2018-10-08 Nr. AB-17762-3-62-3-00381-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2246-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00381-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą (b. l. 6–10, 18–22), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau ir – Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą iškviesti liudytojais asmenis, atliekančius bausmę Alytaus PN (b. l. 12–13).

2. Pareiškėjas skunde, atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 75–84) nurodė, kad nuo 2013 m. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo kalinamas Alytaus PN (teismo posėdžio metu pareiškėjas reikalavimą patikslino ir prašė priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2017 m. sausio 24 d.).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kalėjo 6 lokaliniame sektoriuje, 15 būrio 2, 3 ir 6 bendrabučio tipo patalpose, kurių plotas buvo nuo 33,02 kv. m iki 34,68 kv. m, o minėtose patalpose buvo kalinama 11 asmenų (įrengta 11 miegamųjų vietų), sanitarinis mazgas užėmė 1,6 kv. m ploto, dėl to iš viso 798 dienas jam teko nepakankamas plotas, t. y. ne daugiau kaip 3 kv. m ploto. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad gyvenamosios patalpos nuo 23 val. iki 7 val. buvo rakinamos, dėl to šios patalpos turėtų būti laikomos kamerų tipo patalpomis, kuriose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką kamerose esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuoti bendrą kameros plotą. Todėl teismas, nustatydamas jam tekusį plotą, turėtų išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą, t. y. 1,6 kv. m.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtų rūkymui skirtų vietų, todėl nakties metu nuteistieji rūkyti eidavo į tualetą, dėl to jis, kaip nerūkantis asmuo, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2693-422/2014 priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, už tai, kad jis, kaip nerūkantis, buvo laikomas kartu su rūkančiais ir turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tačiau nuo to laiko niekas nepasikeitė. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad, esant blogam orui, nuteistieji rūkydavo gyvenamosiose patalpose ir dienos metu. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas, todėl jis negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Pareiškėjas teigė, kad lokalinio sektoriaus kiemas buvo labai mažas, t. y. apie 80 kv. m, todėl jis neturėjo galimybės tinkamai pasivaikščioti. Taip pat Alytaus PN nebuvo poilsio kambario. Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas 2017 m. kovo 20 d. 15 būrio patalpose, kuriose jis buvo laikomas, atliko patikrinimą ir nustatė higienos normų pažeidimus. Pareiškėjas paaiškino, kad kituose lokaliniuose sektoriuose buvo dar blogesnės kalinimo sąlygos, be to, jo prašymas perkelti į kitas patalpas nebūtų patenkintas, kadangi nuteistieji skirstomi į gyvenamąsias patalpas laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytų kriterijų, o netinkamos kalinimo sąlygos nebūtų tam pakankamas pagrindas.

5. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN buvo vykdomos tik 4 socialinės programos, kuriose asmenys užsiėmė kūrybine veikla (t. y. veikliųjų asmenų būrelis, anoniminių alkoholikų ir narkomanų programa, reabilitacijos programa ir darbščiųjų rankų būrelis), tačiau jam nei viena iš programų netiko. Alytaus PN dar veikė vidurinė mokykla, tačiau pareiškėjas turi aukštesnįjį išsilavinimą, o lankyti profesinę mokyklą jis neturėjo noro. Pareiškėjo teigimu, jis yra netikintis, dėl to neturėjo priežasties lankytis ir koplyčioje. Pareiškėjas nurodė, kad pasportuoti sporto aikštelėse buvo galima tik vieną kartą per savaitę 2 valandas tam gavus leidimą. Bibliotekoje taip pat galėjo lankytis vieną kartą per savaitę, tačiau lokaliniame sektoriuje kalėjo daugiau nei 100 nuteistųjų, todėl knygą dėl laiko stokos reikėdavo išsirinkti per 10 min. Pareiškėjo tvirtinimu, nors jis išeidavo pasportuoti ar pasivaikščioti, gyvenamojoje patalpoje jis praleisdavo didžiąją dalį laiko.

6. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, buvo pažemintas jo orumas, sutriko sveikata, pablogėjo savijauta, dėl to buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis ir jis patyrė neturtinę žalą.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 26–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Alytaus PN daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2017 m. sausio 13 d. pareiškėjas kalėjo Alytaus PN 16 būrio 1 bendrabučio tipo patalpoje, 15 būrio 2, 3 ir 6 bendrabučio tipo patalpose, 18 būrio 2 bendrabučio tipo patalpoje. Alytaus PN nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys nelydimi pareigūno laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, kali patalpose, kurios nerakinamos. Nuteistieji taip pat gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio ir pliažo tinklinio aikštelėse. Alytaus PN yra įrengti ir sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje ar užsiimti kita pataisos namuose leistina prasminga veikla. Nuteistieji įtraukiami į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra 13.

9. Alytaus PN patvirtino, kad higienos normų pažeidimų pataisos namų patalpose nenustatyta. Nuteistiesiems rūkyti bendrabučio tipo patalpose yra draudžiama ir nerūkoma. Prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui. Kadangi Alytaus PN direktoriui priėmus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 1-106 bendrabučio koridorius nuo 17 val. iki 7 val. yra privaloma rakinti ir nuteistieji negali išeiti į lauke įrengtus rūkomuosius, bendrabučio tipo patalpose buvo įrengti izoliuoti rūkomieji su nuolatos veikiančia ištraukiamąja ventiliacija, kad dūmai nepatektų į koridorius ir miegamuosius. Alytaus PN pabrėžė, kad nėra pagrindo išvadai, jog būtent dėl kalinimo sąlygų galėjo pablogėti pareiškėjo sveikata, jam nustatyti sveikatos sutrikimai būdingi ir asmenims, gyvenantiems laisvėje. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei į įstaigos administraciją, nei į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

10. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo nurodyti Alytaus PN pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu nėra įrodyti kaip neteisėti. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių jam pasekmių. Tuo tarpu, nenustačius šių būtinų civilės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

II. 11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 93–100) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu patikslino kalinimo Alytaus PN laikotarpį, už kurio metu patirtus išgyvenimus, nepatogumus prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą, t. y. pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m. sausio 24 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

13. Įvertinęs bylos duomenis, t. y. bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir nuteistųjų, laikomų bendrabučio tipo patalpose, sąrašus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 600 parų buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatytą minimalią 3,1 kv. m ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui, kalinčiam bendrabučio tipo patalpose. Tačiau teismas pažymėjo, kad minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pareiškėjui trūko tik nuo 0,05 kv. m iki 0,1 kv. m ploto.

14. Nors teismo posėdžio metu liudytojais apklausti E. M., kuris dalį ginčo laikotarpio atliko bausmę toje pačioje bendrabučio tipo patalpoje kartu su pareiškėju, ir N. G., kuris dalį ginčo laikotarpio atliko tame pačiame lokaliniame sektoriuje kaip ir pareiškėjas, tik kitoje bendrabučio tipo patalpoje, nurodė, jog nakčiai gyvenamosios patalpos buvo užrakinamos, tačiau atsižvelgiant į liudytojų santykį su pareiškėju, jų teisinį statusą, jų duoti parodymai, teismo vertinimu, negali būti laikomi patikimais, objektyviais įrodymais, todėl teismas šiais įrodymais nesivadovavo. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog nuo 2014 m. kovo 5 d. pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN bendrabučio tipo patalpos nuo 23 val. iki 7 val. buvo rakinamos. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis būtų kreipęsis į Alytaus PN pareigūnus ar administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų bendrabučio tipo patalpose. Todėl teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl bendrabučio tipo patalpų rakinimo nuo 23 val. iki 7 val. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje BVK 70 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) numatytas imperatyvas pataisos namuose laikomus nuteistuosius gyvenamosiose patalpose Taisyklėse nustatyta tvarka rakinti.

15. Teismas nustatė, kad byloje pateiktame 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA-436 konstatuota, jog nuteistųjų apgyvendinimas Alytaus PN organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Būriuose įrengtos vietos, skirtos rūkymui, o uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu ir tai reglamentuoja Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“. Teismas pažymėjo, kad patalpose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad kartu su juo kalintys asmenys pažeidinėja nustatytas taisykles, turėjo kreiptis į Alytaus PN administraciją dėl rūkymo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis gyveno, ar tualete, iš kurio sklido į gyvenamąsias patalpas dūmų kvapas, tačiau, kaip nurodė teismo posėdžio metu pats pareiškėjas, nebuvo kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, tualete ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Byloje nenustatyta, kad gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nakties metu buvo rakinamos, todėl nuteistieji privalėjo rūkyti tik rūkymui skirtose vietose, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui, kuriuo nustatytas imperatyvas nakties metu rakinti nuteistuosius, Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose buvo įrengti rūkomieji su nuolatos veikiančia ištraukiamąja ventiliacija, kad tabako dūmai nepatektų į koridorius ir miegamuosius. Taigi teismas neteisėtų Alytaus PN veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

16. Teismas pažymėjo, kad Alytaus PN neturėjo pareigos tenkinti pareiškėjo norus ir kurti naujas laisvalaikio praleidimo programas, tuo labiau, kad įstaigoje jau buvo organizuojamos fizinės kultūros, sporto, dvasinių, religinių poreikių tenkinimo, kūrybinių studijų, būrelių ir kitos veiklos (programos). Tai, kad pareiškėjas neturėjo noro jas lankyti, buvo jo asmeninis apsisprendimas. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad Alytaus PN nebuvo vykdomos socialinės programos, vertino kaip nepagrįstus.

17. Teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto vertintini kaip nepagrįsti.

18. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas kėlė ginčą dėl netinkamo patalpų natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėjas konkrečių minėtų pažeidimų aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teismas nenustatė, kad pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose teismas vertino kaip nepagrįstus.

19. Teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar žeminančios jo orumą, bloginančios jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su juo vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

20. Vis dėlto, įvertinęs pareiškėjui padaryto pažeidimo trukmę ir mastą (600 parų buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, trūko nuo 0,05 kv. m iki 0,1 kv. m ploto), Lietuvoje esančias darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 21. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 110–115), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nustatant, kiek jam trūko gyvenamojo ploto, būtina išskaičiuoti sanitarinio mazgo (tualeto) užimamą plotą, t. y. 1,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, pagal kurią kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, ir tualeto plotą įskaičiavo į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Tuo tarpu, išskaičiavus iš bendrabučio tipo patalpų, kuriose jis buvo laikomas, ploto tualeto užimamą plotą, turėjo būti nustatyta, kad jis per mažo ploto sąlygomis buvo laikomas 758 dienas.

23. Pareiškėjas pažymi, kad jis skunde teismui nurodė, jog nuo 23 val. iki 7 val. buvo rakinamos gyvenamosios patalpos, kuriose jis buvo laikomas, tačiau įrodymų jis pateikti negalėjo. Pareiškėjas pabrėžia, kad pateikė teismui prašymą, jog iškviestų liudininkais asmenis, kurie šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę kartu su juo bei gali aiškiai ir tiksliai nurodyti visas aplinkybes, tačiau teismas nekvietė nurodytų liudininkų, nemotyvavęs tokio savo sprendimo. Pareiškėjui taip pat neaišku, kodėl teismas apklaustų liudininkų E. M. ir N. G. parodymus vertino kaip nepagrįstus, nurodęs, kad liudininkų parodymai negali būti patikimi ar objektyvūs, kuriais galėtų remtis vertindamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismas buvo šališkas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Alytaus PN nepaneigė, jog naktimis nuo 23 val. iki 7 val. jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kurios buvo rakinamos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, reikėtų šią aplinkybę vertinti kaip pagrįstą ir tuo pagrindu gyvenamąsias patalpas, kuriose jis buvo laikomas, vertinti kaip kamerų tipo patalpas, kurios vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

24. Pareiškėjas pabrėžia, kad Alytaus PN nuteistieji, skiriant juos į gyvenamąsias patalpas, nebuvo skirstomi į rūkančius ir nerūkančius, dėl to nuteistieji nakties metu užrakinus gyvenamąsias patalpas rūkė tualete, kadangi nebuvo patalpose rūkymui įrengtų vietų, todėl jis, kaip nerūkantis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

25. Pareiškėjas nurodo, kad jis skunde paaiškino, jog jo judėjimo laisvė Alytaus PN buvo ribojama. Alytaus PN veikė tik keletas socialinių programų, kurių jis neturėjo noro lankyti (buvo veikliųjų rankų grupė, bet jis neturi gebėjimų dailei; reabilitacijos centras, kuriame lankėsi alkoholikai, narkomanai, tačiau jis priklausomybių neturi; vidurinė mokykla, o pareiškėjas turi vidurinį išsilavinimą; profesinė mokykla, kurioje galima įgyti mūrininko, dažytojo, tekintojo profesinį išsilavinimą, tačiau jam jau 60 metų ir dar liko 8 metai atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl nėra prasmės mokytis ir taikyti įgytas žinias). Biblioteką buvo leista lankyti tik kartą per savaitę 1 valandą. Pareiškėjo teigimu, religinėse apeigose jis nedalyvauja, nes nėra tikintis. Todėl, pareiškėjo tvirtinimu, nėra pagrindo išvadai, kad buvo vykdomos kalinamų asmenų užimtumo veiklos (programos) Alytaus PN.

26. Apibendrindamas pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas jam priteisė per mažą žalos atlyginimą. Pripažinus visas jo nurodytas aplinkybes pagrįstomis, jam turėtų būti priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN taip pat padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Alytaus PN nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismo neobjektyviai įvertinti. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

29. Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendrabučio tipo patalpose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, esant užimtoms visoms miegamosios vietoms, pareiškėjui teko nuo 3 kv. m iki 3,05 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. teko nuo 0,05 kv. m iki 0,1 kv. m mažiau nei nustatyta minimali 3,1 kv. m ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, kalinčiam bendrabučio tipo patalpose. Alytaus PN nuomone, toks nežymus gyvenamojo ploto trūkumas negalėjo pareiškėjui padaryti neigiamos įtakos, sukelti dvasinių kančių. Be to, pareiškėjui ploto trūkumą kompensavo Alytaus PN režimas: jis galėjo laisvai judėti pataisos namų teritorijoje, lankyti mokyklą, biblioteką, koplyčią, dirbti. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog nors kalinamam asmeniui teko per mažas plotas, tačiau suteikta judėjimo laisvė laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje dienos metu kompensavo ploto trūkumą, dėl to kalinimo sąlygos nepasiekė atitinkamo kankinimo lygio, kad būtų pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (remiasi EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 40828/12, 29292/12, 69598/12, 40163/13, 66281/13, 70048/13 ir 70065/13).

30. Pareiškėjas atsiliepime prašo Alytaus PN, atstovaujančių atsakovui Lietuvos valstybei, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Pareiškėjas iš esmės nurodo tuo pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde. Papildomai pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog būtų neteisinga ir nepagrįsta reikalauti iš asmens pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nes toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis. Todėl, pareiškėjo nuomone, Alytaus PN teiginys, kad jis turėjo pateikti įrodymus reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pagrįsti, yra nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Alytaus PN apeliaciniame skunde nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kuris buvo priimtas jo nenaudai, tačiau pareiškėjas paaiškina, kad minėtame teisme bylos nelaimėjo dėl to, kad jam tinkamai nebuvo suteikta teisinė pagalba.

32. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Taip pat prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

34. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pritaria Alytaus PN apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, tačiau nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi įvairūs nepatogumai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, Kalėjimų departamento nuomone, yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių, nes skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus daugiau nei 3 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Kalėjimų departamentas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu 7 bylose prieš Lietuvą konstatavo, kad 2 asmenų atžvilgiu Konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas, t. y. nustatė, jog asmenims teko per mažas plotas, tačiau suteikta judėjimo laisvė laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje dienos metu kompensavo ploto trūkumą, dėl to kalinimo sąlygos nepasiekė atitinkamo kankinimo lygio, kad būtų pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (remiasi EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų R. G. jo kalinimo metu Alytaus PN neužtikrinimo, atlyginimo.

36. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 93–100) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta reikalaujama minimali gyvenamojo ploto norma jį patalpinus į Alytaus PN. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

39. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Alytaus PN buvo organizuojamos fizinės kultūros, sporto, dvasinių, religinių poreikių tenkinimo, kūrybinių studijų, būrelių ir kitos veiklos (programos), o tai, kad pareiškėjas jų nelankė, buvo jo asmeninis apsisprendimas. Apeliantas savo skunde taip pat nepaneigė, kad nebuvo vykdomos socialinės programos, ar, kad nebuvo užtikrinta galimybė lankytis bibliotekoje, sportuoti įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelėse, laisvai judėti ne tik savo gyvenamosiose patalpose, bet ir lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme, kitose patalpose. Todėl apelianto teiginys, kad Alytaus PN buvo nepakankamai organizuojama socialinių programų, atmestinas.

40. Pareiškėjo teiginį, kad gyvenamąsias patalpas, kurios, pasak jo, buvo rakinamos nakčiai, reikėtų vertinti kaip kamerų tipo patalpas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą įrodymais. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nakties metu patalpos buvo rakinamos (b. l. 114), pirmosios instancijos teismas nustatė priešingai: „nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjui atliekant bausmę nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. bendrabučio tipo patalpose, jos nuo 23 val. iki 7 val. buvo rakinamos“.

41. Vertinant apelianto argumentą, kad nuteistieji nebuvo skirstomi į rūkančius ir nerūkančius skiriant juos į gyvenamąsias patalpas, pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kad jis būtų Alytaus PN administracijai išreiškęs norą gyventi su nerūkančiais, ar, kad jis kreipėsi į administraciją dėl to, jog kuris nors nuteistasis rūko gyvenamosiose patalpose pažeidžiant nustatytą tvarką ir, kad į tokius nuteistojo prašymus administracija nereagavo. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus.

42. Pareiškėjo manymu, išskaičiavus iš bendrabučio tipo patalpų, kuriose jis buvo laikomas, ploto tualeto užimamą plotą, turėjo būti nustatyta, kad jis per mažo ploto sąlygomis buvo laikomas 758 dienas. Vertinant šį argumentą, pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, o šių Taisyklių 111.2 punkte numatyta, kad minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Jokie tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. įsakymas Nr. 194) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma pataisos įstaigoje – 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose ir 3,1 kv. m. bendrabučių tipo patalpose – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

44. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu jį laikant Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma 600 parų buvo pažeista, tačiau ji visais atvejais nebuvo mažesnė nei 3 kv. m. Savo sprendimuose Europos Žmogaus Teisų Teismas yra nurodęs, kad sprendžiama, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, tuomet, kai vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl apelianto prašymas atimti sanitarinio mazgo plotą iš gyvenamojo ploto nagrinėjamu atveju, kai pareiškėjui neteko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, atmetamas. Kartu atmetamas ir pareiškėjo argumentas, kad jis per mažo ploto sąlygomis buvo laikomas 758 dienas ir jam turėtų būti priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

45. Vertindama atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus PN apeliacinio skundo argumentą, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui teko nuo 3 kv. m iki 3,05 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. teko nuo 0,05 kv. m iki 0,1 kv. m mažiau nei nustatyta minimali 3,1 kv. m ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, kalinčiam bendrabučio tipo patalpose, todėl toks nežymus gyvenamojo ploto trūkumas negalėjo padaryti neigiamos įtakos pareiškėjui ir neturtinė žala neturi būti priteista, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pažeidimo laikotarpis truko ilgą laikotarpį – 600 parų. Todėl vien tai, kad nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo minimalus ir nuteistasis turėjo galimybę laisvai judėti Alytaus PN teritorijoje, turėjo galimybę dalyvauti socialinėse programose, nereiškia, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos, kai pažeidimas truko itin ilgą laikotarpį – 600 parų.

46. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo trukmę, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

47. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (600 parų), į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į gyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

49. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo R. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė