A-442-595-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-595/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00551-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.2; 9.4.4; 9.9; 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčių (toliau – ir GPM) deklaravimo, apskaičiavimo bei sumokėjimo už 2007 metus pareiškėjo V. V. atžvilgiu (toliau – ir pareiškėjas) ir 2010 m. birželio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AC16-12 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM ir 7 699 Lt šio mokesčio delspinigių.

Patikrinimo metu Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas pagal 2006 m. kovo 27 d. ne varžytynėse parduodamo turto sutartį iš UAB „Klaipėdos vilnis“ už 120 000 litų įsigijo: 502/10000 dalį pastato – paslaugų patalpos; 3/100 dalį pastato – garažo; pastatus – stogines; pastatus – sandėlius; 145/1000 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) adresu (duomenys neskelbiami), o 2007 m. rugsėjo 19 d. jis nurodytą turtą pardavė UAB „Vakarų autocentras“ už 120 000 litų. UAB „Vakarų autocentras“ už įsigytą turtą pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą iš viso 102 000 Lt ir 18 000 Lt pervedė į Inspekcijos sąskaitą (15 proc. GPM). 2007 m. rugsėjo 25 d. V. V. pateikė Inspekcijai prašymą perskaičiuoti ir grąžinti GPM permoką (forma FR0464), o 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (18.74)‑D2‑12377 Inspekcija nusprendė grąžinti pareiškėjui 18 000 Lt išskaičiuotą nuo pajamų GPM ir 2007 m. spalio 26 d. šią sumą grąžino.

2010 m. liepos 26 d. Inspekcija priėmė sprendimą Nr. (6.5)-48 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir jame išdėstytus nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą paminėtas mokesčio bei su juo susijusias sumas ir skyrė minimalią 10 procentų mokesčio dydžio 1 800 Lt GPM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2010 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 68-238 patvirtino Inspekcijos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. S-27(7-326/2010) patvirtino VMI prie FM 2010 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 68-238.

Pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. S‑27(7-326/2010), VMI prie FM 2010 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 68-238 ir Inspekcijos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)-48 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus nurodytais pažeidimais ir papildomai apskaičiuotais mokesčiais, nes jo veikla negali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, kaip neatitinkanti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje numatytų individualios veiklos požymių – savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo, taip pat negali būti priskirta minėtoje GPMĮ normoje išvardytoms veiklos rūšims. Pabrėžė, kad jis sudarė pavienį sandorį, kitų analogiškų pardavimų nevykdė (kadangi užsiėmė tik žemės sklypų pardavimu).

Šiuo sandoriu parduotos patalpos buvo pirktos savo reikmėms ir nebuvo naudojamos individualiai veiklai. Pažymėjo, jog žemė po pastatais priklausė kitam savininkui, todėl jis, negalėdamas be žemės savininko sutikimo vykdyti jokių remonto ar rekonstrukcijos darbų, buvo priverstas parduoti savo turtą, todėl 2007 m. jo gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. Taip pat pažymėjo, kad jis deklaravo visas pajamas, susijusias su individualia veikla, ir sumokėjo mokesčius, t. y. pervedė į biudžetą 18 000 Lt GPM sumą, tačiau Inspekcijos 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr.(18.74)-D2-12377 ši suma jam buvo grąžinta kaip permoka, o 2008 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu Nr. (30.7-30-2)-GPG-105105 jam buvo nurodyta patikslinti 2007 m. pajamų mokesčio deklaraciją ir pateikti turto perleidimo bei jo įsigijimo dokumentus.

Teigė, kad jis įvykdė minėtą nurodymą, tačiau mokesčių administratorius GPM jam papildomai neapskaičiavo. Be to, atkreipė dėmesį į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 6 dalyje numatytą mokesčių administratoriaus pareigą, grąžinant permoką, patikrinti, ar teisėtai ši permoka grąžinama. Akcentavo, jog jis neturėtų būti baudžiamas dėl to, kad mokesčių administratorius pats nevykdo įstatymų ar nesugeba tinkamai jų vykdyti, be to, praėjus 3 metams reikalavimas sumokėti grąžintą 18 000 Lt GPM ir šio mokesčio delspinigių bei baudos skyrimas laikytini amoraliais ir neteisėtais.

Pareiškėjas taip pat išdėstė, kad jis 2007–2008 m. sumokėjo valstybei 214 547 Lt mokesčių, žalos valstybei nepadarė, jokių įstatymų nepažeidė, mokesčių neslėpė ir laiku juos mokėjo, be to, konkrečiu atveju negali būti remiamasi argumentu, kad ginčo turto pagrindinė paskirtis – paslaugų, garažų, sandėliavimo, pagalbinio ūkio ir kiti statiniai – negalėjo tenkinti pareiškėjo asmeninių poreikių, nes jis turėjo galimybę detaliuoju planu pakeisti nurodytą turto paskirtį į kitą. Pridūrė, kad, įsigaliojus 2010 m. lapkričio 23 d.

GPMĮ 2, 6, 10, 12, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1152, nekilnojamo pagal prigimtį turto pardavimas nebelaikomas individualia veikla, todėl neturėtų būti taikomas ir terminas „asmeniniam naudojimui“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčui aktuali GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateikta sąvoka „individuali veikla“. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5‑902/2006 pateiktais GMPĮ įtvirtinto individualios veiklos apibrėžimo kriterijais – veiklos savarankiškumas, versliškumas, tęstinumo požymiai ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimas, o taip pat tokios veiklos priskirtinumas išvardytoms veiklos rūšims ir pažymėjo, jog pareiškėjo 2007 m. rugsėjo 19 d. sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris vertintinas atsižvelgiant į šiuos LVAT išvardintus kriterijus.

Pridūrė, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad nekilnojamojo turto pardavimo veikla patenka į veiklos rūšis, išvardintas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte (2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Teismas įvertino, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo atveju buvo parduotas nekilnojamasis turtas – pastatai ir kiti statiniai (esantys adresu (duomenys neskelbiami), nesudaro pagrindo eliminuoti šio sandorio iš bendro skaičiaus pareiškėjo sudarytų sandorių dėl kito nekilnojamojo turto – žemės sklypų pardavimo.

Pridūrė, jog toks pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį suteikia teisėjų kolegijai pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo veikla, vertinant ją dalyje dėl 2007 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjo sudarytos sutarties dėl nekilnojamojo turto objektų adresu (duomenys neskelbiami), pardavimo, turi tęstinumo požymį. Dėl tikslo gauti pajamų ar siekti kitokios ekonominės veiklos pažymėjo, kad pareiškėjas savo 2009 m. lapkričio 3 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jis įsigijo turtą adresu (duomenys neskelbiami), ieškodamas „nišos verslui“, vėliau šias patalpas išnuomojo įmonei, kas patvirtina, kad pareiškėjas įsigijo ginčo turtą turėdamas komercinius (verslo) tikslus, siekdamas gauti iš jo ekonominės naudos.

Be to, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad ginčo turto (pastato – paslaugų patalpų, unikalus Nr. 2196-6000-2032) pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra paslaugų, todėl Mokestinių ginčų komisija ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ginčo turtas net pagal savo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį negalėjo būti naudojamas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti, o buvo skirtas veiklai vykdyti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, kad jis turėjo galimybę detaliuoju planu pakeisti nurodytą turto paskirtį į kitą, dėl ko jis, beje, nepateikė jokių įrodymų, nepaneigia išvadų, jog ginčo turtas įsigytas komerciniais (verslo) tikslais, be to, šių išvadų nepaneigia ir nagrinėjamo ginčo aplinkybė, jog pareiškėjas 2006 m. kovo 27 d.

įsigijęs ginčo turtą, jį pardavė tik 2007 m. rugsėjo 19 d., nes ekonominės naudos nebūtinai turi būti siekiama per trumpą laikotarpį (LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1613/08). Teismas taip pat nepakankamais daryti priešingas išvadas įvertino tuos pareiškėjo argumentus, kuriais jis teigė, jog po statiniais adresu (duomenys neskelbiami), esantis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Jūrasmiltė“, todėl siekiant išsinuomoti tą patį žemės sklypą, nuomos kaina pareiškėjui būtų „nepakeliama“ (didelė) ir šios aplinkybės turėjo įtakos turto objektų nurodytu adresu pardavimui, nes pareiškėjui įsigyjant ginčo turtą, jam buvo žinoma arba turėjo (galėjo) būti žinoma, kad žemė po statiniais nuosavybės teise priklauso kitam savininkui, be to, to, kad pareiškėjo nagrinėjama veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatytus individualios veiklos požymius, nepaneigia ir jo nurodyti motyvai, jog jis pardavė ginčo turtą dėl 2006 m. gruodžio 17 d. avarijos, įvykusios elektros energijos tiekimo skydinėje, nes, akivaizdu, kad tokio pobūdžio gedimai specialistų gali būti pašalinti, o byloje nėra įrodymų, jog dėl minėtos avarijos ginčo turto nebegalima buvo naudoti pagal jo pagrindinę naudojimo paskirtį.

Teismas taip pat pažymėjo, jog vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pridūrė, jog pareiškėjo teiginys, kad Inspekcija, 2007 m. spalio 26 d. grąžindama jam 18 000 Lt GPM permoką, privalėjo MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka patikrinti, ar teisėtai ši permoka grąžinama, tačiau šios pareigos neįvykdė, nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo prašymo grąžinti GPM permoką pateikimo ir nagrinėjimo metu vietos mokesčių administratoriui negalėjo būti žinomos visos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ginčo turto pardavimo pajamas pareiškėjo individualios veiklos pajamomis.

Apibendrino, jog mokesčių administratoriaus reikalavimai sumokėti grąžintą 18 000 Lt GPM, taip pat 7 699 Lt GPM delspinigius ir 1 800 Lt GPM baudą yra teisėti.

III. Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Teismas pareiškėjo skundą patenkino –panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. S-27(7-326/2010), VMI prie FM 2010 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 68-238, Inspekcijos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)-48, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas ir jame išdėstyti nurodymai pareiškėjui V. V. sumokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM, 7 699 Lt GPM delspinigių ir paskirta 1 800 Lt GPM bauda.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą dėl mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais nustatyta pareiškėjo pareiga mokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM sumą bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas ginčija sprendimus dėl to, kad ankščiau ta pati suma pareiškėjui buvo grąžinta kaip mokesčio permoka, o naujai priimtais sprendimais ta pati suma konstatuota kaip pareiškėjo mokestinė prievolė. Mokestinė prievolė konstatuota dėl to, kad turto adresu (duomenys neskelbiami), pardavimo pajamos turėjo būti deklaruotos kaip individualios veiklos pardavimo pajamos, ir dėl to paneigta ankščiau patvirtinta pareiškėjo teisė į mokesčio permoką.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą buvo konstatuota pareiškėjo teisė į mokesčio permoką. Mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamus sprendimus, peržiūrėjo pareiškėjo vykdytą veiklą, mokėtus mokesčius ir kitaip įvertino pareiškėjo gautas pajamas pardavus turtą adresu (duomenys neskelbiami), t. y. įvertino šias pajamas kaip individualios veiklos pajamas. Mokesčių administratorius inicijuodamas mokestinį patikrinimą ir priimdamas ginčijamus sprendimus faktiškai pakeitė savo ankstesnį sprendimą, priimtą 2007 m. dėl mokesčio permokos.

Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius dėl pasibaigusių mokestinių santykių inicijavo mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą ir priėmė sprendimą, kuriuo faktiškai buvo panaikintas mokesčių administratoriaus 2007 m. priimto sprendimo grąžinti mokestinę permoką galiojimas. Vietos mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos paneigė teisėtumo principą ir inicijavo tyrimą bei patikrinimą neturėdami tam teisėto pagrindo, tokio pagrindo nenustatymu teisės aktuose ir turėtų būti užtikrinamas mokesčio administratoriaus sprendimo teisėtumo principas.

Be to, buvo paneigtas ne vien bendras viešojo administravimo srityje galiojantis teisėtumo principas, bet ir mokesčių teisėje įtvirtintas apmokestinimo aiškumo principas (MAĮ 9 str.). Apmokestinimo aiškumo principas reiškia, kad mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžtas mokestinės prievolės dalykas, t. y. mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo, pasibaigimo tvarka ir pagrindai, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas teisingas ir savalaikis jos įvykdymas. 2007 m. mokesčių administratorius savo priimtu sprendimu grąžina pareiškėjui mokestinę permoką, t. y. tuo pačiu ir konstatuoja mokestinės prievolės už parduotą turtą pabaigą, o po kelių metų mokesčių administratorius priima priešingą sprendimą.

Apmokestinimo aiškumo bei teisėtumo principo įgyvendinimui sprendžiant klausimą dėl mokestinės permokos grąžinimo yra įtvirtintos taisyklės, kuriomis mokesčių administratorius turi vadovautis. MAĮ 87 straipsnio, reglamentuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 5 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu <...>. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje (2007 m. liepos 3 d.

įstatymu Nr. X-1249 priimta straipsnio redakcija, galiojusi sprendimo dėl permokos grąžinimo priėmimo metu) nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą.

Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 20 dienų nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad prašymo grąžinti arba įskaityti mokesčio permoką pateikimo tvarką bei formas nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą, taip pat atvejus, kada mokesčio permoka grąžinama mokesčių mokėtojui be atskiro prašymo.

VMI prie FM viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 yra patvirtintos Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato mokesčių mokėtojų prašymų grąžinti (įskaityti) mokesčių, valstybės rinkliavų ir kitų įmokų permokas (skirtumus) užpildymo, pateikimo, šių prašymų priėmimo ir mokesčių apskaitos, susijusios su mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimu (įskaitymu), tvarką. Taisyklių 38 punkte buvo nustatyta, kad mokesčių administratorius, gavęs mokesčių mokėtojo prašymą, per 5 darbo dienas po prašymo gavimo privalo patikrinti mokesčių mokėtojo kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir, esant reikalui, paprašyti mokesčių mokėtoją pateikti kitus dokumentus bei nustatyti terminą jų pateikimui.

Taisyklių 41 punkte (2005 m. birželio 17 d. Įsakymu Nr. VA-54 priimta punkto redakcija, galiojusi sprendimo dėl permokos grąžinimo priėmimo metu) nustatyti veiksmai, kuriuos privalo atlikti mokesčių administratorius per MAĮ numatytą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) 30 kalendorinių dienų terminą, kuris skaičiuojamas nuo prašymo gavimo, o PVM permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) atveju – nuo pareikalautų dokumentų gavimo dienos. Pagal Taisyklių 41.1 punktą vietos mokesčių administratorius privalo patikrinti, ar mokesčių mokėtojas neturi mokestinių nepriemokų.

Pagal 41.3 punktą vietos mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą įskaityti (neįskaityti) ir/ar grąžinti (negrąžinti) mokesčio permoką (skirtumą). Jeigu dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) nebus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas, savo sprendimą vietos mokesčių administratorius turi įforminti Sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0783 formoje. Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius atliko Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytus veiksmus ir priėmė sprendimą grąžinti mokesčio permoką.

Tiek MAĮ 87 straipsnyje, tiek Taisyklėse yra nustatytos procedūros, kurias atlikdamas mokesčių administratorius privalo patikrinti mokesčio mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą prieš priimdamas sprendimą dėl mokesčio permokos grąžinimo. Mokesčių administratoriui priėmus 2007 m. spalio 15 d. sprendimą, kuriuo Inspekcija nusprendė grąžinti mokesčio permoką, preziumuojama, kad mokesčių administratorius atliko visas būtinas procedūras, šio sprendimo niekas neginčijo, todėl jis yra teisėtas. Vietos mokesčių administratorius, priimdamas 2007 m. sprendimą, įgyvendino savo kompetenciją, nustatytą MAĮ 26 straipsnio 10 punkte – grąžino mokesčių mokėtojui permoką, atliekamą veiksmą įformino sprendimu pagal MAĮ 34 straipsnį, todėl priimtas sprendimas įgijo privalomumo ir teisėtumo galią ir negalėjo būti pakeistas jį priėmusio subjekto sprendimu.

MAĮ 87 straipsnyje yra nustatytos aiškios taisyklės dėl būtino teminio patikrinimo inicijavimo terminų, šios taisyklės aiškiai nustato, kad atsiradus abejonėms dėl prašymo pagrįstumo, mokestinis patikrinimas atliekamas iki sprendimo grąžinti mokesčio permoką priėmimą, o ne po tokio sprendimo priėmimo, kaip buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Dėl nurodytų motyvų, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui mokesčių administratoriaus motyvai nustatyti ginčijamo mokestinio patikrinimo metu, jog aplinkybės atsiradusios po sprendimo priėmimo (daugybė pareiškėjo sudarytų sandorių, įvertintų kaip individuali veikla) įvertinus jas su kitomis aplinkybėmis buvusiomis iki sprendimo priėmimo sudarė pagrindą sandorio, už kurį buvo prašoma grąžinti mokesčio permoką, pajamas pripažinti individualios veiklos pajamomis ir priimti naują sprendimą dėl jų apmokestinimo.

Mokesčių administravimo įstatymas nenustato galimybės atnaujinti procedūras, dėl kurių nebuvo išnagrinėtas mokestinis ginčas, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti mokestinį tyrimą bei patikrinimą. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog mokesčių administratoriui 2007 m. nagrinėjant prašymą dėl permokos grąžinimo buvo žinomos visos aplinkybės dėl pareiškėjo vykdytos veiklos, gaunamų pajamų, nes pareiškėjas nuolat deklaravo savo pajamas ir mokėjo mokesčius, šiuos pareiškėjo argumentus patvirtina ir ginčijami sprendimai, kuriais nebuvo konstatuotos pareiškėjo neįvykdytos mokestinės prievolės, o tik konstatuota pareiga sumokėti grąžintą mokesčio permoką ir su ja susijusias mokesčio sumas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

IV. Atsakovas VMI prie FM 2012 m. balandžio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602‑227/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

2012 m. spalio 5 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino atsakovo prašymą atnaujinti procesą.

Teismas akcentavo, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas VMI prie FM ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytų proceso įsiteisėjusiu teismo sprendimų užbaigtoje administracinėje byloje atnaujinimo pagrindų buvimą grindė MAĮ 87 straipsnio nuostatų ir VMI prie FM viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių 41 punkto neteisingu taikymu ir nukrypimu nuo šių teisės normų taikymo teisminės praktikos. Klausimą dėl proceso atnaujinimo sprendęs teismas taip pat atkreipė dėmesį į atsakovo argumentus, kad: GPM permokos grąžinimas nebūtinai yra mokestinio patikrinimo pasekmė; atlikdamas GPM permokos grąžinimą, tiek pagal mokesčių mokėtojo pateiktą prašymą, tiek pagal mokesčių mokėtojo pateiktą deklaraciją, mokesčių administratorius atlieka veiksmus mokesčio mokėtojo pateikto prašymo, deklaracijos kontekste; teismų praktikoje griežtai atribojamas mokestinis patikrinimas nuo kitų procedūrų; remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika mokesčių mokėtojas gali būti patikrintas ir vėlesnėje stadijoje, t. y. po GPM permokos grąžinimo.

Pasisakydamas dėl išdėstyto teismas pripažino, kad atsakovo argumentai dėl galimo kitokio atitinkamų teisės normų, reglamentuojančių mokesčio permokos grąžinimo, mokestinio tyrimo bei patikrinimo sampratą (procedūras), aiškinimo, buvo pakankamai įtikinami ir pagrįsti, taip pat iš esmės pabrėžiantys tam tikrus bylos aspektus, kurie yra reikšmingi atitinkamos teismų praktikos suformavimui. Teisėjų kolegija sprendė, yra pagrindas manyti, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra teisinių spragų, kurios lemia šios bylos išskirtinumą bei būtinybę būtent joje suformuoti tam tikras teismų praktikai reikšmingas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles dėl galimybės atlikti tiek mokestinį tyrimą, tiek mokestinį patikrinimą po mokesčių administratoriaus priimto sprendimo grąžinti mokestinę permoką.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį, tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje (nutartyje) nurodytą šio teismo praktiką).

Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P556‑132/2012 pateiktus proceso atnaujinimo pagrindus, taip pat susipažinusi su byloje keliamais reikalavimais ir ginčo teisiniams santykiams aktualiomis bylos aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo siaurinti bylos nagrinėjimo ribas pagal minėtas proceso taisykles. Todėl šioje administracinėje byloje atliktinas visapusiškas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kurį skundžia pareiškėjas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2010 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. (6.5)-48 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2010 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 68‑238, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2011 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. S‑27(7‑326/2010) bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriais minėtas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas buvo paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo (vietos mokesčių administratoriaus) sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjas buvo pripažintas turinčiu 18 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nepriemoką, jam priskaičiuoti 7 699 Lt šio mokesčio delspinigių bei skirta 1 800 Lt dydžio bauda.

Apibrėžiant šios bylos nagrinėjimo ribas pirmiausia primintina, jog privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 20 p.), o kreipdamasis teisminės gynybos pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7 p.). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, yra laisvas pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas, bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateiktų skundo (b. l. 18–20) ir patikslinto skundo (b. l. 26–28) bei apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas iš esmės nesutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad pajamos, gautos iš nekilnojamojo turto, buvusio (duomenys neskelbiami), pardavimo, priskirtinos pareiškėjo individualios veiklos pajamoms.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra, kad:

(1) pareiškėjas pagal 2006 m. kovo 27 d. ne varžytynėse parduodamo turto sutartį iš UAB „Klaipėdos vilnis“ už 120 000 Lt įsigijo įvairius pastatus ir statinius adresu (duomenys neskelbiami) (MGK byla, b. l. 46), kuriuos 2007 m. rugsėjo 19 d. pardavė UAB „Vakarų autocentras“ už 120 000 Lt (MGK byla, b. l. 37–39). Pirkėjas už įsigytą turtą pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą iš viso 102 000 Lt, o likusią dalį – 18 000 Lt, t. y. 15 proc. GPM, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo pervedė į vietos mokesčių administratoriaus sąskaitą;

(2) 2007 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas pateikė Klaipėdos AVMI prašymą perskaičiuoti ir grąžinti GPM permoką (forma FR0464) iš minėto nekilnojamojo turto pardavimo sandorio, kurį (prašymą) 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (18.74)‑D2‑12377 šis vietos mokesčių administratorius patenkino ir 2007 m. spalio 26 d. grąžino pareiškėjui 18 000 Lt dydžio GPM, išskaičiuotą nuo minėtų turto pardavimo pajamų;

(3) Klaipėdos AVMI atlikus mokestinį tyrimą, 2009 m. gruodžio 16 d. buvo surašytas pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriuo pareiškėjui pasiūlyta pašalinti tyrimo metu nustatytus trūkumus – patikslinti 2007 m. pajamų deklaraciją ir ginčo turto pardavimo pajamas deklaruoti kaip individualios veiklos pajamas bei pašalinti kitus trūkumus;

(4) pareiškėjui nepašalinus minėtame pranešime nurodytų trūkumų, buvo pradėtas mokestinis patikrinimas ir priimtas šioje byloje skundžiamas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo, be kita ko, pripažinta pareiškėjo pareiga mokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM.

Vertinant šias ginčo faktines aplinkybes sutiktina, kad šioje administracinėje byloje skundžiamu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo iš esmės, t. y. turinio ir sukeliamų teisinių pasekmių aspektu, buvo peržiūrėtas minėtas Klaipėdos AVMI 2007 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. (18.74)‑D2‑12377 ir paneigta šiuo sprendimu pareiškėjui pripažinta teisė į sumokėto (iš ginčo nekilnojamojo turto pardavimo gautų pajamų išskaičiuoto) GPM susigrąžinimą. Tai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P556‑132/2012 išdėstyti proceso šioje administracinėje byloje atnaujinimo motyvai (pagrindai) nagrinėjamu atveju suponuoja būtinybę pirmiausia pasisakyti dėl mokesčių administratoriaus teisės perskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas po to, kai jis (mokesčių administratorius) jau buvo priėmęs sprendimą dėl mokesčių mokėtojui tenkančių atitinkamų mokestinių prievolių (jų dalies).

VI. Kaip minėta, šioje administracinėje byloje ginčijamu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu, kurį patvirtino mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, buvo perskaičiuoti pareiškėjo mokėtinas GPM ir su juo susijusios sumos. Šis sprendimas buvo priimtas atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kuris buvo pradėtas šiam nepašalinus mokestinio tyrimo metu nustatytų trūkumų.

Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog, „vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja“. „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais [Mokesčių administravimo įstatyme] numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais“ (Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 2 d.). Galiausiai, kiek tai susiję su šių įstatymo nuostatų įgyvendinimu, atkreiptinas dėmesys ir į nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams taikytiną Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią, kad „jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos“.

Iš cituotų Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 ir 2 dalių, jas skaitant kartu su to paties įstatymo 68 straipsnio 1–3 dalimis, yra akivaizdu, jog pagal bendrąja taisyklę aptariama mokesčių administratoriaus galimybė ir mokesčio mokėtojo pareiga apskaičiuoti ar pastebėjus (nustačius), kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, perskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas, paprastai išlieka per visą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties laikotarpį. Įstatymų leidėjas aptariamų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo nesieja su reikalavimu, jog anksčiau mokesčių administratorius nebūtų priėmęs jokio sprendimo dėl atitinkamų mokesčio mokėtojo mokestinių prievolių ar jų dalies, išskyrus šiame bei kituose įstatymuose numatytas konkrečias išimtis (pvz., draudimas (ribojimas) atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą (Mokesčių administravimo įstatymo 118 str. (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X‑1249 redakcija); įsiteisėjusio sprendimo, priimto išnagrinėjus mokestinį ginčą, buvimas ir kt.), kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Papildomai pastebėtina, kad byloje nėra ginčo, jog aptariamu Klaipėdos AVMI 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (18.74) D2 12377 ginčo sumos, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio, Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186, Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108, nustatyta tvarka, buvo grąžintos neatliekant mokestinio patikrinimo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš paminėtų teisės aktų nuostatų, mokesčio permokos grąžinimo (įskaitymo) procedūra, vykdoma neatliekant mokestinio patikrinimo, pagal kontrolės (tikrinimo) apimtį yra siauresnė nei mokestinis patikrinimas, jos metu paprastai pagal turimus duomenis ir dėl atliekamo tyrimo ypatumų bei pobūdžio ne taip visapusiškai kaip mokestinio patikrinimo metu yra vertinamas mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių vykdymo tinkamumas. Be to, kaip matyti iš Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų, šios procedūros (prašymo grąžinti mokesčio permoką nagrinėjimo neatliekant mokestinio patikrinimo; mokestinio tyrimo) pabaigoje priimtiems sprendimams, kiek tai susiję su mokesčių administratoriaus galimybe vėliau apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas, nėra taikomi tokie patys ribojimai, kokie yra nustatyti sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar patikrinimo pažymai (Mokesčių administravimo įstatymas 118 str. 1 d. (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija). Tai ir taip pat sisteminė ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Mokesčių administravimo įstatymo ir jį lydinčių (paminėtų) teisės aktų nuostatų analizė leidžia teigti, kad sprendimas dėl mokesčio permokos grąžinimo (įskaitymo), priimtas pagal mokesčio mokėtojo prašymą neatlikus mokestinio patikrinimo, negali paneigti (apriboti) minėtos (Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje numatytos) mokesčių administratoriaus galimybės vėliau, atliekant mokestinį patikrinimą, iš naujo apskaičiuoti (perskaičiuoti) šio mokesčio mokėtojo mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Atitinkamai toks įstatymų nuostatų aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, kad minėtas Klaipėdos AVMI 2007 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. (18.74)‑D2‑12377, kuriuo pareiškėjui buvo (kaip mokesčio permoka) grąžinta ginčo suma, nagrinėjamu atveju savaime neeliminavo vietos mokesčių administratoriaus galimybės perskaičiuoti pareiškėjo mokėtiną GPM nuo aptariamų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu padarydamas priešingą išvadą iš esmės netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės normas, todėl šis sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.

VII. Pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas mokestinį ginčą ne teismo tvarka nagrinėjusių institucijų vertinimą, kad aptariamos (nekilnojamojo turto pardavimo) pajamos laikytinos individualios veiklos pajamomis, iš esmės vadovavosi tokiomis pačiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, kokios yra išdėstytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 9, 16–23 p.). Primintina, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo nukrypti nuo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ir vėlesnėje šio teismo praktikoje (pvz., žr. 2009 m. vasario 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑66/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17), 252–266 p.; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑348/2009; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1040/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑1161/2010; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑3558/2011; 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑54/2012 ir kt.) suformuotų ir šioje byloje nagrinėjamus santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių.

Todėl išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turiniu, taip pat vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų aiškinimo bei ginčo pajamų pripažinimu individualios veiklos pajamomis. Tų pačių (pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai išdėstytų) teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių bei ginčo teisiniams santykiams aktualių faktinių aplinkybių vertinimo pakartojimas šiame baigiamajame teismo akte būtų akivaizdžiai perteklinis, Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimo nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kurie iš esmės yra tokie patys, kokie buvo pateikti mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms.

Atskirai pastebėtina, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimui nėra reikšminga pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų (teisinio reglamentavimo) pasikeitimo, susijusio su nekilnojamojo turto pardavimo sandorių priskyrimu individualiai veiklai, nes šios nuostatos negaliojo aptariamų mokestinių prievolių atsiradimo momentu (lex retro non agit). Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo minima pirmosios instancijos teismo taikyta įrodymų vertinimo taisyklė yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje bei išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurią Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškiai nurodė savo sprendime.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat vertina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju tenkinama Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) numatyta atleidimo nuo GPM baudos sąlyga, pagal kurią „nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas [Mokesčių administravimo įstatymo] nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas“ (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑903/2008; 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑859/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑1108/2011; 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑621/2011). Skirdamas minimalią, t. y. 10 proc. dydžio mokesčio baudą, mokesčių administratorius tinkamai vertino visas reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės nuostatas. Taip pat teismui pagal byloje surinktą medžiagą nekyla abejonių dėl pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo. Kartu atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas gali kreiptis į vietos mokesčių administratorių su prašymu atleisti jį nuo apskaičiuotų GPM delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 2 d., 141 str. 3 d.).

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas priimant naują nutartį – pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują nutartį.

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė