2016-03-29 Nr. AB-6951-3-64-3-03267-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-354-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03267-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. D. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydama panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. P1-600 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo R. D.“, priteisti 202,73 Eur bylinėjimosi išlaidų pagal pateiktą advokato Vilmanto Poškaus sąskaitą už teisines paslaugas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2012 metais įsigaliojo Mažųjų bendrijų įstatymas, kuriuo reglamentuotas naujas juridinis asmuo, turintis daugiau individualios veiklos požymių. Pareiškėjai įstatymas buvo naujas ir neaiškus. Juridinį asmenį registravo elektroniniu būdu, registracijos metu buvo pateikta daug įvairių prašymo formų ir, kaip vėliau pastebėjo, per klaidą pasirinkdama netinkamą formą pareiškėja save įregistravo mažosios bendrijos direktore. Pastebėjusi šią klaidą pakeitė bendrijos nuostatus, nes pagal įstatymą mažosios bendrijos direktorius nebūtinas, kai yra vienas narys, užtenka vieno valdymo organo – mažosios bendrijos susirinkimo.

Pareiškėja nurodė, kad tokiu atveju mažosios bendrijos statusas yra tapatus individualios įmonės statusui. Pagal Mažųjų bendrijų įstatymą su bendrijos vadovu turi būti sudaryta civilinė sutartis, o mažosios bendrijos narys negali būti įdarbintas mažojoje bendrijoje. Kadangi mažojoje bendrijoje ji nebuvo įdarbinta, su ja civilinė sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad veikia kaip bendrijos narys. Telšių rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi pareiškėjai nežinomu pagrindu, įsakymu sudarė komisiją jos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti ir pareiškėjai įteikė pranešimą, kuriame nurodė, kad pareiškėja yra įtariama esanti mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Rendeva“ skiriamo (renkamo) organo nariu.

Pagal pateiktą pranešimą pareiškėja komisijai teikė paaiškinimus, konsultavosi su Valstybės tarnybos departamentu, tačiau vėliau priėmus ginčijamą įsakymą pamatė, kad tarnybinė nuobauda jai paskirta dėl kito fakto, o dėl to, kad ji buvo MB „Rendeva“ skiriamo (renkamo) organo nariu, tarnybinė nuobauda neskirta, nes baigėsi nuobaudos skyrimo terminas. Pareiškėjos nuomone, atsakovas pasielgė neteisėtai ir neteisingai, nes tyrimo metu neįteikė jai naujo pranešimo apie įtarimą, tuo pažeidė jos teisę teikti paaiškinimus.

Pažymėjo, kad tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui. Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą, kuris nurodė, kad valstybės tarnautojas kurti mažąją bendriją ir būti jos nariu gali, tačiau negali būti renkamu (skiriamu) jos organo nariu. Buvo nurodyta, jog pareiškėjos nurodytu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nebūtų pažeistas, nes valstybės tarnautojas būdamas bendrijos nariu atstovautų mažajai bendrijai ne kaip valstybės tarnautojas, o kaip šios bendrijos narys.

Pareiškėja mano, kad laisvu laiku po darbo valstybės tarnyboje gali užsiimti mažu verslu, to nedraudžia Konstitucija. Neregistravo savo veiklos kaip individualios įmonės, nes veikiant mažosios bendrijos forma mokami mažesni mokesčiai. Mano, kad jei valstybės tarnautojui leidžiama vykdyti individualią veiklą, tai tuo pačiu leidžiama vykdyti veiklą ir mažosios bendrijos forma bei jai atstovauti sudarant sandorius. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalyje numatytas ribojimas dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose galioja tuomet, kai darbas yra tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai yra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.

Pareiškėja nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu atsakovas nenustatė faktų, kad ji veikdama kaip mažosios bendrijos narys būtų sudariusi su valstybės tarnyba nesuderinamus sandorius. Pareiškėja nurodė, kad nors įregistruota bendrijos veikla „Tarpininkavimas“, tačiau realiai ji vykdė tik prekybą proginėmis puokštėmis, tame tarpe ir lapkričio 1 d., todėl dėl šios veiklos jokio interesų konflikto nekyla. Mažoji bendrija iš prekybinės veiklos gavo pajamų, tačiau ji, kaip bendrijos narė, pajamų negavo.

Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos atstovas nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 2–5) nurodė, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir Administracijos direktorius), atsižvelgdamas į Telšių rajono savivaldybės administracijos komisijos, sudarytos Administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. P1-524, 2014 m. lapkričio 20 d. išvadą Nr. AKP-10 „Dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiosios specialistės R. D. tarnybinio nusižengimo“, 2014 m. lapkričio 21 d.

įsakymo Nr. P1-600 1 punktu pripažino, kad pareiškėja R. D., laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. atstovaudama MB „Rendeva“, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktus, Telšių rajono savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7 punktą, ir skyrė vyr. specialistei R.

D. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, 2 punktu pripažino, kad vyr. specialistė R. D., laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. eidama MB „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigas, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą bei pažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktus, pareigybės aprašymo 7 punktą, tačiau tarnybinės nuobaudos neskyrė. Atsakovas, pareiškėjai skirdamas tarnybinę nuobaudą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3372/2011.

Nors nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios šiai bylai, tačiau atsakovas rėmėsi šioje byloje pateiktu VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto išaiškinimu, kad vien tik buvimas įmonės direktore yra su valstybės tarnyba nesuderinama veikla. Pažymėjo, kad VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog valstybės tarnautojui neleidžiama būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis yra išrinktas ar paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos įgaliojimu, taip pat gauti atlyginimą ar kitas išmokas už įmonės organo nario veiklą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo (toliau – MBĮ) 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mažosios bendrijos organai gali būti:

1) tik mažosios bendrijos narių susirinkimas – tokiu atveju mažosios bendrijos narių susirinkimas yra kartu ir mažosios bendrijos valdymo organas;

2) mažosios bendrijos narių susirinkimas ir mažosios bendrijos vienasmenis valdymo organas – mažosios bendrijos vadovas. Iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matosi, kad nuo MB „Rendeva“ įsteigimo 2012 m. lapkričio 21 d. įmonės organas buvo ir mažosios bendrijos vadovas R. D., kuri 2012 m. lapkričio 21 d. buvo paskirta MB „Rendeva“ direktore (vadove) ir šias pareigas ėjo iki 2014 m. balandžio 16 d. (išplėstinio išrašo su istorija 5.2.1. papunktis). MBĮ 14 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad mažosios bendrijos narių susirinkimas priima sprendimą dėl mažosios bendrijos vadovo paskyrimo.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir MBĮ 22 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad sprendimą dėl mažosios bendrijos vadovo paskyrimo ir atšaukimo, sutarties sąlygų ar jos nutraukimo priima mažosios bendrijos narių susirinkimas. To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad mažosios bendrijos nuostatuose turi būti nurodyta mažosios bendrijos vadovo skyrimo ir atšaukimo tvarka. MB „Rendeva“ direktorė R. D. aukščiau nurodytu laikotarpiu veikė kaip bendrovės vienasmenis valdymo organas ir atliko jos kompetencijai paskirtus veiksmus ne tik bendrovės viduje, bet ir santykiuose su kitais teisės subjektais, privalėjo veikti pagal tos bendrovės valdymo organų sprendimus, jos veikla turėjo atitikti tos bendrovės, o ne viešuosius interesus, ji privalėjo būti lojali šiai bendrovei (MBĮ 22 str.).

Atsakovo nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad ji nebuvo paskirta į MB „Rendeva“ direktorės pareigas, bet ėjo šias pareigas pagal užpildytas ir pateiktas formas Juridinių asmenų registrui, yra formalaus pobūdžio aplinkybė, nedaranti įtakos jos, kaip įmonės valdymo organo nario, kompetencijai, įgalinimams, atliekamų funkcijų apimčiai, todėl neturi teisinės reikšmės. Prioritetas teiktinas kilusio teisinio santykio turiniui, nes valstybės tarnautojo veiklos nesuderinamumą valstybės tarnyboje lemia ne paskyrimo eiti privataus subjekto direktorės pareigas (t. y.

įmonės valdymo organo nariu) būdas, bet tose pareigose atliekamų funkcijų ypatumai – veikti privačios įmonės interesais, vykdyti jos valdymo organų sprendimus. Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginius paneigia ir išplėstinis išrašas su istorija, iš kurio matosi, kad 2012 m. lapkričio 21 d. R. D. buvo paskirta į MB „Rendeva“ direktorės pareigas (išplėstinio išrašo su istorija 5.2.1. p.). Jei, pažeidžiant MBĮ, ir neegzistuoja dokumentas, kuriuo R. D. buvo paskirta į MB „Rendeva“ direktorės pareigas, tai neeliminuoja jos pažeidimo, nes, kaip buvo minėta aukščiau, nesuderinamumą valstybės tarnyboje lemia ne paskyrimo eiti privataus subjekto direktorės pareigas (t. y.

įmonės valdymo organo nariu) būdas, bet tose pareigose atliekamų funkcijų ypatumai. Nurodė, kad pareiškėja suprato, jog buvimas MB direktorės pareigose nesuderinamas su valstybės tarnautojo pareigomis, todėl 2014 m. spalio 14 d. sužinojusi, kad pradėtas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas, po 2 dienų Juridinių asmenų registrui pateikė registruoti MB „Rendeva“ nuostatus, pasirašytus 2014 m. balandžio 16 d., pagal kuriuos neliko bendrijos organo – vadovo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnio 3 dalį, prašymas Juridinių asmenų registrui įregistruoti pakeistus MB „Rendeva“ nuostatus turi būti pateiktas per 30 dienų nuo pakeitimų padarymo dienos.

Dėl atsakovui nežinomų priežasčių MB „Rendeva“ 2014 m. balandžio 16 d. nuostatai buvo pateikti Juridinių asmenų registrui bei nedelsiant įregistruoti šiame registre praėjus 182 dienų nuo jų pakeitimo. 2014 m. lapkričio 12 d. komisija įteikė vyr. specialistei R. D. pranešimą apie tyrimą Nr. PI 1-56, kuriame nurodė, kad pastaroji įtariama padariusi tarnybinį nusižengimą – įtariama, kad nevykdytas pareigybės aprašymo 7 punkto reikalavimas, nes galimai būdama tik vienas MB „Rendeva“ narys, kai mažosios bendrijos narių susirinkimas yra mažosios bendrijos valdymo organas, vykdo mažosios bendrijos atstovui priskirtas funkcijas, nurodytas MBĮ 21 straipsnio 7 dalies 1 punkte, ir tuo vykdoma su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, pažeidžiant VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsakovas pažymėjo, jog atsakomybė valstybės tarnautojui pagal VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą atstovaujant Lietuvos įmonei kyla, nesant pasekmių, t. y. užtenka, kad būtų nustatyta pozityvi pareiga atstovauti įmonei, nagrinėjamu atveju – atstovauti MB „Rendeva“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė pagal VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą kyla ir nesant pasekmių, 2014 m. lapkričio 12 d. pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyti jokie konkretūs atstovavimo MB „Rendeva“ atvejai. Atsakovas mano, kad pareiškėja, būdama valstybės tarnautoja ir atstovaudama MB „Rendeva“, vykdė veiklą, nesuderinamą su valstybės tarnautojo pareigomis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino. Panaikino Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. P1-600. Priteisė pareiškėjai R. D. iš atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos 202,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Byloje nustatyta, kad ribotos civilinės atsakomybės privatųjį juridinį asmenį, tai yra mažąją bendriją „Rendeva“, įsteigė vienas steigėjas – pareiškėja R. D., kuri 2012 m. lapkričio 22 d. surašė mažosios bendrijos „Rendeva“ steigimo aktą. Vadovaujantis 2012 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo Nr. XI-2159 3 straipsnio 2 dalimi, mažosios bendrijos steigimo aktui taikomos šio įstatymo nuostatos dėl mažosios bendrijos steigimo sutarties. MBĮ 4 straipsnyje nurodoma, kad mažosios bendrijos steigimo sutartyje, be kitų duomenų, turi būti nurodytas mažosios bendrijos vadovas, jeigu mažoji bendrija numato turėti vienasmenį valdymo organą (5 punktas). Mažosios bendrijos „Rendeva“ 2012 m. lapkričio 22 d. steigimo akte šie duomenys nenurodyti, III skyriaus (kuriame nurodomi asmens, turinčio teisę veikti steigiamos bendrijos vardu, duomenys, jo teisės ir pareigos) 4 punkte nurodoma, jog steigiamajai bendrijai atstovauja R. D., 5 punkte nurodytos bendrijos atstovo pareigos, kad R. D. privalo: parengti bendrijos nuostatus (5.1. papunktis), atlikti kitus su bendrijos steigimu susijusius veiksmus (5.2. papunktis), per 7 dienas nuo bendrijos įregistravimo Juridinių asmenų registre dokumentus, sudarytus steigiamos bendrijos vardu, ir su bendrijos steigimu susijusius dokumentus perduoti vieninteliam bendrijos nariui (5.3. papunktis), 6 punkte nurodytos steigiamos bendrijos atstovo teisės, tai yra teisė sudaryti sandorius steigiamos bendrijos vardu, nurodydamas, kad sandoris sudaromas steigiamos bendrijos vardu ir dėl jos interesų. Pagal šiuos sandorius prievolės bendrijai atsiranda tuomet, kai juos po bendrijos įregistravimo patvirtina vienintelis bendrijos narys.

Juridinių asmenų registro 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstiniame išraše su istorija nurodoma, jog 2012 m. lapkričio 22 d. įregistruota mažoji bendrija „Rendeva“ (1 p.), kurios veiklos tikslas – tarpininkavimas (4 p.), organai – mažosios bendrijos narių susirinkimas, asmuo R. D. (5.1 p.), ir direktorė, kuria 2012 m. lapkričio 21 d. paskirta (išrinkta) R. D., įgaliojimai pasibaigė 2014 m. balandžio 16 d. (5.2 p.). Išrašo 7 punkte, kuriame nurodoma taisyklė, pagal kurią asmenys veikia juridinio asmens vardu, įrašyta, jog nuo 2012 m. lapkričio 22 d. juridinio asmens vardu vienasmeninio atstovavimo principu veikia narys, tai yra R. D.

Pareiškėja teismui nurodė, kad mažoji bendrija „Rendeva“ nebuvo priėmusi sprendimo paskirti R. D. bendrijos direktoriumi (vadovu), R. D. nuo bendrijos įsteigimo veikė kaip bendrijos narys, o ne bendrijos direktorė. Pareiškėja mažąją bendriją registravo elektroniniu būdu per Registrų centro klientų savitarnos sistemą, todėl galėjo padaryti klaidų pildydama prašymo formas.

Teismas pažymėjo, jog interesų konfliktą valstybės tarnyboje lemia ne tik paskyrimo eiti privataus subjekto direktorės pareigas (tai yra valdymo organo nariu) būdas, bet ir tose pareigose atliekamų funkcijų ypatumai, todėl, teismo nuomone, šioje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėja realiai ėjo mažosios bendrijos „Rendeva“ vadovo pareigas, veikė privačios įmonės interesais, vykdė jos valdymo organų sprendimus.

Išanalizavęs MBĮ 22 straipsnio nuostatas, teismas padarė išvadą, kad mažosios bendrijos vadovo paskyrimo ir funkcijų vykdymo pagrindas yra ne tik mažosios bendrijos narių susirinkimo sprendimas, bet ir civilinė (paslaugų) sutartis. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad su pareiškėja R. D. buvo sudaryta civilinė (paslaugų) sutartis, nenustatyti atvejai, jog pareiškėja realiai vykdė direktorės funkcijas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. pareiškėja R. D. ėjo mažosios bendrijos „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigas.

Mažosios bendrijos „Rendeva“ nuostatų, sudarytų 2014 m. balandžio 16 d., Juridinių asmenų registre įregistruotų 2014 m. spalio 16 d., 6 punkte nurodoma, jog bendrijos organas – mažosios bendrijos narių susirinkimas, 8 punkte – vienintelio bendrijos nario raštiški sprendimai prilyginami mažosios bendrijos narių susirinkimo sprendimams. MBĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mažosios bendrijos narys turi šiame ir kituose įstatymuose, taip pat mažosios bendrijos nuostatuose nustatytas teises. To paties įstatymo 3 dalyje numatyta, kad mažosios bendrijos narys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus mažajai bendrijai, atlikti šiame įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas pareigas, taip pat mažosios bendrijos nuostatuose jam nustatytas pareigas, neprieštaraujančias šiam ir kitiems įstatymams. MBĮ 15 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kai mažosios bendrijos narių susirinkimas yra mažosios bendrijos valdymo organas ir mažojoje bendrijoje yra vienas narys, narys taip pat atlieka šio įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje mažosios bendrijos atstovui priskirtas funkcijas, išskyrus nurodytas 2, 3 ir 4 punktuose.

Teismas iš dalies sutiko su atsakovo nuomone, jog pareiškėja R. D. vykdė MBĮ 21 straipsnio 7 dalyje numatytas mažosios bendrijos atstovui priskirtas funkcijas, tačiau pažymėjo, kad kitaip nei atsakovas, mano, jog pareiškėja šias funkcijas vykdė ne kaip mažosios bendrijos atstovas, o kaip mažosios bendrijos „Rendeva“ narys, nes pagal MBĮ 21 straipsnio 1 dalį, mažoji bendrija turi turėti atstovą, kai mažojoje bendrijoje yra du ar daugiau narių ir mažosios bendrijos narių susirinkimas yra mažosios bendrijos valdymo organas. Kuomet mažosios bendrijos narių susirinkimas yra bendrijos valdymo organas ir mažojoje bendrijoje yra vienas narys, mažosios bendrijos vardu veikia narys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodoma, kad įstatymo leidėjas nustatydamas valstybės tarnautojų kito darbo ribojimus siekia, jog nustatyti ribojimai padėtų valstybės tarnyboje išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, kad valstybės tarnyba, jos teikiamos galimybės nebūtų panaudojamos ne viešajam interesui garantuoti, bet asmeniniams interesams, kad nebūtų trukdoma valstybės tarnautojui atlikti tarnybos pareigas, kad nebūtų kenkiama valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos autoritetui, kad jo nebūtų diskredituojamos.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, atliktą teisės normų vertinimą, teismas konstatavo, kad pareiškėja R. D., būdama vienintele mažosios bendrijos „Rendeva“ nare, tuo pačiu ir šios bendrijos valdymo organo – narių susirinkimo nare, atstovaudama mažajai bendrijai bei vykdydama kitus prisiimtus įsipareigojimus mažajai bendrijai, atlikdama MBĮ ir mažosios bendrijos nuostatuose jai nustatytas pareigas, nepažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktų, nes atstovavo ne kitoms įmonėms, o pati sau ir savo interesams. Be to, byloje nėra duomenų, jog tokia jos veikla sukėlė ar galėjo sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą valstybės tarnyboje ar yra su valstybės tarnyba nesuderinama dėl kitų aplinkybių.

Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog tarnybinio patikrinimo metu nereikėjo nustatyti konkrečių pareiškėjos veiksmų atstovaujant MB „Rendeva“, nes pagal VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsakomybė valstybės tarnautojui atstovaujant Lietuvos įmonei kyla nesant pasekmių, t. y. užtenka, kad būtų nustatyta pozityvi pareiga atstovauti įmonei, nusprendė, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjos veiksmus, netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota šiai bylai neanalogiškoje ir iš esmės nepanašioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A492- 3372/2011.

Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimo kaip nepagrįstus, nustatęs, jog komisija tarnybinio patikrinimo metu pirmąjį Pranešimą apie įtarimą Nr. P11-50 pareiškėjai įteikė 2014 m. spalio 30 d., jame nurodė, jog pareiškėja galimai pažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, po to 2014 m. lapkričio 12 d. įteikė naują Pranešimą apie įtarimą Nr. P11-56 ir jame nurodė, jog pareiškėja galimai pažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismo nuomone, atsakovas tinkamai ir aiškiai suformulavo kaltinimus pareiškėjai ir jų ribose paskyrė jai tarnybinę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo pažeista pareiškėjos teisė teikti paaiškinimus, nėra teisinio pagrindo, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovas, atlikdamas tarnybinį tyrimą dėl galimo pareiškėjos tarnybinio nusižengimo, laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos komisija dėl galimo R. D. tarnybinio nusižengimo atliko neišsamų tyrimą, nes tyrimo metu nesurinko visų duomenų, turinčių reikšmę vertinant pareiškėjos veiksmus. Taip pat tyrimo metu surinktus faktus teisiškai įvertino netinkamai, dėl ko neteisėtai ir nepagrįstai nustatė R. D. veiksmuose tarnybinio nusižengimo sudėtį ir paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, todėl pareiškėjos skundas tenkintinas ir skundžiamas įsakymas naikintinas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašoma priteisti 202,73 Eur suma, už 2014 m. gruodžio 23 d. teismui pateikto skundo parengimą, pagrįsta į bylą pateiktais įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 19 d.) 7, 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkintas visiškai.

III. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Remdamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsniu, apeliantas pažymi, kad viešajame Juridinių asmenų registre buvo įregistruota, kad R. D. Išvadoje ir Įsakymo 2 punkte nurodytu laikotarpiu ėjo direktorės pareigas, nurodant paskyrimo (išrinkimo) datą, ir šiam įrašui galiojant, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 16 d pareiškėja R. D. nėjo MB „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigų. Išplėstinio išrašo su istorija 5.2.1 papunktyje nurodyta informacija yra vieša, galiojanti bei įrodanti, kad pareiškėja nurodytu laikotarpiu ėjo direktorės pareigas.

Teismas nepagrįstai VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą draudimą valstybės tarnautojui būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, susiejo ne su atitinkamų pareigų užėmimu, o su tariamu tų pareigų realiu ėjimu. Teismas nepagrįstai plečiamai išaiškino šio imperatyvaus draudimo turinį, apelianto nuomone, tokiu atveju, kiekvienas valstybės tarnautojas, užimantis renkamas (skiriamas) įmonės organo nario pareigas galėtų nurodyti, kad neva realiai tų pareigų nėjo ir taip išvengti atsakomybės.

Apeliantas palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktą poziciją, kad VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas draudimas valstybės tarnautojui atstovauti Lietuvos įmonėms – formalios sudėties pažeidimas, kai atsakomybė kyla ir nesant pasekmių, t. y nustačius tik pozityvią pareigą atstovauti privačios įmonės interesus su išorės subjektais. Apelianto nuomone, neaišku, kokiu pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėja neatstovavo kitoms įmonėms, kai pagal MBĮ 21 straipsnio 7 dalies 1 punktą ji tokią pozityvią pareigą turėjo.

Pareiškėja R. D. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja palaiko savo skunde išdėstytus argumentus ir sutinka su atsakovo skundžiamo teismo sprendimo motyvais. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad apeliantas klaidingai vadovaujasi CK 4 knygos XV skyriaus nuostatomis, kurios reglamentuoja daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą nekilnojamųjų turto kadastre ir registre. Juridinių asmenų registravimas vykdomas vadovaujantis CK 2 knygos V skyriaus nuostatomis juridinių asmenų registre. CK 2.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „klaidos juridinių asmenų registre taisomos juridinio asmens arba asmens, kurio duomenys įrašyti į registrą, prašymu, taip pat registro tvarkytojo iniciatyva“. Registruojant juridinį asmenį padaryta klaida nėra duomenys, kuriuos reikalinga nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl klaidą galima ištaisyti, ką pareiškėją ir padarė 2014 m. balandžio 16 d. Pareiškėja niekada nevykdė MB direktorės funkcijų, nes realiai ja ir nebuvo, be to, nebuvo sudaryta civilinė (paslaugų) sutartis, kurią privaloma sudaryti MB su paskirtu jos vadovu.

Pareiškėjos nuomone, apeliantas netinkamai interpretavo VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto draudimo turinį. Apelianto pozicija iš esmės prieštarauja Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime įtvirtintoms nuostatoms dėl valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą ribojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl tarnybinio nusižengimo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo pagrįstumo.

Byloje ginčijamo Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. P1-600 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo R. D.“ 1 punktu pripažinta, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė R. D., laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. atstovaudama mažajai bendrijai „Rendeva“, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir pažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktus, Telšių rajono savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1835 „Dėl Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo patvirtinimo“, 7 punktą, ir vyriausiajai specialistei R. D. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Įsakymo 2 punktu pripažinta, kad vyriausioji specialistė R. D., laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. eidama MB „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigas, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą bei pažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktus, pareigybės aprašymo 7 punktą, tačiau tarnybinė nuobauda nepaskirta (b. l. 9).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (nauja įstatymo redakcija 2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855, bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 15 straipsnyje nustatytos valstybės tarnautojų pareigos, tarp jų – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (15 str. 1 d. 1 p.), nedalyvauti šio Įstatymo 17 straipsnyje nurodytoje su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, dirbamą turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą šio Įstatymo 161 straipsnyje nustatyta tvarka, jei tai netrukdys valstybės tarnautojui tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat savivaldybės tarybos nario ir profesinės sąjungos atstovo pareigų atlikimą (15 str. 1 d. 11 p.).

Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą (toliau – dirbti kitą darbą), jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo. VTĮ 17 straipsnis numato su valstybės tarnyba nesusijusios veiklos ribojimus. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojui neleidžiama būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis yra išrinktas ar paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos įgaliojimu, taip pat gauti atlyginimą ar kitas išmokas už įmonės organo nario veiklą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Valstybės tarnautojui, kuris yra išrinktas (paskirtas) įmonės organo nariu, už šią veiklą skirtas atlyginimas ar kitos išmokos pervedami į valstybės biudžetą, kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš valstybės biudžeto, arba į savivaldybės biudžetą, – kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš savivaldybės biudžeto; 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojui neleidžiama atstovauti Lietuvos ir užsienio valstybių įmonėms, užsienio valstybių institucijoms ar įstaigoms, už Lietuvos ar užsienio valstybių įmonių lėšas vykti į užsienį, mokytis ar kitaip naudotis jų lėšomis. Draudimas atstovauti užsienio valstybių institucijoms ir įstaigoms netaikomas į pareigas šiose institucijose ar įstaigose pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį perkeltam valstybės tarnautojui.

Reikšmingus valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą, inter alia – šios teisės ribojimo – aspektus atskleidė Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas. Todėl jų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų. Valstybės tarnautojas pagal Konstituciją turi tinkamai atlikti savo pareigas vadovaudamasis Konstitucija ir teise. Jis turi būti lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves, būti nešališkas, neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, teisingas, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepasiduoti neteisėtam spaudimui ar neteisėtiems reikalavimams, nesavavaliauti ir nepiktnaudžiauti tarnyba, kelti savo profesinę kompetenciją, laikytis profesinės etikos reikalavimų, saugoti savo, kaip valstybės tarnautojo, reputaciją ir institucijos, kurioje jis dirba, autoritetą ir kt. Jo priimami sprendimai turi būti skaidrūs, jų motyvai aiškūs. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui ar politinei veiklai; valstybės tarnautojas negali naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrus reikalavimus, kuriais būtų ribojama tokia valstybės tarnautojų su valstybės tarnyba nesusijusi veikla – kitas darbas (verslas), taip pat politinė, visuomeninė veikla, kuri galėtų sukelti viešųjų ir valstybės tarnautojų privačių interesų konfliktą, sudarytų prielaidas valstybės tarnybos teikiamas galimybes panaudoti ne viešajam interesui garantuoti, bet asmeniniais interesais, trukdytų valstybės tarnautojams atlikti tarnybos pareigas arba kenktų valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos autoritetui, jas diskredituotų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog konstitucinė valstybės tarnybos samprata, valstybės tarnybos konstitucinė paskirtis, jos, kaip profesinės veiklos, pobūdis suponuoja tai, kad, paisant inter alia konstitucinio proporcingumo principo, įstatymu turi būti nustatyti tokie valstybės tarnautojų kito darbo ribojimai, kurie užkirstų kelią valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus ar kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus, susijusius su ta įmone, įstaiga ar organizacija (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).

Aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkto (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatą, Konstitucinis Teismas inter alia nurodė, jog tokiu joje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kai valstybės tarnautojui leidžiama dirbti tam tikrą kitą darbą [nurodytą šioje nuostatoje] ir gauti kitą atlyginimą nepriklausomai nuo jokių aplinkybių, t. y. iš esmės leidžiama dirbti ir tokį darbą bei gauti kitą atlyginimą net ir tais atvejais, kai tai gali būti nesuderinama su viešojo intereso valstybės tarnyboje užtikrinimu, su draudimu valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, su draudimu užsiimti veikla, diskredituojančia valstybės tarnybos autoritetą, su reikalavimu užtikrinti tinkamą asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, patikėtų pareigų atlikimą, su draudimu valstybės tarnautojui dirbti tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat kai yra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo, buvo nepaisoma konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog ginčijamoje nuostatoje numatytas draudimas dirbti ir tokį kitą darbą bei gauti kitą atlyginimą net ir tais atvejais, kai tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, buvo neproporcingas siekiamam tikslui, jis valstybės tarnautojų teisę dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą ribojo daugiau, nei reikia siekiant apsaugoti konstituciškai svarbius tikslus.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja R. D. įsteigė ribotos civilinės atsakomybės privatųjį juridinį asmenį mažąją bendriją „Rendeva“, 2012 m. lapkričio 22 d. surašiusi mažosios bendrijos steigimo aktą (b. l. 67–68). Mažosios bendrijos „Rendeva“ steigimo akte III skyriaus (kuriame nurodomi asmens, turinčio teisę veikti steigiamos bendrijos vardu, duomenys, jo teisės ir pareigos) 4 punkte nurodoma, jog steigiamajai bendrijai atstovauja R. D., 5 punkte nurodytos bendrijos atstovo pareigos, kad R. D. privalo: parengti bendrijos nuostatus (5.1. papunktis), atlikti kitus su bendrijos steigimu susijusius veiksmus (5.2. papunktis), per 7 dienas nuo bendrijos įregistravimo Juridinių asmenų registre dokumentus, sudarytus steigiamos bendrijos vardu, ir su bendrijos steigimu susijusius dokumentus perduoti vieninteliam bendrijos nariui (5.3. papunktis), 6 punkte nurodytos steigiamos bendrijos atstovo teisės, tai yra teisė sudaryti sandorius steigiamos bendrijos vardu, nurodydamas, kad sandoris sudaromas steigiamos bendrijos vardu ir dėl jos interesų. Pagal šiuos sandorius prievolės bendrijai atsiranda tuomet, kai juos po bendrijos įregistravimo patvirtina vienintelis bendrijos narys.

Juridinių asmenų registro 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstiniame išraše su istorija (b. l. 57–59) nurodoma, jog 2012 m. lapkričio 22 d. įregistruota mažoji bendrija „Rendeva“ (1 p.), kurios veiklos tikslas – tarpininkavimas (4 p.), organai – mažosios bendrijos narių susirinkimas, asmuo R. D. (5.1 p.), ir direktorė, kuria 2012 m. lapkričio 21 d. paskirta (išrinkta) R. D., įgaliojimai pasibaigė 2014 m. balandžio 16 d. (5.2 p.). Išrašo 7 punkte nurodyta, kad nuo 2012 m. lapkričio 22 d. juridinio asmens vardu vienasmeninio atstovavimo principu veikia narys, tai yra R. D.

Mažosios bendrijos „Rendeva“ nuostatų, sudarytų 2014 m. balandžio 16 d., Juridinių asmenų registre įregistruotų 2014 m. spalio 16 d., 6 punkte nurodoma, jog bendrijos organas – mažosios bendrijos narių susirinkimas, 8 punkte – vienintelio bendrijos nario raštiški sprendimai prilyginami mažosios bendrijos narių susirinkimo sprendimams. MBĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mažosios bendrijos narys turi šiame ir kituose įstatymuose, taip pat mažosios bendrijos nuostatuose nustatytas teises. To paties įstatymo 3 dalyje numatyta, kad mažosios bendrijos narys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus mažajai bendrijai, atlikti šiame įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas pareigas, taip pat mažosios bendrijos nuostatuose jam nustatytas pareigas, neprieštaraujančias šiam ir kitiems įstatymams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo (2012 m. birželio 29 d. Nr. XI-2159) 3 straipsnio 5 dalimi, mažoji bendrija įregistruojama po to, kai sudaryta mažosios bendrijos steigimo sutartis (jei steigia vienas steigėjas – steigimo aktas (MBĮ 3 str. 2 d.)), pasirašyti steigiamos mažosios bendrijos nuostatai ir Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti šioje dalyje nurodyti ir kiti įstatymų nustatyti mažajai bendrijai registruoti reikalingi dokumentai. Visi mažosios bendrijos steigėjai nuo mažosios bendrijos įregistravimo Juridinių asmenų registre tampa jos nariais (3 str. 6 d.). MBĮ 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kai mažosios bendrijos narių susirinkimas yra mažosios bendrijos valdymo organas ir mažojoje bendrijoje yra vienas narys, narys taip pat atlieka šio įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje mažosios bendrijos atstovui priskirtas funkcijas, išskyrus nurodytas 2, 3 ir 4 punktuose. Mažosios bendrijos atstovas atstovauja mažajai bendrijai, kai mažoji bendrija turi santykių su fiziniais ir juridiniais asmenimis, sudaro sandorius, dėl kurių sudarymo sprendimus yra priėmęs mažosios bendrijos narių susirinkimas (21 str. 7 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėja, būdama vienintele MB „Rendeva“ nare, pagal įstatymą vykdė šios mažosios bendrijos atstovo funkcijas.

Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte aiškiai nustatytas draudimas valstybės tarnautojui atstovauti Lietuvos įmonei. Teisėjų kolegija šiuo atveju pritaria atsakovo pozicijai, kad pagal šią įstatymo nuostatą atsakomybė valstybės tarnautojui kyla nesant pasekmių, t. y. užtenka, kad būtų nustatyta pozityvi pareiga atstovauti įmonei. Šiuo atveju tokią pareigą pareiškėja kaip mažosios bendrijos, kurios valdymo organu nurodytas narių susirinkimas, vienintelė narė, turėjo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja, būdama vienintele mažosios bendrijos „Rendeva“ nare, tuo pačiu ir šios bendrijos valdymo organo – narių susirinkimo nare, atstovaudama mažajai bendrijai bei vykdydama kitus prisiimtus įsipareigojimus mažajai bendrijai, atlikdama MBĮ ir mažosios bendrijos nuostatuose jai nustatytas pareigas, nepažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktų, nes atstovavo ne kitoms įmonėms, o pati sau ir savo interesams.

Atsakovas ir teismas taip pat skirtingai vertino faktus, kad R. D. ėjo MB „Rendeva“ direktorės pareigas. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad su pareiškėja R. D. buvo sudaryta civilinė (paslaugų) sutartis, nenustatyti atvejai, jog pareiškėja realiai vykdė direktorės funkcijas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. pareiškėja R. D. ėjo mažosios bendrijos „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigas. Atsakovas remiasi viešojo Juridinių asmenų registro duomenimis, kuriuose nurodyta, kad R. D. nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. ėjo MB „Rendeva“ direktorės pareigas. Pareiškėjos teigimu, registruodama mažąją bendriją ji suklydo, įregistruodama save direktore, tačiau mažojoje bendrijoje ji nebuvo įdarbinta, su ja civilinė sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad veikia kaip bendrijos narys.

Mažųjų bendrijų įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad mažosios bendrijos narys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus mažajai bendrijai, atlikti šiame įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas pareigas, taip pat mažosios bendrijos nuostatuose jam nustatytas pareigas, neprieštaraujančias šiam ir kitiems įstatymams (3 d.). Mažosios bendrijos narys negali turėti darbo santykių su mažąja bendrija (4 d.). Pagal MBĮ 12 straipsnio 1 dalį, mažosios bendrijos organai nurodomi mažosios bendrijos nuostatuose. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mažosios bendrijos organai gali būti:

1) tik mažosios bendrijos narių susirinkimas. Tokiu atveju mažosios bendrijos narių susirinkimas yra kartu ir mažosios bendrijos valdymo organas;

2) mažosios bendrijos narių susirinkimas ir mažosios bendrijos vienasmenis valdymo organas – mažosios bendrijos vadovas. MBĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai mažojoje bendrijoje yra vienas narys, mažosios bendrijos narių susirinkimas nešaukiamas ir šio nario rašytiniai sprendimai prilyginami mažosios bendrijos narių susirinkimo sprendimams. MBĮ 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mažoji bendrija turi turėti mažosios bendrijos atstovą, kai mažojoje bendrijoje yra du ar daugiau narių ir mažosios bendrijos narių susirinkimas yra mažosios bendrijos valdymo organas.

MBĮ 22 straipsnyje nustatyta, kad mažosios bendrijos vadovu turi būti fizinis asmuo, juo gali būti mažosios bendrijos narys. Mažosios bendrijos vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų (1 d.). Su mažosios bendrijos vadovu sudaroma civilinė (paslaugų) sutartis. Sprendimą dėl mažosios bendrijos vadovo paskyrimo ir atšaukimo, sutarties sąlygų ar jos nutraukimo priima mažosios bendrijos narių susirinkimas (2 d.). Civilinę (paslaugų) sutartį su mažosios bendrijos vadovu mažosios bendrijos vardu pasirašo mažosios bendrijos narių susirinkimo įgaliotas asmuo.

Mažosios bendrijos vadovas pradeda eiti pareigas kitą dieną po šios sutarties pasirašymo, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Civilinė (paslaugų) sutartis su mažosios bendrijos vadovu nutraukiama Civiliniame kodekse ir civilinėje (paslaugų) sutartyje nurodytais pagrindais ir tvarka. Mažosios bendrijos susirinkimas iki civilinės (paslaugų) sutarties su mažosios bendrijos vadovu pasibaigimo turi priimti sprendimą dėl naujo mažosios bendrijos vadovo paskyrimo arba dėl mažosios bendrijos nuostatų pakeitimo, kuriuose būtų nustatyta, kad mažosios bendrijos narių susirinkimas yra kartu ir mažosios bendrijos valdymo organas (4 d.).

Mažosios bendrijos vadovas, pradėjęs eiti šias pareigas, ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pranešti Juridinių asmenų registro tvarkytojui savo duomenis ir pateikti dokumentus dėl jo paskyrimo mažosios bendrijos vadovu (5 d.).

Iš pacituotų Mažųjų bendrijų įstatymo nuostatų darytina išvada, kad pareiškėja tuo pat metu negalėjo būti vienintele mažosios bendrijos nare ir jos vadove (direktore), nes su bendrijos vadovu turi būti sudaryta civilinė (paslaugų) sutartis (22 str. 2 d.), o mažosios bendrijos narys negali būti įdarbintas mažojoje bendrijoje (7 str. 4 d.). Mažosios bendrijos, turinčios vienintelį narį, valdymo organas yra bendrijos narių susirinkimas (12 str. 2 d., 15 str. 3 d.). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad su pareiškėja kaip bendrijos direktore būtų sudaryta civilinė sutartis, taip pat, ar, ir kokie dokumentai dėl R. D. paskyrimo MB „Rendeva“ direktore, buvo pateikti Juridinių asmenų registrui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vadovaujantis vien įrašu Juridiniu asmenų registre nėra pagrindo konstatuoti, kad R. D. laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. ėjo mažosios bendrijos „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigas, t. y. buvo renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu ir taip pažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktų nuostatas. Tačiau kartu pripažintina, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja būdama MB „Rendeva“ vienintelė narė, veikė ir kaip mažosios bendrijos valdymo organas – narių susirinkimas ir atstovavo mažajai bendrijai (MBĮ 14 str. 4 d., 21 str. 7 d.).

Kadangi VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo praėjo 6 mėnesiai, tarnybinį nusižengimą tyrusi Telšių rajono savivaldybės administracijos komisija vertino 5 mėnesių laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 20 d. komisijos išvados dėl pareiškėjos tarnybinio nusižengimo ir nuobaudą paskyrė už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atliekant tarnybinį tyrimą dėl galimo pareiškėjos tarnybinio nusižengimo nuobaudų skyrimo pagrindinės procedūros ir taisyklės pažeistos nebuvo.

Apibendrinant, darytina išvada, kad skundžiamo Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. P1-600 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo R. D.“ 2 punktas, kuriuo pripažinta, kad vyriausioji specialistė R. D., laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. eidama MB „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigas, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą bei pažeidė VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktus, pareigybės aprašymo 7 punktą, naikintinas kaip nepagrįstas, o šio įsakymo 1 punktas paliekamas nepakeistas. R. D. paskirta nuobauda – griežtas papeikimas, teismo laikytina pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, jos pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat tenkintinas iš dalies, proporcingai patenkintų ir atmestų skundo reikalavimų daliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju patenkinta 1/2 pareiškėjos reikalavimų, todėl jos prašoma priteisti suma 202,73 Eur už 2014 m. gruodžio 23 d. teismui pateikto skundo parengimą mažintina per pusę, pareiškėjai priteisiant 101,37 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėja pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal advokato Vilmanto Poškaus pateiktą sąskaitą už teisinę pagalbą, tačiau su apeliaciniu skundu buvo pateikta tik atstovavimo sutartis. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu teismui gali būti paduotas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl šioje nutartyje bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

Pareiškėjos R. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymo „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos skyrimo R. D.“ Nr. P1-600 2 punktą, kuriuo pripažinta, kad vyriausioji specialistė R. D., laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. eidama MB „Rendeva“ direktorės (vadovo) pareigas, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktus, pareigybės aprašymo 7 punktą, tačiau tarnybinė nuobauda nepaskirta. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. P1-600 1 punktą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai R. D. iš atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos 101,37 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė