2025-07-23 Nr. AB-11886-3-64-3-00847-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-651-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00847-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2024 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. A1-837 1 punktu patvirtinto sąrašo 39 punktą, kuriuo pareiškėjas skiriamas / pavedamas / įpareigojamas pirkimų organizatoriumi; 2) įpareigoti atsakovą įgyvendinti / vykdyti įstatymo (https://www. infolex.lt/ta/32966, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.230 straipsnio 1, 3 dalių ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4, 6, 8–10 punktų normas arba patenkinti pareiškimą ir panaikinti Administracijos direktoriaus 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. A1-1221 „dėl atsakingo asmens paskyrimo” arba patenkinti pareiškimą ir išspręsti ginčą kitu, įstatymų nustatytu būdu; 3) panaikinti Administracijos direktoriaus 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-970 „dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimą“.

Pareiškėjas prašė atnaujinti dėl svarbios priežasties praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. A1-837 dalies paduoti. Pareiškėjas taip pat prašė įstatyme dėl numatytos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant minėtas ABTĮ nuostatas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Regionų administraciniam teismui dėl šiame skunde išdėstytų reikalavimų jau buvo pateikęs skundą. Teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-15812-641/2024 atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl 4, 5, 6 reikalavimų, kitoje dalyje nustatė pareiškėjui terminą iki 2024 m. spalio 11 d. nutarties aprašomojoje dalyje nurodytiems trūkumams pašalinti. Teismas, 2024 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, kadangi pareiškėjas per nustatytą terminą visų skundo trūkumų tinkamai nepašalino, skundo trūkumai yra esminiai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 5 d. nutartimi Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde šioje administracinėje byloje prašo panaikinti tuos pačius įsakymus kaip ir administracinėje byloje Nr. eI3-15812-641/2024, reikalavimus grindžia analogiškais argumentais ir įrodymais.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, nustatęs, kad į Regionų administracinį teismą pareiškėjas vėl kreipiasi žymiai praleidęs skundo padavimo terminą, teismas vertino, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjo veiksmai, siekiant įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, neatitinka rūpestingumo, sąžiningumo, operatyvumo ir atidumo reikalavimų, todėl teismas pripažino, jog terminą skundui paduoti jis praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl subjektyvių aplinkybių.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog egzistavo svarbios priežastys, objektyviai sukliudžiusios laiku atlikti būtinus veiksmus savo teisių realizavimui, t. y. laiku kreiptis į teismą su skundu dėl atsakovo priimtų įsakymų panaikinimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti, todėl teismas skundą atsisakė priimti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

III

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą (pareiškimą) nagrinėti tam pačiam teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta. Teigia, kad terminas skundui / pareiškimui paduoti nepraleistas. Net jeigu teismas nustatė, kad jis yra praleistas, turėjo spręsti skundo priėmimo klausimą ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą yra nemotyvuotas. Motyvų nebuvimas negali būti priežastis nespręsti pateikto prašymo. Taigi pirmosios instancijos teismas, neindividualizavęs pareiškėjo skundo reikalavimų ir jų neištyręs, kurie konkrečiai skundo reikalavimai laikytini neatitinkančiais ABTĮ reikalavimų ir atsisakęs priimti pareiškėjo skundą visa apimtimi, pernelyg formaliai aiškino ir taikė proceso teisės normas.

Teismas neteisingai vertino faktus / įrodymus. Nutartyje minimose bylose dar nėra įvykęs jų nagrinėjimas, todėl nespręsdamas skundo priėmimo klausimo, teismas priėjo prie nepagrįstų išvadų.

Pareiškėjas teigia, kad jis turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir ji neturi būti ribojama.

Pareiškėjas prašo, kad nedviprasmiškai taptų aišku (dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo), kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas taip pat prašo priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.), ja pateikiant Regionų administracinio teismo pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų garbės teismui.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. liepos 21 d. pateikė prašymą, kuriame iš esmės pakartoja atskirajame skunde suformuluotą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą bei pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime nurodyti teiginiai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka ne tik Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, elementarios moralės, vertybių sistemos, bet ir demokratinės valstybės sampratos. Taip pat priimti atskirąją nutartį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus terminą (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti, kadangi pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą skundo (pareiškimo) padavimo terminą. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo jį atnaujinti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad termino paduoti skundą (pareiškimą) dėl Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo jis nepraleido.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma įvertina tai, ar egzistuoja teisės aktuose numatytos neigiamos procesinės prielaidos atsisakyti inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu teismas, nagrinėdamas minėtą klausimą, nustato bent vieną iš įvardytų prielaidų, jis motyvuota nutartimi atsisako priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-684-624/2024; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas teigia, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto skundo (pareiškimo) padavimo termino. Be to, pareiškėjo teigimu, net jeigu terminas ir praleistas, o jo praleidimo priežastys nenurodytos, teismas vis tiek turėjo spręsti skundo priėmimo klausimą.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią. Teismas, nustatydamas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino eigos pradžią, įvertina aplinkybę, ar, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, viešojo administravimo subjektas turėjo teisės aktais įtvirtintą pareigą įteikti minėtą aktą asmeniui. Jeigu viešojo administravimo subjektas turėjo minėtą pareigą, teismas sprendžia, ar: 1) viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, tinkamai atliko pareigą įteikti asmeniui minėtą aktą; 2) viešojo administravimo subjektas viešai paskelbė (turėjo paskelbti) skundžiamą administracinį aktą; 3) asmuo, siekdamas išsiaiškinti informaciją apie administracinio akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, žinojo, kad minėtas aktas turi būti priimtas, ir aktyviai vykdė atitinkamus veiksmus; 4) kitas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino pradžios nustatymui svarbias aplinkybes. Teismas, nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių duomenų, sudarančių galimybę nustatyti skundžiamų įsakymų įteikimo pareiškėjui momentą. Tačiau, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas dar 2024 m. spalio 22 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas panaikinti skundžiamus įsakymus (teisminio proceso numeris: 3-64-3-01698-2024-8; administracinės bylos numeris: eI3-8753-631/2025). Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 25 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti pareiškimo (skundo) trūkumus. 2024 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas, šalindamas pareiškimo (skundo) trūkumus, padavė patikslintą pareiškimą (skundą) ir kartu pateikė skundžiamų įsakymų kopijas. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą). Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad skundžiami įsakymai buvo įteikti pareiškėjui, ir apie minėtus įsakymus bei jų turinį pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) dar 2024 m. lapkričio 6 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) tik 2025 m. balandžio 18 d. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą terminą skundui dėl skundžiamų įsakymų paduoti.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas gali atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą tik išimtiniais atvejais, kai minėto termino praleidimo priežastys buvo svarbios, objektyvios ir sudarė pareiškėjui kliūtis laiku kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-5-662/2025; kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti terminą tik skundo reikalavimui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo panaikinimo paduoti, ir neprašė atnaujinti terminą skundo reikalavimams dėl 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymo panaikinimo paduoti. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundo reikalavimui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti, nenurodė jokių išskirtinių, objektyvių bei svarbių priežasčių, sudariusių jam kliūtis kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė atnaujinti skundo (pareiškimo) padavimo terminą ir priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą) nagrinėti iš esmės.

Tokios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitose pagal pareiškėjo atskirąjį skundą išnagrinėtose administracinėse bylose, kuriose buvo pareikšti analogiški reikalavimai kaip ir šioje byloje (žr., pvz., 2025 m. liepos 16 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eAS-798-575/2025; Nr. eAS-838-662/2025). Šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimo.

Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo.

Dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinami.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime nurodyti teiginiai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka ne tik Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, elementarios moralės, vertybių sistemos, bet ir demokratinės valstybės sampratos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.).

Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą įtvirtina ABTĮ 17 straipsnio nuostatos. Bylų, nepriskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą įtvirtina ABTĮ 18 straipsnio nuostatos. ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Įvertinusi pareiškėjo prašymo pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisės aktai nesuteikia administraciniam teismui, nagrinėjančiam bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, kompetencijos nagrinėti tokio pobūdžio prašymą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nenagrinėja minėto pareiškėjo prašymo.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Įvertinusi nagrinėjamos situacijos aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti atskirąjį nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą priimti atskirąją nutartį, yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo teismui priimti atskirosios nutarties. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, taip pat nenustatė pagrindo spręsti atskirosios nutarties priėmimo klausimą. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė