5b9f3d75-9344-4e06-a207-edb7edf5f264 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-11/2012                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.1;                                                    1.2.7.2.2; 1.2.3.2.6; 1.2.3.11; 2.1.7.4;1.1.8.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3 (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. vasario 17 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),teisėjų:

Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio,sekretoriaujant Gabrielei SamaÅ¡kienei, Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,gynėjams advokatams Stanislovui Butkevičiui, Adomui Liutvinskui, Vytautui Kupcikevičiui, Tatjanai Skirtun, Juozui Vasiliauskui, nuteistiesiems M. G., J. J., A. V.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų S. B., M. G., A. V., J. J. ir pastarojo gynėjų advokatų Adomo Liutvinsko ir Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:S. B. nuteistas:- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Å¡i bausmė subendrinta, iÅ¡ dalies jÄ sudedant su Biržų rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir S. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.S. B. pagal BK 238 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

M. G. nuteistas:- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;- pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 metams;- pagal BK 237 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir M. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. J. J. nuteistas:-pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;-pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 metams;-pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su bausme paskirta Panevėžio apygardos teismo 2009-05-27 nuosprendžiu, jas apimant, ir J.

J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime.            A. V. nuteistas:- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;- pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 metams; - pagal BK 237 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir A.

V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimÄ 8 metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.IÅ¡ J. J. priteista: L. K. 12 150,66 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai, padarytai A. K. tyčiniu nužudymu, atlyginti. IÅ¡ J. J., A. V. ir M. G. solidariai priteista L. K. 30 000 Lt neturtinei žalai, padarytai A. K. seksualiniu prievartavimu, atlyginti.IÅ¡ S. B. priteista 5 951 Lt valstybei proceso iÅ¡laidų.IÅ¡ J. J., A. V., M. G. ir S. B. priteista po 300 Lt valstybei už L. K. suteiktÄ advokato pagalbÄ .Nukentėjusiojo A.

K. civilinis ieÅ¡kinys atmestas.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ir nuteistųjų A. V., M. G., S. B. ir J. J. bei pastarojo gynėjų apeliacinius skundus, n u s t a t ė: J. J., S. B., M. G., A. V. nuteisti už tai, kad J. J. 2008 m. rugsėjo 13 d., laikotarpyje nuo 2.00 val. iki 8.00 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrininkų grupe su M. G. ir A. V., panaudodami psichinį smurtÄ , o S. B. dalyvaujant veikoje be smurto, neteisėtai atėmė A. K., gim. (duomenys neskelbtini), laisvę;

J. J. bendrininkų grupe su M. G. ir A. V., demonstruodami akivaizdžiÄ jėgų persvarÄ , sudarydami įspÅ«dį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ , grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ ir J. J. jį panaudojant bei tokiu bÅ«du atimdami nukentėjusiajai galimybę prieÅ¡intis, tenkino lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du su A. K. prieÅ¡ jos valiÄ , vėliau J. J. siekdamas nuslėpti Å¡iuos nusikaltimus itin žiauriai nužudė A. K., o M. G. ir A.

V. nuteisti už tai, kad iÅ¡ anksto nepažadėję paslėpė J. J. padaryto labai sunkaus nusikaltimo – A. K. nužudymo įrankius bei nužudytosios lavonÄ , Å¡ios nusikalstamos veikos padarytos tokiomis aplinkybėmis:2008 m. rugsėjo 13 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje J. J., pastebėjęs einančiÄ A. K., automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu S. B., kartu su M. G. ir S. B. tiksliai nenustatytÄ laiko tarpÄ persekiojo A.

K. (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis, po ko (duomenys neskelbtini) gatvėje J. J. iÅ¡lipo, nusivijo ir pagavo bėgančiÄ nuo persekiotojų A. K. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. 4 laiptinėje, demonstruodamas akivaizdžiÄ jėgų persvarÄ ir sudarydamas įspÅ«dį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas jos atžvilgiu, palaužė jos pasiprieÅ¡inimÄ , atvedė jÄ iÅ¡ (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. 4 laiptinės ir įsodino į automobilį, apie 4 val. kartu su tais pačiais asmenimis prievarta jÄ atvežė į D.

V. priklausantį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini) g. Nr. 6, (duomenys neskelbtini) mieste, kur nuo atvežimo momento apie 2-3 valandas bendrininkų grupe su M. G. ir A. V. jÄ prievarta laikė, demonstruodami akivaizdžiÄ jėgų persvarÄ , sudarydami įspÅ«dį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas jos atžvilgiu, užrakindami kambario duris, neleisdami iÅ¡eiti, M. G. grasinant pakeltu ramentu tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , J. J. paliepiant A. K. nusirengti bei suduodant apie 10 smÅ«gių ranka į veidÄ ir galvos sritį, tokiu bÅ«du visi trys bendrais veiksmais palaužė nukentėjusiosios pasiprieÅ¡inimÄ , ir tuo pasinaudodami J.

J. su A. V. tenkino lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du su A. K. prieÅ¡ jos valiÄ ;po to, apie 6.30 val., J. J., M. G. ir A. V. automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu S. B., prievarta gabeno sumuÅ¡tÄ ir seksualiai iÅ¡prievartautÄ A.K. iÅ¡ D. V. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. Nr. 6, iki (duomenys neskelbtini) gatvės, kur S. B. iÅ¡lipus, J. J. kartu su likusiais automobilyje M. G. ir A. V., J. J. vairuojant automobilį, prievarta gabeno A. K. į M. G. nurodytÄ nuoÅ¡aliÄ vietÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) miÅ¡ko 36 kvartale, kur apie 7 val.

J. J., siekdamas nuslėpti padarytus nusikaltimus – laisvės atėmimÄ A. K. ir jos seksualinį prievartavimÄ - rankomis, ramentais, metaliniu strypu bei kojomis suduodamas apie 18 smÅ«gių A. K. į galvÄ ir į kitas kÅ«no vietas, tuo padarydamas vienuolika muÅ¡tinių žaizdų galvoje: kaktoje, kairiajame skruoste, apatinėje lÅ«poje, smakre, deÅ¡iniajame smilkinyje, virÅ¡ugalvyje, pakauÅ¡yje ir kairiosios ausies kauÅ¡elyje, - odos nubrozdinimus pilve, poodines kraujosruvas plaÅ¡takose, deÅ¡iniajame rieÅ¡e, kairiajame dilbyje, deÅ¡iniojoje Å¡launyje, deÅ¡iniojoje čiurnoje, kraujosruvas kaktos ir pakauÅ¡io minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kietojo galvos smegenų dangalo kaktinės srities plyÅ¡imÄ , kraujo iÅ¡siliejimÄ po minkÅ¡taisias abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir pakauÅ¡inių sričių dangalais, kairiojo galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties medžiagos sutraiÅ¡kymÄ , skeveldrinius įspaustinius kaktikaulio ir pakauÅ¡kaulio lūžius, kaukolės pamato priekinių, kairiosios vidurinės ir deÅ¡iniosios užpakalinės duobių kaulų lūžius, virÅ¡utinio žandikaulio bei apatinio žandikaulio lūžius, tyčia itin žiauriai nužudė A.

K., tuoj po nužudymo kartu su A. V. paslėpė A. K. lavonÄ , nutempdami jį į nuoÅ¡alesnę miÅ¡ko vietÄ , bei kartu su A. V. ir M. G. paslėpė nužudymo įrankius – ramentų dalis ir metalinį strypÄ , nuveždami juos A. V. vairuojamu automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į M. G. nurodytÄ vietÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, ir sumesdami juos į tvenkinį.Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu praÅ¡o skundžiamÄ apygardos teismo nuosprendį jo nuteisimo dalyje panaikinti ir jį pagal BK 146 straipsnio 1 dalį arba suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę, apsiribojant jo sulaikyme iÅ¡bÅ«tu laiku.

Apelianto manymu, apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog jis nusikalstamos veikos nepadarė ir A. K. laisvės neatėmė. Teismas klaidingai nustatė, kad A. K. kartu su E. B. ėjo iš gimtadienio, ir kad ji buvo persekiojama (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis. E. B. gimtadienyje buvo su J. K. ir būtent su ja ėjo iš gimtadienio iki jis atsisėdo į automobilį ,,VW Golf“. Aplinkybę, kad E. B. draugo gimtadienyje buvo su J. K., o ne su A. K., patvirtino visi gimtadienyje buvę liudytojai.

Liudytoja J. K. buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo metu. Jis prašė Å¡iÄ liudytojÄ apklausti teisme, tačiau Å¡iai į teismÄ neatvykus, buvo nuspręsta, kad jos parodymai neturi reikÅ¡mės. Apelianto manymu, J. K. parodymai yra svarbÅ«s siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti tikslias įvykio aplinkybes. Mano, kad buvo pažeistos BPK 306 straipsnio nuostatos. Apeliantas teigia, kad jis nei iÅ¡ nukentėjusios A. K., nei iÅ¡ J. J., nei iÅ¡ kitų automobilyje buvusių asmenų negalėjo suprasti, jog nukentėjusioji į automobilį atsisėdo prieÅ¡ savo valiÄ .

J. J. pastebėjęs gatve einančiÄ nukentėjusiÄ jÄ A. K. nuėjo su ja kiek toliau nuo automobilio, o po 10 min. jie abu atėjo prie automobilio ir atsisėdo į jį. Jis prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nei fizinio, nei psichologinio smurto nenaudojo. A. K. atėjo ir atsisėdo į automobilį pati, niekieno neverčiama, jos niekas neatvedė ir nelaikė, J. J. tik ėjo Å¡alia. Atsisėdus į automobilį A. K. jokių pretenzijų nereiÅ¡kė. Å iÄ aplinkybę patvirtino J. A., J. Ž. ir kiti automobilyje sėdėję asmenys.Apeliantas sutinka su jam skirtu suėmimu nuo 2008-09-17 iki 2009-02-02 ir nuo            2009-05-26 iki 2010-05-26, nes pripažįsta, kad jis nesilaikė jam paskirtos Å¡velnesnės kardomosios priemonės sÄ lygų.

Nurodo, jog jis jau yra atlikęs daugiau nei pusę jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės.Nuteistasis M. G. apeliaciniu skundu praÅ¡o apygardos teismo nuosprendį jo nuteisimo dalyje pakeisti: pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį jį iÅ¡teisinti bei suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę pagal BK 237 straipsnio 1 dalį.Apelianto manymu, skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių, jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta neteisinga, aiÅ¡kiai per griežta, bausmė.Apeliantas sutinka su jo nuteisimu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį.

Jis pripažįsta, kad iÅ¡sigandęs dėl kito asmens padaryto labai sunkaus nusikaltimo - tyčinio A. K. nužudymo - padėjo paslėpti nužudymo įrankius ir parodė tvenkinį, kuriame buvo paskandinti minėti įrankiai. Tačiau mano, kad jis neteisingai nuteistas už neteisėtÄ A. K. laisvės atėmimÄ ir jos seksualinį prievartavimÄ . Teigia, jog jis savo veiksmais prie Å¡ių veikų neprisidėjo. Apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Teigia, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo veiksmus, sudarančius Å¡io nusikaltimo (neteisėto laisvės atėmimo) sudėties objektyviÄ jÄ pusę, taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų jo tyčiÄ kaip nors padėti J.

J. atlikti tokius veiksmus ar jo pritarimÄ pastarojo veiksmams. Jo veiksmai iki A. K. atvedimo į D. V. gyvenamÄ jį namÄ niekuo nesiskyrė nuo kitų asmenų, kurie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, veiksmų. Nuosprendyje nėra nurodyta kokiais veiksmais jis atėmė laisvę A. K. iki jos patekimo į D. V. namÄ , o nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje apraÅ¡yti jo veiksmai D. V. name nepagrįstai vertinami kaip neteisėtas A. K. laisvės atėmimas. Teismas jo veiksmÄ - ramento pakėlimÄ - įvertino kaip grasinimÄ tuoj pat pavartoti smurtÄ .

Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo iÅ¡vada, teigia, kad jis ramentÄ buvo pakėlęs tik vienÄ kartÄ , D. V. name esant ne tik nužudytajai ir nuteistiesiems, bet ir liudytojams S. V., J. A., I. Ž., kai buvo nepadoriai juokaujama, bet nebuvo grasinama. Visi patalpoje buvę asmenys jo veiksmÄ - ramento parodymÄ klausiant kam Å¡is daiktas naudojamas - įvertino kaip nevykusį ir nepadorų juokelį. Kad taip šį veiksmÄ Ä¯vertino ir nužudytoji A. K. patvirtino liudytojos J. A. ir I. Ž. Jokių smurtinių veiksmų po Å¡io jo veiksmo nebuvo, toliau buvo girtaujama ir juokaujama.

Smurtiniai kito asmens veiksmai prasidėjo žymiai vėliau, kai liudytojos J. A. ir I. Ž. iÅ¡vyko iÅ¡ D. V. namo. Apeliantas mano, kad vien tik jo pasyvus buvimas kartu su asmenimis, kurie neteisėtai atėmė laisvę kitam asmeniui, negali bÅ«ti vertinamas kaip bendrininkavimas vykdant nusikalstamÄ veikÄ , ar kaip akivaizdžios jėgų persvaros demonstravimas, nes tokiu atveju baudžiamojon atsakomybėn turėjo bÅ«ti patraukti ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys - J. A., L. Ž., D. V. ir S. V. Taip pat apelianto manymu, jis turėtų bÅ«ti iÅ¡teisintas pagal BK 150 straipsnio 2 dalį.

Teismas pripažino nustatyta aplinkybe, kad jis su A. K. lytiÅ¡kai nesantykiavo ir savo lytinės aistros netenkino. Tačiau teismas jo veiksmÄ - ramento parodymÄ klausiant kam Å¡is daiktas naudojamas – įvertino kaip grasinimÄ tuoj pat pavartoti smurtÄ ir pripažino, kad Å¡is veiksmas sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 2 dalyje, objektyviÄ jÄ pusę. Apelianto manymu, ramento parodymas negali bÅ«ti vertinamas kaip grasinimas tuoj pat pavartoti smurtÄ , nes tai buvo tik nepadorus juokelis. BÅ«tent taip šį veiksmÄ suprato ir A.

K. Be to, apeliantas pažymi, kad teismas nevienodai vertino įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmus. Nurodo, jog po jo veiksmo (ramento pakėlimo) nuteistasis S. B. liepė A. K. prieÅ¡ jį klauptis, ir tai buvo veiksmas imituojantis seksualinį kontaktÄ , tačiau Å¡is veiksmas nebuvo pripažintas nusikalstamu. Ä®vykyje dalyvavęs S. V. iÅ¡ viso nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nors jis ne tik dalyvavo viso įvykio metu, taigi kaip ir visi kiti galimai „demonstravo akivaizdžiÄ jėgų persvarÄ â€œ, bet ir atliko labai konkretų seksualinės prievartos veiksmÄ - vedėsi A.K.

į kitÄ kambarį seksualiniams veiksmams, siekdamas lytinės aistros patenkinimo. Apelianto manymu, toks prieÅ¡taringas tų pačių bylos duomenų vertinimas skirtingų asmenų atžvilgiu rodo, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu praÅ¡o skundžiamÄ nuosprendį jo nuteisimo dalyje pakeisti: sumažinti jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bei subendrintÄ bausmę.Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtas bausmes.

Teismas nepakankamai atsižvelgė į jo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, į jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apeliantas teigia, kad jo dalyvavimas neteisėtame laisvės atėmime buvo minimalus. Jis nežinojo kokiomis aplinkybėmis nukentėjusioji atsirado automobilyje su nuteistaisiais, nes jo ten nebuvo. Visiems atvykus pas jį, jis nesuprato, kad kažkas iš jų atvyko ne savo noru. Jis neatliko jokių veiksmų, kuriais buvo siekiama suvaržyti nukentėjusiosios laisvę, ir nedarė jai jokio poveikio.

Jo kaltė yra tik tokia, kad jis, bÅ«damas su kitais, galėjo nukentėjusiajai sudaryti didesnės grėsmės įspÅ«dį, dėl ko labai gailisi.Apeliantas neneigia, kad jis tenkino lytinę aistrÄ su nukentėjusiÄ ja oraliniu seksu, tačiau teigia, kad tai buvo labai trumpai ir jis prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nei fizinio, nei psichio smurto nenaudojo. Jis nepagalvojo, kad įtakos nukentėjusiosios sutikimui santykiauti su juo galėjo turėti anksčiau J. J. prieÅ¡ jÄ pavartotas fizinis smurtas. Apelianto manymu, atsižvelgus į jo atliktus veiksmus ir jų pobÅ«dį, jam neturėtų bÅ«ti paskirta didesnė bausmė nei BK 150 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.Apeliantas teigia, kad jis padėjo paslėpti nusikaltimo įrankius, bÅ«damas beveik Å¡oko bÅ«senoje, nes nukentėjusiosios nužudymas jam buvo nesuprantamas ir jį tai Å¡okiravo.

Jis viskÄ darė automatiÅ¡kai, pagal paliepimÄ , visiÅ¡kai nemÄ stydamas ir nesuvokdamas savo veiksmų bei bijodamas neprognozuojamų veiksmų prieÅ¡ save.Apeliantas neneigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir labai gailisi nusikaltęs. Mano, kad Å¡i aplinkybė turėtų bÅ«ti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas pažymi, kad jis nebuvo nusikalstamų veikų iniciatorius, kompanijoje atsidÅ«rė ne savo iniciatyva, o į jo namus atvykus pažįstamiems ir nepažįstamiems asmenims, jis neatliko smurtinių veiksmų prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ ir jo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo antraeilis.

Jis anksčiau buvo teistas už nesunkų nusikaltimÄ , teistumas iÅ¡nykęs. Nuteistasis J. J. apeliaciniu skundu praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo nuosprendį jo nuteisimo dalyje panaikinti ir priimti jam iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį arba skundžiamÄ nuosprendį pakeisti ir paskirti jam Å¡velnesnę bausmę.Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nuosprendyje iÅ¡ esmės atkartojo prokurorės kaltinamajame akte suraÅ¡ytus teiginius, rėmėsi tik kitų nuteistųjų jį kaltinančiais parodymais, ignoravo jo parodymus ir jį teisinančius duomenis.Apeliantas neigia padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 146 straipsnio 2 dalyje, teigdamas, kad jo padaryta veika neturi visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje sudėties požymių.

Nurodo, jog jis A. K. 2008-09-13 naktį nepersekiojo, jėgų persvaros nedemonstravo ir įspūdžio, kad nepaklusimo atveju bus panaudotas smurtas nesudarė. Jis prievarta nukentėjusiosios prie automobilio neatvedė, į automobilį jos prievarta nesodino ir prievarta jos iki D. V. namo nevežė. Nukentėjusioji nebuvo ieškoma gatvėse. Tuo metu, kai teismo nuomone, buvo ieškoma A.K., iš tiesų jie vyko pas A. V., o ne ieškoti nukentėjusiosios. Į automobilį įsėdus liudytojui E. B., pastarasis pasakė, kad nuo jo pabėgo mergina, kurios pradžioje ir buvo ieškoma.

Jis automobilio nevairavo ir nenurodinėjo kur važiuoti ir ko ieÅ¡koti. Susipykus su liudytoju E. B. ir Å¡iam iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, iÅ¡lipo ir jis (apeliantas), ir tik tada jis nuėjo paskui pažįstamÄ merginÄ , kuriÄ pažinojo kaip A., ir su kuria buvo susitikęs ir bendravo įvykio iÅ¡vakarėse. Liudytojos I. Ž. ir J. A. bei nuteistieji M. G. ir S. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiÅ¡kino, kad apeliantas su nukentėjusiÄ jÄ prie automobilio grįžo gal po 10 minučių, jokios prievartos nebuvo - nukentėjusioji atėjo pati, niekas jos prievarta nevedė ir prievarta į automobilį neįsodino, A.

K. į automobilį sėdo ir važiavo pas A. V. savo valia.Nepagrįsta, apelianto teigimu, yra teismo iÅ¡vada, kad nukentėjusiosios judėjimo laisvė buvo apribota kambario, kuriame buvo girtaujama, durų prirakinimu. Nurodoma, jog bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad minimo kambario durys jų neprirakinus neužsidarė. Be to, teismas neaptarė ir nevertino liudytojų I. Ž. ir J. A. išėjimo iÅ¡ V. namų fakto. Å ios liudytojos V. namus paliko ne slaptai, o ne vienÄ kartÄ vieÅ¡ai pareiÅ¡kusios norÄ važiuoti namo ir prie visų praÅ¡iusios S.B., kad jis jas parvežtų namo.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad nukentėjusiosios laisvė buvo ribojama ir iÅ¡važiavus iÅ¡ V. namo. Nukentėjusioji, nuvykus į degalinę, sėdėjo automobilyje viena su G., kuris buvo sugipsuota koja, automobilis nebuvo užrakintas, todėl nukentėjusioji turėjo progÄ iÅ¡trÅ«kti. Tai, kad nukentėjusioji nebandė iÅ¡trÅ«kti ar kitaip prieÅ¡intis parodo, kad ji automobilyje buvo savo noru. Apeliantas neneigia turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiÄ jÄ , tačiau teigia, jog jie nebuvo priverstiniai.

Nukentėjusi pati sutiko santykiauti, ji nepageidavo iÅ¡vykti namo, nors tai galėjo padaryti, nes kitos liudytojos papraÅ¡iusios S. B. iÅ¡vyko namo. Nukentėjusioji taip pat neprašė V. pagalbos ir nepareiÅ¡kė noro iÅ¡eiti. Jo kaltė seksualiai prievartavus nukentėjusiÄ jÄ , grindžiama iÅ¡imtinai M. G. ir A. V. parodymais, kurie patys vengia atsakomybės ir bylos tyrimo metu turėjo galimybę suderinti parodymus. Tačiau teismas neaptarė ir nuosprendyje nevertino Å¡ių nuteistųjų ir jo parodymų dėl nukentėjusiosios nužudymo aplinkybių skirtumo.

Apeliantas neigia nužudęs A. K. ir teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų pagrindžiančių jo kaltę. Teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi iÅ¡imtinai nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymais. Apelianto teigimu, Å¡ie asmenys turėjo galimybę ikiteisminio tyrimo metu suderinti savo parodymus. Apeliantas teigia, kad A. K. nužudė kiti asmenys. Teigia, kad A. V., norėdamas iÅ¡vengti atsakomybės, jį apkalba. Be to, jis neturėjo jokio motyvo žudyti A. K., kadangi nemanė ir dabar nemano, kad prieÅ¡ jÄ padarė kokias nors nusikalstamas veikas, todėl Å¡i jo veika negalėjo bÅ«ti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ .

Apeliantas teigia, kad A. V., perspėtas savo motinos, nusprendė nužudyti nukentėjusiÄ jÄ . Be to, teismas neįvertino bylos metu pateiktų raÅ¡telių, iÅ¡ kurių turinio matyti, kad A. V. prašė apelianto prisiimti kaltę ir už tai sumokėjo pinigus. Be to, apelianto manymu, net jei jis ir bÅ«tų padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurių jis nepadarė, jam yra skirta per griežta bausmė. Mano, kad teismas jam skirdamas bausmę iki gyvos galvos, netinkamai įvertino jo asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

Teismas, vadovaudamasis savo samprotavimais ir jo asmenybės klaidinga interpretacija, nepaliko jam galimybės reabilituotis visuomenėje.Nuteistojo J. J. gynėjas advokatas A. Liutvinskas apeliaciniu skundu praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2010-04-27 nuosprendžio dalį, kuria J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje, panaikinti ir Å¡ioje dalyje priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apelianto manymu, skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, todėl nuteistajam J.

J. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Bylos nagrinėjimas teisme buvo neobjektyvus, nevisapusiÅ¡kas ir Å¡aliÅ¡kas.Skunde nurodoma, jog teismas, pripažindamas J. J. kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 146 straipsnio 2 dalyje, skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios yra beveik analogiÅ¡kos kaltinamajame akte nurodytoms aplinkybėms, nors bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatytos kitokios įvykio aplinkybės.Apeliantas teigia, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylÄ iÅ¡nagrinėjus teisme nebuvo gauta patikimų ir objektyvių duomenų, jog J.

J. su kitais nuteistaisiais, 2008-09-13 naktį automobiliu persekiojo nukentėjusiÄ jÄ . Byloje taip pat nėra duomenų, jog J. J. prie namo (duomenys neskelbtini) demonstravo akivaizdžiÄ jėgų persvarÄ bei sudarė įspÅ«dį, kad nepaklusimo atveju bus panaudotas smurtas. Taip pat nėra duomenų, kad J. J. prievarta atvedė nukentėjusiÄ jÄ prie automobilio ir prievarta jÄ Ä¯sodinęs į automobilį vežė iki D. V. namo. Teismo samprotavimai dėl J. J. tariamo agresyvumo prieÅ¡ gatvę Å¡lavusį liudytojÄ ir manymas, kad nukentėjusiosios buvo intensyviai ieÅ¡koma, prieÅ¡tarauja teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėmis.

Teisme buvo nustatyta, jog J. J. ir kiti automobilyje buvę asmenys važiavo pas A. V., o ne ieÅ¡koti nukentėjusiosios. Ä®sėdus į automobilį liudytojui E. B. buvo ieÅ¡koma nuo jo pabėgusi mergina. Automobilį vairavo ne J. J.. Byloje nėra duomenų, kad J. J. bÅ«tų nurodinėjęs kur važiuoti ir ko ieÅ¡koti. Vėliau, liudytojui E. B. iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, iÅ¡lipo ir J. J. ir tik tada jis nuėjo paskui pažįstamÄ merginÄ , kuriÄ jis pažinojo kaip A., ir su kuria buvo susitikęs anksčiau ir bendravo įvykio iÅ¡vakarėse.

Automobilyje buvusios liudytojos L. Ž. ir J. A. bei nuteistieji M. G. ir S. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad J. J. su nukentėjusiÄ jÄ prie automobilio grįžo gal po 10 minučių, jokios prievartos nebuvo, nukentėjusioji atėjo pati, niekas jos nevedė ir prievarta į automobilį neįsodino. Teismas, grįsdamas J. J. prievartÄ atvedant nukentėjusiÄ jÄ prie automobilio ir prievarta jÄ Ä¯sodinant į automobilį, vadovavosi liudytojo E. B. parodymais, tačiau Å¡is liudytojas nematė kada J.

J. su nukentėjusiÄ jÄ grįžo prie automobilio. Aplinkybė, kad A. K. įsėdusi į automobilį nieko nekalbėjo taip pat neįrodo, kad ji nesutiko važiuoti. Å i aplinkybė neatskleidžia ir akivaizdaus jėgų demonstravimo, ar galimo smurto panaudojimo turinio. Nuosprendyje taip pat nenurodyta, kad J. J., M. G. ir S. B. bÅ«tų iÅ¡ anksto susitarę neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiajai. Todėl teismo iÅ¡vada, kad A. K. ne savo noru įsėdo į automobilį, ne savo noru važiavo, t. y. kad buvo atimta jos laisvė, ir J.

J., S. B. ir M. G. tai suvokė ir to norėjo, nepagrįsta. Nepaneigtas yra J. J. aiÅ¡kinimas, kad nukentėjusioji sutiko vykti pabaliavoti.Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad neteisėtas nukentėjusiosios laisvės atėmimas tęsėsi ir V. namuose, ir grindžia tai aplinkybe, kad kambario, kuriame buvo girtaujama, durys buvo prirakintos. Tačiau byloje nustatyta, kad kambario durys pilnai neužsidaro jų neprirakinus. Å iÄ aplinkybę patvirtino ne tik įvykio dalyviai ir liudytojai, bet ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.

Teismas Å¡iuos įrodymus bando paneigti durų prirakinimo faktu ir aplinkybe, kad durų neužsidarymas, jų neprirakinus, konstatuotas praėjus mėnesiui po įvykio. Tačiau teismas nenurodo, kad Å¡ios aplinkybės nebuvo įvykio metu. Be to, byloje nenustatyta, jog prirakinus duris, raktas nuo jų bÅ«tų slepiamas. Apeliantas pažymi, kad teismas, manydamas, jog nukentėjusioji V. namuose buvo laikoma prievarta, neaptarė ir nevertino liudytojų L. Ž. ir J. A. išėjimo iÅ¡ V. namų fakto. Å ios liudytojos V. namus paliko ne slapta, o ne vienÄ kartÄ vieÅ¡ai pareiÅ¡kusios norÄ važiuoti namo ir prie visų praÅ¡iusios S. B. jas parvežti namo.

Todėl nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad nukentėjusioji buvo prievarta laikoma V. namuose. Teismas, pripažindamas J. J. kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 150 straipsnio 2 dalyje, iÅ¡ esmės rėmėsi kaltinamajame akte iÅ¡dėstyta įvykio versija, kur prievartiniai lytiniai santykiai buvo grindžiami neteisėtu laisvės atėmimu, M. G. garsiai iÅ¡sakytu klausimu dėl ramentų ir nuteistųjų A. V. ir M. G. pozicija dėl J. J. suduotų smÅ«gių nukentėjusiajai. Nuteistasis J. J. neneigia turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiÄ jÄ ne tik įvykio metu, bet ir iÅ¡vakarėse.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai M. G. klausimÄ dėl ramentų sieja su grasinimu, siekiant palaužti nukentėjusiosios pasiprieÅ¡inimÄ . Liudytojos L. Ž. ir J. A. teismui nurodė visiÅ¡kai kitÄ to klausimo prasmę, kad tas klausimas visų kambaryje buvusių asmenų buvo suprastas vienodai, visi pradėjo juoktis, A. K. į klausimÄ niekaip nereagavo. Apeliantas mano, kad nuteistųjų M. G. ir A. V. parodymų nepakanka daryti iÅ¡vadai, jog J. J. smurtavo siekdamas priversti nukentėjusiÄ jÄ tenkinti lytinę aistrÄ arba neleisdamas jai iÅ¡eiti.

IÅ¡nagrinėjus bylÄ teisme buvo nustatyta, kad nukentėjusioji nevengė vyriÅ¡kos draugijos. Apklausti teisme liudytojai A. B., N. M. teismui paaiÅ¡kino, kad jie nukentėjusiÄ jÄ ne tik pažinojo, bet ir ne vienÄ kartÄ buvo susitikę, bendravo, bendravo su ja ir įvykio iÅ¡vakarėse. Liudytojos L. Ž. ir J. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme aiÅ¡kino, kad S. B. papraÅ¡ius atsisėsti jam ant kelių, nukentėjusioji tai padarė. Be to, liudytojos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiÅ¡kino, kad visiems suėjus į kambarį ir pradėjus girtauti, kalba visÄ laikÄ buvo apie seksÄ ir A.

K. visas tas kalbas girdėjo. Tačiau teismas Å¡ių parodymų nuosprendyje neaptarė ir nevertino. Liudytoja D. V. teismui nurodė, kad jÄ labiausiai nustebino merginos elgesys jai užėjus į kambarį. Mergina visiÅ¡kai nesutriko ir į liudytojos pastabas nekreipė dėmesio. Apelianto manymu, aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad teismo iÅ¡vada dėl prievartinių lytinių santykių buvo sÄ lygojama J. J. pareikÅ¡tu kaltinimu ne tik itin žiauriai nužudžius nukentėjusiÄ jÄ , bet padarius tai, siekiant nuslėpti kitas nusikaltimas veikas.

Be to, apelianto manymu, teismas, pripažindamas lytinius santykius prievartiniais, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika Å¡ios kategorijos baudžiamosiose bylose, iÅ¡dėstyta teisėjų senato 2004-12-30 nutarime. J. J. kaltė seksualiai prievartavus nukentėjusiÄ jÄ grindžiama iÅ¡imtinai M. G. ir A. V. parodymais. Tačiau teismas, vadovaudamasis Å¡ių nuteistųjų parodymais, neaptarė ir nuosprendyje nevertino jų ir J. J. pozicijų dėl nukentėjusiosios nužudymo aplinkybių prieÅ¡ingumo, kuris dar labiau iÅ¡ryÅ¡kėjo nutraukus M.

G. ir A. V. baudžiamÄ jį persekiojimÄ dėl A. K. nužudymo. Aplinkybė, kad teismas M. G. ir A. V. pripažino kaltais seksualiai prievartavus nukentėjusiÄ jÄ , nepaÅ¡alina pastarųjų parodymų kryptingumo, sunkinant J. J. padėtį. Apelianto manymu, teismas, pripažindamas J. J. kaltu seksualiai prievartavus nukentėjusiÄ jÄ vadovavosi ne bylos duomenimis ir jų analize, bet pačiu lytinių santykių buvimo faktu bei samprotaudamas, kad tie lytiniai santykiai negalėjo bÅ«ti ne prievartiniai.Apelianto manymu, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir teismo iÅ¡vada, kad neteisėtas laisvės atėmimas tęsėsi ir D.

V. visÄ kompanijÄ iÅ¡praÅ¡ius iÅ¡ namų, t. y. važiuojant į degalinę, kur buvo perkamas alkoholis bei vykstama toliau girtauti į M. G. nurodytÄ nuoÅ¡alesnę vietÄ . IÅ¡važiavus iÅ¡ V. namų ir S. B. perdavus automobilį kitiems asmenims, pirmiausiai buvo užsukta į degalinę, kur J. J. ir A. V. ėjo pirkti alkoholio. Tuo metu automobilyje liko M. G. ir nukentėjusioji. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo gauta duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad tuo metu, kai J. J. ir A.

V. pirko alkoholį, nukentėjusiÄ jÄ prievarta automobilyje laikė M.G., taip apribodamas jos judėjimo laisvę. M. G. dėl sugipsuotos kojos net neturėjo realių galimybių neleisti A. K. pasiÅ¡alinti, be to, jie buvo vieÅ¡oje vietoje ir nukentėjusioji buvo blaivi. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nenurodyti M. G. veiksmai, kurie bÅ«tų riboję nukentėjusiosios laisvę.Apeliantas mano, kad teismas, pripažindamas J. J. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje, ne tik nesivadovavo BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimais, bet ir netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .Be to, teismas, pripažino J.

J. kaltu tyčia nužudžius nukentėjusiÄ jÄ ir padarius tai siekiant nuslėpti kitas nusikalstamas veikas. Teismas J. J. kaltę grindė iÅ¡imtinai M. G. ir A. V. parodymais, nes patikimų ir neginčytinų duomenų byloje nėra. Toks apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK normų ir prieÅ¡tarauja BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatoms.Nuteistojo J. J. gynėjas advokatas S. B. apeliaciniu skundu praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2010-04-27 nuosprendžio dalį, kuria J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktuose, panaikinti ir Å¡ioje dalyje priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apelianto manymu, teismas, pripažindamas J.

J. kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktuose, nevisiÅ¡kai ir neiÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo įrodymus, padarė procesinių pažeidimų bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamas nuosprendis negali bÅ«ti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.Apeliantas mano, kad teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimÄ , BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ .

Apkaltinamasis nuosprendis neatitinka LAT 2003-06-20 Senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte iÅ¡dėstytų reikalavimų. J. J. kaltė grindžiama tik prielaidomis, nes objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę, nėra. Byloje liko nepaÅ¡alinti prieÅ¡taravimai tarp nuteistųjų ir liudytojų parodymų, neiÅ¡tirtos visos bylai reikÅ¡mingos aplinkybės, bei pažeista nekaltumo prezumpcija. Apeliantas mano, kad J. J. nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus. Apelianto manymu, byloje nėra objektyvių ir neginčytinų duomenų, kuriais bÅ«tų galima grįsti iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusiÄ jÄ nužudė J.

J. Teismas iÅ¡vadÄ , kad A. K. nužudė J. J., grindžia nuteistųjų A. V. ir M. G. nenuosekliais ir galimai suderintais parodymais. Apeliantas mano, kad negalima remtis Å¡ių nuteistųjų parodymais, nes jie, siekdami iÅ¡vengti atsakomybės dėl galimai jų padarytos nusikalstamos veikos - A. K. nužudymo, bando kaltę dėl Å¡io nusikaltimo perkelti J. J.         J. J. savo kaltės nepripažįsta. J. J. atsisakė duoti parodymus, nes suprato, kad tyrimas yra Å¡aliÅ¡kas ir kiekviena jo nurodyta aplinkybė bus panaudota prieÅ¡ jį patį.

Tyrimo Å¡aliÅ¡kumas teisme pasitvirtino. Nuteistasis S. B. duodamas parodymus teisme nurodė, jog buvo verčiamas duoti tokius parodymus, kokių norėjo ikiteisminio tyrimo organai. Tačiau teismas tokį Å¡aliÅ¡kumÄ toleravo ir S. B. parodymus Å¡ioje dalyje vertino kritiÅ¡kai. Tyrimo Å¡aliÅ¡kumÄ Ä¯rodo ir aplinkybė, kad į bylÄ buvo pateikti vieno iÅ¡ nuteistojo rÅ«bai be jokio protokolo, todėl nenustatyta, kaip jie pateko į bylÄ , nesiaiÅ¡kinta, ar tais rÅ«bais A. K. mirties dienÄ vilkėjo nuteistieji A.

V. ir M. G. Apelianto manymu, neįtikinamas yra nuteistųjų A. V. ir M. G. teiginys, kad jie neva norėjo sustabdyti J. J., bet jo bijojo. A. V. yra buvęs (duomenys neskelbtini) čempionas, todėl, apelianto manymu, fizinių duomenų bei jėgų persvara buvo A. V. ir M. G. pusėje. Be to, apelianto manymu, smulkiai nurodyti nužudymo mechanizmÄ , kaip tai padarė nuteistieji A. V. ir M. G., gali tik tai padarę asmenys. Nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymai apie nužudymo mechanizmÄ iÅ¡ dalies sutampa su specialisto iÅ¡vada Nr. M 507/08 (05), o tai taip pat duoda pagrindÄ manyti, kad nusikaltimÄ padarė A.

V. ir M. G. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai bei galimai Å¡aliÅ¡kai vertino ir kitus byloje esančius duomenis. Ä®vykio vietoje be moteriÅ¡kos lyties lavono su iÅ¡orinio smurto žymėmis buvo rasti ir kiti objektai - skardinės, cigarečių nuorÅ«kos, degtukai. Tai, apelianto manymu, duoda pagrindÄ manyti, jog miÅ¡ke buvo girtaujama, rÅ«koma, ir paneigia nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymus, jog tik nuvykus į miÅ¡kÄ J. J. iÅ¡ karto A. K. smogė ramentu. Apeliantas mano, kad nuteistieji A.

V. ir M. G. galėjo turėti tikslÄ nužudyti A. K. Specialisto iÅ¡vada Nr. 140-(7898)-IS1-5637 nustatyta, kad ant tirti pateikto vamzdelio ir ramento dalies apatinės atramos rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su M. G., o ne su J. J., genotipu. Be to, specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, jog ant tirti pateiktos minkÅ¡tos medžiagos rasta sumaiÅ¡yta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iÅ¡ kurių tik vieno asmens biologiniai pėdsakai tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR ir Å¡io asmens biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A.

K. genotipu. Kam priklauso kitas biologinis pėdsakas (S. V. ar kitam asmeniui) liko neiÅ¡aiÅ¡kinta, todėl tyrimas buvo atliktas nepilnai ir nevisapusiÅ¡kai. Ypatingai svarbus įrodymas, apelianto manymu, yra teismui pateikti raÅ¡teliai, kuriuos J. J. rašė M. G. ir A. V.. Å ių raÅ¡telių turinys rodo, jog M. G., kaip ir V., prašė J. J. prisiimti kaltę už galimai jų padarytÄ nusikaltimÄ , ir parodymus derinti prie A.V. parodymų. Apelianto manymu, Å¡i aplinkybė leidžia manyti, kad A. V. ir M.

G., nors ir bÅ«dami suimti, turėjo galimybę pasitarti ir suderinti savo pozicijas dėl nukentėjusiosios nužudymo. Apeliantas mano, kad dėl Å¡ių raÅ¡telių teismas turėjo įpareigoti prokurorę atlikti papildomÄ tyrimÄ , tačiau to nepadarė. Be to, teismas, esant J. J. parodymams apie tai, kad keli raÅ¡teliai raÅ¡yti ne jo, nesiėmė priemonių Å¡ioms aplinkybėms iÅ¡tirti. Taip pat apeliantas mano, kad yra svarbÅ«s liudytojos D. V. parodymai, kuriuos teismas ignoravo. Å i liudytoja parodė, kad jos sÅ«nus A.

V. labai iÅ¡sigando, jai pasakius, jog gali kilti didelių problemų, jeigu nukentėjusioji paraÅ¡ys pareiÅ¡kimÄ policijai. Kad tokiÄ galimybę iÅ¡sakė D. V. patvirtino ir M. G.Apelianto manymu, net jeigu J. J. ir bÅ«tų padaręs veikas, už kurias jis yra nuteistas, jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ , kadangi toks J. J. veikos kvalifikavimas neatitinka LAT teisėjų Senato 2004-06-18 nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ prasmės ir teismų praktikos.

Taip pat, apelianto manymu, nepagrįstai J. J. nusikalstama veika kvalifikuota ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktÄ . Pagal minėtÄ LAT teisėjų senato nutarimÄ nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktÄ (siekiant nuslėpti kitÄ nusikaltimÄ ) tik nustačius tokį tikslÄ , kuris yra bÅ«tinas Å¡ios nužudymo sudėties požymis. Apelianto teigimu, motyvÄ nužudyti nukentėjusiÄ jÄ galimai turėjo A.V. Å iÄ aplinkybę, apelianto manymu, patvirtina jo motinos parodymai, jo paties reakcija.

Todėl, apelianto manymu, net jeigu J. J. ir bÅ«tų padaręs jam inkriminuojamas veikas, jo veika turėtų bÅ«ti perkvalifikuota iÅ¡ BK 129 straipsnio 2 dalies į 1 dalį. Apeliantas mano, kad Å¡ioje byloje kaltinamasis aktas buvo suraÅ¡ytas netinkamai, todėl byla turėjo bÅ«ti perduota prokurorui (BPK 303 straipsnio 6 dalis).Apelianto manymu, netinkamai nustačius nužudymo vykdytojÄ , netinkamai buvo iÅ¡spręstas ir bausmės skyrimo klausimas. Teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 58 straipsnyje iÅ¡dėstytomis nuostatomis, privalėjo nustatyti kiekvieno iÅ¡ bendrininkų rūšį, įvertinti jų vaidmenį nužudant bei jų atliktų veiksmų pobÅ«dį, tačiau to nepadarė, todėl J.

J. galimai yra nuteistas už tai, kad anksčiau buvo teistas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę apeliantai nuteistieji M. G., A. V. ir J. J. prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistasis J. J. prašė patenkinti ir jo gynėjų advokatų A.Liutvinsko ir S. Butkevičiaus apeliacinius skundus. Apeliantai nuteistojo J. J. gynėjai advokatai A. Liutvinskas ir S. Butkevičius prašė patenkinti jų ir jų ginamojo apeliacinius skundus.Apeliantų nuteistųjų S. B., M. G., A. V. gynėjai prašė patenkinti jų ginamųjų apeliacinius skundus.Prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų S. B. ir J. J. bei pastarojo gynėjų advokatų A. Liutvinsko ir S. Butkevičiaus apeliaciniai skundai atmestini. Nuteistųjų M. G. ir A. V. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Skundžiamo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl M.G. ir A. V. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį keistina BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktuose nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų J. J., S. B. ir M. G. kaltė neteisėtai atėmus laisvę nukentėjusiajai A.

K., nuteistųjų J. J., M. G. ir A. V. kaltė seksualiai prievartavus nukentėjusiÄ jÄ , J.J. kaltė itin žiauriai, slepiant kitus nusikaltimus, nužudžius A. K. bei nuteistųjų M. G. ir A. V. kaltė slėpus labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais leistinais įrodymais, kurių visumos visiÅ¡kai pakako teismo iÅ¡vadoms pagrįsti. Teismas neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes ir įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės. Nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais, todėl BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos nepažeistos.

Duomenų, kad bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėjai) bÅ«tų Å¡aliÅ¡kas, neobjektyvus, ar suinteresuotas bylos baigtimi, byloje nėra. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip ar bausmes skyrė ne tokio dydžio, kaip pageidavo nuteistieji, nereiÅ¡kia, jog teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ar neobjektyvus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ dėl neteisėto nukentėjusiosios laisvės atėmimo trukmės ir baigtumo momento, dėl ko nuteistiesiems M.G. ir A.

V. netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK 146 straipsnio 2 dalį) ir paskyrė neteisingas bausmes. Todėl skundžiamas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas.Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimoApeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė:J. J., S. B. ir M. G., bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, atėmė A.K., gim. (duomenys neskelbtini), laisvę, tokiomis aplinkybėmis: 2008 m. rugsėjo 13 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje J.

J., pastebėjęs einančiÄ A. K., automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu S. B., kartu su M. G. ir S. B. tiksliai nenustatytÄ laiko tarpÄ persekiojo A. K. (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis, po ko (duomenys neskelbtini) gatvėje J. J. iÅ¡lipo, nusivijo ir pagavo bėgančiÄ nuo persekiotojų A. K. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. 4 laiptinėje, demonstruodamas akivaizdžiÄ jėgų persvarÄ ir sudarydamas įspÅ«dį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas jos atžvilgiu, palaužė jos pasiprieÅ¡inimÄ , atvedė jÄ iÅ¡ (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. 4 laiptinės ir įsodino į automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) taip neteisėtai atėmė A.

K. laisvę.Tokia J. J. nusikalstama veika atitinka BK 146 straipsnio 2 dalies sudėtį, o S. B. ir M. G. nusikalstama veika atitinka BK 146 straipsnio 1 dalies sudėtį.Tęsdami nusikalstamus veiksmus J. J., S. B. ir M. G. apie 4 val. atvežė A. K. į D. V. priklausantį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini) g. Nr. 6, (duomenys neskelbtini) mieste, kur nuo atvežimo momento apie 2-3 valandas J. J., veikdamas bendrininkų grupe su M. G. ir A. V., prievarta jÄ laikė, demonstruodami akivaizdžiÄ jėgų persvarÄ , sudarydami įspÅ«dį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus prieÅ¡ jÄ panaudotas fizinis smurtas, užrakindami kambario duris, neleisdami iÅ¡eiti, M.

G. grasinant pakeltu ramentu panaudoti fizinį smurtÄ , J. J. paliepiant A. K. nusirengti bei suduodant apie 10 smÅ«gių ranka į veido ir galvos sritį, tokiu bÅ«du J. J., M. G. ir A. V. bendrais veiksmais palaužė nukentėjusiosios pasiprieÅ¡inimÄ ir tuo pasinaudodami J. J. ir A. V. tenkino lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du su A. K. prieÅ¡ jos valiÄ . Tokia J. J., M. G. ir A. V. nusikalstama veika atitinka BK 150 straipsnio 2 dalies sudėtį. Po to, skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, J. J., siekdamas nuslėpti Å¡iuos nusikaltimus, itin žiauriai nužudė A.

K., o M. G. ir A. V., iÅ¡ anksto nepažadėję, paslėpė J. J. padaryto labai sunkaus nusikaltimo – A. K. nužudymo įrankius. Tokia J. J. nusikalstama veika atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktų sudėtį, o M.G. ir A. V. nusikalstama veika - BK 237 straipsnio 1 dalies sudėtį. Dėl BK 146 straipsnio taikymo Skundžiamu nuosprendžiu už neteisėtÄ nukentėjusiosios A. K. laisvės atėmimÄ nuteisti: S.B. – pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, nuteistieji J. J., M. G. ir A. V. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.Apeliantai nuteistieji S. B., M.

G., A. V., J. J. ir jo gynėjas advokatas A. Liutvinskas savo apeliaciniuose skunduose ginčija apygardos teismo iÅ¡vadas susijusias su Å¡ios nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Apeliantai nuteistieji S. B., M. G. ir J. J. bei jo gynėjas teigia, kad minėti nuteistieji nepadarė Å¡ios nusikalstamos veikos ir praÅ¡o juos iÅ¡teisinti, o nuteistasis A. V. teigdamas, kad jis neatliko jokių veiksmų neteisėtai atimant laisvę nukentėjusiajai, praÅ¡o suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę.Nuteistojo S. B. praÅ¡ymas – iÅ¡teisinti jį pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir nuteistojo J.

J. bei jo gynėjo advokato A. Liutvinsko praÅ¡ymas iÅ¡teisinti J. J. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – atmestini. Nuteistųjų M. G. ir A. V. praÅ¡ymai tenkintini iÅ¡ dalies. Skundžiamo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl A. V. ir M. G. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį keistina dėl nuosprendyje iÅ¡dėstytų teismo iÅ¡vadų neatitikimo bylos aplinkybėms, neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai).BK 146 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtÄ laisvės atėmimÄ .

Å io įstatymo saugoma vertybė – fizinė žmogaus laisvė. Fizinės žmogaus laisvės atėmimas kaip veika gali bÅ«ti padaroma: žmogų sulaikant jo buvimo vietoje ir suvaržant jo judėjimo laisvę (uždarant patalpoje, kurioje asmuo buvo, neleidžiant iÅ¡eiti grasinimo bÅ«du ir pan.); fiziÅ¡kai suvaržant žmogaus judesius (suriÅ¡ant, surakinant, laikant jį rankomis ir pan.); žmogų pagrobiant, t. y. jį perkeliant iÅ¡ vienos vietos į kitÄ ir laikant nelaisvėje Å¡ioje vietoje.

Neteisėtas laisvės atėmimas gali bÅ«ti padaromas tiek naudojant fizinę jėgÄ , grasinimus, tiek apgaulės bÅ«du. Neteisėto laisvės atėmimo sudėtis laikoma formaliÄ ja, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės bÅ«klės sudarymu arba su Å¡ios bÅ«klės pradžia. Nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. šį nusikaltimÄ darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia.

Motyvai ir tikslai gali bÅ«ti įvairÅ«s: savanaudiÅ¡kumas, kerÅ¡tas, pavyduliavimas, chuliganiÅ¡kos paskatos, siekis sutrukdyti nukentėjusiajam kur nors bÅ«ti arba turint tikslÄ palengvinti kito nusikaltimo padarymÄ ar pan.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme iÅ¡samiai iÅ¡tirtais ir skundžiamame nuosprendyje iÅ¡analizuotais įrodymais teisingai nustatyta, kad nukentėjusiajai A. K. buvo neteisėtai atimta laisvė. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ dėl Å¡ios nusikalstamos veikos trukmės ir baigtumo momento.

Kaip jau buvo minėta, neteisėto laisvės atėmimo sudėtis laikoma formaliÄ ja, todėl Å¡ios veikos baigtumas sietinas su nelaisvės bÅ«klės sudarymu arba su Å¡ios bÅ«klės pradžia, nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Laisvės atėmimo trukmė neturi reikÅ¡mės kvalifikuojant nusikaltimÄ . IÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiajai ne savo noru įsėdus į girtų jaunuolių vairuojamÄ automobilį ir ne savo noru su jais važiavus, buvo atimta jos laisvė, tačiau po to teismas nurodė, jog Å¡i nusikalstama veika tęsėsi ir D.

V. priklausančiame name, kur prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas, ir kur ji buvo seksualiai prievartaujama, ir po to, kai nuteitieji J. J., M. G. ir A. V. automobiliu, vairuojamu S. B., su A. K. iÅ¡vyko iÅ¡ D. V. priklausančio namo iki jie visi, iÅ¡skyrus S.B., nuvyko į miÅ¡kÄ , kur A. K. buvo nužudyta. Tokia teismo iÅ¡vada (dėl Å¡ios nusikalstamos veikos trukmės ir baigtumo momento) yra neteisinga.Teisėjų kolegija, sutikdama su apygardos teismo iÅ¡vada, kad J. J., M. G. ir S. B., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai atėmė laisvę A.

K., Å¡ios nusikalstamos veikos baigtumo momentu pripažįsta nukentėjusiosios įsėdimÄ Ä¯ automobilį ne savo noru. Toks nusikaltimo trukmės ir baigtumo momento patikslinimas apeliacinės instancijos teisme nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iÅ¡ esmės skirtingomis ir yra galimas, nes Å¡ios aplinkybės nuteistiesiems buvo žinomos nuo pat pradžių, nepablogina jų teisinės padėties bei nepažeidžia jų teisės į gynybÄ . Nuteistųjų J. J., M. G. ir S. B. kaltė neteisėtai atėmus laisvę nukentėjusiajai A.

K. įrodyta byloje surinktų, teisme iÅ¡tirtų ir skundžiamame nuosprendyje iÅ¡samiai aptartų ir įvertintų įrodymų visetu. Nustatyta, kad įvykio naktį (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis automobiliu buvo persekiojama bÅ«tent nukentėjusioji A. K., o jÄ suradus, J. J. nusivijo pastarÄ jÄ Ä¯ laiptinę, iÅ¡ kur po 10-15 min. sugrįžo kartu su nukentėjusiÄ ja ir įsėdo į automobilį, kuriuo visi nuvažiavo pas A. V. Å ias aplinkybes patvirtino nuteistasis S. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisme apklaustos liudytojos J.

A. ir I. Ž. ir kiti rašytiniai bylos įrodymai. Nuteistasis S. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtino, kad važinėjo (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis ir ieškojo nukentėjusiosios (8 t., 24-31 b. l.). Teisme jis paneigė šiuos parodymus, teigdamas, kad buvo ieškoma ne nukentėjusiosios, o liudytojos J. K., kurios teismas neapklausė ir tuo pažeidė BPK 306 straipsnį, o ikiteisminio tyrimo metu jis davė neteisingus parodymus, nes norėjo būti paleistas į laisvę (12 t., 25-26 b.l.).

Å ie apelianto teiginiai yra paneigti bylos medžiaga ir motyvuotomis teismo iÅ¡vadomis. IÅ¡ apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja J. K. iÅ¡ties teisme nebuvo apklausta, kaltinamojo S. B. praÅ¡ymas jÄ apklausti teisme buvo atmestas, tačiau toks teismo sprendimas buvo motyvuotas. Teismas iÅ¡siaiÅ¡kino, kad liudytoja J. K. yra iÅ¡vykusi gyventi į užsienį, ir nustatęs, kad Å¡i liudytoja nusikaltimų, kuriais byloje kaltinami S. B. ir kiti, padarymo aplinkybių nematė, įvykio vietose nebuvo, padarė iÅ¡vadÄ , kad jos parodymai sprendžiant kaltinamųjų kaltės klausimus nėra reikÅ¡mingi ir atmetė praÅ¡ymÄ jÄ kviesti į posėdį (12 t., 63 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė apelianto nuteistojo S. B. praÅ¡ymÄ apklausti liudytojÄ J. K., motyvuodama tuo, kad Å¡i liudytoja jokių bylai reikÅ¡mingų parodymų duoti negali, nes ji įvykio aplinkybių nematė (12 t., 205 b. l.). Be to, Å¡iame kontekste pažymėtina, kad apeliantas klaidingai nurodė, jog teismas neapklausęs minėtos liudytojos pažeidė BPK 306 straipsnį. Minimas baudžiamojo proceso įstatymas, reglamentavęs sutrumpintos nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies suraÅ¡ymÄ , nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. yra netekęs galios.

Apelianto nuteistojo S.B. teiginiai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė tikrovės neatitinkančius parodymus dėl jam daromo neteisėto poveikio, apygardos teismas teisingai įvertino kaip nepagrįstus ir kaip S. B. siekimÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytoja I. Ž. teisme parodė, kad (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kojo merginos, nuvažiavo vienur, kitur, kol atrado (12 t., 41-43 b. l.), tai patvirtino ir liudytoja J. A. Ji parodė, kad (duomenys neskelbtini) m. buvo ieÅ¡koma merginos, S. B. suko ta gatve kelis kartus, panelės nematė, kol galų gale panelę pamatė kieme tarp daugiabučių.

Ta mergaitė ėjo nusisukdama nuo maÅ¡inos ir įėjo į laiptinę. Jinai ėjo ne ramiai, ėjo skubėdama tarsi bėgo. Liudytojos manymu, mergina norėjo iÅ¡vengti vaikinų, nes jeigu bÅ«tų norėjusi bÅ«ti pasirodžiusi, o ji tarsi slėpėsi, ėjo už kioskelio, banko, ne tiesiai, o per kiemus. Mergina įbėgo į laiptinę (12 t., 38 - 40 b. l.). Aplinkybę, kad J. J. nusivijo kažkokiÄ panelę teisme patvirtino ir liudytojas E. B. (12 t., 46 b. l.). Taigi minėtų asmenų parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji jokio noro bendrauti su automobilyje buvusiais asmeninis nereiÅ¡kė, prieÅ¡ingai, ji bandė jų iÅ¡vengti.

Visi automobilyje buvę asmenys parodė, kad suradus nukentėjusiÄ jÄ , jÄ nusivijo vienas J. J. Nors automobilyje buvusių nuteistųjų ir liudytojų parodymai dėl vietos, kur nuteistasis J. J. kalbėjo su nukentėjusiÄ ja skiriasi, vieni teigia, kad jie kalbėjo lauke, netoli automobilio, o liudytoja J. A. teigia, kad J. J. nusivijo jÄ Ä¯ laiptinę, pirmosios instancijos teismas Å¡ioje dalyje patikėjo liudytojos J. A. parodymais, nes juos patvirtina kita bylos medžiaga. Liudytoja parodymų patikrinimo vietoje nurodė namo laiptinę, kurioje buvo J.

J. su nukentėjusiÄ ja (5 t. 100-108 b. l.). Apeliantai nuteistasis J. J. ir jo gynėjai apeliacinės instancijos teisme pareiÅ¡kė abejones dėl liudytojų J. A. bei I. Ž. parodymų patikimumo, teigdami, kad Å¡ioms liudytojoms buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl melagingų parodymų davimo nagrinėjamoje byloje. Å iame kontekste pastebėtina, kad duomenų apie liudytojos I. Ž. teistumÄ byloje nėra (12 t., 215 b. l.), o liudytojos J. A. melagingais buvo pripažinti parodymai, kuriuose ji nurodė nepažinojusi nuteistųjų ir su jais 2008 m. rugsėjo 12 - 13 dienomis nebendravusi, nebuvusi pas A.

V. namuose ir nemačiusi A. K. (12 t., 229 - 234 b. l.), taigi Å¡ie liudytojos parodymai tiesiogiai nesusiję su jos teisme nurodytomis aplinkybėmis apie nukentėjusiosios ieÅ¡kojimo, suradimo ir atvedimo į automobilį aplinkybėmis. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų J. A. bei I. Ž. parodymais nustatinėdamas A. K. neteisėto laisvės atėmimo aplinkybes. Nors nuteistasis J. J. neigia prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ naudojęs kokį nors smurtÄ ir visi automobilyje buvę asmenys parodė, kad J.

J. su nukentėjusiÄ ja prie automobilio atėjo kartu, nukentėjusiosios judesiai suvaržyti nebuvo (ji nebuvo vedama, laikoma rankomis ar pan.), tačiau Å¡ios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia apygardos teismo iÅ¡vados, kad nuteistasis J.J., nusivijęs nukentėjusiÄ jÄ Ä¯ laiptinę, ten prieÅ¡ jÄ naudojo psichinį smurtÄ , ir taip palaužęs jos valiÄ atsivedė jÄ Ä¯ automobilį. Å iame kontekste pažymėtina, kad psichiniu smurtu laikomas grasinimas tuoj panaudoti fizinį smurtÄ .

Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai gali būti išreikšti žodžiu, raštu ir kitokiu elgesiu (gestais, mimika, garsiu rėkimu, asmens atviru sekimu, baimę keliančiomis aplinkos sukūrimu ir kt.). Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad nuteistųjų elgesys, pasireiškęs iš matymo pažįstamos merginos, kuri kaip nustatyta byloje įvykio metu buvo nepilnametė, persekiojimu nakties metu, nukentėjusiosios elgesys, vengiant persekiotojų, bandymas pasprukti, pasislėpti laiptinėje, ir vyresnio amžiumi ir stipresnio fiziškai J.

J. atsivijimas į laiptinę, akivaizdžiai nukentėjusiajai sukėlė baimės jausmÄ , kad prieÅ¡ jÄ nepaklusimo atveju gali bÅ«ti tuo pat panaudotas fizinis smurtas, todėl ji nesiprieÅ¡indama atėjo ir įsėdo į automobilį. Tokios nukentėjusiosios sulaikymo ir atvedimo į automobilį aplinkybės rodo, jog nuteistasis J. J. be jokio pagrindo sulaikė nukentėjusiÄ jÄ ir panaudodamas prieÅ¡ jÄ psichinį smurtÄ , kuris pasireiÅ¡kė grasinimais nepaklusimo atveju tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , neteisėtai atėmė jai laisvę.

Todėl tokia J. J. nusikalstama veika atitinka BK 146 straipsnio 2 dalį.Nors nuteistieji S. B. ir M. G. neigia savo veiksmais padėję J. J. neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiajai, tačiau byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visetu teisingai nustatyta, kad J. J. šį nusikaltimÄ padarė veikdamas bendrai su S. B. ir M. G. Tiek S. B., tiek M. G. buvo automobilyje tuo metu, kai J. J. žodžiu pareiÅ¡kė, kad reikia surasti nukentėjusiÄ jÄ , ir visi jie kartu važinėjo nakties metu (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis ir ieÅ¡kojo nuo jų besislapstančios iÅ¡ matymo pažįstamos nukentėjusiosios iki jÄ surado.

Taigi nuteistųjų S. B. ir M. G. veiksmų kryptingumas nuo pat pradžių iki pabaigos rodo, kad jie pritarė nuteistojo J. J. sumanymui ir padėjo jį įgyvendinti. Visi kartu jie siekė neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiajai, visi tai suvokė ir to norėjo, t. y. visi veikė tiesiogine tyčia. Todėl apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad J. J., M. G. ir S. B., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai atėmė laisvę A. K. Nuteistojo S. B. nusikalstama veika Å¡iame epizode teisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra objektyvių duomenų, kad jis prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ bÅ«tų naudojęs smurtÄ arba numanęs, kad tokį smurtÄ laiptinėje naudojo J.

J. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog Å¡is nusikaltimas buvo baigtas nukentėjusiajai A. K. ne savo noru įsėdus į automobilį, ir į tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. G. iki to momento bÅ«tų naudojęs psichinį ar fizinį smurtÄ arba numanęs apie J. J. smurto panaudojimÄ laiptinėje, jo nusikalstama veika perkvalifikuotina iÅ¡ BK 146 straipsnio 2 dalies į BK 146 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad nukentėjusiajai A.

K. laisvė buvo atimta ir D. V. priklausančiame name, kad J. J., M. G. ir A. V. jÄ ten laikė prievarta, prieÅ¡ jÄ naudojo smurtÄ (nuteistasis M. G. naudojo psichinį, o nuteistojo J. J. fizinį smurtÄ ), ir kad nukentėjusioji buvo seksualiai prievartaujama. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismas klaidingai Å¡iuos veiksmus įvertino kaip nusikaltimų, numatytų BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje, sutaptį. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos iÅ¡vada, konstatuoja, kad Å¡iuo atveju neteisėtas nukentėjusiosios laisvės atėmimas D.

V. priklausančiame bute buvo sunkesnio nusikaltimo – seksualinio prievartavimo požymis. Esant visumos ir dalies konkurencijai, kur visuma yra BK 150 straipsnio 2 dalis (kvalifikuotas seksualinis prievartavimas), o dalis – BK 146 straipsnio 2 dalis (neteisėtas laisvės atėmimas, panaudojant smurtÄ ) turi bÅ«ti taikoma bendra visumÄ nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius. BK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki aÅ¡tuonerių metų, o BK 146 straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimas iki ketverių metų, taigi BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytas seksualinis prievartavimas (visuma) yra pavojingesnė veika nei BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytas neteisėtas laisvės atėmimas (dalis).

Todėl nuteistųjų J. J., M. G. ir A. V. nusikalstami veiksmai padaryti prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ A. K. D. V. priklausančiame bute kvalifikuotini tik pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, nes Å¡ios veikos kvalifikavimas dar ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį yra perteklinis. Å iame kontekste keistina skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. V. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojant Å¡ias jo nusikalstamas veikas tik pagal BK 150 straipsnio 2 dalį. Dėl BK 150 straipsnio 2 dalies taikymo Skundžiamu nuosprendžiu J.

J., A. G. ir A. V. nuteisti pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, už tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, veikdami bendrininkų grupe, M. G. grasinant A. K. pakeltu ramentu tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , J. J. liepiant jai nusirengti bei suduodant ne mažiau 10 smÅ«gių ranka į veidÄ ir galvos sritį, ir taip bendrais veiksmais palaužiant nukentėjusiosios pasiprieÅ¡inimÄ ir tuo pasinaudodami J. J. su A. V. tenkino lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du su A. K. prieÅ¡ jos valiÄ . Å iÄ teismo nuosprendžio dalį skundžia apeliantai nuteistieji A.

G. ir J. J. bei jo gynėjas advokatas A. Liutvinskas. Apeliantai nuteistasis J. J. ir jo gynėjas teigia, kad J. J. už Å¡io nusikaltimo padarymÄ nuteistas nepagrįstai, mano, kad nuteistųjų M. G. ir A. V. parodymų nepakanka daryti iÅ¡vadÄ , jog J. J. smurtavo siekdamas priversti nukentėjusiÄ jÄ tenkinti lytinę aistrÄ arba neleisdamas jai iÅ¡eiti. Abu apeliantai praÅ¡o J. J. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisinti. Nuteistasis A. G. teigia, jog jis su nukentėjusiÄ ja lytiÅ¡kai nesantykiavo ir savo lytinės aistros netenkino, o ramento pakėlimas negali bÅ«ti vertinamas kaip grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtÄ , nes tai buvo tik nepadorus juokelis.

Apeliantas praÅ¡o jį pagal BK 150 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisinti.Tokie apeliantų praÅ¡ymai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų skundų teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl J. J. ir M. G. kaltės padarius jiems inkriminuotÄ nusikaltimÄ , numatytÄ BK 150 straipsnio 2 dalyje. Nuteistųjų kaltė padarius šį nusikaltimÄ Ä¯rodyta iÅ¡ dalies jų pačių, taip pat nuteistojo A. V., liudytojų J. A., I.

Ž., D. V., J. V. parodymais, specialisto išvada ir kitais byloje surinktais, teismo ištirtas ir pagal BK 20 straipsnio reikalavimus įvertintais įrodymais. Nors apeliantai tvirtina, kad pas A. V. namuose nukentėjusiosios niekas prievarta nelaikė, kad ji bet kuriuo metu, kaip ir liudytojos J. A. ir I. Ž., galėjo pasišalinti, tačiau tokie teiginiai neatitinka tikrovės. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiosios A. K. ir liudytojų J.A. bei I. Ž. atvykimo ir buvimo pas A.

V. aplinkybės iÅ¡ esmės skyrėsi. Liudytojos J. A. ir I. Ž. buvo S. B. draugės, o J. A. su S. B. buvo daugiau nei draugai (t. 12, b. l. 40), liudytojos pas A. V. atvyko savo noru ir buvo tiek kiek pačios norėjo. VisiÅ¡kai prieÅ¡ingos nukentėjusiosios A. K. atvykimo ir buvimo pas A. V. aplinkybės. Nustatyta, kad nukentėjusioji pas A. V. atvyko ne savo noru, o neteisėtai jai atėmus laisvę. Nei nuteistieji, nei liudytojos su nukentėjusiÄ ja nebuvo nei draugai, nei geri pažįstami, tai patvirtina aplinkybė, kad nei vienas iÅ¡ jų nežinojo net tikro nukentėjusiosios A.K. vardo ir vadino jÄ A.

Å ios aplinkybės rodo, kad liudytojų J. A. ir I. Ž. statusas A. V. namuose nebuvo toks pats kaip nukentėjusiosios. Tiek minėtų liudytojų, tiek pačių nuteistųjų parodymais nustatyta, kad bÅ«nant A. V. namuose užuominos apie lytinius santykius buvo adresuotos bÅ«tent nukentėjusiajai ir bÅ«tent dėl tokio elgesio liudytojos paprašė nuteistojo S. B. parvežti jas namo. Liudytoja I. Ž. teisme parodė, kad A. V. namuose buvo kalbama užuominomis apie lytinius santykius. M. G. pakėlęs ramentÄ klausė kam jis naudojamas, o S. B. kvietė nukentėjusiÄ jÄ atsisėsti ant kelių.

Mergina elgėsi ramiai, paklusniai. Liudytojos nuomone, mergina buvo sekso objektas (12 t., 41 - 43 b. l.). IÅ¡ esmės analogiÅ¡kas aplinkybes nurodė ir liudytoja J. A., kurios nuomone, užuominomis apie lytinius santykius nuteistieji norėjo pasityčioti iÅ¡ nukentėjusiosios, o Å¡i sėdėjo tylėdama, nulenkinusi galvÄ , į klausimus atsakinėdavo tik taip arba ne (12 t., 38-40 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji iÅ¡oriÅ¡kai neiÅ¡reiÅ¡kė noro iÅ¡vykti, nepaneigia teismo iÅ¡vados, kad ji pas A. V. namuose buvo ne savo noru.

Taip pat byloje nustatyta, kad kambario, kuriame buvo nukentėjusioji, durys buvo užrakintos, tai patvirtino jame buvę nuteistieji ir liudytoja D. V. Ji teismui parodė, kad kambario durys buvo užrakintos iÅ¡ vidaus, kad ji beldėsi ir reikalavo jÄ Ä¯leisti ir tik po kiek laiko kambario durys buvo atrakintos, atrakinus duris ji pamatė kaip J. J. lytiÅ¡kai santykiavo su nukentėjusiÄ ja (12 t., 35-37 b. l.). Å iuos liudytojos D. V. parodymus patvirtino liudytoja J. V. (12 t., 31-32 b. l.). Dėl apeliantų skunduose nurodomos aplinkybės, kad kambario durys neužrakintos neužsidarė, skundžiamame nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta.

Todėl teisėjų kolegija, motyvų nekartodama, pritaria apygardos teismo iÅ¡vadai, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad A. V. namų kambario duris pilnai galima uždaryti tik užrakinus jas raktu, nepaneigia duomenų, kad A. K. bute buvo laikoma prievarta užrakinta. Byloje nustatyta, kad nuteistajam S. B. iÅ¡vežus namo I. Ž. ir J. A., nuteistieji J. J. ir A. V. su nukentėjusiÄ ja tenkino lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du. Å iÄ aplinkybę patvirtino ir tai darę nuteistieji, ir nuteistasis M.

G. Tačiau nuteistasis J. J. teigia, kad nukentėjusioji tai darė savo noru, o nuteistasis A. V., kad jis nesuprato, kad nukentėjusioji tai daro ne savo noru. Tokie apeliantų teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai dar iki jos seksualinio prievartavimo pradžios buvo grasinama fiziniu smurtu, o vėliau toks smurtas buvo panaudotas. Visi minėti nuteistieji tuo metu buvo kambaryje, matė vieni kitų veiksmus, juos suprato ir jiems pritarė. Nuteistasis M.

G. pripažįsta, kad jis, iÅ¡kėlęs ramentÄ , klausė nukentėjusiosios, ar Å¡i žino, kam jis naudojamas. Å iÄ aplinkybę matė ir patvirtino ir nuteistieji, ir liudytojos I. Ž. bei J. A. Tačiau apeliantas teigia, kad tai buvo tik nevykęs juokelis. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo M. G. teiginį vertina kaip nuteistojo bandymÄ suÅ¡velninti savo teisinę padėtį. Aplinkybės, kuriomis nukentėjusioji pateko į A. V. namus (atvyko ne savo noru, o neteisėtai jai atėmus laisvę), nuteistųjų elgesys A.

V. kambaryje (garsiai reiÅ¡kiamos nukentėjusiajai užuominas apie lytinius santykius) bei nukentėjusiosios elgesys (sėdėjo ramiai, tylėdama, elgėsi paklusniai, nuteistiesiems neprieÅ¡taravo) rodo, kad nuteistojo M. G. veiksmai, pakelto ramento demonstravimas, iÅ¡sakant užuominas apie lytinius santykius (tai patvirtino liudytojos), buvo nukreipti nukentėjusiajai sukelti baimės jausmÄ , kad nepaklusimo atveju prieÅ¡ jÄ gali bÅ«ti tuoj pat panaudotas fizinis smurtas. Be to, pats M. G. buvimo kambaryje viso A.

K. seksualinio prievartavimo metu faktas rodo jo pritarimÄ Ä¯vykiams, ir tai taip pat atėmė iÅ¡ nukentėjusios galimybę prieÅ¡intis. Todėl nors M. G., pagrasinęs nukentėjusiajai fiziniu smurtu, jos seksualiai ir neprievartavo, tačiau jis pagrįstai pripažintas Å¡io nusikaltimo vykdytoju ir jo veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Teismo iÅ¡vados dėl J. J. smurtavimo prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ aplinkybių yra pagrįstos bylos įrodymais. Teismas pagrįstai rėmėsi nuteistųjų M.

G. ir A. V. parodymais, kadangi jie buvo tiesioginiai Å¡io nusikaltimo liudininkai, ir jų parodymai atitiko kitus byloje surinktus ir teisme iÅ¡tirtus įrodymus. Nuteistieji M. G. ir A. V. parodė, kad jiems vieniems likus kambaryje su nukentėjusiÄ ja, J. J. liepė nukentėjusiajai nusirengti. Nukentėjusiajai nesutikus, trenkė jai per veidÄ ir po ko ji nusirengė virÅ¡utinį rÅ«bÄ . Po to J. J. trenkė jai antrÄ kartÄ Ä¯ veidÄ , kad ji nusirengtų nuogai. Nukentėjusiajai pradėjo bėgti kraujas, buvo kruvinas jos veidas.

Ji pasisakė, kad jai juda dantis, susiėmė už veido. M. G. suprato, kad dantys pradėjo judėti nuo J. J. smÅ«gių. Po suduotų smÅ«gių nukentėjusioji iÅ¡sirengė nuogai. Å iame kontekste, pažymėtina, kad nuteistasis J. J. ir pats neneigia sudavęs smÅ«gius nukentėjusiajai per veidÄ , tačiau teigė taip pasielgęs dėl to, kad nukentėjusioji nepagrįstai jį apkaltino jos telefono paėmimu. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Å¡ios aplinkybės nepatvirtino nei vienas įvykio vietoje buvęs nuteistasis.

Nuteistieji A. V. ir M. G. nurodė tik vienÄ smÅ«gių sudavimo priežastį – nukentėjusiosios nenorÄ santykiauti ir J. J. siekį priversti jÄ tai daryti. Å iÄ aplinkybę patvirtino ir nuteistasis S. B.. Jis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jam grįžus į A. V. namus, jis matė iki pusės nuogÄ nukentėjusiÄ jÄ , kuri oraliniu bÅ«du santykiavo su J. J. Girdėjo kaip J. J. gÄ sdino nukentėjusiajai duosiantis į galvÄ už tai, kad ji blogai atlieka savo darbÄ .

Matė, kad iÅ¡einant iÅ¡ A. V. namų nukentėjusioji buvo iÅ¡sigandusi, sutrikusi (8 t. 24-31 b. l.). Aplinkybę, kad prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ J. J. naudojo fizinį smurtÄ patvirtino ir liudytoja J. A., kuri nors Å¡ios aplinkybės pati betarpiÅ¡kai nematė, tačiau jai tokias aplinkybes SMS žinute įvykio naktį nurodė nuteistasis S. B.. Tokiu bÅ«du visiÅ¡kai įrodyta, kad smurtÄ J. J. prieÅ¡ A. K. panaudojo siekdamas palaužti jos pasiprieÅ¡inimÄ ir Å¡i tenkino jo lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du tik dėl jo pavartoto smurto.

Tokie J. J. veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad įėjus į kambarį liudytojai D. V. nukentėjusioji į jÄ nekreipė dėmesio ir toliau tenkino J. J. lytinę aistrÄ , rodo tai, kad jau iki to laiko nukentėjusiosios valia buvo palaužta nuteistųjų, kurie jai grasino fiziniu smurtu ir jį naudojo, veiksmais. Taigi esant tokioms nustatytoms ir aptartoms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad J.

J., A. G. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, M. G. grasinant A. K. pakeltu ramentu tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ , J. J. naudojant fizinį smurtÄ , suduodant smÅ«gius ranka į veidÄ ir galvos sritį, palaužė nukentėjusiosios pasiprieÅ¡inimÄ ir tuo pasinaudoję J. J. ir A. V. tenkino lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du su A. K. prieÅ¡ jos valiÄ . Å iame kontekste pažymėtina, kad nors A. G. pats ir netenkino lytinės aistros su nukentėjusiÄ ja, o nuteistasis A. V. prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nenaudojo fizinio ir psichinio smurto, tačiau prieÅ¡ingai, nei teigia apeliantai, teismas vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-12-30 nutarime Nr. 49 suformuota teismų praktika Å¡ios kategorijos baudžiamosiose bylose, pagrįstai J.

J., M. G. ir A. V. pripažino Å¡io nusikaltimo vykdytojais ir teisingai jiems taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK 150 straipsnio 2 dalį). Minėto senato nutarimo 15 punkte iÅ¡aiÅ¡kinta, kas išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iÅ¡ kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 2 dalį arba 150 straipsnio 2 dalį kaip padaryta bendrininkų grupės. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimÄ naudojo fizinį smurtÄ , grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis ir lytiÅ¡kai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrÄ .

Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtÄ , grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis, bet lytiÅ¡kai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasiprieÅ¡inimÄ arba pasinaudojant bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle, lytiÅ¡kai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrÄ .

Taigi J. J., A. G. ir A. V. veikų kvalifikavimas pagal 150 straipsnio 2 dalį atitinka ir teismų praktikÄ .Apelianto nuteistojo J. J. ir jo gynėjo nurodytų liudytojų A. B. ir N. M. parodymai nagrinėjamos veikos požiÅ«riu yra neinformatyvÅ«s, nes Å¡ių liudytojų subjektyvi nuomonė apie nukentėjusiosios asmenybę nei patvirtina, nei paneigia reikÅ¡mingų Å¡iai bylai aplinkybių.Apelianto nuteistojo A. G. teiginiai, kad teismas nevienodai vertino įvykyje dalyvavusių asmenų S. B. ir S. V. veiksmus (neįvertino nuteistojo S. B. veiksmų liepiant nukentėjusiajai atsiklaupti, o S. V. iÅ¡ viso nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nors buvo įvykio vietoje ir atliko konkrečius seksualinius veiksmus prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ ) nenagrinėtini, nes apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , negali pasisakyti dėl asmenų, kurie skundžiamu nuosprendžiu nėra nuteisti. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam S. B. kaltinimas pagal BK 150 straipsnio 2 dalį nebuvo pateiktas ir jis už Å¡io nusikaltimo padarymÄ nebuvo teisiamas, o S. V. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ (7 t, 52 - 54 b. l).

Dėl to, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji J. J., M. G. ir A. V. pagrįstai nuteisti pagal BK 150 straipsnio 2 dalį. Todėl apeliantų praÅ¡ymai - iÅ¡teisinti nuteistuosius A. G. ir J. J. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį - atmestini. Dėl J. J. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus Skundžiamu teismo nuosprendžiu J. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, už tai, kad siekdamas nuslėpti anksčiau įvykdytus nusikaltimus - neteisėtÄ laisvės atėmimÄ ir seksualinį prievartavimÄ , itin žiauriai nužudė A.

K..Apeliantas nuteistasis J. J. ir jo gynėjas advokatas S. B., nesutikdami su Å¡ia skundžiamo teismo nuosprendžio dalimi, teigia, kad J. J. nenužudė A. K. ir dėl Å¡ios nusikalstamos veikos yra nuteistas nepagrįstai, praÅ¡o J. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus iÅ¡teisinti.Toks apeliantų praÅ¡ymas atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantai mano, kad teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimÄ , BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ .

Apeliantai nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 Senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte išdėstytų reikalavimų, J. J. kaltė grindžiama tik prielaidomis, nes objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę, nėra ir mano, kad tuo buvo pažeista J. J. nekaltumo prezumpcija.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigia nuteistojo J. J. gynėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, susijusias su A.

K. nužudymu, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o apkaltinamasis teismo nuosprendis atitinka teismų praktikÄ taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 Senato nutarimas Nr. 40). Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siÅ«lyti savo vertinimÄ .

Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Teismas pripažindamas J. J. kaltu dėl A. K. nužudymo, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai ir jų analizė bei nurodyti motyvai, kodėl teismas rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus.

Teismo iÅ¡vados dėl J. J. kaltės yra pagrįstos teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų visetu. Kaip jau buvo minėta, aplinkybė, kad apeliantai nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, pateikdami savitÄ iÅ¡tirtų įrodymų vertinimÄ , neleidžia manyti apie neobjektyvų ar Å¡aliÅ¡kÄ nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių iÅ¡tyrimÄ ar konstatuoti, kad buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.J. J. kaltė įvykdžius tyčinį kvalifikuotÄ nužudymÄ grindžiama nuteistųjų A.

V. ir M. G. parodymais, kurie kaip nustatyta byloje buvo tiesioginiai A. K. nužudymo liudininkai, nes kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo, todėl minėtų nuteistųjų parodymai yra reikÅ¡mingi nustatant A. K. nužudymo aplinkybes. Teismas, nustatinėdamas Å¡io nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisiamajame posėdyje iÅ¡samiai apklausė nuteistuosius A. V., M. G. ir J. J., iÅ¡tyrė jų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, palygino juos tarpusavyje ir kitų įrodymų kontekste (su liudytojo V. G. parodymais, įvykio vietos apžiÅ«ros ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialistų iÅ¡vadomis ir kitais raÅ¡ytiniais bylos duomenimis) ir padarė iÅ¡vadÄ , kad nuteistųjų A.

V. ir M. G. parodymai yra iš esmės vienodi ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliantai, nesutinkami su tokia teismo išvada, teigia, kad A. K. iš tiesų nužudė A. V., kuris su M. G. ikiteisminio tyrimo metu suderino savo parodymus ir dėl šio nusikaltimo padarymo apkaltino J. J., bandydami patys išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vertinant šiuos apeliantų teiginius, teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantų pateiktos versijos, kad A. K. nužudė A. V., ir kad nuteistieji A. V. ir M. G. jį apkalba, nėra naujos, jas apeliantai nurodė ir pirmosios instancijos teisme.

Apygardos teismas Å¡ias apeliantų versijas kruopščiai iÅ¡tyrė ir dėl jų motyvuotai skundžiamame nuosprendyje pasisakė. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teisme buvo detaliai ir iÅ¡samiai iÅ¡tirti teismui pateikti nuteistųjų tarpusavio susiraÅ¡inėjimo raÅ¡teliai ir jų turinys. IÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismui buvo pateikti J. J. ir A. V. turimi susiraÅ¡inėjamo raÅ¡teliai. Teismas, tirdamas Å¡ių raÅ¡telių raÅ¡ymo aplinkybes ir jų turinį, iÅ¡samiai apklausė visus nuteistuosius ir liudytojÄ D.

V. (12 t. 60 - 63 b. l.). Teismas, iÅ¡tyręs raÅ¡telių turinį bei įvertinęs duotus nuteistųjų ir minėtos liudytojos parodymus, padarė iÅ¡vadÄ , kad J. J. teismui pateikė laiÅ¡kai ir raÅ¡teliai, kuriais vyko susiraÅ¡inėjimas tarp J. J., M.G. ir A. V., yra iÅ¡karpyti, pateikta tik dalis jų susiraÅ¡inėjimo, iÅ¡ raÅ¡telių turinio negalima suprasti, kas yra Å¡io susiraÅ¡inėjimo, pinigų siÅ«lymo iniciatorius. Susipažinęs su nuteistojo A. V. raÅ¡telių turiniu, teismas konstatavo, kad pateiktuose raÅ¡teliuose J.

J. neneigia nužudęs A. K., tik veda derybas dėl kaltės prisiėmimo sau, siekdamas gauti iš kitų kaltinamųjų pinigų. Raštelių rašymo aplinkybės papildomai buvo ištirtos ir apeliacinės instancijos teisme. Teismo posėdyje apklaustas nuteistasis M. G. parodė, kad jis nežino, kas buvo susirašinėjimo iniciatorius, jam parašydavo, o jis tik atrašydavo. Pirmas jam parašė raštelį J. J. Jis J. J. nieko neprašė, neprašė derinti parodymų prie nuteistojo A. V. parodymų, raštelius J.

J. tik atraÅ¡inėdavo, kÄ tiksliai jis rašė nebeatsimena. Patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu (12 t., 254-255 b. l.). Nuteistasis A. V. parodė, kad jam J. J. pirmas parašė raÅ¡telį, kas jis prisipažins tai, kÄ padarė, jeigu jam į sÄ skaitÄ bus pervesti pinigai. Jis J. J. neprašė prisiimti kaltę, jis tik prašė, kad Å¡is prisipažintų dėl to kÄ padarė. Jis sumokėjo J. J. pinigus tam, kad Å¡is prisipažintų tai kÄ jis padarė (12 t., 255 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų duoti parodymai apie jų tarpusavio susiraÅ¡inėjimo aplinkybes ir raÅ¡telių turinys nepatvirtina J. J. versijos, kad nuteistieji jam siÅ«lė pinigų, kad Å¡is prisiimtų jų kaltę. PrieÅ¡ingai, byloje nustatytos aplinkybės, kad J. J. buvo A. K. neteisėto laisvės atėmimo iniciatorius, kad tik jis vienas fiziÅ¡kai smurtavo prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ seksualinio prievartavimo metu, ir kad jo iniciatyva nukentėjusioji iÅ¡ D.

V. priklausančio namo buvo nuvežta į miÅ¡kÄ , rodo, kad bÅ«tent J. J. buvo agresyviai nusiteikęs prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ . Tai paneigia ir apeliantų versijÄ , kad nuteistasis A. V., bÅ«damas labai iÅ¡sigandęs motinos perspėjimų, kad nukentėjusioji gali pasiskųsti dėl jų ankstesnių nusikalstamų veiksmų, nužudė A. K. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir apygardos teismas, versijÄ , kad nukentėjusiÄ jÄ nužudė A. V., nuteistasis J. J. pateikė tik teisme ir Å¡iuos jo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad A. K. tyčia nužudė J. J., o pastarojo parodymus teisme apie tai, kad A. K. nužudė kitas asmuo, teisingai įvertino kaip siekimÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias, nei apygardos teismo, iÅ¡vadas, kadangi jos pagrįstos kruopščiai iÅ¡tirtų ir teisingai įvertintų bylos įrodymų visuma.

Teisėjų kolegijai skundžiamame teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados dėl J. J. kaltės padarius nužudymÄ abejonių nekelia. Apeliantų nurodytas skundo teiginys, kad nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymai apie nužudymo mechanizmÄ iÅ¡ dalies sutampa su specialisto iÅ¡vada Nr. M 507/08 (05) ir tai, apeliantų manymu, įrodo, kad jie dalyvavo padarant šį nusikaltimÄ , yra deklaratyvus ir nepaneigiantis teismo iÅ¡vadų. PrieÅ¡ingai, tai kad nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymai atitinka specialisto iÅ¡vadas, rodo, kad Å¡ie nuteistieji apie įvykio aplinkybes duoda teisingus parodymus.

O tai, kad minėti nuteistieji nesulaikė nuteistojo J. J. nuo jo daromo nusikaltimo yra jų moralės klausimas, kurio teismas nagrinėjamu atveju nesprendžia.Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo Å¡aliÅ¡kas, tyrimo Å¡aliÅ¡kumÄ apeliantai sieja su nuteistojo S. B. teisme duotais parodymais, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo verčiamas duoti tokius parodymus, kokių norėjo ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, bei su aplinkybe, ir kad į bylÄ buvo pateikti vieno iÅ¡ nuteistojo rÅ«bai be jokio protokolo, todėl nenustatyta, kaip jie pateko į bylÄ , nesiaiÅ¡kinta, ar tais rÅ«bais A.

K. mirties dienÄ vilkėjo nuteistieji A. V. ir M. G. Tokia apeliantų teiginiai yra nepagrįsti, nes prieÅ¡tarauja bylos medžiagai.IÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas kruopščiai iÅ¡analizavo nuteistojo S. B. duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Teismas motyvuotai įvertino ir nuteistojo S. B. teisme iÅ¡sakytus teiginius apie neva ikiteisminio tyrimo metu jam paryto poveikio. Teismas konstatavo, kad visos S. B. apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos dalyvaujant advokatui, jokių pastabų, nei dėl vykusių apklausų, nei dėl suraÅ¡ytų protokolų nei S. B., nei jo gynėjas, nepareiÅ¡kė.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nei S. B., nei jo gynėjas taip pat nenurodė aplinkybės, kad S. B. yra verčiamas duoti neteisingus parodymus. Todėl apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai S. B. teiginį apie neva ikiteisminio tyrimo metu jam darytÄ neteisėtÄ poveikį įvertino kaip niekuo nepagrįstÄ ir kaip jo siekimÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia teismo iÅ¡vada, nes laiko jÄ pagrįsta.Apelianto teiginys, kad į bylÄ buvo pateikti vieno iÅ¡ nuteistojo rÅ«bai be jokio protokolo, todėl nenustatyta, kaip jie pateko į bylÄ , nesiaiÅ¡kinta, ar tais rÅ«bais A.

K. mirties dienÄ vilkėjo nuteistieji A. V. ir M. G., neatitinka tikrovės. IÅ¡ byloje esančio daiktų, pateikimo protokolo (1 t., 193 b. l.) matyti, kad įtariamasis A. V. savo iniciatyva pateikė drabužius, kuriai jis vilkėjo 2008-09-13, kai buvo nužudyta A. K.. Å ie daiktai buvo apžiÅ«rėti (1 t., 194 b. l.). Be to, Å¡iame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistasis ir jo gynėjai susipažindami su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga baigus ikiteisminį tyrimÄ jokių pastabų dėl ikiteisminio tyrimo metu neatliktų veiksmų nereiÅ¡kė, prieÅ¡ingai, visi jie pareiÅ¡kė, kad su bylos medžiaga susipažino ir praÅ¡ymų ikiteisminiam tyrimui papildyti neturi (10 t., 108-109 b. l.).

Apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas Å¡aliÅ¡kai vertino kitus byloje esančius duomenis, o bÅ«tent įvykio vietoje rastus objektus - skardines, cigarečių nuorÅ«kas, degtukus, kurie apelianto manymu, duoda pagrindÄ manyti, jog miÅ¡ke buvo girtaujama, rÅ«koma, ir paneigia nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymus, jog tik nuvykus į miÅ¡kÄ J. J. iÅ¡ karto A. K. smogė ramentu, yra deklaratyvÅ«s ir nepaneigia teismo iÅ¡vadų dėl nuteistojo J. J. kaltės tyčiÄ nužudžius A. K. Visų pirma, aplinkybių, kad miÅ¡ke buvo iÅ¡gėrinėjama ir rÅ«koma neneigė nei A.

V., nei M. G. Antra, ši aplinkybė nepaneigia nuteistųjų A. V. ir M. G. parodymų, kad J. J. smogė nukentėjusiajai ramentu. Apelianto nuteistojo J. J. gynėjo manymu, net jeigu J. J. ir būtų padaręs veikas, už kurias jis yra nuteistas, tai jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, kadangi toks J. J. veikos kvalifikavimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ prasmės ir teismų praktikos.

Toks apelianto teiginys prieÅ¡tarauja bylos medžiagai ir byloje nustatytoms bylos aplinkybėms. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, nuteistojo J. J. nusikalstamų veikų kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus atitinka ir byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktikÄ . Teismas, kvalifikuodamas J. J. nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstė tokios kvalifikacijos motyvus. Teismas nurodė, jog apie tai, kad A. K. buvo nužudyta itin žiauriai, sprendžia pagal nukentėjusiajai padarytų kÅ«no sužalojimų kiekį ir pobÅ«dį, atsižvelgia į tai, kad ant nukentėjusiosios rankų buvo rasti sužalojimai bÅ«dingi savigynai ir kad pomirtinių sužalojimų A.

K. lavone nerasta. Teismas, įvertinęs Å¡ias aplinkybes, padarė iÅ¡vadÄ , kad visi sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti dar esant gyvai, aktyviai ginantis ir patiriant visus skausmus ir kančias. Apeliacinės instancijos teismas tokiÄ apygardos teismo iÅ¡vadÄ laiko pagrįsta. Taip pat teismas motyvavo ir J. J. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimÄ pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktÄ . Teismas nustatė, kad J. J. tyčia nužudė A. K., siekdamas paslėpti kitus savo padarytus nusikaltimus. Tai patvirtino nuteistieji A.

V. ir M.G. Be to, kad A. K. nužudymo tikslas buvo bÅ«tent kitų nusikaltimų slėpimas patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad J. J. A. K. nužudė tuoj pat po įvykdytų kitų nusikaltimų. Å ios aplinkybės pagrįstai pripažintos pakankamos daryti iÅ¡vadai, kad J. J. nužudė A. K. siekdamas nuslėpti kitus nusikaltimus. Dėl to, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetÄ , padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl nuteistojo J.

J. kaltės itin žiauriai ir siekiant paslėpti kitus nusikaltimus nužudžius A. K. ir nuteistojo J. J. nusikalstamÄ veikÄ teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus. Teisėjų kolegijai, nustačius, kad nuteistasis J. J. teisingai nuteistas už kvalifikuotÄ nužudymÄ , atmetamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas apelianto nuteistojo J. J. gynėjo skundo teiginys, kad net jeigu J. J. ir bÅ«tų padaręs jam inkriminuojamas veikas, jo veika turėtų bÅ«ti perkvalifikuota iÅ¡ BK 129 straipsnio 2 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Taip pat atmetamas kaip nemotyvuotas nuteistojo J. J. gynėjo skunde nurodytas teiginys, kad kaltinamasis aktas buvo suraÅ¡ytas netinkamai, todėl byla turėjo bÅ«ti perduota prokurorui BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegijai kaltinamojo akto turinys neduoda pagrindo įžvelgti kokių nors BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų bÅ«ti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamÄ teismo nuosprendį reikėtų naikinti ar keisti. Apelianto nurodytu BPK 303 straipsnio 6 dalies pagrindu bylÄ perduoti prokurorui nėra pagrindo, nes nagrinėjamoje byloje priimtas apkaltinamasis, o ne iÅ¡teisinamasis nuosprendis.

             Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikÅ¡mės bei atsižvelgusi į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ , konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad apygardos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitiko apeliantų lÅ«kesčių, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. J. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, todėl apeliantų praÅ¡ymai – J. J. už Å¡io nusikaltimo padarymÄ iÅ¡teisinti - atmetami. Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių Dėl nuteistajam J. J. paskirtos bausmės Apeliantas nuteistasis J. J. mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę laisvės atėmimÄ iki gyvos galvos, netinkamai įvertino jo asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, ir paskyrė per griežtÄ bausmę.

Toks apelianto teiginys suprantamas kaip praÅ¡ymas suÅ¡velninti jam paskirtÄ galutinę bausmę. Å is apelianto praÅ¡ymas atmestinas.Bausmės skyrimas yra iÅ¡imtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ â€“ atitinkančiÄ padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumÄ â€“ bausmę.Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formÄ ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

4) nusikalstamos veikos stadijÄ ;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J.

J. bausmes už jo įvykdytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, jas skundžiamame nuosprendyje iÅ¡samiai aptarė ir motyvuotai nuteistajam J. J. parinko bausmės dydžius. Nuteistasis J. J. padarė tris nusikaltimus: apysunkį – neteisėtÄ laisvės atėmimÄ , sunkų – seksualinį prievartavimÄ ir labai sunkų – kvalifikuotÄ nužudymÄ . Visi J. J. nusikaltimai padaryti esant Å¡iuos nusikaltimus kvalifikuojantiems požymiams: neteisėtas laisvės atėmimas padarytas, panaudojant smurtÄ , seksualinis prievartavimas padarytas bendrininkų grupe, o J.

J. įvykdytas nužudymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimÄ dviem kvalifikuojantiems požymiams: nužudymas padarytas itin žiauriai ir siekiant nuslėpti kitus du nusikaltimus - neteisėtÄ laisvės atėmimÄ ir seksualinį prievartavimÄ . Visi J. J. padaryti nusikaltimai yra baigti, veikta tiesiogine tyčia. Visi nusikaltimai yra smurtiniai (darant nusikaltimus prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas). Nusikaltimai padaryti dėl itin žemų paskatų – siekiant pasityčioti iÅ¡ jaunos merginos, kuri nieko bloga nuteistajam nepadarė ir jo elgesiui jokios įtakos neturėjo.

Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta nepilnametės mergaitės gyvybė. J. J. vaidmuo darant visus nusikaltimus buvo aktyvus, jis buvo visų nusikalstamų veikų iniciatorius. Jo iniciatyva buvo neteisėtai atimta laisvė A. K., jis pirmas pradėjo seksualiai jÄ prievartauti ir naudojo fizinį smurtÄ , o po to, siekdamas paslėpti minėtus nusikaltimus, jis itin žiauriai nužudė A. K. (nustatyta, kad nukentėjusiajai rankomis, ramentais, metaliniu strypu bei kojomis buvo suduota apie 18 smÅ«gių į galvÄ ir kitas kÅ«no vietas).

Å iam labai sunkiam nusikaltimui buvo rengtasi iÅ¡ anksto, nukentėjusioji buvo nuvežta į nuoÅ¡aliÄ vietÄ miÅ¡ke, kur ir buvo nužudyta, o po to J. J. su kitais nuteistaisiais paslėpė nukentėjusiosios lavonÄ ir nusikaltimo darymo įrankius. Nuteistojo J. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatytos sunkinančios J. J. atsakomybę aplinkybės: jis neteisėtÄ laisvės atėmimÄ ir seksualinį prievartavimÄ padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos Å¡ių nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o kvalifikuotÄ nužudymÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismas įvertino ir nuteistÄ jį J. J. charakterizuojančiÄ medžiagÄ . IÅ¡ jos matyti, kad J. J. nusikalstamas veikas pradėjo daryti bÅ«damas nepilnametis ir darė vis sunkesnius smurtinius nusikaltimus. Jis, bÅ«damas jauno amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), iki nagrinėjamų nusikaltimų padarymo jau buvo teistas 4 kartus. Naujas nusikalstamas veikas padarė bÅ«damas ankščiau teistas už smurtinį sunkų nusikaltimÄ (BK 135 straipsnio 1 dalis), t. y. bÅ«damas recidyvistu. J. J. bÅ«damas laisvėje nedirbo, darbo biržoje registruotas nebuvo (7 t., 155 b. l.), ne kartÄ buvo baustas administracine tvarka (7 t., 152-153, 154 b. l.), iki suėmimo (17 dienų) mokėsi (duomenys neskelbtini) suaugusių vidurinėje mokykloje (7 t., 185 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės, J. J. įvykdytų nusikaltimų kiekis ir pobÅ«dis, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad J. J. yra ypatingai pavojingas visuomenei. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertinęs J. J. padarytų nusikaltimų pavojingumÄ , pasekmes, kaltės formÄ ir rūšį, jo asmenybę ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nuteistajam J.

J. už jo įvykdytÄ neteisėtÄ laisvės atėmimÄ ir seksualinį prievartavimÄ paskyrė teisingas, didesnes, negu minėtų baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytas bausmių vidurkis, bausmes, o už jo įvykdytÄ kvalifikuotÄ nužudymÄ teisingai ir pagrįstai paskyrė pačiÄ griežčiausiÄ BK numatytÄ bausmės rūšį – laisvės atėmimÄ iki gyvos galvos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė atitinka teisingumo principo reikalavimus ir turinį, ir yra adekvati padarytai J.

J. nusikalstamai veikai bei sudaro realias prielaidas bausmės paskirčiai įgyvendinti.Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų bÅ«ti pagrindas Å¡velninti jam paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl nuteistojo praÅ¡ymas - Å¡velninti jam paskirtas bausmes ir galutinę bausmę - atmetamas. Dėl nuteistajam S. B. paskirtos bausmės Apeliantas nuteistasis S. B. praÅ¡o suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę ir nustatyti jos trukmę atitinkančiÄ jo (apelianto) sulaikyme iÅ¡bÅ«tam laikui.

Toks apelianto praÅ¡ymas atmestinas. Teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam S. B. už jo padarytÄ nesunkų nusikaltimÄ paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiÅ¡kiai per griežta.Apeliantas, praÅ¡ydamas Å¡velninti paskirtÄ jÄ bausmę, skunde nurodo, jog jis buvo suimtas nuo 2008-09-17 iki 2009-02-02 ir nuo 2009-05-26 iki 2010-05-26, todėl mano, kad suÅ¡velninta bausmė savo dydžiu galėtų atitikti jo sulaikyme bÅ«to laiko trukmę. Toks apelianto manymas, o ir praÅ¡ymas, nelogiÅ¡kas, nes apygardos teismo nuosprendžiu apeliantui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį yra paskirta bausmė – vieneri metai ir Å¡eÅ¡i mėnesiai laisvės atėmimo – ir yra tokio dydžio, kaip ir apelianto suėmime bÅ«to laiko trukmė.

Teismas teisingai nuteistajam S. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtÄ bausmę pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, subendrino iÅ¡ dalies sudedant su ankstesniu Biržų rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų ir Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir apeliantui paskyrė teisingÄ galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ dvejiems metams ir šeÅ¡iems mėnesiams.

Kitokių aplinkybių, kurios galėtų bÅ«ti pagrindu Å¡velninti paskirtÄ jÄ bausmę, apeliantas nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto nuteistojo S.B. praÅ¡ymas – suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę – atmetamas.              Dėl nuteistajam M. G. paskirtos bausmės              Apeliantas sutinka su jo nuteisimu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, pripažįsta, kad iÅ¡sigandęs dėl kito asmens padaryto labai sunkaus nusikaltimo - tyčinio A.

K. nužudymo - padėjo paslėpti nužudymo įrankius. Tačiau jis mano, kad už Å¡io nusikaltimo padarymÄ jam paskirta per griežta bausmė ir praÅ¡o jÄ Å¡velninti.             Šis apelianto praÅ¡ymas atmestinas.Nuteistojo M. G. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 237 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Baudžiamasis įstatymas už Å¡io nusikaltimo padarymÄ numato ne tik laisvės atėmimo bausmę bet ir Å¡velnesnes bausmės rÅ«Å¡is (vieÅ¡uosius darbus, baudÄ , laisvės apribojimÄ , areÅ¡tÄ ).

Nuteistajam M. G. teismas už Å¡io nusikaltimo padarymÄ parinko bausmės rūšį - laisvės atėmimÄ ir nustatė jos dydį vienerius metus. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. G. parinkta bausmės rÅ«Å¡imi ir jos nustatytu dydžiu. Nors BK 237 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikatama veika ir priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau atsižvelgiant į tai kad nuteistasis slėpė tyčinio nužudymo įrankius, kad iki Å¡io nusikaltimo padarymo, jis pats prieÅ¡ nužudytÄ jÄ padarė du nusikaltimus, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalto, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikÅ¡mės nusikalstamos veikos padarymui, bei nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktas), bei įvertinus jo asmenybę (ankščiau neteistas, tačiau iki suėmimo niekur nedirbo ir nesimokė), teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam parinkta bausmės rÅ«Å¡is – laisvės atėmimas ir nustatytas jos dydis atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiÅ¡kiai per griežta, todėl jÄ Å¡velninti nėra pagrindo.Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta tinkama bausmė ir pagal BK 150 straipsnio 2 dalį.

Å is nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Å iuo nusikaltimu buvo pažeista žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, panaudojant psichinį smurtÄ . Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta, kad Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ jis padarė esant dviem jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms – bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikÅ¡mės nusikalstamos veikos padarymui bei veikdamas bendrininkų grupe.

Teismas atsižvelgęs į Å¡ias aplinkybes ir įvertinęs ankščiau aptartus nuteistÄ jį charakterizuojančius duomenis, konstatuoja, kad M. G. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri iÅ¡ esmės atitinka Å¡io baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui, nėra aiÅ¡kiai per griežta ir Å¡velninti jÄ nėra pagrindo.Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad nuteistojo M. G. nusikalstama veika dėl neteisėto laisvės atėmimo nukentėjusiajai buvo neteisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir Å¡iÄ veikÄ perkvalifikavus į BK 146 straipsnio 1 dalį nuteistajam skirtina nauja BK 146 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė.

Teisėjų kolegija nuteistajam M. G. parenka bausmės rūšį ir nustato jos dydį remdamasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytais motyvais, su kuriais sutinka, su ta iÅ¡lyga, kad nuteistasis tyčia padarė ne apysunkį BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ (BK 11 straipsnio 4 dalis), bet nesunkų BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijai, perkvalifikavus nuteistojo M. G. nusikalstamus veiksmus, jam paskirtos bausmės bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse ir 5 dalies 2 punkte numatytas bausmių bendrinimo taisykles ir dėl to M.

G. skirtina subendrinta bausmė Å¡velnesnė nei apskųstuoju nuosprendžiu.          Dėl nuteistajam A. V. paskirtos bausmės Nuteistasis A. V. praÅ¡o jo nuosprendį pakeisti ir sumažinti pagal atskiras nusikalstamas veikas jam paskirtas bausmes bei subendrintÄ galutinę bausmę. Toks nuteistojo praÅ¡ymas tenkintinas iÅ¡ dalies.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad nuteistojo A. V. nusikatama veika neteisingai buvo kvalifikuota kaip 146 straipsnio 2 dalies ir BK 150 straipsnio 2 dalį sutaptis ir perkvalifikavus Å¡iÄ jo veikÄ Ä¯ BK 150 straipsnio 2 dalį, už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ jam skirtina BK 150 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė, kurios dydis nustatomas remiantis pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytais motyvais, su kuriais teisėjų kolegija sutinka.

Teismas skirdamas A. V. bausmes vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei BK 61 straipsnyje numatytomis bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, taisyklėmis. Nustatyta, kad nuteistasis A.V. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas, numatytas BK 237 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis), o kitas, numatytas BK 150 straipsnio 2 dalyje, sunkių nusikaltimų (BK straipsnio 11 dalies 5 dalis) kategorijai.

Å iuos nusikaltimus jis padarė bÅ«damas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), nes iÅ¡ bylos duomenų matyti, jog jis 2007-05-24 nuosprendžiu buvo teistas už tyčinį nesunkų nusikaltimÄ ir teistumas jam nėra iÅ¡nykęs ar panaikintas. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi BK 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymÄ paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Teismas nustatydamas bausmių dydžius, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (sunkus ir nesunkus), kaltės formÄ (nusikaltimai tyčiniai), taip pat į apeliantÄ charakterizuojančiÄ medžiagÄ .

IÅ¡ jos matyti, jog jis iki nusikaltimų padarymo niekur nesimokė ir nedirbo, buvo baustas administracine tvarka. Teismas nustatė, kad tik dėl vieno nusikaltimo, t. y. dėl nusikaltimo įrankių slėpimo, A. V. pripažino kaltę ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, todėl Å¡iÄ aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas nustatė ir dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – abu nusikaltimus apeliantas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktas).

Teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, pagrįstai taikė BK 61 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės dydžio nustatymo taisykles ir A. V. pagrįstai už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 2 dalyje ir BK 237 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, jų dydžius nustatydamas didesnius nei šių baudžiamųjų įstatymų sankcijoje numatyti bausmių vidurkiai. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios bausmės nėra aiškiai per griežtos, jos individualizuotos, atsižvelgiant ir į jo padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį.Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog visuose nusikaltimuose jo vaidmuo buvo antraeilis.

Vertinant kaltininko kaip bendrininko vaidmenį darant nusikalstamÄ veikÄ antraeiliu, turi bÅ«ti nustatoma, ar konkretaus bendrininko veiksmai iÅ¡ esmės turėjo reikÅ¡mės nusikalstamos veikos padarymui, atsižvelgiama į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ rūšį ir pobÅ«dį. Kitaip tariant, svarbu įvertinti kiekvieno iÅ¡ dalyvavusių bendrininkų betarpiÅ¡kai padarytus veiksmus realizuojant nusikalstamÄ sumanymÄ bei tų veiksmų pavojingumÄ , pasireiÅ¡kusį dalyvavimo nusikaltime intensyvumu, aktyvumu ir kitomis aplinkybėmis.

IÅ¡ byloje nustatytų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu įrodytų aplinkybių matyti, kad A. V. vaidmuo darant nusikaltimus nebuvo antraeilis, jis buvo aktyvus Å¡ių nusikaltimų vykdytojas.Dėl to, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 327 straipsnio 1 dalį paskirtos tinkamos bausmės ir pagrindo jas Å¡velninti nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismui, perkvalifikavus A. V. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 150 straipsnio 2 dalies ir 146 straipsnio 2 dalies sutapties į BK 150 straipsnio 2 dalį, nuteistajam keičiasi galutinė subendrinta bausmė, nes jam paskirtos bausmės bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse, 5 dalies 2 punkte numatytas bausmių bendrinimo taisykles.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u s p r e n d ž i a:             Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį dėl M.

G. ir A. V. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį pakeisti:M. G. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 146 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 146 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimÄ 1 (vieneriems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Å¡iÄ bausmę subendrinti apėmimo bÅ«du, griežtesne bausme apimant Å¡velnesnes, su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 237 straipsnio 1 dalį, ir M.

G. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę laisvės atėmimÄ 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. A. V. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 146 straipsnio 2 dalies ir 150 straipsnio 2 dalies (sutapties) perkvalifikuoti į BK 150 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimÄ 6 (Å¡eÅ¡eriems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Å¡iÄ bausmę subendrinti apėmimo bÅ«du, griežtesne bausme apimant Å¡velnesnę, su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, ir A.

V. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę laisvės atėmimÄ 6 (Å¡eÅ¡eriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.Nuteistųjų S. B., J. J. ir jo gynėjų advokatų Adomo Liutvinsko ir Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                             Elena Vainienė Teisėjai                                                                          Valdimaras Bavėjanas           Viktoras Kažys