškėjo pareiga pateikti tokius įrodymus apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų abejonių, nes siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise turi būti įvykdyta ir pareiga. Neatlikus pareigos pateikti duomenis apie prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos deklaruotiems EID gavėjams, negali atsirasti teisė pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu.

14. Teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartimi nutarė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. ESTT 2018 m. birželio 20 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-108/17 (toliau – ir ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendimas) dėl teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi pateikto prašymo.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjo iš Baltarusijos Respublikos importuotą ir į kitas ES valstybes nares patiektą kurą apmokestinti PVM ir nurodyta pareiškėjui sumokėti šį mokestį, jo delspinigius ir baudą, taip pat dėl ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą priimto Komisijos sprendimo, kuriuo Departamento sprendimas panaikintas ir pareiškėjo skundas grąžintas jam nagrinėti iš naujo, teisėtumo ir pagrįstumo. Pagrindinis nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo klausimas yra tai, ar pagrįstai Bendrovė iš Baltarusijos į Lietuvos Respubliką įvežto ir vėliau kitų ES valstybių narių įmonėms patiekto kuro importo neapmokestino importo PVM, t. y. ar pagrįstai Bendrovė taikė PVMĮ 35 straipsnio nuostatas ir tokių prekių importą apmokestino 0 proc. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovė ginčo prekes (t. y. dyzelinį kurą) importavo iš ne ES valstybės (t. y. Baltarusijos) ir deklaravo jas išvešianti gavėjui (-ams) į kitas ES priklausančias valstybes, o pirkėjai visais atvejais sandorių sudarymo metu buvo registruoti PVM mokėtojais atitinkamose ES valstybėse narėse. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad Departamentas nagrinėjamu atveju turi teisinį pagrindą teisme kvestionuoti Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi šiuo atveju centrinis mokesčių administratorius nesutinka su Komisijos sprendime pateiktu teisės normų aiškinimu ir taikymu.

17. Teismas taip pat nustatė, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas PVM direktyvoje, PVMĮ, Taisyklėse ir BAD pildymo instrukcijoje.

18. Teismas konstatavo, kad Bendrovė, vykdydama ginčo tiekimus, importo deklaracijose gavėjais nurodė kitoje ES valstybėje esančius PVM mokėtojus (arba vėliau nustatyta tvarka apie tokių gavėjų pasikeitimus informavo mokesčių administratorių), fiziškai išgabeno ginčo kurą iš Lietuvos teritorijos į akcizinius sandėlius), tačiau, nepaisant to, galutiniai gavėjai paskirties ES valstybėse PVM nesumokėjo. Įvertinęs surinktus įrodymus aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, teismas padarė išvadą, kad byloje esantys pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina tik ginčo prekių išgabenimo iš Lietuvos faktą, tačiau jie neįrodo, jog yra įvykęs realus ginčo prekių nuosavybės teisės perdavimas Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos bendrovėms (ar kitiems Bendrovės deklaruotiems gavėjams) ir PVM sumokėjimas minėtose ES valstybėse. Todėl mokesčių administratoriui, prieš apmokestinant Bendrovės vykdytus ginčo tiekimus, kilo pareiga mokestinio patikrinimo metu išsiaiškinti ir nustatyti, ar Bendrovė (t. y. apmokestinamasis asmuo) (ne)žinojo ir (ne)galėjo žinoti, kad jos vykdomi ginčo sandoriai įtraukti į sukčiavimą. Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendime.

19. Teismas, atsižvelgdamas į tai ir į byloje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad Bendrovė, vykdydama ginčo sandorių sąlygas, ginčijamas prekes išgabeno iš Lietuvos, tačiau Bendrovės pateikti dokumentai kelia realias abejones dėl to, jog ginčo tiekimai galėjo būti sukčiavimo PVM grandinės dalimi, ir į tai, kad šios abejonės dėl sukčiavimo PVM ir galimo Bendrovės vaidmens jame nebuvo vertinamos atliekant mokestinį patikrinimą ir Departamentui priimant skundžiamą sprendimą, sutiko su skundžiamame Komisijos sprendime padaryta išvada, kad mokesčių administratorius taip pat bendrųjų tiekimo sąlygų Bendrovės sandorius privalėjo vertinti sąžiningumo aspektu.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokesčių administratorius ginčo tiekimus jau yra įvertinęs sąžiningumo aspektu. Šie argumentai prieštarauja skundžiamų Patikrinimo ataskaitos ir Departamento sprendimo turiniui, iš kurio matyti, kad šie individualūs administraciniai aktai grindžiami išimtinai tuo, jog, mokesčių administratoriaus nuomone, Bendrovė neteisingai deklaravo galutinį prekių gavėją ir taip pažeidė PVMĮ 35 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4.1, 4.3, 71 punktų, BAD pildymo instrukcijos 27.49.1.7. punkto nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas savo skunde teismui pripažino, jog Vilniaus TM, atlikdama Bendrovės patikrinimą, visiškai ignoravo Bendrovės sąžiningumo klausimą, o Departamentas savo sprendime visiškai nepasisakė šiuo klausimu, kaip teisiškai nereikšmingu sprendžiant dėl 4200 muitinės procedūros taikymo pagrįstumo. Ši aplinkybė patvirtina, kad nei Vilniaus TM, nei Departamentas, priimdami skundžiamus sprendimus, Bendrovės sąžiningumo nevertino.

21. Teismas pritarė ginčijamame Komisijos sprendime padarytai išvadai ir pozicijai, kad tik centrinis mokesčių administratorius (Departamentas) gali surinkti ir įvertinti duomenis ir įrodymus, ir, įvertinęs juos, iš naujo spręsti dėl Bendrovės apmokestinimo. Todėl teismas sprendė, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo ir atsakovo nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III. 22. Pareiškėjas UAB „Enteco Baltic“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinant.

23. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje yra surinkti visi įrodymai, būtini jo sąžiningumui įvertinti ir šie įrodymai patvirtina pareiškėjo sąžiningumą, t. y. byloje nėra reikalinga rinkti papildomų įrodymų, o esamų įrodymų teisinį vertinimą gali atlikti ir ginčą nagrinėjanti institucija, todėl teismas nepagrįstai patvirtino Komisijos sprendimą perduoti pareiškėjo skundą atsakovui nagrinėti iš naujo, iš esmės grindžiant tik tuo, kad būtina įvertinti pareiškėjo sudarytus sandorius sąžiningumo aspektu.

Pareiškėjas neneigia būtinybės šioje byloje spręsti jo sąžiningumo klausimo (tai vienareikšmiškai patvirtino ir ESTT), tačiau, pareiškėjo nuomone, byloje nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, būtinos jo sąžiningumo įvertinimui, ir jokių papildomų tyrimo veiksmų atlikti nėra būtinybės. Pažymi, kad jis Vilniaus TM patikrinimo metu pateikė 10 raštų, kuriuose atskleidė visą informaciją apie ginčo sandorių sudarymo aplinkybes. Jokių konkrečių duomenų ar aplinkybių, kurias turėtų papildomai nustatyti, tirti ar aiškintis atsakovas, nenurodė nei teismas, nei Komisija, perduodami skundą nagrinėti iš naujo.

Akcentuoja, kad sąžiningumo doktrina ir aplinkybės, reikšmingos sąžiningumo nustatymui, yra aiškiai suformuluotos ir išvystytos tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Šiuo atveju iš šioje byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, nes savo veikloje nuosekliai vadovavosi savo pačios nustatyta kontrahentų patikimumo patikrinimo sistema, rinko (ir mokesčių administratoriaus vertinimui pateikė) informaciją apie kontrahentų registraciją įmonių bei PVM mokėtojų registre, jų licencijas prekiauti kuru, kontrahentų sutartis su akciziniais sandėliais.

Be to, jis su pirkėjais pasirašydavo rašytines sutartis, kurą pirkėjams tiekdavo rašytinių užsakymu pagrindu, prekės buvo gabenamos tik į pirkėjų nurodytus akcizinius sandėlius (pareiškėjas visais atvejais gavo patvirtinimus, kad kuras į sandėlius pristatytas sėkmingai), pirkėjai už kurą atsiskaitė išimtinai bankiniais pavedimais. Pareiškėjo nuomone, toks elgesys buvo protingas ir rūpestingas, jis atitinka įprastą prekybos kuru praktiką, o jo surinkta ir mokesčių administratoriams patikrinimų metu pateikta informacija bei dokumentai nesudarė jokių prielaidų įtarti galimą kontrahentų sukčiavimą PVM.

Pareiškėjas nuo valstybės institucijų nenuslėpė galutinių prekių pirkėjų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs sąmoningai klaidinti muitinę. Aplinkybė, kad atsakovo pozicija dėl pareiškėjo sąžiningumo nėra atskirai aptarta jo bei Vilniaus TM priimtuose sprendimuose, neturėtų būti formaliu pagrindu perduoti skundą atsakovui nagrinėti iš naujo.

24. Pareiškėjo nuomone, jo apmokestinimas importo PVM prieštarautų šiam principui, nes tie patys sandoriai jau buvo patikrinti (1) Vilniaus AVMI patikrinimo metu ir (arba) (2) Vilniaus TM pirminio patikrinimo metu, kuomet pareiškėjo elgesys ir pateikti įrodymai buvo vertinti kaip pakankami 0 proc. (importo) PVM taikymui pagrįsti, t. y. pakankami konstatuoti pareiškėjo sąžiningą elgesį sandorių sudarymo metu.

25. Pareiškėjas teigia, kad pavedimas atsakovui vėl iš naujo nagrinėti ir vertinti tuos pačius įrodymus, susijusius su pareiškėjo sąžiningumu, nėra teisingas ir protingas, prieštarauja teisinio saugumo, gero administravimo ir proceso operatyvumo principams. Pažymi, kad Generalinis advokatas savo išvadoje atskleidė nuomonę pareiškėjo byloje ESTT, jog valstybė narė, atsisakydama suteikti apmokestinamajam asmeniui, veikusiam sąžiningai, ir nesant jokių įrodymų, kad jis žinojo ar galėjo žinoti, kad yra įtrauktas į sukčiavimą, teisę į neapmokestinimą PVM, negali remtis savo pačios nacionalinių valdžios institucijų veiksmų koordinavimo ir bendradarbiavimo trūkumais. Tai, kad dėl iš esmės tų pačių tiekimų apmokestinimo (importo PVM bei 0 proc. PVM tiekimui Europos Sąjungos viduje) turėjo būti atliktas koordinuotas dviejų valstybės institucijų patikrinimas, pripažino ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas ESTT posėdžio metu. Pareiškėjo atveju toks koordinuotas patikrinimas nebuvo atliktas – patikrinimą iš pradžių atliko Vilniaus AVMI ir kaip mokesčių administratorius (valstybės institucija) priėmė oficialų sprendimą dėl tiekimų apmokestinimo 0 proc. PVM. Tai, kad tokio patikrinimo rezultatai iš naujo kvestionuojami atsakovo, keliant klausimus dėl tų pačių PVM įstatymo sąlygų išpildymo (t. y. tiekimo Europos Sąjungos viduje apmokestinimo 0 proc. PVM pagrįstumo kaip 0 proc. importo PVM taikymo sąlygos), nesuderinama nei su logika, nei su gero administravimo ir gero valdymo principais.

26. Pareiškėjas vertina, kad visi tolimesni prekių tiekimai Europos Sąjungos viduje, kurie buvo prielaida pareiškėjui taikyti 0 proc. importo PVM, ir kuriuos muitinė pakartotinio patikrinimo metu apmokestino, jau buvo įvertinti mokesčių administratorių (Vilniaus AVMI arba Vilniaus TM pirminio patikrinimo metu), pripažįstant, kad pagrindo netaikyti 0 proc. PVM dėl disponavimo teisės neperdavimo, prekių neišgabenimo ar pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo nėra. Atitinkamai, priešingas sandorių vertinimas pakartotinio patikrinimo metu prieštarautų teisinio saugumo principui. Esant surinktiems pareiškėjo sąžiningumą pagrindžiantiems įrodymams ir pateiktam ESTT išaiškinimui, jog pirminėms Vilniaus AVMI ir Vilniaus TM išvadoms prieštaraujančios pakartotinio patikrinimo išvados neatitinka teisinio saugumo principo, skundo perdavimas nagrinėti atsakovui iš naujo (dėl pareiškėjo sąžiningumo vertinimo) yra akivaizdžiai nereikalingas ir nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, sprendimas iš esmės šioje teisminio proceso stadijoje, kai proceso dalyviams yra žinomos bylos aplinkybės bei jų teisinio vertinimo problematika, atitiktų ir proceso operatyvumo bei efektyvumo principus.

27. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir Komisijos 2016 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. S-l14(7-47/2016) bei priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1A-123 bei trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus TM Patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320119M.

28. Atsakovas teigia, kad PVMĮ 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM už importuojamas prekes kontroliuoja teritorinės muitinės. Taigi importo PVM mokesčių administratoriumi buvo ne Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai pareiškėjas teikė mėnesines Prekių tiekimo į kitas ES valstybes nares ataskaitas (forma FR0564), o muitinė. Be to, PVMĮ minėto 35 straipsnio 3 dalimi pavesta Departamentui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatyti šio straipsnio įgyvendinimo tvarką, kurios nuostatos taip pat yra privalomos. Tiek PVM direktyva, tiek PVMĮ 35 straipsnis nustato pareigą importuotojui pateikti įrodymus importo metu (iki išgabenimo), kad prekės skirtos išgabenti kitų valstybių narių PVM mokėtojams, o ne mokestinio patikrinimo metu, pateikus importuotų prekių pardavimo sąskaitas, tvirtinti, jog nurodytos prekės buvo importuotos ir tiektos bei išgabentos kitų valstybių narių gavėjams, vadovaujantis PVMĮ 35 straipsniu. Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvadoje (82 p.), įrodymas, kurį importuotojas turi pateikti pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 2 dalies c punktą, siejasi su importavimo į Europos Sąjungą tikslu, t. y. su tuo, kad importavus prekes turi būti vykdomas tiekimas Bendrijos viduje pagal šios direktyvos 138 straipsnio 1 dalį.

29. Atsakovas nurodo, kad teismas, neteisingai interpretuodamas minėto ESTT sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą, kuriame nurodyta, kad „draudžiama administracinė praktika, pagal kurią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sąžiningam importuotojui neleidžiama pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, kai vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos netenkinamos dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti, jog sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė pagrįstų priemonių, kurių iš jo galima reikalauti, kad išvengtų dalyvavimo sukčiaujant“, nemotyvuodamas ir nepagrįsdamas teisės aktų nuostatomis, nustatė mokesčių administratoriui (muitinei) pareigą „mokestinio patikrinimo metu išsiaiškinti ir nustatyti, ar Bendrovė (t. y. apmokestinamasis asmuo) (ne)žinojo ir (ne)galėjo žinoti, kad jos vykdomi ginčo sandoriai įtraukti į sukčiavimą. Pažymi, kad šiame ginče muitinė skundžiamais sprendimais atsisakė taikyti neapmokestinimą importo PVM pareiškėjo importuotoms prekėms ne todėl, kad nebuvo tenkinamos „vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos“ dėl įgijėjo sukčiavimo, kuriame, galima manyti, dalyvavo importuotojas, tačiau todėl, kad UAB „Enteco Baltic“ nepateikė įrodymų, atitinkančių PVM direktyvos 138 straipsnyje, PVMĮ 35 straipsnyje ir minėtose Taisyklėse nustatytas importuoti (prekių neapmokestinimo PVM sąlygas). Šioje byloje tiek Komisija nustatė, tiek teismas pritarė, kad byloje esantys pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina tik ginčo prekių išgabenimo iš Lietuvos faktą, tačiau jie neįrodo, kad yra įvykęs realus ginčo prekių nuosavybės teisės perdavimas Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos bendrovėms (ar kitiems Bendrovės deklaruotiems gavėjams) ir PVM sumokėjimas minėtose ES valstybėse. Taigi teismas pritarė išvadai, jog UAB „Enteco Baltic“ neįvykdė vienos iš trijų Bendrijos viduje neapmokestinamo PVM privalomų sąlygų, nepateikė įrodymų, kad įvykdytas importuotų prekių tiekimas sąskaitose nurodytiems gavėjams, t. y., kad teisė kaip savininkui disponuoti preke yra perduota įgijėjui. Pažymi, kad pareiga įrodymus teikti teisės aktais priskirta asmeniui, besinaudojančiam mokestine lengvata, o ne mokesčių administratoriui.

30. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog Patikrinimo ataskaita ir Departamento sprendimas, kuriuo patvirtinta ši ataskaita, „šie individualūs administraciniai aktai grindžiami išimtinai tuo, jog mokesčių administratoriaus nuomone, Bendrovė neteisingai deklaravo galutinį prekių gavėją ir taip pažeidė PVMĮ 35 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4.1, 4.3, 7-1 punktų, BAD pildymo instrukcijos 27.49.1.7 punkto nuostatas“. Pažymi, kad tokios pozicijos ir laikėsi Vilniaus teritorinė muitinė, atlikdama patikrinimą ir neskaičiuodama importo PVM, UAB „Enteco Baltic“ pateikus ar muitinės iniciatyva kitaip surinkus pakankamai įrodymų, kad importuotas, 4200 procedūrai deklaruotas, dyzelinas teisės aktų nustatyta tvarka buvo išgabentas kitų valstybių narių (ne importo deklaracijose nurodytiems) gavėjams. Tokiam sprendimui neprieštaravo ir Departamentas.

31. Atsakovas vertina, kad skundo medžiaga patvirtina, jog tiek Vilniaus teritorinė muitinė surašydama Patikrinimo ataskaitą, tiek Departamentas priimdamas sprendimą, nagrinėjo ir vertino visus UAB „Enteco Baltic“ pateiktus dokumentus ir kitus įrodymus (priešingai, nei buvo pateikta ESTT), tačiau pateiktuose dokumentuose neradusi duomenų apie importuotų prekių disponavimo teisės perdavimą (tiekimą) kitų valstybių narių mokesčių mokėtojams, pagrįstai nusprendė, jog UAB „Enteco Baltic“ neįvykdė vienos iš esminių teisės aktais nustatytų importuotų prekių neapmokestinimo importo PVM sąlygų – tiekimo kitų valstybių narių PVM mokėtojams (neturėdama informacijos apie jų nesąžiningumą ir galimą pareiškėjo įtraukimą į sukčiavimą), todėl Patikrinimo ataskaita Nr.5VM320119M, kurią patvirtino Departamentas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1A-123, pagrįstai ir teisėtai už nurodytas importuotas prekes importuotojui UAB „Enteco Baltic“ apskaičiavo importo PVM.

32. Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei tenkinti Departamento apeliacinį skundą.

33. Atsakovas atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais jo apeliaciniame skunde, papildomai pažymėdamas, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog AVMI jau yra įvertinusi tų pačių sandorių /importo apmokestinimo teisingumą ankstesnių mokestinių patikrinimų metu. Departamento nuomone, pareiškėjas neskiria apmokestinimo importo PVM, kurį administravo ir kontroliavo muitinė, nuo tiekimo PVM, kurį administravo ir kontroliavo Valstybinė mokesčių inspekcija. Byloje nėra jokių duomenų, jog UAB „Enteco Baltic“ importo metu ar vėliau iki mokestinio patikrinimo būtų informavusi muitinę apie importuotų ginčo prekių tiekimą ir išgabenimą mokestinio patikrinimo metu pateiktose pardavimo sąskaitose nurodytiems gavėjams (kad importuotos prekės buvo skirtos vėliau tiekti kitų valstybių narių PVM mokėtojams). Pareiškėjas neteisingai aiškina, kad jo tiek mokesčių administratoriui, tiek teismui pateikti įrodymai, susiję su jo ir pirkėjais įformintais importuoto dyzelinio kuro tiekimo kitų valstybių narių PVM mokėtojams sandoriais, patvirtina jo sąžiningumą ir rūpestingumą. Pažymi, kad byloje surinkta medžiaga, taip pat pareiškėjo pateikti „pirkimo užsakymai“ nepatvirtina nei pareiškėjo sąžiningumo, nei apdairumo bei rūpestingumo. Departamento nuomone, pareiškėjas, sutikdamas su Komisijos bei teismo išvada, kad UAB „Enteco Baltic“ pateikti įrodymai nepatvirtina, jog yra įvykęs realus ginčo prekių nuosavybės teisės perdavimas pardavimo sąskaitose nurodytiems Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos ar kitiems bendrovės nurodytiems gavėjams, t. y. kad nėra įvykdytas importuotų prekių tiekimas kitų valstybių narių PVM mokėtojams, nepagrįstai akcentuoja Bendrovės sąžiningumą ir rūpestingumą, kas buvo pakankamai įvertinta tiek surašant Patikrinimo ataskaitą, tiek priimant Departamento sprendimą.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo ir Departamento apeliacinius skundus prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir Komisijos 2016 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. S-l14(7-47/2016) bei priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1A-123 bei Patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320119M.

35. Vilniaus TM nurodo, kad nei Departamentas, nei Vilniaus TM niekada neginčijo Bendrovės pateikiamų dokumentų prekių išgabenimo iš Lietuvos faktui pagrįsti reikšmės. Tačiau įvertinus pateiktų dokumentų visumos turinį, muitinės institucijos nenustatė minėtuose dokumentuose pakankamai informacijos prekių tiekimo faktui (disponavimo teisės perleidimui) pagrįsti. Pažymi, kad UAB „Enteco Baltic“ tikrinamuoju laikotarpiu, vykdžiusi aktyvią komercinę veiklą, pati pasirinko, kokiai muitinės procedūrai deklaruos importuotas akcizines prekes, todėl privalėjo laikytis visų teisės aktuose šios procedūros vykdymui nustatytų reikalavimų ir prisiimti riziką dėl padarytų pažeidimų, nesuderinamų su minėtos procedūros įvykdymo užtikrinimu. Pareiškėjo sąžiningumas ir rūpestingumas įvertintas ir Vilniaus TM ir Departamento sprendimuose. Pareiškėjo pareiga pateikti tokius įrodymus apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų abejonių, nes siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise turi būti įvykdyta ir pareiga. Taigi neatlikus pareigos pateikti duomenis apie prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos deklaruotiems EID gavėjams, negali atsirasti teisė pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu. Departamento skunde teisingai pažymėta, kad tiek Direktyva, tiek PVMĮ 35 straipsnis nustato pareigą importuotojui pateikti įrodymus importo metu (iki išgabenimo), jog prekės skirtos išgabenti kitų valstybių narių PVM mokėtojams, o ne mokestinio patikrinimo metu, pateikus importuotų prekių pardavimo sąskaitas, tvirtinti apie nurodytų prekių importą, tiekimą ir išgabenimą kitų valstybių narių gavėjams, laikantis PVMĮ 35 straipsnio nuostatų. Pažymi, kad ir patikrinimo metu pareiškėjo pateikti dokumentai tinkamai nepagrindė ne tik visų prekių tiekimo ir išgabenimo sąlygų, bet ir nepatvirtino, kad prekės importuotos ir buvo skirtos vėliau tiekti Bendrijos viduje PVMĮ 35 straipsnio sąlygų atitikimo prasme. Mano, kad teismas nepagrįstai įpareigojo mokesčių administratorių kartu bendrųjų tiekimo sąlygomis pareiškėjo vykdytus sandorius vertinti sąžiningumo aspektu.

36. Pareiškėjas UAB „Enteco Baltic“ atsiliepime į atsakovo Departamento apeliacinį skundą prašo atsakovo skundą atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

37. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai aiškina ir taiko aktualias teisės aktų nuostatas. Pažymi, kad ESTT ir LVAT praktikoje yra pripažįstama, jog reikalavimas PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti tikrąjį prekių įgijėją nėra viena iš esminių sąlygų (reikalavimų) tiekimą pripažinti tiekimu Bendrijos viduje. Todėl aplinkybė, kad ši teisė galimai buvo perduota ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam, o kitam (nenustatytam) įgijėjui, nėra reikšminga sprendžiant dėl aptariamos sąlygos (ne)buvimo. Be to, ESTT prejudiciniame sprendime aiškiai nurodė, kad šioje administracinėje byloje turi būti nagrinėjamas pareiškėjo sąžiningumo klausimas. Pareiškėjas pripažino, kad jis dėl techninių kliūčių nepatikslino importo deklaracijų duomenų (prekių pirkėjų PVM mokėtojų kodų), tačiau atsakovas ignoruoja faktą, kad dalis prekių buvo parduota tiems pirkėjams, kurie buvo nurodyti importo deklaracijose. Iš viso 91 proc. atvejų importo deklaracijose buvo nurodomas pirkėjas, kuriam buvo išgabentos (visos ar iš dalies) importuotos prekės. Faktą, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta informacija yra tinkamas kompetentingų institucijų informavimas, patvirtina ir Generalinio advokato išvados 110 punkte pateikta pozicija. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjas savo sudaromuose sandoriuose ir išrašomose sąskaitose tariamai turėjo nurodyti, jog yra parduodamos importuojamos prekės ir todėl pirkėjams kyla pareiga apskaičiuoti PVM savo šalyse, yra niekuo nepagrįsta ir nelogiška. Atsakovo teiginiai dėl ketinimo išgabenti prekes į kitą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę narę nepatvirtinimo dokumentais prieštarauja ir byloje jau nustatytoms faktinėms aplinkybėms – prekių išgabenimo faktui. Viena iš tiekimo ES viduje neapmokestinimui reikšmingų aplinkybių yra tiekėjo sąžiningumas, į kurį privalo būti atsižvelgiama ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pareiškėjas tariamai privalėjo įrodyti savo kontrahentų dalyvavimą sukčiavime, neteisingai supranta įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims. Be to, tokia atsakovo pozicija iš esmės patvirtina, kad pats atsakovas yra nenuoseklus. Atsakovas, jeigu būtų įpareigotas teismo tirti pareiškėjo sąžiningumą, nebūtų linkęs tinkamai įvykdyti tokį teismo nurodymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 25 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 5VM320119M, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1A-123 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. S-114(7-47/2016) teisėtumo bei pagrįstumo.

39. Ginčo esmė – ar pareiškėjo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vykdytų prekių tiekimo sandoriai teisėtai ir pagrįstai apmokestintini taikant PVM tarifą.

40. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad ginčo atveju mokesčių administratorius šalia bendrųjų tiekimo sąlygų Bendrovės sandorius privalėjo vertinti sąžiningumo aspektu.

41. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Teigia, kad pavedimas Atsakovui vėl iš naujo nagrinėti ir vertinti tuos pačius įrodymus, susijusius su pareiškėjo sąžiningumu, nėra teisingas ir protingas, prieštarauja teisinio saugumo, gero administravimo ir proceso operatyvumo principams, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – panaikinti Atsakovo UAB „Enteco Baltic“ apskaičiuotus mokesčius.

42. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. S-114(7-47/2016) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek Komisijos išvada, jog importuotojui, neįvykdžiusiam esminių teisės aktais nustatytų neapmokestinimo importo PVM sąlygų (UAB „Enteco Baltic“ neįvykdė PVM įstatymo 35 str. vienos iš nustatytų esminių sąlygų (materialinių teisės normų) teisei į importuotų prekių neapmokestinimą importo PVM (tiekimo)), valstybės (įstatymais) nustatytų mokestinių prievolių įvykdymas turėtų priklausyti nuo asmens sąžiningumo, yra nepagrįsta ir neteisinga, prieštaraujanti ginčo teisinius santykius reglamentuojantiems teisės aktams.

43. Ginčo teisinius santykius reguliuoja PVM direktyvos, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (35 str. 1 d., 56 str. 1 d.), kuriuo yra įgyvendintos Šeštosios direktyvos bei ją pakeitusios Direktyvos 2006/112/EB nuostatos, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (4.1, 4.3 ir 71 p.) bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos (27.49.1.7 p.) nuostatos.

44. Byloje nustatyta, kad Bendrovė atitinkamais laikotarpiais 2010-2013 m. iš Baltarusijos Respublikos įsigijo ir į Lietuvos Respubliką importavo dyzelinį kurą, kuri vėliau išvežė pirkėjams (Lenkijos įmonėms PHU Poltrans Sp.zo.o., Petro-Tank Sp.zo.o., lnvestpol Sp.zo.o., WHIMM Sp.zo.o., Slovakijos įmonei Zervan S.R.O., Vengrijos įmonei UniPetrol KFT) į Lenkiją. Didžiajai daliai įvežto kuro buvo įforminta išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūra neapmokestinant importo pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) pagal PVM įstatymo 35 straipsnio nuostatas (4200 muitinės procedūra), t. y. kuro importui buvo taikomas 0 proc. PVM. Vilniaus teritorinei muitinei nustačius, kad pirkėjai galimai sukčiavo PVM, t. y. kad Lenkijoje PVM nebuvo deklaruotas ir sumokėtas, buvo atliktas pareiškėjo patikrinimas. Vilniaus TM 2015 m. lapkričio 25 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320119M konstatavo, jog UAB „Enteco Baltic“ neįvykdė 0 proc. importo PVM taikymo sąlygų. Atsižvelgdama į tai, Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjui apskaičiavo papildomai mokėtiną 3 220 822 Eur importo PVM, 1 498 771 Eur šio mokesčio delspinigius bei skyrė 322 082 Eur šio mokesčio baudą.

45. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Direktyvoje 2006/112/EB pripažintas ir ja siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas. Kaip vienas iš teisės į PVM atskaitos ribojimą pagrindų yra laikomas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas. Sąžiningumo koncepcija Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) sprendimuose yra nurodoma tose bylose, kuriose yra pasisakoma dėl galimybės riboti teisę į atskaitą tuomet, kai subjektai dalyvauja PVM sukčiavime. Teisingumo Teismas sąžiningumo koncepciją pradėjo formuoti sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd (Nr. C-354/03, Nr. C-35503 ir Nr. C-484/03, 52-54 p.), kuriose pripažino, kad mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą negali priklausyti nuo to, kokiu būdu tiekimų grandinėje veikia kiti subjektai, nes tai prieštarautų Šeštosios direktyvos tikslams. Teisingumo Teismas konstatavo, kad jeigu mokesčių mokėtojas nežino apie kitų mokesčių mokėtojų vykdomą PVM sukčiavimą, tai jam negali atsirasti neigiamos pasekmės. Sąžiningumo koncepciją Teisingumo Teismas įtvirtino sprendime, priimtame sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling (Nr. C-439/04 ir Nr. C-440/04), kuriose jis sprendė, jog mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, kad paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas. Pridurtina, jog sąžiningumo koncepcija Teisingumo Teismo praktikoje toliau plėtojama (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Bonik, Nr. C-285/11, taip pat 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Mahageben ir David, Nr. C-80/11 ir Nr. C-142/11). Pažymėtina, kad apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje, siekiant taikyti Direktyvą 2006/112/EB turi būti laikomas sukčiaujant dalyvaujančiu asmeniu, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos (žr., jau minėtą sprendimą byloje Bonik, 39 p. ir jame nurodyta praktiką) (taip pat plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

46. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad UAB „Enteco Baltic“ sąžiningumą (dėl pareiškėjo žinojimo ar galėjimo žinoti apie dalyvavimą į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje) įvertino. Kaip matyti iš Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitos turinio, remiantis Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos mokesčių administratorių pateikta informacija buvo nustatyta, kad dalis UAB „Etneco Baltic“ 42 muitinės procedūrai deklaruoto dyzelinio kuro ir parduoto ES šalių įmonėms, nebuvo gauta galutinio gavėjo arba nėra patvirtinimo, kad prekės buvo nugabentos galutiniam gavėjui. Mokesčių administratorius analizavo tik iš užsienio mokesčių administratorių gautus atsakymus ir UAB „Enteco Baltic“ pateiktus paaiškinimus ir dokumentus bei duomenis atspindėjo ginčijamoje patikrinimo ataskaitoje. Tokio vertinimo neatliko ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. gruodžio 18 d. skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 25 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 5VM320119M (apsiribojo teisingu prekių deklaravimo ir deklaruotos procedūros reikalavimų tinkamo įvykdymo nagrinėjimu). Tai reiškia, jog nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Departamentas pareiškėjos sąžiningumo mokestinio patikrinimo metu visiškai nevertino. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad <... iš patikrinimo ataskaitos ir Departamento sprendimo turinio matyti, kad šie individualūs administraciniai aktai grindžiami išimtinai tuo, jog, mokesčių administratoriaus nuomone, Bendrovė neteisingai deklaravo galutinį prekių gavėją ir taip pažeidė PVMĮ 35 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4.1, 4.3, 71 punktų, BAD pildymo instrukcijos 27.49.1.7 punkto nuostatas.

47. Analogiškos pozicijos formuojamoje praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017 konstatavo, jog nustačiusi, kad tiekėjo kontrahentas dalyvavo sukčiaujant arba padarė pažeidimų, kompetentinga mokesčių institucija, atsižvelgdama į objektyvius įrodymus ir nereikalaudama iš tiekėjo atlikti patikrinimų, kurie jam nepriklauso, turi nustatyti, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į neapmokestinimą PVM, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje (53 punktas). Aptariamą žinojimą ar galėjimą žinoti pirmiausia patvirtina įvairios objektyvios aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, sandoryje dalyvaujančių subjektų ryšiai (akcininkai, savininkai, apskaitą tvarkantys asmenys ir pan.), kurios vertinamos kiekvienu individualiu atveju. Nesant objektyvių ir akivaizdžių įrodymų, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą, mokesčių administratorius pirmiausia turi įrodyti, kad (1) šis asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant, ir (2) matydamas tokius požymius nesiėmė veiksmų, kurių gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų kontrahentų sąžiningumu.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2462/2012 yra pažymėjęs, kad siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Pažymėtina, jog vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Protingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą, esant teisės spragai, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiais kriterijais turi būti remiamasi ir vertinant visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie mokesčių mokėtojo sąžiningumą.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 pažymėta, kad <...nesant paties pareiškėjo sukčiavimo, mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo teise <...>, norint paneigti pareiškėjo teisę į ginčo tiekimų neapmokestinimą PVM (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą), šie tiekimai turi būti vertinami tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumo aspektu. Tai reiškia, kad būtent pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją mokesčių mokėtojas turi įvertinti ne tik įrodymus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš šalies teritorijos, t. y. faktą, jog tiekiamų prekių fiziškai nebėra Lietuvos Respublikoje bei faktą, kad teisę disponuoti tiekiamomis prekėmis įgijo pirkėjas kitoje valstybėje narėje, bet ir tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumą. Vadinasi tiek Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendimuose padarė pagrįstas išvadas, kad mokesčių administratorius, šalia bendrųjų tiekimo sąlygų, Bendrovės sandorius privalėjo vertinti sąžiningumo aspektu.

50. Iš tiesų, net jei visos tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM esminės sąlygos nėra įvykdytos (nagrinėjamu atveju įgijėjų sukčiavimas reiškia, kad jie neveikė kaip apmokestinamieji asmenys), negalima atsisakyti suteikti šios teisės apmokestinamajam asmeniui, kuris veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių galima pagrįstai reikalauti, kad įsitikintų, jog jo sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo byloje Litdana, Nr. C-624/15, EU:C:2017:389 (toliau – ir Sprendimas Litdana), 36 p.).

51. Priemonių, kurių gali būti pagrįstai reikalaujama iš apmokestinamojo asmens, norinčio pasinaudoti PVM direktyvoje numatyta teise, siekiant įsitikinti, kad jo sudaryti sandoriai nesusiję su vykdomu sukčiavimu, nustatymas iš esmės priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių (žr., pvz., Sprendimo Litdana 38 p. ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktiką). Kai yra požymių, leidžiančių įtarti, kad yra pažeidimų ar sukčiaujama, apdairus ūkio subjektas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali būti įpareigotas pasidomėti kontrahentu ir įsitikinti jo patikimumu (žr., pvz., Sprendimo Litdana 39 p.).

52. Tačiau pastebėtina ir tai, kad ne apmokestinamasis asmuo, o mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus ūkio subjektų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje, ir taikyti sankcijas ūkio subjektui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus (žr., pvz., Sprendimo Litdana 40 p. ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Mokesčių institucijos negali versti apmokestinamojo asmens, siekiančio neprarasti teisės į atskaitą, atlikti sudėtingus ir nuodugnius patikrinimus, taip de facto perduodamos jam savo tyrimo funkcijas (žt., pvz., Teisingumo Teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo byloje SC Paper Consult, nr. C-101/16, EU:C:2017:775, 51 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

53. Atsakovas apeliaciniame skunde importuotojo nesąžiningumą iš esmės sieja tik su vienintele aplinkybe, t. y. UAB „Enteco Baltic“ apie galutinius importuotų prekių gavėjus neinformavo muitinę ne tik muitinio įforminimo metu, tačiau iki pat mokestinio patikrinimo. Teismų praktikoje skiriama visa gama požymių, pagal kuriuos vertinamas importuotojo (ne-)sąžiningumas, todėl nagrinėjant bylą iš naujo ir vertinant sandorius tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumo aspektu aktuali anksčiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019.

54. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teigia, kad byloje tiek Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatė, tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas tam pritarė, kad byloje esantys pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina tik ginčo prekių išgabenimo iš Lietuvos faktą, tačiau jie neįrodo, jog yra įvykęs realus ginčo prekių nuosavybės teisės perdavimas Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos bendrovėms (ar kitiems Bendrovės deklaruotiems gavėjams) ir PVM sumokėjimas minėtose ES valstybėse. Pakartotinai pažymėtina, kad nustačiusi, kad tiekėjo kontrahentas dalyvavo sukčiaujant arba padarė pažeidimų, kompetentinga mokesčių institucija, atsižvelgdama į objektyvius įrodymus ir nereikalaudama iš tiekėjo atlikti patikrinimų, kurie jam nepriklauso, turi nustatyti, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti savo teisę, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo byloje PPUH Stehcemp ir kt., C-277/14, EU:C:2015:719, 50 p.). Vadinasi, tokiu atveju nepakanka vien tik konstatuoti, kad neįvyko realus importuotų prekių perdavimas (tiekimas) kontrahentams (įgijėjams kitoje ES valstybėje narėje), o būtina taip pat vertinti importuotojo veiksmus sąžiningumo aspektu.

55. Atsakovas nurodo, kad tokios pat pozicijos apie objektyvų lengvatos taikymo sąlygų įvykdymo pagrindimą, o ne asmens sąžiningumą, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-567-442/2016. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjama byla (įrodymai patvirtina prekių išgabenimo iš Lietuvos faktą, tačiau neįvyko realus prekių perdavimas kontrahentams) ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde nurodyta byla (nebuvo pakankami duomenų, patvirtinančių, jog prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos) yra skirtingos faktinėmis aplinkybėmis, todėl šio ginčo išsprendimui ji nėra reikšminga.

56. UAB „Enteco Baltic“ apeliaciniame skunde pažymi, jog nagrinėjamoje byloje yra surinkti visi įrodymai, būtini jos sąžiningumui įvertinti ir šie įrodymai patvirtina pareiškėjo sąžiningumą, kas reiškia, kad byloje nėra reikalinga rinkti papildomų įrodymų, o esamų įrodymų teisinį vertinimą gali atlikti ir ginčą nagrinėjanti institucija, t. y. pirmosios instancijos teismas privalėjo atlikti pareiškėjos sąžiningumo vertinimą. Vadovaujantis konstituciniu valdžių padalijimo principu, teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos – Departamento, kuriam pagal įstatymą pavesta atlikti mokesčių administravimo funkcijas, todėl byloje vertinamu atveju nėra jokio poreikio teismui perimti viešojo administravimo subjekto funkcijas ir atlikti tokį UAB „Enteco Baltic“ vertinimą.

57. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio bylose, priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti ar keisti pareiškėjo ir/ar atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Enteco Baltic“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė