2024-11-06 Nr. AB-16272-3-61-3-04458-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-716-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04458-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslino, ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. A740-2267/22(3.3.2.26E-SOI) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja savo skundą iš esmės grindė aplinkybe, kad pašalpos skyrimo sąlyga, kurios ji neįgyvendino, nesudarydama galimybių apžiūrėti jos gyvenamąsias sąlygas, yra naikintina, kadangi laikinai sutikę apgyvendinti asmenys nenori į savo namus įsileisti pašalinių asmenų bei atskleisti savo adreso. Pareiškėja pažymėjo, kad buvo vilkinama priimti sprendimą dėl pašalpos skyrimo – sprendimas priimtas praėjus dvejiems mėnesiams po prašymo pateikimo dienos, todėl per tą laiką pareiškėja negalėjo gauti nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:

4.1. Skyrius 2022 m. liepos 13 d. telefonu gavo pareiškėjos prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kurią Skyriaus darbuotojas įregistravo sistemoje „Parama“ (Reg. Nr. 84992). Pareiškėja prašė skirti socialinę paramą už liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius.

4.2. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 13 d. ir 2022 m. spalio 4 d. prašymuose išdėstytą reikalavimą skirti socialinę paramą, Skyrius pranešė pareiškėjai, kad jos 2022 m. liepos 13 d. prašymo–paraiškos piniginei socialinei paramai gauti pateikimo ir jo nagrinėjimo metu pareiškėja nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos arba įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste, o jos nurodyta gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) nebuvo jos faktinė gyvenamoji vieta, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėja buvo iškeldinta iš šios gyvenamosios vietos, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų.

4.3. Skyrius, siekdamas nustatyti pareiškėjos faktinę gyvenamąją vietą ir jos teisę į piniginę socialinę paramą, 2022 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku prašė pareiškėjos nurodyti jos faktinės gyvenamosios vietos adresą, tačiau 2022 m. rugpjūčio 10 d. elektroniniu laišku pareiškėja atsisakė nurodyti prašomus duomenis.

4.4. Vadovaudamasis Įstatymo 20 straipsnio 9 dalimi, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 1-2366 patvirtinto Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17.5 papunkčiu, Skyrius 2022 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. Al21-21080/22(2.1.19-SOI) kreipėsi į biudžetinę įstaigą Vilniaus miesto socialinių paslaugų centrą (buvęs pavadinimas – ir Vilniaus miesto socialinės paramos centras), prašydamas patikrinti pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygas ir sudaryti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą.

4.5. Vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 25 straipsnio 5 dalimi, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Aprašo 17.5 papunkčiu, atsakingas socialinis darbuotojas susisiekė su pareiškėja telefonu, tačiau ji atsisakė nurodyti savo faktinės gyvenamosios vietos adresą, nesudarė galimybės patikrinti jos buities ir gyvenimo sąlygų bei sudaryti aktą, apie ką Skyriui buvo pranešta 2022 m. rugsėjo 8 d. tarnybiniu pranešimu Nr. A131-21739/22(2.1.19-SOP).

4.6. Vadovaudamasis Įstatymo 20 straipsnio 9 dalimi, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu Skyrius 2022 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. 77460 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“, kuriuo neskyrė pareiškėjai prašomos socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., kadangi ji neįvykdė Įstatymo 25 straipsnio 5 punkte įtvirtintos pareigos – nesudarė savivaldybės socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Skyrius 2022 m. rugsėjo 9 d. pranešimu Nr. A740-2267/22(3.3.2.26E-SOI) apie priimtą sprendimą neskirti pareiškėjai socialinės paramos ir apie neskyrimo priežastis pranešė pareiškėjai.

4.7. Skiriant pareiškėjai socialinę paramą pagal jos ankstesnius prašymus–paraiškas socialinei paramai gauti, šios sąlygos taip pat buvo keliamos, tačiau pareiškėja anksčiau buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o po jos iškeldinimo iki 2022 m. gegužės 1 d. valstybėje (savivaldybėje) paskelbtų ekstremaliųjų situacijų (karantino) metu ir 6 mėnesius nuo jų atšaukimo dienos arba nuo dienos, kai sueina jų paskelbimo terminai, pirmenybė vykdant buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą buvo teikiama asmenų apklausai telefonu, kai patikrinimo aktas užpildomas pagal asmens žodžiu pateiktus atsakymus į patikrinimo akte nustatytus klausimus.

4.8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nėra deklaravusi gyvenamosios vietos arba įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ir jos prašymo–paraiškos nagrinėjimo metu neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir negalėdamas nustatyti, ar pareiškėja turi teisę į piniginę socialinę paramą, Skyrius 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 77460 neskyrė prašomos socialinės paramos už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d.

4.9. Skyrius 2022 m. spalio 17 d. raštu Nr. A51- 154371/22(3.3.12.1E-AD24) „Dėl sprendimo neskirti socialinės pašalpos“ pakartotinai pranešė pareiškėjai apie socialinės pašalpos neskyrimo priežastis, kurios sąlygojo skundžiamo sprendimo priėmimą ir pasiūlė pareiškėjai kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) ir prašyti įtraukti ją į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Vilniaus miesto savivaldybėje.

4.10. Skyriaus 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. 77460, apie kurį pareiškėjai buvo pranešta Skyriaus 2022 m. rugsėjo 9 d. pranešimu Nr. A740-2267/22(3.3.2.26E-SOI) „Dėl priimto sprendimo neskirti socialinės pašalpos“ yra motyvuotas, aiškus, pakankamas, teisėtas ir pagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos A. A. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėja 2022 m. liepos 13 d. telefonu kreipėsi į Skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą 2022 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Pareiškėjos prašymas–paraiška (toliau – ir Paraiška) piniginei socialinei paramai gauti įregistruota sistemoje „Parama“ (Reg. Nr. 84992). Paraiškoje nurodyta, kad pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą Vilniaus m. sav., gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu nurodyta, kad informaciją apie priimtus sprendimus pareiškėja pageidavo gauti paštu adresu (duomenys neskelbtini) bei elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini).

6.2. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 23 d. sprendimu nutraukė savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ su A. A. 2018 m. gegužės 31 d. sudarytą Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. 1.40-GT18/0240, nusprendė iškeldinti pareiškėją su jai priklausančiu turtu iš socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų.

6.3. Skyriaus atstovė 2022 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išaiškino pareiškėjai Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatą ir nurodė, kad ji nėra deklaravusi gyvenamosios vietos ir neįtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą bei paprašė el. paštu nurodyti pareiškėjos faktinį gyvenamosios vietos adresą.

6.4. Pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 10 d. elektroniniu laišku atsakė Skyriui, kad praeitą kartą parama pareiškėjai buvo skirta esant tokiai pat padėčiai, todėl papildomų reikalavimų Skyrius neturėtų kelti. Pareiškėja teigė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nenurodyta, kad siekiantis paramos asmuo turėtų pranešti apie tikslią gyvenamąją vietą ir nurodė, jog užtenka, kad ji praneša gyvenanti „Vilniaus savivaldybės teritorijoje“.

6.5. Skyrius 2022 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. A121 -21080/22(2.1.19-SOI) kreipėsi į Vilniaus miesto socialinių paslaugų centrą, prašydamas patikrinti pareiškėjos, nurodančios Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją, faktinę gyvenamąją vietą, gyvenimo sąlygas bei surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, teikti informaciją ir rekomendacijas dėl socialinės pašalpos skyrimo arba nurodyti objektyvias priežastis (pagrįstais faktiniais duomenimis (aplinkybėmis)) dėl socialinės pašalpos neskyrimo. Tuo pačiu šiame rašte pranešta, kad Skyriui 2022 m. liepos 13 d. pateikta Paraiška, kurioje pareiškėja nurodo gyvenanti viena ir prašoma patikrinti, ar pareiškėja faktiškai gyvena Vilniaus mieste, išsiaiškinti kokia jos šeimos sudėtis, iš kokių pajamų pareiškėja gyvena, ar būste kartu su ja gyvena kiti asmenys, jei taip, kokie ryšiai juos saisto. Be to nurodyta, jog būtų gerai, kad buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas būtų surašytas iki 2022 m. rugsėjo 12 d. apsilankius pas pareiškėją namuose.

6.6. Administracijos Socialinio darbo skyrius 2022 m. rugsėjo 8 d. raštu Skyriui atsiuntė vyresniosios socialinio darbo organizatorės T. S. 2022 m. rugsėjo 8 d. tarnybinį pranešimą (reg. Nr. 78-969/22) „Dėl A. A.“, kuriame nurodyta, kad „su moterimi buvo susisiekta telefonu susitarti dėl apsilankymo jos namuose, tačiau moteris informavo, kad ji neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, glaudžiasi įvairiose vietose, bendro ūkio su jokiu kitu asmeniu neveda“. Tuo pačiu pažymėta, kad pareiškėja gyveno Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau iš jo buvo iškeldinta nesuteikiant kito būsto.

6.7. Skyriaus 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 77460, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pareiškėjai neskirta socialinė parama už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d., nes pareiškėja nesudarė galimybės savivaldybės socialiniams darbuotojams tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą.

6.8. Apie Skyriaus 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 77460 pareiškėjai pranešta skundžiamu Sprendimu.

7. Teismas pirmiausia pažymėjo, kad nors pareiškėja nereiškė reikalavimo panaikinti Skyriaus 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 77460, tačiau pagal skundo turinį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-294-575/2021), laikytina, kad pareiškėja skundžia taip pat ir Skyriaus 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 77460, kuriuo jai neskirta socialinė pašalpa. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčas byloje kilo dėl Sprendimo ir 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 77460 teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Įvertinęs Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 25 straipsnį, Aprašo 16, 17 punktus ir 17.5 papunktį, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja neginčija aplinkybių, jog nesudarė galimybės savivaldybės socialiniams darbuotojams patikrinti gyvenimo sąlygų, taip pat į aplinkybes, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos deklaruotą ar kitą gyvenamąją vietą, skunde pareiškėjos nurodytas adresas – (duomenys neskelbtini), nelaikytinas pareiškėjos gyvenamąja vieta, nes pareiškėja iš šio būsto iškeldinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimu, teismas konstatavo, kad Skyrius, neturėdamas informacijos nei apie pareiškėjos gyvenamąją vietą, nei apie gyvenimo sąlygas, pagrįstai neskyrė pareiškėjai socialinės paramos. Teismas pažymėjo, kad nesuprantama, kokiu pagrindu Skyrius, kuris griežtai privalo vadovautis įtvirtintais teisės aktais, turėjo šiuo atveju padaryti išimtį ir skirti pareiškėjai socialinę paramą. Pareiškėjos argumentas, kad laikinai ją apgyvendinę asmenys nenori į savo namus įsileisti pašalinių asmenų bei atskleisti savo adreso, nėra svarbus nagrinėjamuoju atveju, nes pareiga pagrįsti, kad pareiškėjai reikalinga socialinė parama, tenka būtent jai.

9. Teismas, atsižvelgdamas į VAĮ 10 straipsnio 4 dalį bei byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Skyrius privalėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjos 2022 m. liepos 13 d. prašymo iki 2022 m. rugpjūčio 10 d., tačiau priėmė 2022 m. rugsėjo 9 d. Teismas pažymėjo, kad Skyrius 2022 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku paprašė pareiškėjos nurodyti faktinės gyvenamosios vietos adresą, pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 10 d. elektroniniu laišku atsisakė tai padaryti, Skyrius 2022 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. A121 -21080/22(2.1.19-SOI) kreipėsi į Vilniaus miesto socialinių paslaugų centrą, prašydamas patikrinti pareiškėjos duomenis, tačiau VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sprendimas dėl termino pratęsimo nebuvo priimtas. Vis tik, teismas vertino, kad nagrinėjamos bylos kontekste ši aplinkybė pati savaime negali būti pagrindu panaikinti skundžiamus sprendimus. Be to, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja teigė, jog dėl pavėluotai priimto sprendimo ji negalėjo gauti nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų, jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė.

10. Teismas konstatavo, kad skundžiamuose sprendimuose nurodyti teisiniai pagrindai, priėmimo motyvai, apskundimo tvarka, taigi jie yra pakankamai aiškūs, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą.

12. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

12.1. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės į sveikatos apsaugą, kadangi neskyrus paramos, pareiškėjai nebuvo suteikta būtinoji pagalba – šeimos gydytojo apžiūra ir siuntimas, nesuteikta traumatologo pagalba, pareiškėja yra paversta „pusiau invalide“, negalinčia pilnai valdyti galūnės ir neaišku ar ateityje galės ją pilnai valdyti. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėja nepagrindė, jog negalėjo gauti nemokamų sveikatos paslaugų, neįvertino, kad asmuo, žinodamas apie tokią sveikatos apsaugos sistemą daugeliu atveju dėl to į sveikatos priežiūros įstaiga net nesikreipia. Teismas nevertino šių aplinkybių, rėmėsi mažareikšmiais faktais.

12.2. Dalis mažareikšmių faktų yra Skyriaus nurodyti melagingai. Atsakovas melagingai nurodo, kad dėl mėnesinės pašalpos nuolat buvo lankomasi namuose, kadangi pas pareiškėją nebuvo atvykstama į namus. Pas pareiškėją buvo atvykta dėl vienkartinės paramos ir tai prieš daug metų. Toks reikalavimas buvo pareikštas, kai pareiškėja kreipėsi dėl paramos nuo liepos mėn. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Skyrius Aprašuose nusistato neadekvačius reikalavimus dėl paramos skyrimo. Gyvenimo sąlygos neatspindi realios padėties, nes daiktai gali būti dovanoti, o skurdi aplinka – tik vaizdas. Be kita ko, Skyriui buvo pateikti duomenys dėl pareiškėjos individualios veiklos.

12.3. Reikalaudamas apsilankyti pareiškėjos namuose, kad įvertintų paramos skyrimo sąlygas, atsakovas pažeidė asmens teisę į privatumą ir lygiateisiškumo principą.

12.4. Adresu, kuriuo pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą, prieš tai buvusius tris mėnesius pareiškėjai buvo skirta socialinė parama. Teiginiai, kad toks reikalavimas buvo nekeliamas dėl pandemijos apribojimų, yra melaginti, kadangi pandemija jau seniai buvo pasibaigusi.

12.5. Skyrius Sprendimą priėmė vadovaudamasis Aprašu, tačiau jis neturi įstatyminės galios, todėl pamynė Lietuvos Respublikos Konstituciją bei ES teisės aktus, be to vilkino priimti sprendimą.

13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

14.1. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, Skyriaus reikalavimas pareiškėjai nurodyti faktinę gyvenamąją vietą yra teisėtas ir pagrįstas. Skyrius siūlė pareiškėjai deklaruoti jos gyvenamąją vietą arba kreiptis į Administraciją su prašymu įtraukti ją į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Vilniaus miesto savivaldybėje, tačiau pareiškėja šiuo pasiūlymu nepasinaudojo.

14.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamame sprendime nurodyti teisiniai pagrindai, priėmimo motyvai, apskundimo tvarka, taigi jie yra pakankamai aiškūs, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais.

14.3. Piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų, todėl savivaldybės gali savo lokaliniu teisės aktu nustatyti šios paramos teikimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. A740-2267/22(3.3.2.26E-SOI) ir 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 77460 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai šiais administraciniais aktais nebuvo skirta socialinė pašalpa, nes ji nesudarė galimybės savivaldybės socialiniams darbuotojams patikrinti jos gyvenimo sąlygų, be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjos deklaruotą ar kitą gyvenamąją vietą, taip pat įtraukimą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos skundo, paliko galioti skundžiamus sprendimus nepakeistus.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad reikalaudamas apsilankyti pareiškėjos namuose, kad įvertintų paramos skyrimo sąlygas, atsakovas pažeidė asmens teisę į privatumą ir lygiateisiškumo principą, o neskirdamas paramos pažeidė konstitucines teises į sveikatos apsaugą ir darbą. Pabrėžia, kad anksčiau jai buvo skiriama parama, nereikalaujant nurodyti jos gyvenimo sąlygų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo vilkinama priimti administracinį sprendimą pagal pareiškėjos prašymą.

17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

19. Kita vertus, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą. Tačiau atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatomas tik įstatymu, tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos. Socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Poįstatyminiais aktais, taigi ir Vyriausybės nutarimais, galima nustatyti tik įstatymų, reguliuojančių socialinės paramos santykius, įgyvendinimo tvarką (procedūras).

20. Minėtos konstitucinės nuostatos reiškia, kad įstatymų leidėjas turi galimybę ir net pareigą nustatyti sąlygas, kurioms esant socialinė parama būtų teikiama atitinkamiems asmenims. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina, kad Įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos, o Įstatymo 25 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams ir (ar) kitiems savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotiems savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams, savivaldybės administracijos darbuotojams galimybę tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Šioje byloje nesant ginčo, kad pareiškėja nesuteikė galimybės savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams, savivaldybės administracijos darbuotojams tikrinti jos gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti: priešingai, jie priimti vadovaujantis galiojančiomis Įstatymo nuostatomis.

21. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja turėjo Įstatyme nustatytą pareigą suteikti galimybę savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams, savivaldybės administracijos darbuotojams tikrinti jos gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, todėl jos teiginiai, kad reikalaudamas apsilankyti pareiškėjos namuose, kad įvertintų paramos skyrimo sąlygas, atsakovas pažeidė asmens teisę į privatumą ir lygiateisiškumo principą, yra visiškai nepagrįsti. Kadangi pareiškėjai skundžiamais sprendimais pagrįstai vadovaujantis Įstatymo nuostatomis buvo neskirta socialinė parama, apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas pažeidė konstitucines pareiškėjos teises į sveikatos apsaugą ir darbą, taip pat yra nepagrįsti. Apeliacinio skundo argumentai, jog anksčiau pareiškėjai buvo skiriama parama, nereikalaujant nurodyti jos gyvenimo sąlygų, yra teisiškai nereikšmingi, nes nagrinėjamos administracinės bylos atveju skundžiami sprendimai yra priimti laikantis Įstatymo nuostatų, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, kad pareiškėja neįgyvendino Įstatyme nustatytų pareigų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog termino priimti skundžiamus sprendimus pažeidimas negali būti laikytinas aplinkybe ir pagrindu juos naikinti.

22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, jas tinkamai įvertino taikytinų teisės aktų nuostatų kontekste, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė