2018-11-21 Nr. AB-21046-3-61-3-02158-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1160-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02158-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. FR0682-794 (toliau – ir Klaipėdos AVMI Sprendimas); 2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 68-51 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-89(7-57/2016) (toliau – ir MGK Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVMI atliko jo mokestinį patikrinimą ir 2015 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. FR680-674 (toliau – ir Patikrinimo aktas) jam priskaičiavo papildomai sumokėti į biudžetą 3 372,78 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), nes padarė išvadą, kad pareiškėjui 2011 metais trūko 72 209 Lt pajamų išlaidoms pagrįsti. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai jo mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjo pajamos, santaupos ir išlaidos galėjo būti nustatytos pagal realiai buvusius faktus, jei mokesčių administratorius būtų įvertinęs tai, kad nuo 2008 metų pareiškėjas vedė bendrą ūkį su sutuoktine, todėl jų pajamos ir išlaidos 2011 metais buvo bendros. Mokesčių administratorius neįvertino iki santuokos sudarymo pareiškėjo sutuoktinės sukauptų santaupų (mažiausiai 40 000 Lt) bei pareiškėjo galimybės sutaupyti automobilio įsigijimui reikalingą sumą ar jos dalį. Pareiškėjas su sutuoktine bendrą ūkį vedė ne nuo santuokos sudarymo (2011 m.), o nuo 2008 metų.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) pateiktais dokumentais nustatė, kad iki 2007 metų pareiškėjas niekur nedirbo ir pajamų negavo. Pareiškėjo 2007–2009 metais gautos pajamos sudarė 15 760 Lt, o patirtos išlaidos sudarė 42 609 Lt. Įvertinus pareiškėjo 2007–2009 metais gautas pajamas, patirtas išlaidas ir turėto piniginių lėšų likučio (banke ir ne banke) pokyčius kiekvienų metų pradžiai ir pabaigai, nustatyta, kad 2007–2009 metais pajamų-išlaidų balansai buvo neigiami, t. y. pareiškėjui trūko pajamų patirtoms išlaidoms pagrįsti: 2007 metais – 5 448 Lt, 2008 metais – 19 792 Lt, 2009 metais – 1 752 Lt.

5. Atsakovas nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas 2010 metais gavo 75 469,20 Lt pajamų ir patyrė 71 517,31 Lt išlaidų, 2011 metais gavo 51 464,70 Lt pajamų ir patyrė 128 894,62 Lt išlaidų. Įvertinęs pareiškėjo 2011 metais turėtas išlaidas ir pajamas, atsakovas nustatė, kad pareiškėjui 2011 metais trūko 72 209 Lt patirtoms išlaidoms padengti, t. y. automobiliui įsigyti.

6. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas gyveno santuokoje ir vedė bendrą namų ūkį nuo 2011 m. liepos 9 d., o išlaidas automobiliui įsigyti patyrė 2011 m. kovo 1 d., t. y. iki santuokos sudarymo. Pareiškėjo išlaidos už įsigytą turtą iki santuokos sudarymo pagrįstai priskirtos išimtinai tik pareiškėjui. Atsakovas nurodė, kad įvertino pareiškėjo pateiktus ir mokestinėje byloje esančius duomenis apie jo sutuoktinės gautas pajamas užsienyje, kurios sudarė 4 441 Airijos svarų, t. y. apie 19 468,54 Lt. Pareiškėjo sutuoktinė gavo ne tik pajamas, tačiau patyrė ir išlaidų, todėl pateikti duomenys nesudarė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo sutuoktinė turėjo piniginių lėšų dengti pareiškėjo 2011 metais turėtas išlaidas. Pareiškėjo sutuoktinė nei tiriamuoju, nei tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo deklaravusi, jog turi santaupų ne bankinėse įstaigose. Piniginių lėšų bankinėse įstaigose mokesčių administratorius nenustatė, o kitokių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo poziciją, jis nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio nesutikimo motyvais, kurių objektyviais įrodymais nepagrindė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame nustatė, kad pareiškėjas 2011 metais turėjo 72 209 Lt neapmokestintų pajamų, nuo kurių privalėjo apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir pareiškėjui nurodė sumokėti 3 378,42 Eur GPM bei susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos AVMI sprendimu, pateikė VMI skundą, kuriame prašė Klaipėdos AVMI sprendimą panaikinti. VMI sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, dėl jo teikė skundą MGK, kuri jo skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad iš VMI sprendimo matyti, jog pareiškėjui mokėtini mokesčiai buvo apskaičiuoti vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), taikant išlaidų metodą. Taikant šį metodą, vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (Taisyklių 14, 15 p.). Kai nėra įmanoma tiksliai nustatyti neapmokestintų pajamų šaltinį, yra taikoma MAĮ 70 straipsnio 1 dalis.

10. Teismas akcentavo, kad VMI patikrinimo metu vertino pareiškėjo pajamas ir patirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2010 iki 2011 metų. VMI sprendime nurodė, kad mokesčio bazę pareiškėjui nustatė remdamasi bankų sąskaitų išrašais, pareiškėjo paaiškinimais, mokesčių administratoriaus turima informacija, FNTT vykdyto ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, Lietuvos statistikos departamento pateikta informaciją bei kita patikrinimo metu surinkta informacija. VMI sprendime nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių faktiškai patirtas išlaidas būtiniems poreikiams patenkinti bei išlaidas namų ūkiui ir buičiai sutvarkyti. Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjo išlaidos viršijo disponuojamas pajamas ir šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių realius pajamų šaltinius pagrindžiančių įrodymų.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. paaiškinime Nr. AC19-46 nurodyta, jog 2011 metais jis įsigijo automobilį už 80 000 Lt, tačiau iš kokių pajamų – neaiškins. MGK byloje taip pat pateikti duomenys apie mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nustatyta, kad 2011 metais pareiškėjo išlaidos ženkliai viršijo jo gautas pajamas, ir pareiškėjas iš esmės negalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti šių patirtų išlaidų. Minėtų duomenų pagrindu mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2011 metais gautas pajamas ir turėtas išlaidas, nustatė, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų automobiliui įsigyti. Mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl pagrįstai ir teisėtai taikė mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą ir kvalifikuodamas pareiškėjo pajamas kaip nepagrįstas realiais gavimo šaltiniais.

12. Teismas įvertino, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie pagrįstų jo turėtas santaupas automobiliui įsigyti, o tik abstrakčiai nurodė, kad tokių galėjo turėti.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad mokesčių administratorius turėjo vertinti ir jo sutuoktinės turėtas santaupas, nes jie bendrą ūkį vedė dar iki santuokos sudarymo, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsniu ir 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei pažymėjo, kad CK nustato specialų turto režimą tik sutuoktinių turtui. Teismas vertino, kad dėl kartu gyvenančių asmenų turto laikymo bendrąja jungtine partnerių nuosavybe, taip pat ir dėl pareiškėjo sutuoktinės galimo lėšų naudojimo automobiliui įsigyti, galėjo būti sprendžiama teismine tvarka arba sutuoktinių rašytiniu susitarimu. Šiuo aspektu teismas neneigė galimybės, kad asmenys iki santuokos sudarymo iš esmės galėjo vesti bendrą ūkį, tačiau pažymėjo, jog tokios aplinkybės turėjo būti įrodytos byloje esančiais objektyviais duomenimis. Byloje nebuvo duomenų, galinčių pagrįsti pareiškėjo ir jo sutuoktinės bendrai turėtas išlaidas, gyvenimą kartu ar kitas aplinkybes, kurios galėjo būti vertinamos kaip bendro ūkio vedimo požymiai. Teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos (LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-999/2010).

14. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių juridinę galią turinčių įrodymų, pagal kuriuos teismas ar mokesčių administratorius galėjo vertinti, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė bendrai vedė ūkį iki santuokos sudarymo. Byloje nebuvo duomenų, kad kiti asmenys patyrė išlaidas įsigyjant automobilį. Teismo nuomone, neįrodžius pareiškėjo ir jo sutuoktinės bendro ūkio vedimo, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo vertinti, ar sutuoktinė galimai turėjo lėšų ir suteikė jas pareiškėjui automobilio įsigijimo tikslais.

15. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas MGK sprendimo nepagrįstumą grindė ir tuo aspektu, jog MGK sprendime neteisingai vertino pareiškėjo argumentus dėl pradėto ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu. Pareiškėjas skunde ir pareiškėjo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad aplinkybes dėl ikiteisminio tyrimo pareiškėjo atžvilgiu MGK jis dėstė, norėdamas paaiškinti pradinio atsisakymo teikti duomenis mokesčių administratoriui priežastis. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad MGK sprendime neteisingai įvertino pareiškėjo argumentus minėtu aspektu. Tačiau teismas pažymėjo, kad šis MGK sprendimo netikslumas nelėmė pareiškėjui nepalankaus galutinio sprendimo priėmimo. Teismas vertino, kad MGK sprendimas iš esmės buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Nutraukus ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, jis nei teismui, nei MGK nepateikė naujų įrodymų, pagrindžiančių jo turėtas pajamas ar išlaidas.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad ilgą laiką norėjo įsigyti automobilį, todėl ilgai taupė pinigines lėšas, gautas per visą darbinę veiklą ir veiklą pagal verslo liudijimą, taip pat iš dalies iš sutuoktinės santaupų ir pajamų. Šios lėšos buvo sutaupytos per kur kas ilgesnį laiko tarpą nei 2010‑2011 m. laikotarpis. Visos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos ir pirmosios instancijos teismas pareigą įrodyti, iš kokių šaltinių buvo įsigytas ginče minimas automobilis, priskyrė mokesčių mokėtojui. Pareiškėjo įsitikinimu, reikalavimas tiksliai užfiksuoti ir išsaugoti ar dokumentuoti visas prieš ilgą laiko tarpą gautas pajamas, kurių privalomas deklaravimas įstatymuose nenumatytas, taip pat reikalavimas paneigti ne įrodymais, o mokesčių administratoriaus spėjimais grindžiamus skaičiavimus, akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui.

18. Pareiškėjas nurodo, kad atliekant jo 2007–2011 metų pajamų ir išlaidų skaičiavimus, turėjo būti įtrauktos ir jo sutuoktinės, su kuria jis nuo 2008 metų vedė bendrą ūkį, gautos pajamos. Neįtraukus sutuoktinės pajamų, mokesčių administratoriaus atlikti skaičiavimai yra neteisingi. Mokestinį ginčą nagrinėję subjektai duomenis apie jo šeimos santykius (taigi, ir pajamų bei išlaidų su būsima sutuoktine bendrumą) vertino tik formaliai, o tai rodo akivaizdų ginčijamų sprendimų neteisingumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos administracinis teismas nepagrįstai nurodė, jog šią aplinkybę pareiškėjas turėjo papildomai įrodinėti.

19. Pareiškėjas pažymi, kad nors pirmosios instancijos administracinis teismas ir nurodė, jog Komisija nepagrįstai vertino vieną iš mokesčių mokėtojo skundo argumentų (dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo), kas, teismo vertinimu, neturėjo esminės įtakos mokestinio ginčo išsprendimui, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, netinkamas skundo argumentų traktavimas rodo nepakankamą skundą nagrinėjančios institucijos dėmesį nagrinėjamai bylai, taip pat aiškų šios institucijos priimto sprendimu motyvacijos, o tuo pačiu ir paties sprendimo, kaip administracinio akto, trūkumą.

20. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 12 22 sprendimo Nr. FR0682-794; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 02 29 sprendimo Nr. 68-51 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 05 02 sprendimo Nr. S-89(7-57/2016). Šiais sprendimais pareiškėjui priskaičiuota papildomai sumokėti į biudžetą 3 372,78 Eur gyventojų pajamų mokesčio už 2011 m., nes tais metais turėjo 72 209 Lt neapmokestintų pajamų, nuo kurių privalėjo apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą Gyventojų pajamų mokestį.

22. Šiuos mokesčius pareiškėjui mokesčių administratorius apskaičiavo remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia teisę mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais mokesčių administratoriaus sprendimais, iš esmės ginčija tuos mokesčių administratoriaus veiksmus, kuriais buvo atliktas mokėtinų mokesčių dydžio apskaičiavimas bei nustatymas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

25. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. įsigijo automobilį Mercedes CLS-350 už 80 000 Lt. Šios išlaidos ženkliai viršijo jo pajamas, o skirtumo tarp pajamų ir išlaidų negalėjo pagrįsti leistinais ir teisėtais įrodymais.

27. Paprastai leistinais ir teisėtais įrodymais yra pripažįstami pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, atitinkami sandoriai ir pan., todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

28. Tai lemia, kad pareiškėjas nepateikdamas mokesčių administratoriui leistinų ir teisėtų įrodymų apie pajamas už kurias įsigijo Mercedes CLS-350, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas.

29. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

30. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).

31. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu.

32. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60- 62 str.).

33. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą (Taisyklių 6.3.3. punktas). Iš 2015 09 30 patikrinimo akto matyti, kad šio metodo pagalba ir buvo nustatyta pareiškėjo galima ūkinės veiklos apimtis, iš jos gautos pajamos, bei jų dalis nuo kurios nebuvo sumokėti mokesčiai.

34. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes- pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

35. Minėta, kad duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

36. Minėta ir tai, kad leistinais įrodymais yra pripažįstami pirminės buhalterinės apskaitos dokumentai, atitinkami sandoriai ir pan., tai reiškia, jog pareiškėjas įrodymų vertinimo prasme, teiginius apie lėšų gavimą iš kitų asmenų (sugyventinės ir kt.) turėjo pagrįsti šiais įrodymais. To jam nustatyta tvarka nepadarius, jo minėti teiginiai, laikytini neįrodytais.

37. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

39. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

40. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas